2020 11 05

Dominik Wilczewski

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Lenkijos ir Lietuvos santykiuose krizė tampa labiau nei tikėtina

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL© Baltijos fotografijos linija

Gali būti per anksti daryti išvadas, kokį poveikį pastarieji politiniai įvykiai Lenkijoje gali turėti jos tarptautinei padėčiai. Bet bent jau Lenkijos ir Lietuvos santykiuose galima krizė tampa labiau nei tikima. Viena vertus, stebime plataus masto protestus Lenkijoje, o kraštutiniai dešinieji darosi vis agresyvesni protestuotojų atžvilgiu. Kita vertus, laukiame naujos Vyriausybės Lietuvoje patvirtinimo. Ji gali pradėti kur kas atviriau pasisakyti dėl teisės viršenybės klausimų Lenkijoje.

Dabartinė situacija Lenkijoje gali būti rimtas iššūkis naujajai Vyriausybei Lietuvoje. Kadenciją baigianti Sauliaus Skvernelio Vyriausybė (taip pat prezidentas Gitanas Nausėda) susilaikė nuo reikšmingos kritikos dėl veiksmų, kurių Lenkijos vyriausybė ėmėsi po 2015 m. Lietuvos valdžia ne itin domėjosi teisės viršenybės problemomis Lenkijoje, siekdama „strateginės partnerystės“ su kaimyne: įgyvendinti įvairias iniciatyvas ir projektus energetikos, ekonomikos, infrastruktūros ir gynybos srityse. 

Kai kurie komentatoriai Lietuvoje taip pat atkreipė dėmesį, kad S. Skvernelio Vyriausybė iš tikrųjų nesirūpino teisės viršenybe, nes ji buvo artima valdančiai Lenkijoje „Teisės ir teisingumo“ partijai savo požiūriu į nepriklausomą teismų sistemą ir (daugiausia) žiniasklaidą, taip pat polinkiu visuomenę skaldyti. Kalbėdami apie santykius su Lenkija, Lietuvos atstovai apie teisės viršenybę paprastai tylėjo, o kai kurie iš jų, įskaitant ir buvusią, ir dabartinį Prezidentą pabrėžė, kad Lietuva neketina remti sankcijų Lenkijai.

Protestai Lenkijoje. EPA nuotrauka

Lietuvoje vis daugiau visuomenininkų ir apžvalgininkų suvokia situaciją Lenkijoje ir dėl to rūpinasi, pavyzdžiui, Delfi.lt komentatorius Paulius Gritėnas teigia, kad „Lenkija yra mūsų draugė, bet tiesa yra didesnė draugė“. Apžvalgininkas kritikuoja Lietuvos valdžią už tai, kad ši užmerkia akis tam, kas vyksta Lenkijoje. Jis klausia: „Turime apsispręsti, ar draugaujame su Lenkijos valstybe, lenkų tauta, ar su šiuo metu galią turinčiais ir demokratijos ribas nutrinančiais valdančiaisiais. Jokia tikra draugystė negali būti pagrįsta nutylėjimu.“ Tai pavyzdys, kaip Lietuvos intelektualinis elitas vis labiau nepritaria politikų tylėjimui dėl procesų, vykstančių Lenkijoje. Tokia viešųjų intelektualų pozicija gali veikti kaip kritinė masė, kuri gali priversti naująją Vyriausybę garsiau spręsti šį klausimą.

Atsiranda lūkesčių, kad Lietuvos valdžios požiūris gali pasikeisti, patvirtinus naują centro dešiniųjų vyriausybę, susidedančiai iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos, vadovaujamai ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės. Pavyzdžiui, Laisvės partija yra vienintelė politinė jėga Lietuvoje, kuri aiškiai  kritikavo situaciją Lenkijoje. Partijos vadovė Aušrinė Armonaitė po prezidento rinkimų Lenkijoje (kuriuos laimėjo „Teisės ir teisingumo“ kandidatas Andrzejus Duda) savo nuogąstavimus išreiškė žodžiu: „pralaimėjome“.

Panašu, kad Tėvynės sąjunga šiuo klausimu yra labiau susiskaldžiusi (kaip ir dėl daugelio kitų dalykų): nors jos liberalusis sparnas linkęs (bet nuosaikiai) kalbėti apie teisės viršenybės svarbą, jos konservatyvus nacionalinis (krikdemų) sparnas į Varšuvą žiūri kone kaip į pavyzdį (ypač kalbant apie santykius su Europos Sąjunga ir JAV). Daug kas priklausys nuo to, kas taps naujuoju užsienio reikalų ministru. Yra stipri Žygimanto Pavilionio, atstovaujančio Tėvynės sąjungos krikdemų sparnui, kandidatūra. Tačiau jis, kaip patyręs profesionalus diplomatas, galėtų ir neatskleisti savo pažiūrų dėl valstybės intereso.

Laisvės partija greičiausiai neturės įtakos užsienio politikai, todėl, jei ji ketina reaguoti į situaciją Lenkijoje, tai bus daroma parlamentiniu, o ne Vyriausybės lygiu. Iš šios partijos galima tikėtis stipresnės reakcijos į LGBT ir moterų teisių klausimus Lenkijoje. Nepaisant skirtumų, naujoji Vyriausybė greičiausiai neketins rizikuoti minėtų bendrų Lenkijos ir Lietuvos projektų saugumu (jie yra būtini Lietuvai, nesvarbu, kas vadovauja Vilniuje).

Pastaruosius kelerius metus „Teisės ir teisingumo“ Vyriausybė stengėsi palengvinti bendrų Lenkijos ir Lietuvos projektų įgyvendinimą. Kiti klausimai, įskaitant lenkų mažumos padėties problemas Lietuvoje, buvo palikti gan nuošalyje, o tokia pozicija neįprasta „Teisės ir teisingumo“ partijai. 

Protestai Lenkijoje. EPA nuotrauka

Prieš ateidama į valdžią 2015 m., partija palaikė gerus santykius su Lietuvos lenkų rinkimų akcija (abi partijos yra Europos konservatorių ir reformuotojų frakcijos Europos Parlamente narės). Būdama opozicijoje partija „Teisė ir teisingumas“ buvo kur kas atviresnė dėl lenkų mažumos teisių Lietuvoje ir kritikavo tiek „Pilietinės platformos“ Vyriausybę dėl neveiksnumo užtikrinant šias teises, tiek Lietuvos Vyriausybę dėl lenkų diskriminacijos. Dabartinis ministro pirmininko Mateuszo Morawieckio kanceliarijos viršininkas Michałas Dworczykas priešais Lietuvos ambasadą Varšuvoje rengė demonstracijas prieš „lenkų diskriminaciją“. O štai partijos lyderis Jarosławas Kaczyńskis buvo ne toks radikalus ir pasisakė už Lietuvos ir Lenkijos partnerystę, vis dėlto pabrėždamas būtinybę užtikrinti lenkų mažumos teises.

Ši nuostata pasikeitė po Rusijos agresijos prieš Ukrainą 2014 m. ir po „Teisės ir teisingumo“ rinkimų pergalės 2015 m. J. Kaczyńskis bandė atnaujinti draugiškų santykių su Lietuva politiką, kuri buvo įprasta jo velionio brolio Lecho Kaczyńskio prezidentavimo metu. Lietuvos politinis elitas taip pat suprato, kad palaikyti gerus santykius su Lenkija yra labai svarbu Lietuvos saugumui ir jos infrastruktūros plėtrai. Pats S. Skvernelis sugebėjo užmegzti asmeninius ryšius su Lenkijos lyderiais, tarp jų ir su J. Kaczyńskiu. Nors „Teisė ir teisingumas“ ir toliau bendrauja su LLRA, tačiau galima teigti, kad abiejų partijų santykiai dabar yra ne tokie artimi. Daugiausia dėl to, kad LLRA prokremliška retorika nepriimtina oficialiai Varšuvai, kuri savo ruožtu palaikė alternatyvias grupes lenkų bendruomenėje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Lietuvos ir Lenkijos partnerystė greičiausiai bus tęsiama, nepaisant politinių pokyčių abiejose valstybėse, tačiau kai kurie procesai Lenkijoje gali turėti neigiamos įtakos tarpusavio santykiams. Tai glaudžiai susiję su Lenkijos valdžios reakcija į dabartinę krizę šalyje. 

„Teisė ir teisingumas“ turės reaguoti ne tik į moterų teisių protestus, bet ir radikalėjančią kraštutinę dešinę. Šios jėgos pastarosiomis dienomis pasirodė kaip apsišaukę „Bažnyčios gynėjai“ (arba, kaip teigia „Teisės ir teisingumo“ oponentai bei moterų streiko organizatoriai, buvo J. Kaczyńskio pakviesti į bažnyčių sargybą), bet dažniausiai jie fiziškai atakavo protestų dalyvius esant pasyviai policininkų reakcijai. 

Vis didėjanti kraštutinių dešiniųjų reikšmė yra politinis iššūkis „Teisės ir teisingumo“ partijai. Pats J. Kaczyńskis visada bandė marginalizuoti ar bent jau įtraukti bet kurią jėgą, esančią dešinėje, kad atsikratytų konkurentų. „Teisė ir teisingumas“ panašai gali bandyti reaguoti ir į dabartinę krizę. Tai gali reikšti nacionalistinės retorikos siekimą ir išorinio priešo paiešką. Lietuva, kurioje lenkų mažumos problemos liko neišspręstos, staiga gali tapti kandidate į šį vaidmenį. Ypač tada, kai naujoji Lietuvos Vyriausybė kritiškiau vertina situaciją Lenkijoje.

Lietuvos Vyriausybė netrukus gali susidurti su visiškai nauja pasirinkimo tarp moralinių vertybių tarptautiniuose santykiuose ar „strateginės partnerystės“ užtikrinimo dilema. Kuo labiau paaštrės politinė situacija Lenkijoje, tuo mažiau laisvos erdvės manevruoti Lietuva turės.