2020 09 15

Rasa Bortkevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min
Ekspozicija „Being Human“
Ebolos epidemijos metu mediciniai kostiumai užtikrino sveikatos apsaugą, tačiau grėsmingai atrodė pacientams. Menininkė Mary Beth Heffernan ant kostiumų pritvirtintos nuotraukos medicinos darbuotojams grąžino žmogiškuosius veidus. Wellcome Collection nuotrauka

2020 09 15

Rasa Bortkevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min

Lesterio universiteto profesorius R. Sandellis: muziejams svarbu nebijoti užimti vertybinę poziciją

Muziejai įžengė į esminių pokyčių laikotarpį: užuot siekę išlaikyti neutralumą, jie turėtų užmegzti pasitikėjimo ryšius su atskirtį patiriančiomis grupėmis ir inicijuoti pokyčius visuomenėje.

Taip teigia Lesterio universiteto Muziejų studijų profesorius bei Muziejų ir galerijų tyrimų centro vadovas Richardas Sandellis, jau ne vieną dešimtmetį nagrinėjantis socialinių grupių reprezentavimą muziejuose, šių institucijų prieinamumą bei aktyvų įsitraukimą į visuomenei aktualių klausimų sprendimą. Tyrėjo manymu, prieinamumas bei įtraukimas turėtų tapti minimaliais muziejams keliamais reikalavimais, o lygybės ir teisingumo idėjos – bekompromisėmis vertybėmis, nukreipiančiomis jų veiklą.

Daugiau apie tai – pokalbio santraukoje lietuvių kalba, visas pokalbis pateikiamas garso įraše anglų kalba.

Kaip reikėtų kalbėti apie muziejų lankytojus: ar vertinti juos kaip bendrą grupę, ar atsižvelgti į skirtumus?

Per pastaruosius dešimtmečius muziejai gerokai pažengė, siekdami suprasti savo auditorijas: kaip šie žmonės suvokia ir sąveikauja su muziejumi, jų nelygias ir visuomenėje netolygiai pasiskirsčiusias galimybes įsitraukti į kultūrines patirtis. Nemažai tyrimų rodo sąlyginį lankytojų homogeniškumą – nepaisant dedamų pastangų, muziejai vis dar dažniau  lankomi dominuojančio elito, kurio bruožai ir pasitelkiami,  apibūdinant  lankytojus. Vis dėlto, siekdami suprasti situaciją ir savo atsakomybes geriau, turime matyti visą spektrą esamų ir nesamų lankytojų, pasižyminčių labai skirtingomis galimybėmis, patirtimis ir suvokimais. Į tai labai svarbu atsižvelgti, siekiant užtikrinti lankytojų įvairovę.

Prieš kelis dešimtmečius Jungtinėje Karalystėje buvo pradėta įgyvendinti politika, suteikusi galimybę nacionaliniuose muziejuose apsilankyti nemokamai – tai buvo dalis bandymo įveikti socialinę atskirtį ir diversifikuoti auditoriją. Ar ir kiek ji buvo sėkminga bei koks yra finansinio barjero poveikis muziejų prieinamumui?

Pastarasis nacionalinių muziejų atvėrimas, suteikiant nemokamo apsilankymo galimybę, išryškino finansinių barjerų poveikį, tačiau tai – tik vienas svarbių aspektų. Tyrimai parodė, kad dalyje muziejų, kurie siūlė apsilankyti nemokamai, stipriai išaugo bendras lankytojų skaičius, tačiau auditorijų plėtra buvo ne tokia sėkminga. Galima sakyti, kad ši politika pritraukė įprastus muziejų lankytojus: pasiturinčius, geriau išsilavinusius žmones, todėl nenuostabu, kad buvo sulaukta kritikos.

Finansai nėra vienintelė nuo apsilankymo sulaikanti kliūtis ir būtų ganėtinai naivu manyti, kad, muziejams panaikinus įėjimo mokestį,  išsispręs prieinamumo ir skirtingų socialinių grupių įtraukimo problemos. Yra daugybė barjerų, kurie gali paaiškinti nepakankamą skirtingų visuomenės grupių reprezentavimą, tačiau aš asmeniškai stipriai palaikau nemokamo įėjimo politiką. Nors nėra vienintelis, tai – reikšmingas barjeras, kadangi žmonėms, gaunantiems mažesnes pajamas, kiekvienas mokestis tampa atbaidančia aplinkybe. Tuo tarpu nemokamas apsilankymas leidžia įtraukti muziejų lankymo patirtį į savo kasdienybę šiek tiek lengviau ir laisviau, neįpareigojant sieti patirties su jos kaina. Manau, tai yra kelias į labiau įtraukiančias praktikas.

Kita vertus, nors galime nemokamai lankytis valstybės finansuojamose kultūros institucijose, jose yra daugybė apribojimų – pavyzdžiui, papildomas mokestis už laikinas ekspozicijas, kuriose siūlomos specialios patirtys. Galiausiai, tai vis tiek sukuria dviejų pakopų požiūrį: muziejams svarbus uždarbis, kurio neretai reikia daugiau, nei būtų galima surinkti iš muziejaus parduotuvių ar kavinių veiklos.

Richard Sandell. Hayley Evans nuotrauka.

Muziejams tenka atsižvelgti į daugybę skirtingų lūkesčių – valdžios institucijų atstovai tikisi, kad muziejai pritrauks gausų lankytojų skaičių, skirtingos lankytojų grupės į muziejų taip pat užsuka vedamos savitų paskatų. Kaip šioms institucijoms tinkamai pasirinkti prioritetus bei žengti pirmuosius žingsnius skirtingų visuomenės grupių įtraukimo link?

Visada siekiau įtvirtinti demokratiškesnius, lygybę užtikrinančius mąstymo būdus pačioje organizacijoje, kad priimant sprendimus būtų siekiama didžiausios įmanomos naudos didžiausiai įmanomai grupei žmonių. Manau, tai yra muziejų veiklos ašis. Tai reiškia, kad vis dar svarbu išlaikyti pragmatizmą, vykdyti iškeltus tikslus, tačiau, mano manymu, kai kurios institucijos apskritai pametė savo veiklos kryptį bei prioritetus, todėl įvairovės užtikrinimas buvo prilyginamas dar vienam iš daugelio lūkesčių. Nuolat akcentuoju, kad skirtingų visuomenės grupių įtraukimas neturėtų būti tik „viena iš galimų veiklų“ – tai turi būti prioritetas, kylantis iš organizacijos branduolio, išreiškiamas per nuolatinį įsipareigojimą. Veikiausiai būti „visų muziejumi“ yra idealizuota idėja, tačiau tokio pobūdžio pasirinkimuose visada galima rasti kompromisą.

Matau, kad muziejai pasiekė konsensusą dėl įtraukimo ir lankytojų diversifikaciją priima kaip vertybę. Nepaisant Tarptautinės muziejų tarybos ginčų dėl muziejaus apibrėžimo, matoma aiški kryptis, kad muziejai turėtų būti įtraukesni, labiau atliepti visuomenę ir jos rūpesčius. Anksčiau tai buvo tik kažkur išorėje matoma idėja, o dabar ji persismelkė į daugelio muziejų mąstyseną. Nepaisant to, nueita tik maža kelio dalis. Matome ir nerimą keliančias tendencijas: augančią muziejų orientaciją į rinkodaros priemones bei komercializaciją, užvaldančią viešąsias erdves. Kalbu bendruoju lygmeniu, neatsižvelgdamas į skirtingus nacionalinius kontekstus, tačiau teisingumo ir lygybės idėjų įtvirtinimas organizacijoje tampa moraliniu kompasu, padedančiu neprarasti veiklos krypties. Pripažįstu: lengva pasakyti – sunku padaryti, tačiau, praradę šį suvokimą, prarandame muziejų esmę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Galime pasitelkti ir praktinių pavyzdžių – vienas naujausių jūsų darbų, ekspozicija „Being Human“, buvo bendras muziejininkų, tyrėjų ir atskirtį patiriančių visuomenės grupių atstovų darbas. Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti apie šį projektą?

Vienas svarbiausių darbo tyrimų centre bruožų yra tas, kad visą mokslinę veiklą atliekame bendradarbiaudami su muziejais ar galerijomis. Taigi, nors vienijame universiteto akademinę bendruomenę, nuolat bendradarbiaujame su daugybe praktikų – šiuo atveju su dirbančiais „Wellcome Collection“. Didžiulė institucija, kuri orientuojasi į medicinos temas, kreipėsi dėl bendradarbiavimo kuriant naują ekspoziciją „Being Human“ – ją atidarėme vos prieš keletą mėnesių. Šiame projekte taip pat bendradarbiavome su kitais ekspertais, negalią turinčiais žmonėmis.

Medicinos muziejų ir negalios santykis yra komplikuotas: dažniausiai bandoma perteikti medicininį požiūrį, pagal kurį neįgalūs žmonės vertinami kaip išskirtiniai, nukrypstantys nuo normos, reikalaujantys gydymo. Daugybė neįgalių žmonių nemėgsta medicinos ar su šia tema susijusių muziejų, kadangi juose jaučiasi atskirti, jų gyvenimai pateikiami tarsi žemesnė hierarchijos dalis, jaučiamas „nužmoginimas“. „Wellcome Collection“ siekė išsiaiškinti, kaip būtų galima tai pakeisti. Pradinė projekto idėja buvo bandymas pertraukti šioje institucijoje dominuojantį naratyvą, todėl daug dirbome, siekdami išsiaiškinti, kaip galime pasakoti su negalia – fiziniais ar protiniais skirtumais – susijusias istorijas muziejuose. Ilgainiui tai tapo intriguojančiu iššūkiu: turėjome medicininiu požiūriu grįstą istoriją, tad reikėjo rasti būdą, kaip atskleisti ją per neįgaliųjų teisių judėjimus ar įvairias kampanijas, siekiančias lygių teisių negalią turintiems žmonėms. Galerija, kurią atvėrėme šio proceso pabaigoje, stipriai skyrėsi nuo pirminio jos varianto. Joje pasakojome medicinos ir sveikatingumo istoriją, tačiau įtraukiant  ir negalios bei kitas pažeidžiamas grupes – rasines, seksualines mažumas. Mums tai tapo tam tikru lūžio tašku: supratome, kaip galime pasakoti istorijas, kurios neskatina atskirties, neperteikia hierarchinio požiūrio ir nediskriminuoja.

Nuolat bendradarbiavome su ekspozicijos kuratorių, interpretavimo ir įtraukimo grupėmis. Biure buvo sukurta galeriją primenanti erdvė, kurioje šios grupės pristatydavo idėjas ir planuojamus parodos eksponatus, o mes apžiūrėdavome, diskutuodavome, pasiūlydavome savo įžvalgas iš muziejų bei negalios tyrimų lauko. Vėliau sekė antrasis atrankos procesas, kurio metu svarstėme, kaip kiekvienas šių objektų galėtų būti interpretuojamas – pažymėdavome sudėtingus žodžius, tam tikras problemiškas idėjas. Po šio etapo laukė dar ne viena peržiūra – tai buvo labai įtraukiantis, procesas.

Ekspozicijos nekūrėme galvodami apie tradicinį lankytoją, tik pridėdami tam tikrų patogumo detalių likusioms grupėms. Priešingai – vadovavomės universalaus dizaino požiūriu, kuris neleistų diskriminuoti jokių grupių. Tai tapo tikru iššūkiu, tačiau įrodėme, jog jį įveikti – įmanoma. Mano manymu, svarbiausias dalykas – bendradarbiavimas, visiškas įsipareigojimas perkelti negalią turinčių žmonių požiūrį į organizacijos mąstymo centrą.

Ekspozicija „Being Human“
Ekspozicija „Being Human“. Antrame plane matoma Yinka Shonibare instaliacija „Astronautas pabėgelis“ kvestionuoja pabėgelių sampratą. Steven Pocock / Wellcome Collection nuotrauka
Ekspozicija „Being Human“
Kai kuriems vaza gali būti šeimos paveldo dalimi, tačiau dalis tokiu pačiu būdu paveldi ligas ar tam tikras išvaizdos ypatybes - savitas kiekvieno grožis akcentuojamas Tamsin Van Essen kūrinyje „Medicininis paveldas“. Wellcome Collection nuotrauka
Ekspozicija „Being Human“
Ekspozicija „Being Human“. Vaizdo projekcijoje „Apsemtas McDonalds“ vanduo iš lėto apsemia greito maisto restoraną - taip siekiama atkreipti dėmesį į klimato kaitos problemas. Steven Pocock / Wellcome Collection nuotrauka

Nepaisant komplikuotos ankstesnės muziejų ir negalią turinčių žmonių bendradarbiavimo praeities, į šį procesą jums pavyko įtraukti daugybės skirtingų visuomenės grupių atstovų. Kokią reikšmę čia turėjo pasitikėjimas ir kaip pavyko užtikrinti sėkmingą įsitraukimą?

Manau, pasitikėjimas yra ypač svarbus, tačiau nėra taip, kad pelnęs jį vieną kartą, galėsi turėti visą laiką. Siekdami užtikrinti pasitikėjimą, kūrėme ilgalaikį santykį, kurio centre buvo negalią turintys žmonės. Pavyzdžiui, kadangi jų pateikiama informacija buvo tokia pat svarbi, kaip ir kuratorių ar mūsų – tyrėjų – indėlis, už dalyvavimą ir ekspertines žinias jie gaudavo užmokestį. Taip pat kūrėme tam tikras struktūras – vietoje įprastos sampratos, kurios centre yra muziejus, o aplink jį būriuojasi ekspertai bei bendruomenė, kūrėme horizontaliais ryšiais grįstą santykį. Naudojome modelį, kurio pagrindas – visų ekspertų indėlio lygiavertiškumas. Daugeliu aspektų tai yra daug etiškesnis ir produktyvesnis veiklos modelis, tačiau jis pareikalauja daugiau laiko bei pastangų.

Ganėtinai dažna pažeidžiamų grupių problema – jų atstovai įtraukiami į projektus, tikisi, kad prisidės prie pokyčio, tačiau galiausiai jis neįvyksta. Taigi, supratome, kad turime numalšinti kylantį nerimą – skaidrumas, nuolatinė komunikacija ir atvirumas apie procesą tapo esminiais įrankiais, padėjusiais palaikyti pasitikėjimą. „Wellcome Collection“ taip pat turėjo aktyviai įsitraukti į procesą ir svarbiausia – klausytis, bandyti suprasti, kokią žinutę išties bandoma perduoti. Visa tai padėjo sukurti ekspoziciją, kurią lankydami visi šypsojomės, nes galėjome matyti nuoširdų žmonių indėlį, atsispindintį perteikiamoje istorijoje ir jos pristatymo formose. Įdomu tai, kad netgi po atidarymo kolegė sakė, jog ne į visus siūlymus buvo tinkamai atsižvelgta – kai kur netinkamai parinktas etikečių dydis ar šrifto spalva, tačiau, matydama bendrą vaizdą ir suprasdama, kad veikiausiai neįmanoma prisitaikyti prie absoliučiai visų poreikių, ji jautėsi išgirsta ir išklausyta bei manė, kad projektas buvo sėkmingas.

Manau, bendradarbiavimas tampa itin aktualiu klausimu Black lives matter judėjimo kontekste – kaip galime kurti pasitikėjimo ryšius su bendruomenėmis, kurios taip ilgai patyrė atskirtį ar netgi buvo įžeidžiamos muziejų? Tai reikalauja esminių pokyčių muziejų veikloje: būtinas gebėjimas klausytis, atvirumas, tačiau dar svarbiau išvengti tuščių parodomųjų gestų. Negalime teigti, kad klausomės, tačiau tęsti veiklą įprastose vėžiose. Svarbu išmokti ne tik klausytis, bet ir veikti – padaryti kažką aiškiai pastebimo, kas parodytų, kad muziejai yra pasiryžę kovoti su sisteminiu neteisingumu.

Regis, šis pavyzdys gerai atliepia jūsų neseniai išleistoje knygoje „Museum Activism“ pateiktą muziejų raidą: pirmiausia jie turi būti prieinami, vėliau tapti įtraukiantys, o galiausiai – imtis aktyvizmo. Gal galėtumėte plačiau apibūdinti šią sampratą: kaip turėtų atrodyti muziejų aktyvizmas?

Pirmą kartą terminą „muziejų aktyvizmas“ pavartojau prieš dešimtmetį, tačiau vis sugrįžtu prie jo. Viena vertus, jį pasitelkiu kaip tam tikrą provokaciją. Aktyvizmu vadinu didesnį muziejų atvirumą, aktyvų ir kryptingą veikimą, siekiant tam tikrų socialinių ar politinių tikslų. Juk būtent tai ir daro aktyvistai – pasitelkia įvairių priemonių tam, kad paskatintų žmonių mąstymo ar elgsenos pokytį. Kita vertus, sąvoka „aktyvizmas“ dažniausiai siejama su protestais, demonstracijomis – visi šie veiksmai tarsi nedera su muziejais, kurie siekia būti gerbiami, orientuoti į didžiąją visuomenės dalį.

Vis dėlto manau, kad galime pastebėti nuoširdų pokytį, kadangi muziejai pradeda suprasti savo socialinį vaidmenį – daugybė tyrimų įrodo, kad muziejų veikla daro įtaką pokyčiams visuomenėje. Taigi, jei muziejai ir toliau kurs naratyvus, kuriuose tam tikrų rasių žmonės vaizduojami kaip mažiau svarbūs nei baltųjų dauguma, jie ne tik atspindės, tačiau ir toliau formuos rasinę diskriminaciją bei padės šiems įsitikinimams dar labiau įsitvirtinti. Provokuodamas dažnai klausiu muziejų: kodėl, užuot bandę išvengti rasizmo, nebandote užimti antirasistinės pozicijos, sutelkdami resursus į nelygybės, prie kurios kūrimo patys prisidėjote, sprendimą?

Girdime, jog muziejai neturėtų kištis į politinius klausimus, kadangi nėra politinės organizacijos, kurios turėtų dalyvauti agitacijose. Ir išties muziejai nėra tokios institucijos, tačiau neutralumo idėja yra dirbtina, ji neegzistuoja. Dabar apsilankę bet kuriame muziejuje veikiausiai rastumėte dominuojančias baltųjų patirtis ir kitas rases reprezentuojančių žmonių atskyrimą nuo visuomenės, tad vienintelis dalykas, ką turime padaryti – atsižvelgti ir pripažinti tai. Tai nėra politizavimas, tai – vertybėmis grįstas požiūris į darbą, parodantis, kad reikia gerbti mūsų skirtumus, pripažinti struktūras, kurios lemia įtraukimą, priespaudą ar diskriminaciją.

Pasiryžus atstovauti tam tikroms vertybėms, nenutinka nieko bloga – priešingai, elgesys tampa labiau etiškas ir teisingas, kas atitinka ir progresyvųjį mąstymą apie teisingumą bei lygybę. Šiuo aspektu, manau, gyvename be galo įdomiais laikais, kai netgi pačios atsargiausios organizacijos pripažįsta, kad gali ir turi prisidėti prie socialinių klausimų sprendimo. Pavyzdžiui, Britų muziejus sulaukė didžiulio susidomėjimo, priėmęs sprendimą nuimti sero Hanso Sloane‘o (muziejaus įkūrėjo, kuris dalyvavo kolonializmo procese – R. B.) biustą nuo pjedestalo ir perkelti į ekspozicijos erdvę, pateikiančią daugiau kontekstinės informacijos. Nors tai neabejotinai yra iššūkis muziejams, regis, esame ant esminių pokyčių ribos.

Koks yra kelias į muziejų aktyvizmą – ar tai palaipsniui vykstantis pokytis, kai muziejai pirma užtikrina prieinamumą, vėliau – įtraukimą, o galiausiai patys įsitraukia į tam tikrų vertybių atstovavimą, ar jis gali įvykti ir staigiai, be pradinių sąlygų?

Manau, tai gali būti ir staigus pasikeitimas – ar tai būtų esminis vertybių pokytis, ar tik prioritetų pakeitimas. Būtent tai galime išvysti, stebėdami kultūros institucijų įsitraukimą ir pasisakymus po George‘o Floydo nužudymo: lūžio tašką, praktiškai priverstinį pripažinimą, kad muziejai atlieka svarbų vaidmenį šiame procese. Netgi tos institucijos, kurios tradiciškai save mato kaip išorės veikėjus, vis dažniau įsitraukia į šiandienos aktualijas už tiesioginių atsakomybės ribų.

Kita vertus, natūraliu atrodo ir kitas kelias: pirmiausia muziejai turėtų tapti prieinami, vėliau – įtraukūs, o galiausiai – užimti aktyvistų poziciją. Nors pokytis nevyksta taip greitai, kaip norėtųsi, stebime kertinių sampratų pasikeitimą. Prieš keturiasdešimt–penkiasdešimt metų, bandydami atliepti neįgalių žmonių poreikius, muziejai kalbėjo apie prieinamumą: mums reikia rampų, liftų, turėklų ir didelio šrifto, kadangi turime užtikrinti lygią prieigą prie paslaugų. Po kurio laiko dalis muziejų pradėjo pripažinti, kad vienos didžiausių pasaulio mažumų – neįgalių žmonių – istorija, kultūra neretai yra ištrinama ar nepakankamai reprezentuojama, tad kaip mes galime pasakoti labiau įtraukiančias istorijas, jei nuolat akcentuojame tarpusavio skirtumus? Taigi, pradėta įvesti tam tikras korekcijas: homogenišką elito istoriją imta skaidyti į daugybę smulkių dalių. Trečioji fazė – aktyvizmas, sako, kad įtraukiančias istorijas pasakojame siekdami veikti prieš išankstinius nusistatymus ir diskriminaciją. Taigi, turėtume visa jėga eiti šia kryptimi ir pradėti kalbėti apie pastebimą neteisingumą. Tarp visų šių etapų yra stiprus ryšys, tačiau prieinamumas ir įtraukimas turėtų būti visiems bendras pagrindas, minimalus ir nenukonkuruojamas reikalavimas.

Kalbėjome apie šiuos tris etapus, tačiau kas laukia muziejų ateityje – koks bus ketvirtasis etapas?

Nesu tikras, regis, iš dalies dar nesugebėjome įveikti ir pirmųjų… Pagalvokime: vos prieš keletą mėnesių, kalbėdami apie juodaodžių teises, matėme tai kaip dalį mozaikos, kurioje pateikiami visų suinteresuotųjų šalių pasakojimai, tačiau tuomet nutinka toks įvykis kaip Black lives matter, kuris tarsi išsklaido rūką, parodydamas, kas turi būti padaryta čia ir dabar. Taigi, man įdomu, kas nutiktų, jei mes ne tik bandytume pakoreguoti reprezentavimo balansą, bet kuriam laikui visą dėmesį sutelktume ties tam tikrai rasinei mažumai atstovaujančių žmonių patirtimis.

Black lives matter pavyzdį dažnai naudoju tik dėl to, kad šiuo metu visi esame labai įsitraukę į šią temą, tačiau manau, jog ji liečia be galo daug visuomenės grupių. Kurdami „Being Human“, su įvairiomis kultūros organizacijomis svarstėme: ką turime padaryti, kad atsidurtume negalią turinčių žmonių lankytinų vietų sąraše? Mums svarbu, kad jiems būtų patogu ne tik fiziniu atžvilgiu, tačiau jie jaustųsi taip laukiami ir priklausantys, kad apsilankyti paskatintų ir kitus. Atsakymas, kurį priėjome – paversti negalią turinčių žmonių patirtis ekspozicijos ašimi, tačiau kitas žingsnis, apie kurį svarbu mąstyti – kaip tai padaryti tokiu būdu, kuris kurtų pridėtinę vertę ne tik konkrečiai grupei, tačiau visai visuomenei? Veikiausiai todėl dažniausiai dirbu su konservatyvesnėmis organizacijomis, o ne žmogaus teisių aktyvistais – tikiu, kad, keisdami savo veiklos principus, muziejai gali paskatinti esminius didžiosios visuomenės dalies mąstymo pokyčius.

„Susitikimai muziejuje“ – Lietuvos nacionalinio muziejaus ir dienraščio „Bernardinai.lt“ projektas, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į tarptautines šių institucijų praktikas ekspozicijų kūrimo, auditorijų įtraukimo, edukacinių veiklų ir kitose srityse. Kiekvieną mėnesį kviečiame susipažinti su įdomiausiomis muziejų praktikų bei teoretikų idėjomis.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.