Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Lenkų kino dienos „Scanoramoje“: nuo pretendento į „Oskarą“ iki A. Wajdos. Pokalbis su programos kuratoriumi A. Kieruliu

Lenkų kino dienų „Scanoramoje“ kuratorius Andrzejus Kierulis. Vytautės Ribokaitės nuotrauka

Lenkiško kino mėgėjus šių metų „Scanorama“ turėtų pradžiuginti. Festivalį papildė Lenkų kino dienos. Programoje – dešimt naujausių ir pasaulyje pripažintų darbų. Tarp jų – Lenkijos pretendentas siekti „Oskaro“ „Nepalikti žymių“ ir Andrzejaus Wajdos filmas „Sluoksniuotas pyragas“.

Lenkų kinas populiarus ne tik Lietuvoje, sako Lenkijos instituto Vilniuje rengiamų Lenkų kino dienų „Scanoramoje“ kuratorius ANDRZEJUS KIERULIS: „Lenkų kinas populiarus ir pasaulyje. Kai filmai pasirodo Gdynės kino festivalyje, dažnai būna iškart išperkami užsienio kino platintojų. Tai irgi ženklas, kad toks kinas yra aktualus. Taip pat daug filmų yra ir namų kino platformose, pavyzdžiui, „Netflix“. Lenkų kino lygis yra gan aukštas ir tampa tikru pasauliniu kinu.“

Apie 20 metų rengėte Lenkų kino dienas, vėliau Lenkų kino festivalį. Kokios priežastys lėmė, kad šiemet susidraugavote su „Scanorama“ ir atsisakėte organizuoti atskirą savo festivalį?

Pirmiausia pradėjome organizuoti Lenkų kino savaitę, iš pradžių rodėme septynis filmus ir papildomą programą. Vykdavo skirtingais metų laikais – kartais rudenį, pavasarį ar žiemą.

Stengėmės viską organizuoti savarankiškai, bet susiklostė objektyvios aplinkybės ir pandeminė situacija. Nežinojome, kaip viskas vyks, todėl nutarėme bendradarbiauti su patikrintu ir patikimu Lietuvos partneriu.

Su „Scanorama“ bendraujame nuo jos įkūrimo pradžios. Ji kasmet stengiasi rodyti lenkiškus filmus. Bendradarbiaujame juos rodant. Šiemet nutarėme, kad bendromis jėgomis pavyks padaryti daugiau, negu galėtume patys vieni. „Scanorama“ mielai sutiko bendradarbiauti, ir džiaugiamės, kad mums pavyko parengti turtingą 10-ies filmų programą.

Gal anksti klausti, bet ar planuojate likti su „Scanorama“, ar vis dėlto grįšite prie savarankiško festivalio organizavimo?

Neatsisakome idėjos ateityje rengti atskirą Lenkų kino festivalį, bet toliau ketiname bendradarbiauti su Lietuvos partneriais. Būtų idealu, kad ir „Scanoramoje“, ir „Kino pavasaryje“ būtų turininga lenkiško kino programa, bet kartu ir mes organizuotume atskirą savo festivalį.

Gyvenimas diktuoja savo sąlygas, bet stengsimės. Jau dvejus metus gyvename pandemijos sąlygomis, tad sunku ką nors planuoti. Žiūrėsime, kaip atrodys mūsų biudžetas, bendra situacija Lietuvoje ir pasaulyje.

Kaip pandemija ir karantinas paveikė Lenkijos kiną ir kino pramonę? 

Pirmiausia buvo uždaryti kino teatrai – po kelis kartus neribotam laikui buvo nukeltos visos premjeros. Dar ir dabar matome, kad kai kurių filmų pasaulinės premjeros nežinia kada vyks.

Praėjusių metų Gdynės kino festivalis buvo kuklesnis nei šiemet. Buvo daug gerų lenkiškų filmų, tačiau, manau, situacija Lenkijoje gerėja, kino pramonė atsigauna.

Vytautės Ribokaitės nuotrauka

Kokios populiariausios temos vyrauja dabartiniame lenkų kine? 

Tendencijos pastaruosius kelerius metus nepakito. Viena pagrindinių temų yra istorija – savo šalies, savo žmonių, kas vyko prieš 10–20 metų ar prieš karą. Lenkams tai yra labai svarbu. Režisieriai kalba apie praeitį per istorinę prizmę, bet taip pat kalba apie šiuolaikinius esminius dalykus, kurie lenkams svarbūs.

Kaip manote, ar lietuviai tikrai mėgsta lenkišką kiną? Ar dėl to, kad tai kaimynų filmų, ar dėl to, kad aukšto lygio kinas?

Apie 70 proc. ankstesniais metais vykusio Lenkų kino festivalio lankytojų sudarė lietuviai. Visi Lietuvos kino festivaliai stengiasi rodyti lenkų filmus. Dažnai jie konkuruoja, kurie pirmi parodys konkretų filmą. Tai irgi vienas ženklų, kad lenkų kinas yra populiarus. O kodėl populiarus? Galbūt dėl to, kad kalba aktualiomis šiuolaikiniam žmogui temomis. Žiūrėdamas lenkiškus filmus žiūrovas mato save, savo problemas, išgyvenimus ir tapatinasi su temomis. Lietuvos žiūrovams įdomu, kaip lenkai pasakoja savo istoriją.

Lenkų kinas populiarus ir pasaulyje. Kai filmai pasirodo Gdynės kino festivalyje, dažnai būna iškart išperkami užsienio kino platintojų. Tai irgi ženklas, kad kinas yra aktualus. Taip pat daug filmų yra ir namų kino platformose, pavyzdžiui, „Netflix“. Lenkų kino lygis yra gan aukštas ir tampa tikru pasauliniu kinu.

Kaip dėliojote šių metų programą ir kokie, jūsų manymu, ryškiausi darbai? Apie ką ji bus?

Kino filmų rodymo teisių pirkimas nėra toks lengvas. Yra ribotas teisių pasirinkimas. Užsienio platintojų, kurie nusiperka lenkų filmų paketus, būna sunku surasti. Kaip jau minėjau, Lietuvos kino festivaliai konkuruoja, kas pirmas gaus teises. Dažnai būna, kad tas filmų pasirinkimas būna ribotas. Už kiekvieną reikia kovoti, būti aktyviam. Kai filmas tik pasirodo ir būna parduodamos teisės rodyti Lietuvoje, reikia iš karto pirkti.

Bendromis jėgomis su „Scanorama“ sudarėme šių metų programą. Vienus filmus siūlė festivalis, kitus – mes. Bandėme suderinti mūsų ir jo norus bei poreikius. Mes, kaip Lenkijos kultūros institutas, rinkome filmus, kurie yra svarbūs mums kaip institucijai, lenkams Lenkijoje ir Lietuvoje, kalbu apie istorinius filmus. Dramas atrinko „Scanorama“. Vienas pagrindinių jos kriterijų – kad tai būtų žinomi ir pripažinti užsienio festivaliuose filmai.

Dokumentinis filmas „1970“ (rež. Tomaszas Wolskis) yra 1970 m. vykusių darbininkų streikų rekonstrukcija. Buvo atrasti valdžios garso įrašai, kuriuose pasakojama, kaip neramumai atrodė iš totalitarinės valstybės pusės. Kaip ji bandė užgniaužti streikus, naikinti žmogiškus norus, laisvės troškimą. Garso įrašai įdėti į lėlių lūpas. Jos vaizduoja tuometinius valdžios žmones, kurie kalbasi, kaip sustabdyti streikus, kaip pažeminti darbininkus.

Kitas filmas yra Lenkijos pretendentas siekti „Oskaro“ – „Nepalikti žymių“ (rež. Janas Pawełas Matuszynskis). Šiuo filmu lapkričio 7 d. atidarytos Lenkų kino dienos „Scanoramoje“. Juostoje rodoma, kaip Lenkijos liaudies respublikos valdžia bando paslėpti savo veiksmus, savo nusikaltimus. Ji pasitelkia visą valstybinį aparatą, kad pavaizduotų istoriją kitu aspektu, kad valdžia nėra kalta. Tai vienas įdomiausių istorinių filmų.

Dar vienas istorinis filmas – „Tiesa išlaisvina“ (rež. Robertas Glińskis). Dramoje kunigas komunistinėje Lenkijoje kviečiamas bendradarbiauti su valdžia ir teikti informaciją. Vaizduojamas Solidarumo judėjimo streikų laikotarpis. Verta paminėti puikią pagrindinio aktoriaus Andrzejaus Seweryno vaidybą. Tematika labai panaši į „Nepalikti žymių“.

Lenkų kino dienų „Scanoramoje“ kuratorius Andrzejus Kierulis. Vytautės Ribokaitės nuotrauka

Ne kartą savo festivalyje rodėte Andrzejaus Wajdos filmų. Šiemet parodysite „Sluoksniuotas pyragas“. Apie ką jis?

Lenkijoje 2021 m. pavadinti fantasto Stanisławo Lemo metais. Manau, tai puikiai ir lietuviams žinomas autorius. Būtų įdomu pažiūrėti, kaip A. Wajda 1968 m. įsivaizdavo fantasto kūrybą, kaip ją perteikė kine. Filmas „Sluoksniuotas pyragas“ trumpas, tik 35 min., bet, manau, bus įdomu pažiūrėti iš praeities, kaip režisierius matė ateitį.

Ar be „Scanoramos“ festivalio bus galime dar kur nors pamatyti filmus?

Dabar žmonės truputį atprato eiti į kiną. Kaip „Scanorama“, taip ir mes kviečiame grįžti žiūrėti filmus į kino teatrus. Be didžiųjų Lietuvos miestų, kuriuose vyks „Scanorama“, papildomai prisidėjo du tradiciniai Lenkų kino festivalio miestai – tai Šalčininkai ir Mažeikiai. Norime, kad ir mažesnių vietovių žmonės turėtų galimybę bei pasirinkimą ateiti ir pažiūrėti filmus savo mieste. Jie bus rodomi kultūros centruose. Čia yra didelės kino salės, tad bus puikios sąlygos peržiūroms.

Ir viename, ir kitame mieste bus rodoma po penkis filmus. Rodysime ir praėjusių metų „Scanoramos“ atidarymo filmą „Prakaituok“ (rež. Magnusas von Hornas).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu