2020 11 15

Algirdas Butkevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Leonardas Žitkevičius. Rašęs mažiems ir dideliems

Portretas.
Poetas Leonardas Žitkevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vabalninkiečio poeto Leonardo Žitkevičiaus, gyvenusio JAV, kūrybos grįžimas tėviškėn prasidėjo 1989 metais. Pradžia buvo Lietuvos radijo ir televizijos diktoriaus Henriko Paulausko rašinys „Laikmečio žvirgždą nužėrus“, išspausdintas „Biržiečių žodžio“ laikraštyje.

Tų pačių metų lapkritį, minint L. Žitkevičiaus gimimo 75-ąsias metines, apie savo bičiulį parašė poetas Eugenijus Matuzevičius. Kartu buvo išspausdintas ir L. Žitkevičiaus eilėraščių pluoštas. Poeto E. Matuzevičiaus paragintas, laikraščio numerius su šiomis publikacijas nusiunčiau Brukline gyvenančiam L. Žitkevičiui. 1990 metų sausio pabaigoje poetas, padėkojęs už rašinius, rašė: „Man didžiai malonu po daugelio metų per Jus vėl sugrįžti į mylimuosius Biržus.“

Taip prasidėjo mudviejų susirašinėjimas, trukęs beveik ketvertą paskutinių jo gyvenimo metų. Paskutinį laišką poetas parašė 1994-ųjų gruodį. Po dviejų mėnesių išėjo amžinybėn.

Poeto gimtinė – Vabalninkas. Čia jis gimė 1914 m. lapkričio 19 d. Netrukus tėvai nuo artėjančios kaizerinės Vokietijos okupacijos pasitraukė į Rusiją. Tėvas, turėdamas trisdešimt šešerius metus, 1918-aisiais mirė Ukrainoje, Konotopo mieste. Grįžusi į Vabalninką, Leonardo mama prisiglaudė pas vyro brolį Povilą Žitkevičių. Šeimai padėjo ir Žitkevičių giminaitis poetas kunigas Kazys Žitkus-Vincas Stonis.

Gimnazijoje

Baigęs Vabalninko pradžios mokyklą, L. Žitkevičius mokėsi Biržų gimnazijoje. Čia jis greitai pasireiškė kaip gabus ir veiklus literatas. Poetas E. Matuzevičius yra pasakojęs, kad kurį laiką L. Žitkevičius gyvenęs pas Brazdžionius – kartu su būsimu poetu Bernardu Brazdžioniu, kuris tada mokėsi septintoje (pagal tuometinę sistemą priešpaskutinėje) klasėje.

Pats L. Žitkevičius 1989-ųjų pavasarį E. Matuzevičiui rašytame laiške tuos metus prisimena: „Namai, kuriuose gyvenome, priklausė Petrauskienei. Dviaukščiai. Prieš pat kapines. Pasvalio gatvėj. (…) Brazdžionių šeima gyveno antram aukšte. Pirmame aukšte toj pačioj pusėj, kaip ir mes, gyveno du broliai vabalninkėnai Kučai – Antanas ir Pranas. Antanas Kučas, kaip žinai, išėjo į žymius dailininkus. (…) Bernardas iš pradžių nežinojo, kad aš bandau (nesėkmingai) rašyti „Žvaigždutei“ (vaikų žurnalui). Vėliau sužinojo iš Tijūnaičio (šio leidinio redaktoriaus) laiško. Eilėraščių ritmas man buvo lyg ir įgimtas. Tik nepaisydavau kirčių. Daug žodžių kirčiuodavau klaidingai. Bernardas mus išmokė kirčius derinti su ritmu.“

Literatūrinio kelio pradžia „Žvaigždutėje“

Apie savo literatūrinio kelio ištakas L. Žitkevičius man laiške rašė: „Biržuose prasidėjo mano literatūrinių bandymų kelias. Buvau tada 13 metų. Pirmieji išspausdinti eilėraščiai buvo „Gruodis“ ir „Žiema“ (1927 m. „Žvaigždutės“ gruodžio numeryje). Po to mano eilėraščių buvo spausdinta daug ir vis ta pačia (gamtos) tematika. Su „Žvaigždutės“ redaktoriumi Stasiu Tijūnaičiu, kurio asmeniškai nepažinojau, palaikiau gražų ryšį laiškais. (Su S. Tijūnaičiu pradėjo susirašinėti būdamas 11 metų, o nuo 13 pasidarė ištikimas „Žvaigždutės“ bendradarbis – aut. past.) Vėliau su literatūriniais bandymais išėjau į platesnius laukus.“

1966 metais, sužinojęs apie S. Tijūnaičio mirtį, L. Žitkevičius rašys: „Keista, kad, perskaičius šį pranešimą, mano mintyse atsivėrė ne šaltas kapas, bet prarastoji vaikystės pasaka, kuri buvo labai graži (nors ir graudi) ir kurioje man tikrai teko gyventi. Pasaka ne vien su nerūpestingai krykštaujančiais vaikais, bet ir su piemenėliais ir našlaitėliais, su Vilnių vaduojančiais kareivėliais. Į tą pasaką atklysdavo ir vaikiška melancholija, suaugusiam beveik nesuprantama. Savo kuklia mokytojo širdimi per „Žvaigždutės“ laikraštuką Tijūnaitis mokėjo įeiti į tūkstančius lietuviukų bei lietuvaičių širdžių. „Žvaigždutė“ man paliko neišdildomą įspūdį.“ Savo eilėraščius L. Žitkevičius spausdino ir suaugusiesiems skirtuose laikraščiuose „Sargyba“ bei „Pavasaris“.

Mokantis Biržų gimnazijoje kartu su juo viename kambaryje gyvenęs poetas Petras Zablockas prisimena, kad Leonardas „turėjo įgimtą patrauklumo dovaną: nesistengė apie save burti draugų, tačiau buvo nuolatinėje jų apsuptyje – smagus, sąmojingas, originalus. Ir kalboje nekasdieniškas: nebuvo sveikinančio „sveiki“ ar „labas“ – tik „čin“. Berniukai jam buvo „čempiai, mergaitės „kauklės“ (biržietiškai „kauklas“). „Ateities spinduliuose“ pasirašinėdavo „Eždžion Tekšt“. Smagius posmus sukurdavo čia pat. „Ateities spindulių“ recenzijų skiltyse puikavosi nepakartojami jo satyriniai posmai. Daugelis moksleivių kaip tik nuo jų ir pradėdavo pažintį su žurnalu. Buvo, kaip sakoma, minių mylimasis. Kartu su L. Žitkevičiumi mokęsis Biržų gimnazijoje žurnalistas Juozas Žygas prisiminimuose apie gimnaziją rašė, kad, būdamas ketvirtoje klasėje, Leonardas „Ateities spinduliuose“ šmaikščiai aprašė savo gimnazijos mokytojus.

Laikraščio puslapis.
Leonardo Žitkevičiaus eilės „Žvaigždutėje“.

Studijos, eilėraščiai vaikams

1934 metais baigęs Biržų gimnaziją, L. Žitkevičius įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti lietuvių literatūrą ir kitus lituanistinius dalykus. Netrukus persikėlė į Klaipėdos pedagoginį institutą. Jį baigė 1938-aisiais. Mokytojavo Veisiejų, Žaslių ir Trakų valsčių pradžios mokyklose, o vėliau studijavo Vilniaus universitete. Dirbo valstybinės leidyklos redaktoriumi, Kauno radiofone organizavo radijo laidų jaunimui transliacijas, spausdino eilėraščius „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“, „Aiduose“ ir kituose to meto laikraščiuose bei žurnaluose.

Iki Antrojo pasaulinio karo, be jau minėtos „Čyru vyru pavasaris“, buvo išleistos dar dvi poezijos knygos vaikams: „Su tėvelio kepure“ ir „Muzikantų brigada“. 1943 metais B. Brazdžionis apie L. Žitkevičiaus eilėraščius vaikams rašė, kad juose mintys reiškiamos trumpai, aiškiai, labai vaikiška logika, suprantama kalba ir vaizdais, pažymėtinas nepaprastas vaikų gyvenimo, jų galvosenos išmanymas ir jos panaudojimas, beveik kiekvienas eilėraštis prašyte prašosi dainuojamas. Jo poezijoje gausu eilėraščių, kuriuose kalbama pirmuoju asmeniu. Taip eilėraštis tampa įtaigesnis, vaikai nejučia susitapatina su eilėraščio veikėju arba autoriumi.

Žaidimu, daina ir šokiu gyvenimo džiaugsmą teigiantys vaikams skirti poeto eilėraščiai pasižymi nepriekaištinga eilėdara, išradingomis ir žaismingomis kalbos intonacijomis. Gražiai ir taikliai vaikų literatūros tyrinėtoja Loreta Žvironaitė yra pasakiusi, kad Žitkevičiaus poezija vaikams – tai džiūgavimo, žaismo, tobulos eilėraščio formos bei gilios meditacijos dermė. Todėl ir šiandien jo eilėraščiai nepraradę savo aktualumo, mėgstami jaunųjų skaitytojų. Karo ir pokario metais pasirodė poeto knygos vaikams „Tarp tūkstančio žvaigždelių“ (1944 m.), „Nemunėlio šnekos“ (1945 m.), „Saulė debesėliuos“(1953 m.).

Emigracija. Vokietijoje ir JAV

1944 metų pabaigoje L. Žitkevičius pasitraukė į Vokietiją, dirbo „Žiburių“ redakcijoje, spausdino savo kūrybą B. Brazdžionio redaguotame lietuvių rašytojų metraštyje „Tremties metai“. 1947-aisiais atvyko į JAV. Apsigyveno Niujorke. Sakosi buvęs juodadarbis. Vienas garsiausių lietuvių vaikų rašytojas Stepas Zobarskas 1948 m. laiške poetui Stasiui Santvarui rašė: „Netoliese gyvena Leon. Žitkevičius, kuris dirba vienoje lietuvių siuvyklėlėje – siuva kišenėms pamušalus ir jaučiasi laimingas.“ Tais metais jis su plunksna mažai turėjęs reikalų. Eiles sugalvodavo dirbdamas fabrike. Vėliau jas užrašydavo (arba užmiršdavo užrašyti). Maždaug taip gimė „Daiktai ir nuorūkos“(1955 m.).

Gyvendamas Amerikoje išleido poezijos knygas „Šilkai ir vilkai“ (1950 m.), „Vizijos prie televizijos“ (1957 m.), „Nesulauksiu, kol užaugsiu“, „Milžinai ir slibinai“ (1984 m.). Už pastarąją 1986 metais jam buvo paskirta Lietuvių akademinio sambūrio Vinco Krėvės literatūrinė premija. Į iškilmingą vakarą Monrealyje poetas negalėjo atvykti. Paskaitą apie L. Žitkevičiaus kūrybą skaitė poetas Henrikas Nagys.

„Be jaunimui skirtos kūrybos, L. Žitkevičius parašė daug brandžių eilėraščių, kurie lyg rudenio lapai pabiro šiapus ir anapus periodikoje, literatūros rinkiniuose bei almanachuose, pasirodė atskiromis autorinėmis knygomis, – straipsnyje „Laikmečio žvirgždą nužėrus“ rašė Henrikas Paulauskas. – Jo poezijos emigracijoje vyraujantys motyvai – prarastos tėvynės ilgesys, ištikimybė Lietuvos kaimo žmonėms, sudužusios iliuzijos ir kasdienė, neperspektyvi realybė, apdainuota su vyrišku santūrumu, ironiška šypsena.“

Antrasis poeto pašaukimas – humoristinė poezija. Ji be įmantrybės, labai paprasta, bet šmaikšti, kandi, o greta – elegiškas susimąstymas, lyrinis atgarsis.

L. Žitkevičius pasirašinėjo ne vien tikrąja pavarde, bet ir Balio Pavabalio, Runcės Dandierino slapyvardžiais. Vabalninkietišką Balio Pavabalio slapyvardžio kilmę paaiškina ketureiliu:

Žliugsėjo tėviškėj bala –

Todėl aš Pabalys.

Tekėjo pievom Vabala –

Todėl Pavabalys.

O Runcės Dandierino slapyvardį jam davė poetas Juozas Tysliava, kai Leonardas Žitkevičius, nepasirašydamas nei pavarde, nei slapyvardžiu, „Vienybei“ (ją redagavo J. Tysliava) nusiuntė savo humoristinių eilių.

Portretas.
Poetas Leonardas Žitkevičius. Asmeninio archyvo nuotrauka

Bendravimas laiškais

Ketverius metus su poetu teko bendrauti laiškais. L. Žitkevičiaus laiškų eilutėse (maloniai nuteikia nepriekaištingai graži ir tvarkinga rašysena, puikus stilius) jaučiamas poeto nuoširdumas ir kuklumas, noras padėti kitam, nors gyvenimas jo paties, ypač paskutiniais gyvenimo metais, negailėjo. Lydėjo skaudūs artimų žmonių praradimai, ligos.

„Šiuo metu man labai sunku, – rašė L. Žitkevičius 1991 metų lapkričio mėnesį. – Ką tik palaidojau savo bendrakeleivę – žmoną (buvusi operos smuikininkė Zenona Rajauskaitė – aut. past.), su kuria išgyvenau 45 metus. Paskutiniais mėnesiais ji labai kentėjo. Nevaikščiojo ir nevalgė. Anksčiau ji mane išgelbėjo iš keleto kritiškų ligų. Dabar man skaudu, kad jos neišgelbėjau. Likau vienas lietuvis tarp kitataučių. Gerai dar, kad sūnus mane aplanko.“

Kitame laiške prisimena: „Apie Aloyzą Baroną ketinu šį tą parašyti. Bet po žmonos laidotuvių vis nespėju reikiamai susitvarkyti. Kliudo ir liga (paralyžius). Jau praėjo septyneri metai, o vis nevaldau kairės rankos.“ (A. Baronas – vabalninkietis rašytojas, keliasdešimties prozos ir poezijos knygų autorius, miręs Čikagoje – aut. past.) L. Žitkevičius pažadą tesėjo, po pusmečio atsiuntė poemėlę „Su Aloyzu Baronu“.

Norėjau parašyti išsamų interviu su poetu, nusiųsti jam bent porą dešimčių klausimų, kurie būtų įdomūs daugeliui biržiečių. Sužinojęs apie mano ketinimą, 1992 m. balandžio 3 d. L. Žitkevičius rašė: „Minimus klausimus galite man atsiųsti. Tik nežinau, ar pajėgsiu į juos tinkamai atsakyti. Dėl paralyžiaus nepajėgiu net nusifotografuoti. Tad siunčiu Jums seną nuotrauką, darytą mano amžiaus ketvirtoje dešimtyje, pačiame žydėjime. Nesu nuvytęs ir dabar, bet jau nebe toli to.“

Gavęs klausimus, atsiuntė laišką. „Jūsų laišką, – rašė poetas, – datuotą šių metų gegužės 5 dieną, gavau gegužės 13. Jame tiek daug nuoširdumo. Noriu ir aš Jums būti nuoširdus ir pakenčiamai atsakyti į Jūsų klausimus, bet nepajėgiu. Prie mano aštuntus metus besitęsiančios ligos (paralyžiaus) prisidėjo dar kitos ligos, fiziškai skausmingos (kojose). Dėl to ir laiško Jums taip ilgai nerašiau. Atleiskit.“

Laiške, prisiminęs Biržuose prasidėjusią savo literatūrinio kelio pradžią, pažintį ir bendravimą su daugeliu Lietuvos rašytojų, rašė: „Kas mane sugundė rašyti eilėraščius, nė pats nežinau. Turbūt linksmos biržiečių ūkininkų puotos su naminiu alumi sužadino vaikiškus jausmus. Kad tas rašymas, pragmatiškai kalbant, yra net kenksmingas, pajutau tik Amerikoje. Jis kliudė kasdieniniam darbui ir miegui.“

Iš savo knygų jam labiausiai prie širdies buvo „Daiktai ir nuorūkos“ ir „Su tėvelio kepure.“

Laišką baigė žodžiais: „Linkiu Jums, mielas Redaktoriau, sveikatos ir sėkmės sunkiame spaudos darbe. Tikiuosi kaip nors pasveikti. Kaimynė gailestingoji sesuo (negrė) pažadėjo man perrišti kojų žaizdas.“

Kitame laiške poetas, atsiprašęs, kad dėl ligos negali atsakyti į mano klausimus, šitaip nusako savo gyvenimo kelią: „Gimiau Lietuvoj 1914, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kūdikystę praleidau Rusijoje, vaikystę ir jaunystę – Lietuvoje, pradėjau bręsti Austrijoje ir Vokietijoje, subrendau ir pasenau Amerikoje, į kurią mane atplukdė „Ernie Pyle“ laivas 1947 metais.“ Tai bene trumpiausia poeto biografija.

1993 metų sausio 9 dienos laiške, pagyręs už rašytojo Aloyzo Barono 75-ajam gimtadieniui skirtą straipsnį, prisiminė ir savo negalę: „Mano sveikata šiuo metu labiau pakrypus į blogąją pusę. Esant paralyžiui kairiajai rankai, sunkiai susitvarkau su popieriais, kurių pas mane apstu, nes juos mėgstu. Negaliu šiuo metu nė naujų eilėraščių Jums pasiųsti. Gal kada nors vėliau. Sveikatą ėda ir įprastiniai kasdieniai rūpesčiai, kurių, žinau, ir Jums netrūksta, bet Jūs dar jaunas lyginant su manim. Ne tiek ta senatvė mane kankina, kiek prisitaikymas prie savo ligos – paralyžiaus.

Na, tiek to. Tegu tai nebūna skundas, bet nuoširdus pasiguodimas. Jums ir Jūsiškiams linkiu sveikatos ir sėkmės per visus šiuos metus ir dar kitus, kitus…“

1994 metais rugpjūčio 18 dieną rašytame laiške poetas pasakoja, kad buvo patekęs į ligoninę, operacija baigėsi sėkmingai, bet po jos buvo išsiųstas į senelių namus, iš kurių išeiti buvę labai sunku. Grįžęs namo rado krūvą laiškų. Juos skaitydamas sužinojo, kad Eugenijaus Matuzevičiaus nebėra tarp gyvųjų. „O aš jam, mielam bičiuliui nuo pat jaunystės, nė nespėjau padėkoti už tokį didelį manęs ir mano poezijos populiarinimą“, – apgailestavo poetas.

Šiame laiške L. Žitkevičius sakė norįs, kad jo aštuonių dešimčių metų sukaktis praeitų nepastebėta.

„Tarp krūvos laiškų radau ir tokių, kurie beveik iš proto mane krausto. Reikalauja susimokėti visokias sąskaitas (elektros, telefono, šildymo etc.), net teismu grasina. Šiaip taip tvarkausi, pradėdamas gyvenimą iš naujo. Esu negrės slaugės priežiūroj. Ji pas mane ir gyvena. Laimė, kad ji gana gera, ir mes puikiai sugyvenam. Bet brangiai turiu už tą slaugymą mokėti. Tol mokėsiu, kol pinigų turėsiu. O paskui… Nežinau. Vis tiek lieku nuoširdus biržietis“, – rašė L. Žitkevičius.

Būta tais metais poeto gyvenime ir džiugesnių valandų.: „Lapkričio 2 d. mane aplankė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, vabalninkėnas, mano pažįstamas dar iš jaunystės laikų. Gražiai išsikalbėjom. Prisiminėm ir Jūsų laiške minėtą Pugačiovos dukrą Orbakaitę, kuriai monsinjoras padovanojo mano eilių knygą „Su tėvelio kepure“.

Tuomet L. Žitkevičius atsiuntė E. Matuzevičiui prisiminti parašytą eilėraštį, jau išspausdintą Čikagos lietuvių dienraštyje „Draugas.“

Eugenijui Matuzevičiui

Rašei; „ Laikykimės, laikykimės“

Ir laikėmės, ir laikėmės,

Nes rodės – vis kažko dar tikimės

Su viltimis vis trumpalaikėmis.

Ir laikėmės, ir laikėmės.

Tačiau, nors ir laikeis, Eugenijau,

Grįžai į Vilnių, mielas broli,

Tarytum tardamas: „Suvienijau

Aš mirtimi save ir molį.“

(Krinčino molį, mielas broli)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Poeto jubiliejinis gimtadienis Vabalninke

Nors ir rašė norintis, kad jo jubiliejinė gimtadienio sukaktis praeitų nepastebėta, bet Vabalninko šviesuomenė gražiai paminėjo savo žemiečio Leonardo Žitkevičiaus gimimo 80-ąsias metines. Kultūros namuose buvo surengtas minėjimas. Į minėjimą atėję vabalninkiečiai galėjo susipažinti su gausia poeto jubiliejui skirta paroda, kurioje buvo eksponuojamos knygos, laiškai, jo giminaičių paskolintos retos nuotraukos. Veikė ir jo knygos „Su tėvelio kepure“ mokinių pieštų iliustracijų parodėlė. Apie poeto gyvenimą ir kūrybą kalbėjo mokytoja Ona Šoblinskienė. Minėjimo dalyvius sužavėjo gimtąja vabalninkėnų tarme parašytas L. Žitkevičiaus eilėraštis „Buva laime kėp kepure“, išraiškingai padeklamuotas Aloyzo Janulio. Vabalninkiečių sveikinimas kartu su vaikų piešiniais ir jų deklamuotų eilėraščių magnetofoniniu įrašu buvo išsiųstas poetui L. Žitkevičiui į Brukliną.

1994 metų gruodžio viduryje gavau paskutinį poeto laišką. Poetas rašė: „Labai dėkoju Jums už viską; už paskutiniuosius du laiškus, už „Biržiečių žodžio“ du numerius ir tokį gražų ir šaunų manęs paminėjimą. Padėkokite mano vardu ir Emiliui Trečiokui už man mielą rašinį. Žodžiu, Jūs ten daug darbavotės, mane pagerbdami, ir aš to negaliu užmiršti. (…) Linkiu Jums linksmų Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų. Atleiskit, kad mažai rašau. Mat skubu. Iki kito karto.“

Tačiau kito karto nebebuvo. 1995 metų kovo 6 dieną poetas mirė. „Draugo“ dienraštyje buvo rašoma, kad laidotuvės buvo labai kuklios ir skurdžios, velionį palydėjo vos 20 žmonių, pamiršo jį ir „Darbininko“ redakcija, ir lietuvių kūrėjų organizacijos. „Jo nepalaidojo išpirktame trijų vietų kape šalia žmonos, o užkasė tolokai tarp apleistų kapelių, nes Niujorko valstijos teismas laidojimui kapines uždarė, o specialaus leidimo nebuvo kam pasirūpinti“, – rašė „Literatūroje ir mene“ išspausdintame nekrologe Henrikas Paulauskas.

Poeto kelias baigėsi tolimame Brukline, tačiau poezija, brangi ir sava, liko jo tėviškės žmonėms.