Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Lex orandi

Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo nuotrauka

Ta nuotrauka čia – lyg netyčia, visais atžvilgiais būtų man svetima. Galima sakyti, kad ji atėjo per Vilniaus malonę, nes buvo kartu su keliais Vilniaus vaizdais iš Antrojo pasaulinio karo. Tas pats karas ir šioje nuotraukoje, tik metai čia ankstesni. Fotografuoti irgi galėjo tas pats žmogus, koks nors vermachto kariškis, tarnavęs Prancūzijoje, o paskui, savo nelaimei ar laimei, pasiųstas į Rytų frontą. Bet galbūt nuotraukos tik šiaip atsirado kartu, dėl amžiaus ir rūšies. Karinė tematika, kataloguose pavadinta militaria.

Fotografas kitoje nuotraukos pusėje vokiškai užrašęs, jog tai belaisvis mahometonas, kuris meldžiasi. 1940-ųjų vasarą, sumušę Prancūziją, vokiečiai pasimėgaudami fotografavo ir filmavo į nelaisvę patekusius šauktinius iš prancūzų kolonijų Šiaurės Afrikoje. Štai jie šoka tarytum išprotėję. Drasko dantimis kruviną mėsą. Žiūrėkite, tikri laukiniai. Šis, su musulmonišku fesu ant galvos, aišku, vienas iš jų. Juos atrinko ir labai greitai sunaikino. 

Jeigu ne užrašas, nesusigaudytum, kas čia ir kodėl, ką daro tas kniūbsčias žmogutis, prieš ką jis parpuolęs vidury gatvės ar kiemo. Vienmarškinis, basas. Tarp kažin kokių lūženų ir šiukšlių. Negyvų namų fone, kur visi lyg išmirę. Vienui vienas.

Bet iš tiesų turbūt nesu matęs gražesnio, tikslesnio atvaizdo, ką galėtų reikšti maldos aktas. Visos šv. Pranciškaus ar Teresės Avilietės apoteozės ar Aloyzo Gonzagos nekaltos akelės, nukreiptos į dangų, netgi Millet „Viešpaties angelas“ kažin kaip nublanksta, palyginus su šiuo besimeldžiančiu žmogumi, kuris net neturi veido. Besiraitąs ant žemės kirminas, netrukus būsiąs sutryptas. Veido vietoje juoda dėmė. Dar labiau juodas tas kitas veidas, kurio garbei visa tai skirta. Besimeldžiantis vis linksi ir kartoja, kad jis didis, pats didžiausias, šviesiausias ir galingiausias. Ar to dabar gana, kad dingtų siaubas, baimė, visas aplinkinis pragaras? Ir kaip ten su užvirusiu bulbių katilėliu kitapus debesų? Laukia tavęs rojuje, garuojantis, kvapnus?

Nuotrauka užfiksavo tikrai ne kokį sielos nušvitimą, proveržį Dievo meilės, teofaniją, kuri parklupdo automatiškai bet kur ir bet ką. Tai kasdienis tikinčio musulmono ritualas, dalis dienotvarkės, įprotis. Po keliais pasitiesiamas specialus maldos kilimėlis, kurio ornamentai taip sudėlioti, kad galėtų rodyti kryptį į Meką. Kitados Jeruzalėje, Maroko miestuose esu matęs, kaip tai vyksta. Maldos kilimėlio belaisvis neturi, neteko jo, kaip ir kitų daiktų. Bet jam dabar tinka ir drabužiai, prancūzų kario uniforma. Metą melstis jam iš gimtųjų minaretų trimituodavo muedzino ragas. Ar tik ne vakarinė tai malda? Ant namo fasado gilumoje iš vakarų nugulusi švelni, minkšta išeinančios saulės šviesa. Meka – rytuose, ten, kur nukreiptas besimeldžiančiojo kūnas.

Deja, niekada nesimeldžiau ir jau nesimelsiu taip. Nenoriu raitytis lyg kirminas. Turbūt kiekvienas, atsidūręs tikėjimo zonoje ar susirišęs su religija, paskui pradeda manyti, kad jo malda silpna, nenuoširdi, kad per mažai jos. Dekalogas nuolat kontroliuoja, kad Dievo vardas nebūtų be reikalo. Taip ir atpranti. Vis lauki reikalo. 

Tik sykį, dar vaikas, bandžiau su Dievu eiti derybų: jei padarysi, ko prašau, tada tave tikėsiu. Jis padarė. To karto, matyt, turėjo užtekti visam likusiam gyvenimui, nes vėliau liovėsi norų pildymas. Palaiminti, kurie tiki nematę? 

Bet nematyti irgi neišeina. Ėmė juk ir pasirodė, ir jau niekada nedings nuo akių ši keista nuotrauka. Ir keistas artumo jausmas su žmogumi, parpuolusiu į dulkes, be namų, net be veido. Mažas, sulysęs kūnelis, kurio kita vakarinė saulė gal jau ir nebeužtiks gyvo. Nei užjausti, nei gailėtis jo nemokėsiu. Bet staiga sakau garsiai, kaip ir jis, kad Dievas yra didis. Šiame paveiksle gal net labiau nei kokioj šventovėj ar kalnų viršūnėse. Ar netgi ten, kur liete liejosi meilė. Nežinau, kaip ir kodėl jis čia didesnis. Neatspėsiu.

Dar labai norėtųsi, kad musulmoną belaisvį ir vėliau Vilniaus vaizdus, Dominikonų gatvę, būtų fotografavęs tas pats vermachto karys. Tai tarsi laiduotų, kad ir jis pats gavo pažinti belaisvio dalią. Gal prisiminė anuos tolimus belaisvius. Gal net meldėsi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien