2021 07 01

Rasa Bortkevičiūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Leuveno muziejaus komunikacijos vadovė H. Grégoire: mūsų ateitis – prieinamumas visiems žmonėms

Leuveno muziejus. Stijn Boelens nuotrauka

Įsikūręs viename iš dešimties didžiausių Belgijos miestų, Leuveno muziejus nuolat derina meno istoriją ir šiandieną. Tai pastebima ne tik klasikinius bei modernius sprendimus apimančioje pastato architektūroje, tačiau ir įspūdingose muziejaus ekspozicijose, pristatančiose ir XV a. Flandrijos meistrų darbus, ir šiuolaikinių Belgijos menininkų kūrinius.

„Aprėpiame labai platų meno spektrą, o tai komunikaciją paverčia tikru iššūkiu“, – pasakoja jau daugiau nei dvejus metus „M Leuven“ viešiesiems ryšiams vadovaujanti HANNE GRÉGOIRE. Miesto muziejaus komunikaciją ji vertina plačiau nei kolekcijų atvėrimą ir pristatymą visuomenei – „M Leuven“ yra aktyvus miesto bendruomenės narys, bendradarbiaujantis su lankytojais, kitomis institucijomis ir inicijuojantis aktualių problemų sprendimą.

H. Grégoire įsitikinusi – muziejui reikalinga komunikacija, kuri tinkamai reprezentuotų bendruomenę ir leistų žmonėms jaustis atstovaujamiems.

Daugiau apie tai – pokalbio santraukoje, visas pokalbis pateikiamas garso įraše.

Kai pradėjome tartis dėl šio pokalbio, pandemija dar buvo pačiame įkarštyje. Dabar, kai situacija gėrėja ir lankytojai gali grįžti į muziejus, norisi klausti, ko pasimokėte iš šio laikotarpio.

Per metus atidarėme tarp aštuonių ir dvylikos naujų parodų, todėl laikotarpis buvo tikrai įtemptas, tačiau kartu ir labai įdomus. Viena svarbiausių pamokų – pamatėme, kiek daug turinio galime perkelti į virtualią erdvę. Viena vertus, interneto erdvėje pateikiamas turinys yra pagrindas, leidžiantis supažindinti žmones su mūsų veikla ir paskatinti juos apsilankyti muziejuje. Kita vertus, jis padeda ir po apsilankymo muziejuje.

Mūsų ekspozicijos apima itin platų temų spektrą, todėl svarbu, kad ši informacija būtų prieinama ir interneto erdvėje, jei žmonės norėtų gauti daugiau ir išsamesnės informacijos po apsilankymo. Interneto erdvėje planuojame ir toliau dalintis audiogidų įrašais, parodų anotacijų tekstais, kad lankytojai galėtų susipažinti su šiuo turiniu jiems patogiu tempu. Vis dėlto visada jautėme žmonių poreikį sugrįžti į muziejų, todėl tai išliko pagrindine sritimi, į kurią orientuojamės.

Įvairiapusiškumu pasižymi ne tik jūsų ekspozicija, bet ir komunikacija. Kokia yra Leuveno muziejaus tapatybė ir kaip pavyksta ją iškomunikuoti tikslinei auditorijai?

Muziejaus veiklą iš dalies finansuoja savivaldybė, todėl esame labai stipriai susiję su Leuvenu, esame miesto muziejus. Kalbant apie tapatybę, mūsų atspirties tašku tapo diskusijos apie tai, kuo norime būti, kokių įsipareigojimų turime žmonėms, kurie finansuoja mūsų veiklą. Priėjome išvadą, kad tai mus įpareigoja išlikti objektyviems, laikytis faktų, bet kartu ir pateikti juos kiekvienam žmogui patrauklia ir prieinama forma. Juk galiausiai skirtumas tarp mūsų ir privačių kolekcijų bei priežastis, dėl kurios egzistuojame, yra atvirumas visuomenei. Kartu tai reiškia ir kalbėjimą visuomenės lygmeniu: turime pripažinti, kad ne kiekvienas turėjo prabangą galvoti apie meną ir užaugti su juo. Taigi svarbu kalbėti žmonėms artima kalba ir suprasti, kad daugybė mūsų vartojamų terminų nėra plačiai žinomi. 

Pati esu to pavyzdys – jei terminus, kuriuos vartoju šiandien, pasakyčiau savo tėvams, jie veikiausiai nesuprastų. Dažnai taikome šį testą: ar žinią, kurią komunikuojame, supranta mūsų tėvai, tetos arba kaimynai? Siekiame parodyti, kad nėra būtina žinoti visko – kiekvieno menininko, meno kūrinio, iš kur jis yra… Nuolat tikrindamiesi bandome rasti formatų, kurie leistų žmogui muziejuje jaustis patogiai. 

Mūsų darbas yra nuolatinis balansas tarp bandymo išlikti objektyviems ir žmogiškiems: visi klysta, visi ko nors nežino – tai yra normalu, mokydamiesi mes evoliucionuojame. Tikiuosi, kad šį balansą pavyks išlaikyti ir ateityje.

Leuveno muziejaus paroda „Take your time“. Mileso Fischlerio nuotrauka
Leuveno muziejus. „Veerle Ausloos“ nuotrauka

Veikiausiai tokiam komunikacijos pobūdžiui reikia glaudaus bendradarbiavimo tarp skirtingų muziejaus skyrių: ar netenka susidurti su išsiskiriančiais jūsų ir parodų kuratorių interesais?

Turbūt iš dalies žinote atsakymą! (Juokiasi.) Muziejuje esame užmezgę labai glaudų bendradarbiavimą tarp kuratorių, tyrėjų, komunikacijos ir edukacijos skyrių. Natūralu, kad ekspozicijų kuratorių interesas – pateikti reikiamą informaciją, nurodyti tikslias įvykių datas ir priežastis.

Dėl to nemaža mano dalis darbo yra buvimas ugniagesiu – nuolat bandau paprašyti šiek tiek stabtelėti ir pasiklausti, kokia yra esminė žinutė, kurią norime perteikti. Kokia informacija yra ta, kurios iš tiesų negalime praleisti? Ar klystame formuluodami ją šiek tiek kitaip? Kartais tai sukelia daug diskusijų apie smulkias detales, kartais pavyksta sutarti lengvai, o kartais užsidega didžiulis gaisras, iš kurio galime pasimokyti, tačiau, manau, kad nuolat judame į priekį. 

Vykdote daugybę netradicinių projektų. Pavyzdžiui, ekspoziciją „The Ten“ kūrėte drauge su auditorija: dešimt jūsų lankytojų įsitraukė į žaidimą, siekdami užtikrinti, kad į ekspoziciją bus įtrauktas jų mėgstamas meno kūrinys. Kaip šią įtraukimo idėją pavyko įgyvendinti pandemijos laikotarpiu?

Tokius bendradarbiavimo projektus įgyvendiname kas dvejus metus, pasirinkdami vis kitą tikslinę auditoriją: vienais metais tai buvo studentai, kitais metais įtraukėme migrantus, o šiais metais dėl COVID-19 teko ieškoti netradicinių sprendimų. Kurdami ekspoziciją „The Ten“ pasitelkėme vizualinio raštingumo metodus. Apsilankymas muziejuje yra daugiau nei pasimėgavimas matomais meno kūriniais, tai – ir gebėjimas perskaityti, interpretuoti, suprasti jų perduodamus ženklus.

Vizualinio raštingumo praktikų taikymas lankytojams leidžia pamatyti ir suprasti dalykus, apie kuriuos jie anksčiau nebuvo pagalvoję, pakeisti požiūrį į meno kūrinius. 

Tai, kad šįsyk įprastas praktikas teko taikyti nuotoliniu būdu, tapo tikru iššūkiu: kaip virtualiai dirbti su realiai egzistuojančia ekspozicija? Tai reikalauja labai daug įgūdžių, kurių dalies muziejuje tiesiog neturėjome. Visų pirma ieškojome aplinkos, kurioje galėtų vykti brainstormai, tačiau tuo pat metu bandėme apriboti naudojamų platformų skaičių. Galiausiai nusprendėme atkurti muziejaus erdves „Miro“ platformoje, kuri ne tik pasitarnavo atsižvelgiant į ribotą biudžetą, bet ir leido sukurti animuotą muziejaus versiją.

Buvo daug nerimo, ar viskas pavyks techniškai, negana to, atrinktų dalyvių amžius svyravo nuo 20 iki 60 metų, tad visi jie pasižymėjo skirtingais informacinių technologijų įgūdžiais. Kiekvienam dalyviui buvo sukurtas atskiras personažas, su kuriuo jie galėjo dalyvauti žaidime ir rinkti taškus bei panaudoti juos tam, kad mėgstamiausias meno kūrinys išliktų konkurse. Dešimt žaidimo dalyvių mėgstamiausių kūrinių dabar galite pamatyti ir gyvoje ekspozicijoje. 

Šis procesas pareikalavo daug kantrybės, tačiau kartu suteikė daug teigiamų emocijų. Ekspozicijoje taip pat galite pamatyti, kaip atrodė žaidimo dalyvių reakcijos pirmą kartą išvydus savo išrinktą kūrinį gyvai, ne nuotoliniu būdu. Tai jiems atnešė visiškai kitokią patirtį: daug kas stebėjosi, kad pasirinktas kūrinys yra daug mažesnis ar didesnis, dalijosi, kad įsivaizdavo juos visiškai ne taip. Matyti tai, kaip viskas plėtojama interneto erdvėje, o galiausiai materializuojasi realioje ekspozicijoje, buvo labai įdomi patirtis ir mums patiems.

Minėjote, kad lankytojus į ekspozicijų kūrimą įtraukiate kas kelerius metus: veikiausiai tai galima sieti ir su muziejuje dominuojančia kultūra?

Mums tai yra dalis muziejaus misijos, ypač dėl to, kad gauname finansavimą iš savivaldybės. Galbūt atrodo, kad viską sieju su finansavimu: be abejo, tai nėra vienintelė priežastis. 

Projektas, apie kurį kalbėjome, nėra vienintelė mūsų pasitelkiama dalyvavimo forma. Įprastai vasarą organizuojame „M-idzomer“ festivalį, vykstantį muziejaus parke, ir su juo susijusį projektą, kurio metu bendradarbiaujame su Leuveno kalėjimu. Šiame projekte dalyvaujantys kaliniai įsitraukia į kūrybines dirbtuves, jų meno kūriniai eksponuojami festivalio metu.

Taip pat nuolat bendradarbiaujame su Leuveno vaikų ligonine – ten vyksta šiuolaikiniai menininkai, jie kartu su pacientais kuria meno kūrinius, rengia įvairias dirbtuves, kartais taip pat organizuojame pop-up ekspozicijas. Dedame labai daug pastangų, kad pavyktų užmegzti ryšį su Leuveno bendruomene, skirtingomis jos grupėmis, nepaisant šių žmonių socialinio statuso ar vietos visuomenėje.

Atrodo, kad jūsų muziejus yra ne atskira institucija, o natūrali bendruomenės dalis. Dar viena to išraiška – pandemijos metu inicijuota paramos šiuolaikiniams menininkams akcija, kurios pagrindu dabar parengta ekspozicija „The Constant Glitch“. Galbūt galėtumėte papasakoti daugiau apie tai?

Ši idėja kilo muziejaus kuratoriams, kurie nuolat palaiko ryšį su šiuolaikiniais menininkais. Praėjusią vasarą pradėta vis garsiau kalbėti apie neigiamą pandemijos poveikį jauniesiems menininkams: jie neteko galimybės užsidirbti iš dirbtuvių, išvykstamųjų turų, sumažėjo pardavimai. Supratome, kad šie laikini trukdžiai gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių, nes pradedantys menininkai nesugebės išlaikyti savęs ir įsitvirtinti rinkoje. Mūsų kuratoriai ėmė ieškoti galimybių, kaip spręsti šią problemą – pradėjome kalbėtis su savivalda ir kitomis įstaigomis. 

Supratome, kad sprendimas, kurį pasiūlysime, negali būti susijęs su tiesiogine finansine parama – esame ne socialinės gerovės, o meno institucija. Taigi nutarėme kviesti visuomenę investuoti į meną ir patys įsigyti šių menininkų kūrinių, taip ne tik juos paremdami finansiškai, bet ir atkreipdami dėmesį į jų kūrybą. Šia idėja siekėme užmegzti tvarius, ilgalaikius santykius su šiuolaikinio meno atstovais. Negana to, mums labai svarbu skatinti įvairovę. Atsirinkdami menininkus, kėlėme reikalavimą, kad jie būtų aktyvūs Belgijoje, tačiau nebūtinai kilę iš jos, o tai padėjo užtikrinti įsitraukiančių kūrėjų įvairovę. 

Veikiausiai dabar atrodo, kad visa tai buvo labai lengva, minkšta ir pūkuota, kad žinojome, ką ir kaip daryti, tačiau tai tikrai nėra tiesa. Kiekvienas projektas, kurį vykdome muziejuje, įtraukia ekspertus iš skirtingų departamentų. Kartu su ekspertize jie atsineša ir skirtingų nuomonių, požiūrio taškų, todėl tai visuomet yra balanso klausimas – nuolat diskutuojame, kam skirti savo lėšas ir energiją.

Leuveno muziejus. Andrew Snowball nuotrauka
Leuveno muziejus. Stijn Boelens nuotrauka

Paminėjote laiką ir energiją: sekdama Leuveno muziejų negalėjau atsistebėti ir naudojamomis skaitmeninėmis platformomis, ir turinio įvairove. Turite savo tinklalaidę, žurnalą, virtualias ekspozicijas, kurių turinys prieinamas anglų, prancūzų ir olandų kalbomis – kaip pavyksta susitvarkyti su tokia veiklų gausa?

Darbo krūvis išties nėra mažas, tačiau labai džiaugiuosi savo komanda. Prieš kelerius metus komunikacijos skyriuje buvome dviese, tačiau dabar dirbame penkiese. Vis dėlto vadovaujamės visa apimančia strategija ir nuolatos glaudžiai bendradarbiaujame su kitais skyriais. 

Pagrindinė priežastis, dėl kurios siūlome tokią plačią turinio įvairovę, yra bandymas atsižvelgti į žmonių skirtumus. Kai kuriems tekstinis turinys yra neprieinamas dėl negalios, kai kuriems jis nepatogus dėl informacijos naudojimo preferencijų, todėl nusprendėme – jei parodoms vis tiek ruošiame audiogidą, kodėl nepabandžius jo išplėsti ir padaryti prieinamą platesnei auditorijai tinklalaidės formatu? Tokiu būdu sukuriamas ryšys tarp to, ką žmonės gali pamatyti muziejuje ir atrasti interneto erdvėje. Siekiame užtikrinti, kad nepriklausomai nuo to, kokiu formatu žmonės nori patirti meną, jie tai galėtų padaryti patogiausia forma.

Pastebime, kad pandemija kultūros vartojimo praktikas pakeitė tik iš dalies. Didžiausias susidomėjimas skaitmeninėmis muziejaus paslaugomis buvo matomas pirmojo karantino laikotarpiu ir antro pradžioje – tuomet žmonės muziejaus interneto svetainėje praleido kiek daugiau laiko, tačiau vėliau šis efektas išblėso.

Su kolegomis dažnai diskutuojame, kad skaitmeninimas, persikėlimas į nuotolinę erdvę yra pertekliniai – kažkas, ką žmonės naudoja prieš ar po apsilankymo muziejuje, tačiau tai tikrai nepakeičia paties apsilankymo.

Minėjote, kad dirbate ir bandote pasiekti labai skirtingas auditorijas: kaip jums sekasi tai padaryti? Ar dažnai tenka eksperimentuoti ir mokytis iš klaidų?

Taip, žinoma! Esame padarę tiek daug klaidų, kad net nežinau, nuo ko pradėti jas vardyti. Nuolat eksperimentuojame, ypač dažnai tai darėme praėjusiais metais. Geriausias to pavyzdys – mano jau minėtas audiogidas. Kai praėjusiais metais nusprendėme, kad audiogidus paversime tinklalaidėmis, įkėlėme šiuos įrašus į interneto svetainę ir supratome, kad neturime jokio garsinio identiteto: kaip klausydami šių įrašų žmonės supras, jog tai yra Leuveno muziejaus turinys?

Taip pat pasidaliję pirmosiomis tinklalaidėmis supratome, kad garso kokybė, kurios pakanka apžiūrint ekspoziciją muziejaus pastate, yra visiškai nepakankama, jei žmogus tinklalaidės klauso namuose. Taigi turėjome rasti sprendimą, kaip pagerinti audioįrašų kokybę. Žinoma, tai kainuoja, o veikiame turėdami ribotą biudžetą.

Su įvairiais iššūkiais susiduriame kasdien – turime daugybę veiklų, visas jas įgyvendiname gana greitu tempu, kuriame lengva pamesti smulkmenas, tačiau svarbu sau pasakyti, kad privalome nuolat palaikyti aukštą kokybę. Su komunikacija susiję sprendimai reikalauja nuolatinių diskusijų, galvojimo apie skirtingus formatus, įsivertinimo, kas veikia ir kas neveikia. Viena mūsų tinklalaidžių apie restauracijos procesą buvo sėkmingesnė už kitas, tačiau kodėl? Ar tam pasitelkėme kitokių platinimo priemonių? Ar skirtumą galėjo nulemti vartojama kalba, o galbūt kitoks formatas? Taigi visada turime galvoti apie šiuos klausimus.

Susidaro įspūdis, kad daug dėmesio skiriate įsivertinimui – veikiausiai lengva panirti į automatinį veikimą, kai tam tikros komunikacijos priemonės pasitelkiamos iš inercijos.

Taip, tačiau tai labai sudėtingas procesas. Tai, ką pasakėte, dažnai girdime iš kuratorių: „Darykime tinklalaides, juk jau pabandėme, labai gerai veikia.“ Tuomet įsitraukiame mes ir kiek skeptiškai atliepiame: „Taip, bet tai yra labai brangi veikla – ji reikalauja daug laiko sąnaudų, bet sulaukiame tik, pavyzdžiui, 500 peržiūrų.“

Mums atrodo, kad toks rezultatas pareikalauja per didelių sąnaudų, tačiau sulaukiame klausimo: „Juk darėme praėjusį kartą, negi nedarysime ir vėl?“ Dažnai argumentai prieš pokyčius ar netradicinius sprendimus yra grįsti nusistatymu „Juk taip darome jau dvidešimt metų“. Reikia drąsos pasakyti „Taip, bet tai yra dvidešimt metų. Paimkime iš to geriausia, ką galime, ir judėkime pirmyn“ – turbūt tai yra pagrindinė žinia ateičiai. 

Kartais pagauname save bedarančius ką nors, kas veikiausiai ne visiškai atsipirks, tačiau pažvelgę atgal suprantame, jog investuota per daug pastangų ir išteklių, kad dar būtų galima tai nutraukti. Dėl šios priežasties svarbu prašyti kolegų pasitikėjimo, įtraukti kuratorius, kad jie jaustųsi šio proceso dalimi, ir nuolat reflektuoti, vertinti šias praktikas, stebėti, kokius rezultatus demonstruoja skaičiai. Žinoma, tai įtraukia ir daugybę duomenų, tačiau dirbame su savivaldybės lėšomis, todėl labai svarbi sąnaudų ir naudos analizė.

Leuveno muziejaus komunikacijos vadovė Hanne Grégoire. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokia yra jūsų vizija artimiausiam laikotarpiui: ką bandote pasiekti savo komunikacija?

Labai noriu ir toliau plėtoti šią žmogiškąją liniją, priartinti muziejų prie jo bendruomenių. Manau, visų visuomenės grupių įtraukimas yra labai svarbus, nes iki šiol dažnai klijuojame etiketes: žmogui, sėdinčiam neįgaliojo vežimėlyje, informacija interneto svetainėje vis dar pateikiama specifiškai, tačiau jis turi tokius pat poreikius kaip kažkas, apsilankantis su, pavyzdžiui, kūdikiu vežimėlyje. Jiems lygiai taip pat svarbu žinoti, ar muziejuje veikia liftas, pritaikyti tualetai, yra patogus pasiekimas. 

Šiam tikslui taip pat norime pasitelkti ir mūsų socialinį įvaizdį, įtraukti į jį kuo platesnę žmonių įvairovę. Mums svarbu, kad muziejus tinkamai reprezentuotų savo bendruomenę, o patys žmonės jaustųsi atstovaujami. Norime parodyti, kad nesvarbu, kas esi, iš kur atvykai, koks tavo išsilavinimas, amžius – kalbame apie meną, o menas yra skirtas visiems. Jis gali pakeisti tai, kaip matome mus supantį pasaulį, ir tai, kaip suvokiame savo pačių gyvenimus.

Tikiu, kad ir toliau dirbsime šia kryptimi: pasitelkdami šmaikštų, žmogišką ir savitą toną galime ir toliau sėkmingai plėtoti šias idėjas. 

„Susitikimai muziejuje“ – Lietuvos nacionalinio muziejaus ir dienraščio „Bernardinai.lt“ projektas, kuriuo siekiama atkreipti dėmesį į gerąsias šių institucijų praktikas ekspozicijų kūrimo, auditorijų įtraukimo, edukacinių veiklų ir kitose srityse. Susipažinkite su įdomiausiomis muziejų praktikų ir teoretikų idėjomis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien