Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

14 min.
Lenkijos kariuomenės 25-erių metų jubiliejaus iškilmės Lukiškių aikštėje 1939 m. rugpjūtį. Lenkijos nacionalinio archyvo („Narodowe Archiwum Cyfrowe“) nuotrauka

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

14 min.

Lenkijos 12-os kovinių įtvirtinimų žiedas Vilniuje ir neiššautas nė vienas šovinys

Vilnius tarpukariu buvo tapęs Lenkijos Respublikos miestu. Jo geografinė padėtis Lenkijai tapo ypač reikšminga rengiantis galimam karui su Sovietų Rusija. Vilnius atsidūrė tiesioginiame Raudonosios armijos kelyje, jai rengiantis per Polocką veržtis Varšuvos link.

Nuo 1922 m. buvo pradėta planuoti, kaip tinkamai apsaugoti miestą ir taip stabdyti galimą tolesnį Rusijos veržimąsi į Vakarus. Dėl savo strateginės reikšmės kare su bolševikais Vilniui buvo suteiktas įtvirtintos stovyklos arba įtvirtintos įgulos statusas. Tokį statusą tarpukario Lenkijoje taip pat turėjo Gdynė ir Aukštutinė Silezija.

Lenkijos užimtame Vilniuje nuo 1923 m. buvo dislokuota apie 15 tūkstančių trečiojo Lenkijos kariuomenės korpuso karių. Tiek pat karių buvo dislokuota Gardine ir Suvalkuose. Šių karinių dalinių stuburą sudarė pėstininkai. Vilniuje įsikūrė trys pėstininkų divizijos (apie 5–6 tūkst. karių), viena kavalerijos divizija ir atskiroji brigada, sudaryta iš 1,5 tūkst. karių bei žirgų. Mieste įsikūrė šarvuočių ir tankų kuopos bei įtvirtintą Vilniaus sritį turėję aptarnauti pagalbiniai daliniai, taip pat keli pasienio korpuso brigados štabai, inžinierių batalionas.

Lenkijos maršalas Józefas Piłsudskis su kariuomenės vadovybe po Vilniaus užėmimo 1919 m. Lenkijos nacionalinio archyvo („Narodowe Archiwum Cyfrowe“) nuotrauka
Vilniaus 13-ojo kavalerijos pulko muziejus Vilniuje 1931 m. Lenkijos nacionalinio archyvo („Narodowe Archiwum Cyfrowe“) nuotrauka
Lenkijos maršalo Józefo Piłsudskio pasitikimas prie Vilniaus geležinkelio stoties 1919 m. balandžio 22 d. Lenkijos nacionalinio archyvo („Narodowe Archiwum Cyfrowe“) nuotrauka
Vilniaus įgulos ligoninė Antakalnio Sapiegų rūmuose. VU bibliotekos nuotrauka

Kariniai daliniai buvo pasklidę po visą Vilnių. Šv. Jono gatvėje esančiuose Pacų rūmuose, kuriuose šiandien įsikūrusi Lenkijos Respublikos ambasada, veikė 19-osios pėstininkų divizijos ir kavalerijos atskirosios brigados štabas. Sapiegų ligoninė Antakalnyje buvo pritaikyta įgulos ligoninės poreikiams. Kariniai daliniai įsikūrė Šnipiškių ir Naujosios Vilnios kareivinėse, įgulos vadovybė arba inspektoratas – Žemutinėje pilyje ir Totorių g., dabartiniuose Krašto apsaugos ministerijos rūmuose. Netoliese esanti Šv. Ignoto bažnyčia tapo Lenkijos kariuomenės Vilniaus įgulos bažnyčia.

1922–1925 m. pradėti rengti miesto fortifikavimo arba įtvirtinimo planai. Pirmiausia vykdyti dirvožemio tyrimai ir vietovės kartografavimo darbai. Šiuo laikotarpiu Karo geografijos institutas Varšuvoje išleido visą seriją stambaus mastelio žemėlapių, skirtų Vilniaus apylinkėms. 

Miesto fortifikacija vyko sudėtingomis sąlygomis: trūko šiuos klausimus išmanančio personalo, vėliau – pinigų, o dar vėliau – bendro karinės vadovybės požiūrio. Buvo nesutariama, ar įtvirtinimų statymas taikos metu bus naudingas. Vieno iš Vilniaus srities vadų – generolo Stefano Dąbo-Biernackio manymu, buvo apskritai neverta imtis šių darbų, nes Raudonosios armijos šnipai ir provokatoriai atsiradusius gynybinius įtvirtinimus esą išsprogdinsią dar prieš miesto puolimą.

Pirmąjį fortifikacijos planą parengė Vilniaus įtvirtintos stovyklos vadas – generolas Hugonas Griebschas, tarnavęs Austrijos ir Vengrijos imperijos kariuomenėje per Pirmąjį pasaulinį karą ir projektavęs karinius įtvirtinimus Balkanų šalyse. Planas nebuvo patvirtintas, tad įrengimų statyba nukelta vėlesniam laikotarpiui.

XX a. 3 deš. mieste atsirado pirmieji Lenkijos kariuomenės karinės paskirties statiniai – sandėliai, kuriuos suprojektavo nežinomas architektas. Kiek vėliau pastatyti jau modernesni karo inžinieriaus pulkininko Witoldo Wolańskio suprojektuoti sandėliai. Didžiausi jų – Sapieginėje ir Šnipiškėse (Ozo kalne), kiekvieno jų tūris siekė apie 7000 kubinių metrų. Tik kiek mažesni sandėliai buvo įrengi ir Antakalnyje, Vingio parke, vėliau Ribiškėse ir Rasose. 

Karinių sandėlių kompleksai buvo sujungti siaurojo geležinkelio linija, dėl šios priežasties Vilniuje atsirado ir du nauji tiltai per Nerį. Miestą turėjo apjuosti gynybinis žiedas, sudarytas iš 12 kovinių įtvirtinimų ruožų, kurių kiekviename būtų galėjęs gintis apie 500–600 karių pėstininkų batalionas.

Šie gynybiniai įtvirtinimai Vilniuje buvo pradėti statyti 1930 m. Jų išdėstymas mieste turėjo saugoti svarbiausius į Vilnių vedančius kelius. Kiekvienam įtvirtinimui buvo svarbu turėti geras apžvalgos bei stebėjimo pozicijas bei natūralias maskuotei ir priedangai tinkančias gamtines kliūtis. Lenkijos karo tarybos protokolai rodo, kad prieš Raudonąją armiją planuota atsilaikyti dviejų–trijų pėstininkų divizijų pajėgomis bent keletą savaičių, kol Lenkijos kariuomenė pasirengs kontratakuoti.

Vienintelį pastatytą Vilniaus kovinių įtvirtinimų ruožą galima rasti Stepono Batoro ir Alberto Kojelavičiaus gatvių prieigose. Stepono Batoro traktas (istorinis LDK laikų kelias, jungęs Vilnių ir Polocką) buvo strategiškai svarbus, nes būtent čia planuota atremti iš rytų puolančią Raudonąją armiją. Šiame ruože esančius įtvirtinimus suprojektavo pulkininkas Władysławas Wyszyńskis, numatęs, kad kiekviename jų turės gintis po vieną karių kuopą (apie 100 karių). 

Du iš keturių čia esančių gynybinių bunkerių yra gana paprastos konstrukcijos. Juose numatytos patalpos įgulai ir šaudmenims saugoti, įrengtos 30 metrų ilgio poternos arba požeminiai tuneliai, jungę du išėjimus. Viename jų subetonuotas stebėjimo ir ugnies taškas su betonine platforma, ant kurios turėjo būti pastatomas trikojis su „Browning“, „Maxim“ kulkosvaidžiu arba prieštankinis pabūklas. Ugnies taškai neturėjo jokios priedangos.

Dviejų–trijų karių aptarnaujama įgula turėjo tilpti gana ankštoje erdvėje, turinčioje siauras stovėti skirtas atbrailas, ant kurių buvo ne itin patogu išsilaikyti. Sienoje, netoli ginklo platformos esančioje nišoje, turėjo būti laikomi šaudmenys. Esant reikalui čia pat esančiais laiptais įgula turėjo pasišalinti į saugią priedangą požeminėje poternoje. Patį įtvirtinimą turėjo juosti trijų eilių spygliuotos vielos tvora. 

Kai kurių Lenkijos tyrinėtojų duomenimis, šių objektų struktūra šiek tiek primena Austrijos–Vengrijos fronte Pirmojo pasaulinio karo metais Balkanuose įrengtus fortifikacinius įtvirtinimus. Galima svarstyti, ar tai buvo generolo Hugono Griebscho įtaka, nes būtent jis projektavo ir įrenginėjo tvirtoves Balkanuose Pirmojo pasaulinio karo metais.

Kiti du bunkeriai, esantys į šiaurę nuo A. Kojelavičiaus ir Stepono Batoro gatvių, pasižymi daug sudėtingesne konstrukcija ir struktūra. Šie bunkeriai yra daug didesni ir sukonstruoti gynybai nuo pėstininkų. Šie įtvirtinimai yra kryžminio plano – turintys susikryžiuojančias poternas, kurių galuose įrengti nuo puolančių pėstininkų šūvių apsaugoti betoniniai ugnies taškai arba dotai. Besiginantiesiems dotuose numatytos stebėti ir šaudyti skirtos angos. 

Didžiausias ir konstrukciškai įdomiausias šio ruožo bunkeris yra įrengtas šiauriausiai. Tai vadovavimui skirtas įtvirtinimas su panašia struktūra, kaip ir kitų bunkerių, tačiau išsiskiria papildoma patalpa, skirta viso ruožo vadui. Bunkerio sienų nišose suprojektuotos vietos tepalinėms lempoms, įrengtos metalinės langų užuolaidos, turėjusios pridengti iš patalpų vidaus sklindančią šviesą. Statinys išsiskiria ir tuo, kad kryžminio plano poternos bei visas įtvirtinimas įrengtas aukštame, stačiame kalne. Bunkerio poternos įrengtos gana giliai po žeme, o norint patekti į viršutinį dotą, reikia iki pat kalno viršūnės kopti jo viduje įrengtais itin stačiais, siaurais betoniniais laiptais. 

Stepono Batoro ir A. Kojelavičiaus gatvių įtvirtinimų ruožas buvo visiškai įrengtas, tačiau niekada nebuvo panaudotas. 1939 metų rugsėjo 18–19 d., kai Raudonoji armija užėmė Vilnių, iš šių bunkerių nebuvo iššautas nė vienas šūvis. Dalis Lenkijos kariuomenės Vilniaus įgulos dalinių tuo metu kovojo su Vokietijos kariuomene Lenkijos vakaruose, o likusioji dalis Raudonąją armiją į Vilnių įsileido be didesnių mūšių.

Kovinio bunkerio A. Kojelavičiaus gatvėje ugnies ir stebėjimo taškas. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Kovinio bunkerio S. Batoro gatvėje poterna. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Kovinis bunkeris A. Kojelavičiaus gatvėje. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Kovinio bunkerio S. Batoro gatvėje ugnies taškas. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Kovinio bunkerio S. Batoro gatvėje ugnies taškas. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Kovinio bunkerio S. Batoro gatvėje ugnies taškas. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Kovinio bunkerio A. Kojelavičiaus gatvėje poterna. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Kovinis bunkeris A. Kojelavičiaus gatvėje. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Kovinis bunkeris A. Kojelavičiaus gatvėje. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Kovinio bunkerio A. Kojelavičiaus gatvėje vadovavimo patalpa. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Kovinio bunkerio A. Kojelavičiaus gatvėje poterna. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Kovinio bunkerio A. Kojelavičiaus gatvėje poterna. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
Kovinio bunkerio A. Kojelavičiaus gatvėje poterna. Gedimino Šulco / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras
5-ojo legionierių pulko puskarininkiai. VU bibliotekos nuotrauka
Generolas Lucjanas Żeligowskis priima 3-iojo sunkiosios artilerijos pulko paradą Vilniuje. Lenkijos nacionalinio archyvo („Narodowe Archiwum Cyfrowe“) nuotrauka
Lenkijos Respublikos prezidentas Ignacy Mościckis ir pėstininkų divizijos kariai Lukiškių aikštėje 1939 m. rugpjūtį. Lenkijos nacionalinio archyvo („Narodowe Archiwum Cyfrowe“) nuotrauka
Baidarių sezono atidarymas 3-iojo priešgaisrinio bataliono prieplaukoje Neries krantinėje 1932 m. Tolumoje karinis kalėjimas – buvę Sluškų rūmai. Lenkijos nacionalinio archyvo („Narodowe Archiwum Cyfrowe“) nuotrauka
Lenkijos kariuomenės karininkai Vilniaus Katedros aikštėje. VU bibliotekos nuotrauka
Lenkijos kariuomenės 25-erių metų jubiliejaus iškilmės Lukiškių aikštėje 1939 m. rugpjūtį. Lenkijos nacionalinio archyvo („Narodowe Archiwum Cyfrowe“) nuotrauka

Projektas „Militaristinis Vilnius“ – tai „Bernardinai.lt“ kartu su VU Istorijos fakulteto karo istoriku dr. Kęstučiu Kilinsku parengtų vaizdo pasakojimų ciklas apie įvairių laikotarpių Vilniaus militaristinio paveldo objektus ir miesto karybos bei gynybos istoriją. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LR krašto apsaugos ministerija.