2021 01 14

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Leonardas Matuzevičius. Poetas iš Dievo malonės

Stovi drauge prie miestelio ženklo.
Poetai Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai gimtajame Krinčine. Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka

Šitaip apie savo bendraklasį poetą Leonardą Matuzevičių yra sakęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.

Gimė poetas Krinčino miestelyje (Pasvalio r.) 1923 m. sausio 3 d. Tėvas Vilius Matuzevičius, išsilavinęs, mokėjęs vokiečių kalbą, turėjęs nemažą biblioteką, buvo vaistininkas. Leonardas vėliau prisimins jį kaip humanišką, išmintingą, dorą ir nepaprastai darbštų žmogų. Mama Klaudija Matuzevičienė, kilusi iš kilmingų pirklių, aristokratė, mėgo knygas. Turėjo muzikinį išsilavinimą, gerai grojo fortepijonu, todėl namuose nuolat skambėjo rusų kompozitorių romansai. Draugavo su Krinčino dvarininko Komaro dukra Galina, kuri dainavo Kauno operoje.

„Būdavo, – prisimins L. Matuzevičius, – parvažiuoja į Krinčiną, parsiveža vieną iš tenorų, ir pirmas jų vizitas – pas mūsų mamą. Susitaria – sekmadienį giedos bažnyčioje. Mama akompanuoja, jie gieda per Mišias – visas Krinčinas klauso išsižiojęs.“ Prisimindavo ir tėvo brolį Adolfą Matuzevičių, kuris jaunystėje rašė eilėraščius, draugavo su Kaziu Binkiu, Šmukštučio slapyvardžiu buvo išleidęs eilių rinkinėlį „Ei, jaunieji, šen į būrį“.

Tokia buvo šeimos aplinka, kurioje augo trys broliai: vyriausias Eugenijus, dar vaikystėje perskaitęs visas Krinčino pradžios mokyklos bibliotekoje buvusias knygas, nuo mažens svajojęs tik apie literatūrą, vidurinysis Leonardas, kurį viliojo aviacija, teatras ir poezija, ir pats jauniausias Algirdas, mėgęs muziką ir dainavimą, tačiau pasirinkęs inžinieriaus specialybę.

Portretas.
Poetas Leonardas Matuzevičius. Šeimos archyvo nuotrauka

Leonardas, kaip ir jo broliai, mokslus pradėjo Krinčino pradžios mokykloje. Jo pirmasis mokytojas buvo Juozas Jasilionis, kurį Leonardas visada prisimins kaip subtilų, plačių krikščioniškų pažiūrų, išmoningą pedagogą ir tvirtą patriotą, puikų dainininką tenorą, gerai išmanantį meno dalykus, kartu su kitais miestelio inteligentais apie 1933 metus Krinčino mokykloje pastačiusį operetę „Malūnininkas ir kaminkrėtys“.

Vėliau mokslus tęsė Biržų gimnazijoje, kur jau mokėsi brolis Eugenijus. Stipri humanitarinio pobūdžio mokykla, Leonardo žodžiais, turėjusi „ypatingą dirvą, jeigu iš jos išaugo tokie poetai kaip Bernardas Brazdžionis, Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas, Petras Zablockas, Leonardas Žitkevičius“.

Ateidavo pas Eugenijų M. Indriliūnas, B. Krivickas, dar vienas kitas gimnazistas. Diskutuodavo apie tais metais išgarsėjusio poeto Jono Kossu-Aleksandravičiaus (1937 metais už eilėraščių knygą „Užgesę chimeros akys“ gavęs Valstybinę premiją, vėliau pasirašinėjęs Aisčio slapyvardžiu – aut. past.) kūrybą, skaitydavo ir aptarinėdavo savo eilėraščius. Leonardas, būdamas jaunesnis, visa tai smalsiai stebėjo. O netrukus ir pats ėmė rašyti. Pirmieji jo eilėraščiai buvo išspausdinti moksleiviškuose žurnaluose „Ateities spinduliai“ ir „Ateitis“. Vėliau bendradarbiavo „Karyje“, o 1939-aisiais „Kario“ žurnalo paskelbtame konkurse už eilėraštį „Vilniaus žygio kariui“ laimėjo pirmąją premiją.

Atrodė, kad gabaus jaunuolio laukia šviesi ateitis. Tačiau ateina lemtingi 1940-ieji. Lietuva prievarta inkorporuojama į Sovietų Sąjungos sudėtį. Nacionalizuojama tėvų vaistinė Krinčine. Neįpusėjęs penktos dešimties, 1943 m. po insulto miršta tėvas. Baigęs Biržų gimnaziją, Leonardas lieka gyventi Biržuose. Gauna sąskaitininko darbą Biržų apskrities savivaldybėje. Kartu su kitais šviesuoliais dalyvauja kuriant Biržų teatrą, K. Binkio pjesėje „Atžalynas“ vaidina mokyklos direktorių. Biržuose surengiama poezijos ir dainos šventė, skirta pagerbti poetui K. Binkiui. Literatūrinio montažo eiliuotą dalį parengia Leonardas ir Petras Zablockas. Tų pačių 1943-iųjų pavasarį surengiamas literatūros vakaras, kuriame dalyvauja profesorius Juozas Ambrazevičius, poetai Bernardas Brazdžionis, Gražina Tulauskaitė, Stasys Anglickis, rašytojas Juozas Paukštelis. Vietoj anksčiau ėjusio laikraščio „Biržų žinios“ pradedamos leisti „Naujosios Biržų žinios“, kuriose savo eilėraščius spausdina ir L. Matuzevičius.

„Sutikau Leonardą lageryje, – prisimena monsinjoras, – jis buvo apšepęs, apdriskęs, liesas kaip skeletas ir liūdnas, apsikabino, ašaros rieda per juodus barzdos šerius, kas beliko iš to šaunaus, visada smagiai nusiteikusio gimnazisto.“

1945-aisiais, Lietuvą vėl okupavus sovietams, jau Kupreliškyje mokytojaujantis Leonardas areštuojamas, teisiamas už spausdintus eilėraščius ir patriotinę veiklą vokiečių okupacijos metais. Nuosprendis – 10 metų lagerio ir 5 metai tremties. Laukia sunkūs, nežinomybe užpildyti mėnesiai Panevėžio, vėliau Vilniaus Lukiškių kalėjimuose.

„Gruodžio mėnesį, – prisimena Leonardas knygoje „Benamiai“, – mus, 400–450 kalinių, išlaipino vadinamojoje 7-ojoje kolonijoje. Ten buvo vielos tvorom apjuosti keli barakai, skurdus miškas ir daugiau nieko. Turėjome tiesti geležinkelio atšaką. Teko badauti, nemažai žmonių mirė. Aš vos bepastovėjau. (1946 m. kovo mėnesį L. Matuzevičius tesvėrė tik 53 kilogramus, jau negalėjo sėdėti, buvo pragulos, valgė tik stovėdamas, o maisto davinį tesudarė du gabalėliai duonos ir porcija skysčio, vadinamo sriuba – aut. past.) Grįždamas su brigada iš darbo netekau sąmonės.“

Čia, Intoje, vėl susitiko du Biržų gimnazijos draugai, buvę bendraklasiai Leonardas Matuzevičius ir kunigas, tremtinys Kazimieras Vasiliauskas.

„Sutikau Leonardą lageryje, – prisimena monsinjoras, – jis buvo apšepęs, apdriskęs, liesas kaip skeletas ir liūdnas, apsikabino, ašaros rieda per juodus barzdos šerius, kas beliko iš to šaunaus, visada smagiai nusiteikusio gimnazisto.“

Visam gyvenimui monsinjoras įsiminė ir tais 1950-aisiais tremtyje išklausytą L. Matuzevičiaus išpažintį: „Daktarai Leonardui pripažino greitąją džiovą, ir jis ruošėsi mirti. Kadangi įeiti į baraką buvo uždrausta, jo išpažinties klausiau iš lauko, pasilipęs prie orlaidės. Tai nebuvo nuodėmių išpažinimas, o labiau testamentiniai linkėjimai artimiesiems.“

Laimė, Leonardas pasveiko. Gulėdamas ligoninėje, susidraugavo su gydytoju, ir šis jį paliko dirbti felčeriu. Vėliau kartu su juo tremties kančias kentę tautiečiai ne kartą prisimins, kad Leonardas stengėsi palengvinti jų padėtį, atleisti nuo naktinio darbo. Netrukus pasitaikė proga per iš tremties paleistą senyvą biržietį pasiųsti laišką namiškiams. Brolį Eugenijų, globojusį motiną ir jaunesnį brolį Algirdą, nudžiugino žinia, kad Leonardas gyvas.

Portretas.
Broliai poetai Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai Biržuose, Radvilų pilyje, 1989 m. Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka
Medinis namas su sodu.
Namas Krinčine, kuriame gyveno ir eilėraščius rašė du broliai poetai Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai. Algirdo Butkevičiaus nuotrauka

„Maždaug po pusmečio, – prisimena Leonardas, – ligoninės sesuo Kristina priėjo ir, maloniai šypsodamasi, man įteikė laišką. (…) atsiliepė brolis Eugenijus. Aš nušvitau, atgijau, sužinojau – visi artimieji gyvi ir sveiki, kaip išgali, laikosi. Netrukus gavau knygų, žurnalų, atėjo siuntinys. Tas ryšys jau nebenutrūko. Tai nepaprastai man padėjo išgyventi, atgauti jėgas, nes mano gyvybės laikrodėlis silpnai tetiksėjo.“

Gelbėjo ir kūryba. Ir kalėjime, ir vėliau lageriuose jo neapleido noras kurti eilėraščius. Pradžioje nei pieštuko, nei popieriaus nebuvo. Vėliau gimusias eiles užrašydavo ant įvairių pasitaikančių cemento maišų ar ruberoido skiautelių. Tiko ir beržo tošis. Šias skiauteles saugoti būdavo nelengva, todėl sukurtus eilėraščius tekdavo išmokti mintinai.

1950-ųjų rudenį likimas lageryje suvedė su senu pažįstamu mokytoju Jonu Kudžma, Leonardo žodžiais, puikiu literatūros žinovu ir analitiku.

„Ir dabar atmintyje iškyla vaizdas, – prisimins grįžęs iš tremties poetas, – su kokiu įkvėpimu ir įžvalga Jonas mums atskleisdavo L. Tolstojaus, F. Dostojevskio kūrybos grožį, prasmę, jų filosofines subtilybes. Kiekviena vertingesnė knyga (…) buvo šviesiausias pragiedrulys mūsų pilkoj kasdienybėj, o Jonui – didžiausias turtas, jis tapo geruoju šio turto vertintoju ir dalintoju. Atgijo prieškario lietuvių poezijos ir prozos vaizdas, atgijome ir mes.“

Po daugelio metų (1992 m.) J. Kudžma Pasvalio rajono laikraštyje „Darbas“ apie savo bičiulį Leonardą rašys, kad tremties metais buvęs ne tik jo vargų ir kančių dalininkas, bet ir nepailstančio dvasinio veržlumo, kūrybinių polėkių ir daugelio eilėraščių sukūrimo liudininkas: „Ilgus metus buvau pirmasis jo poezijos klausytojas. (…) Paskui tuos eilėraščius atmintinai išmokdavau ir kur nors, šachtos tylumoj ir tamsumoj, labai artimiems savo tautiečiams padeklamuodavau.“

1955 metų vasario mėnesį L. Matuzevičius buvo išleistas iš lagerio, bet dar priverstas likti Intoje, nes tebegaliojo tremties įstatymas. Tuomet Intos mieste susikūrė labai slaptas lietuvių tremtinių ir literatūros būrelis, kuriame, J. Kudžmos žodžiais, Leonardas grojo bene pirmuoju smuiku. Jau vėliau paaiškės, kad Intoje gyvenęs tremtinys Vaclovas Gudaitis surinko tremties poetų eilėraščius į ranka rašytus rinkinius „Benamiai“ (1955 m.) ir „Saulėtekio link“ (1956 m.), kuriuose buvo ir Matuzevičiaus (slapyvardis Linas) bei Petro Zablocko (Širvėnas) eilėraščiai. Jau po poeto mirties „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ apie L. Matuzevičiaus kūrybą bus rašoma: „Poezijoje asmeniniai išgyvenimai siejami su dramatiška tautos būtimi, žadinama istorinė tautos atmintis, teikianti laisvės vilties, dažni šiurpios kalinių buities vaizdai, tėvynės ilgesio, tremčių, partizanų kovos motyvai.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

1956-aisiais L. Matuzevičius grįžo į Lietuvą. Dirbo elektriku, technologu „Drobės“ susivienijime. Kaune baigė technologijos technikumą. Rašė eilėraščius, bet sovietiniais metais tremtiniui poetui nebuvo lemta (išskyrus keletą L. Matėno ir L. Ginto slapyvardžiais pasirašytų „Šluotos“ ir „Genio“ žurnaluose, tačiau saugumui išaiškinus, kas jų autorius, spausdintis galimybių neliko – aut. past.) juos išvysti laikraščiuose ar žurnaluose. Tik atgimimo metais jo eilėraščiai pasirodė tremtinių poezijos antologijose „Benamiai“ ir „Tremtinio Lietuva“. O netrukus poeto eilėraščius jau publikavo „Pergalė“ (dabar „Metai“), „Literatūra ir menas“, „Dienovidis“, „Nemunas“, „Ūkininkas“, Biržų ir Pasvalio rajonų laikraščiai.

1993 metais išleidžiamas pirmasis L. Matuzevičiaus eilėraščių rinkinys „Tu toli“, o 1994-aisiais atskira knygute pasirodė satyrinė poema „Šaukštas ir vandenynas“.

Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos pirmininkas poetas Kostas Fedaravičius 1999 metais parengė ir išleido jo kūrybos rinktinę „Senojo Juozapo vakaras“, o po poeto mirties (mirė Leonardas Matuzevičius 2000 m. gruodžio 18 d., palaidotas Ratnyčios kapinaitėse, netoli Druskininkų) – „Rinktinių raštų“ dvitomį (2003 m.).