2020 09 30

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min
Popiežiaus Pranciškaus Bendroji audiencija Šv. Damazo kieme Vatikane rugsėjo 16 d. EPA nuotrauka

2020 09 30

Saulena Žiugždaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

LGBT katalikų drama

„Dievas myli jūsų vaikus tokius, kokie jie yra. O Bažnyčia juos myli, nes jie yra Dievo vaikai.“ Tokius popiežiaus Pranciškaus žodžius kitą dieną po rugsėjo 16-ąją vykusios bendrosios audiencijos Vatikane kartojo viso pasaulio spauda. Šis komentaras buvo skirtas maždaug 40 italų tėvų ir motinų, auginančių LGBT vaikus, su kuriais po audiencijos popiežius susitiko privačiai. Grupė atstovavo vienai iš daugelio asociacijų Italijoje Tenda di Gionata (Jonatano palapinė), kuri telkia, informuoja ir formuoja LGBT krikščionis, jų šeimų narius bei sielovados darbuotojus.

Asociacijos prezidentė Mara Grassi kartu su vyru padovanojo popiežiui knygą „Laimingi tėvai“, tikėdamiesi, kad jis susipažins su pasakojimais, kuriuose tėvai dalinaisi savo kartais skaudžia ir išties nelengva patirtimi Bažnyčioje, bei įsiklausys į prašymą būti priimti, nepaisant dažniausiai pasitaikančio bažnytinių bendruomenių atsiribojimo.

Mara Grassi įteikia popiežiui Pranciškui knygą, kurioje surinkti pasakojimai apie homoseksualius vaikus auginančių tėvų patirtį. „Progetto Gionata“ feisbuko paskyros nuotrauka

„Turėjau daug konservatorių draugų, kurie buvo nuostabūs, didžiadvasiški žmonės, tačiau jausdavau, kad papuldavome į aklavietę kaskart, kai kalba pakrypdavo apie homoseksualius asmenis. Tad patekau į rimtą krizę, kai mano brolis atvirai pasisakė, jog yra gėjus. Jaučiau konfliktą pats su savimi ir žmonėmis, kuriuos mylėjau ir gerbiau ir kurie buvo konservatyvūs, bei su tais, kuriuos mylėjau ir gerbiau ir kurie buvo gėjai. Pirmą kartą prašiau Dievo, kad man padėtų su visu tuo susitaikyti ir atrasti tiesą. Manau, kad Dievas man padėjo“, – pasakoja James’as, pridurdamas, kad netrukus rado bažnytinę bendruomenę, kurios pastorius palankiai sutiko jį ir jo šeimos narius, ir jie drauge pradėjo dvasinio atsivertimo ir vidinio susitaikymo kelionę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Rhea Murray tikrai reikėjo didžiulės pagalbos: „Mudu su vyru, atrodo, nuolat vaikščiojome po minų lauką, kai mūsų homoseksualiam sūnui prasidėjo paauglystė. Nebuvo į ką kreiptis, kai susidarydavo painios situacijos. Kaip galiu raginti savo sūnų būti sąžiningam ir drauge sutikti su tuo, kad jis dėl saugumo slėptų savo homoseksualumą? Kur galėtume rasti teigiamų ir stiprių homoseksualių asmenų pavyzdžių, gyvenimo modelių mūsų mažoje bendruomenėje? Atrodytų, visiškai paprastos situacijos – pižamų vakarėlis, ėjimas į kiną, mokykliniai šokiai – gali sukelti vis naujų problemų. Šeimoms reikia pagalbos, kaip auginti savo vaikus, kad šie užaugtų sveiki, dvasingi ir visaverčiai gėjai.“

Carolyn Wagner  sūnaus Willio draugui tėvai uždraudė su berniuku bendrauti dėl religinių motyvų. „Jam tai buvo itin skaudus smūgis, – sako motina. – Sūnus užaugo Bažnyčioje, kuri moko: Mylėk savo artimą ir net priešą. Tačiau buvo užlietas ne meile, o pasmerkimu. Tai sugriovė jo tikėjimą. Paskatinau jį išlieti savo jausmus dėl patirto pažeminimo ir raginau atsigręžti į dvasingumą.“

Dviguba diskriminacija

Yra ir kita medalio pusė. Krikščionys LGBT asmenys yra pamažu atskiriami nuo bendro homoseksualius ir transseksualius asmenis buriančių asociacijų. Tuo tarpu Bažnyčios laikysena per pastaruosius 40 metų labai menkai tepasikeitė. Tačiau tikrai pasikeitė būdas, kaip krikščionys LGBT suvokia save. „Pirmasis žingsnis – įveikti asmeninę vidinę homofobiją, tai yra nerimą, panieką ir priešiškumą savo ir kitų asmenų homoseksualumui“, – teigia Gianni Geraci ir Innocenzio Pontillo. Geraci yra seniausios Italijoje (veikia nuo 1980 m.) homoseksualių asmenų asociacijos „Gruppo del Guado“ savanoris, o Innocenzio Pontillo vadovauja asociacijai Tenda di Gionata. Būtent ši asociacija neseniai publikavo knygą „Negera žmogui būti vienam“, kurioje iš įvairių perspektyvų pristatoma homoseksualių krikščionių ir jų tėvų nueitas kelias bei iššūkiai, su kuriais susiduria.

„Kelionė neįmanoma be didelės kantrybės ir gebėjimo pažvelgti į dalykus kito akimis“, – įžangoje rašo kun. Gian Luca Carrega, Turino vyskupijoje atsakingas už LGBT asmenų ir jų šeimos narių sielovadą.

Viena iš aktualiausių temų – interiorizuota homofobija, kuri verčia homoseksualų asmenį jaustis nevertingam, dažnai apsunkina bendravimą, stumia į izoliaciją, socialinę atskirtį, sukelia stiprų kaltės jausmą, gėdą, depresijos ar nerimo požymius. Šie simptomai gali peraugti į savižudiškas mintis, skatinti imtis itin rizikingos veiklos (pavyzdžiui, nesaugius lytinius santykius, piktnaudžiavimą alkoholiu ir narkotinėmis medžiagomis).

Tyrimai rodo, kad tikintis homoseksualus asmuo dar stipriau jaučia visus šiuos negatyvius potyrius. Juk kalbama apie konfliktą su pamatinėmis vertybėmis, kurias asmuo nuo vaikystės perėmė savo šeimoje. Todėl sielovados grupės LGBT asmenims yra be galo svarbios. Teigiama, kad Italijoje jų veikia apie 45. Giedri aplinka ir vykdoma veikla (maldos susitikimai, liudijimų ir pasidalinimų akimirkos, Biblijos studijos) padeda interpretuoti homoseksualumą teigiamoje religinėje perspektyvoje.

LGBT katalikai patiria dvigubą diskriminaciją: homoseksualių asmenų bendruomenės juos atmeta dėl to, kad jie yra katalikai, o religinė aplinka – nes homoseksualai.

Be to, panašios grupės yra vienintelė vieta, kur homoseksualūs katalikai išvengia dvigubos diskriminacijos: homoseksualių asmenų bendruomenės juos atmeta, nes jie yra katalikai, o religinė aplinka – nes homoseksualai.

„Mes patys pirmiausia turime priimti save tokius, kokie esame, nelaukdami, kol tai nežinia kada padarys Bažnyčia“, – rašo Gianni Geraci ir Innocenzo Pontillo.

Būtent apie tai kalba sielovadininkai – kunigai, vienuolės ir pasauliečiai, palaikantys artimą ryšį su homoseksualiais asmenimis bei jų artimaisiais. Apie paribį, menkai ištyrinėtą teritoriją. Apie situaciją, kurios visi be išimties vengiame ir kurioje labai sunku išbūti – kai klausimų yra daugiau negu atsakymų. Tačiau argi būtų teisinga dėl to liautis tyrinėjus?

Niekieno žemė

„Norint suprasti šį pasaulį, reikėtų antropologinės, psichologinės, socialinės ir dvasinės refleksijos apie žmogų; tačiau kol kas ši teritorija yra niekieno, bent jau iš bažnytinio požiūrio taško: detalesnės sielovados gairės yra trijų dešimtmečių senumo (greta Katekizmo), kai psichologinės ir socialinės žinios apie šią būseną labai skyrėsi nuo dabartinių“, – savo pranešime 2019 m. lapkritį Florencijoje vykusiuose debatuose sakė jėzuitas Pino Piva, dvasinis palydėtojas ir „Paribių dvasingumo“ tyrinėtojas.

Bažnyčios mokymas šiuo metu iš esmės remiasi Katekizmo tekstu, pabrėžiant išimtinai nediskriminavimą (plg. Amoris Laetitia 250). Reikšminga nauja sielovados gairė buvo pateikta 2018 m. Vyskupų sinodo jaunimo tema baigiamajame dokumente.

Dokumente (n. 150) pripažįstama, kad „egzistuoja klausimai, susiję su kūnu, jausmais ir lytiškumu“, kuriems reikalingas nuodugnesnis antropologinis, teologinis ir sielovadinis žvilgsnis. Sinodas pakartojo Bažnyčios mokymą, kad Dievas myli kiekvieną žmogų, – taip pat ir Bažnyčia, kuri atnaujina savo įsipareigojimą vengti bet kokios diskriminacijos bei smurto lytiniu pagrindu.

Pakartotinai patvirtinęs lemiamą antropologinę vyro ir moters skirtingumo bei abipusiškumo svarbą, dokumentas pabrėžia, kad nedera „asmens tapatybės susiaurinti vien iki jo lytiškumo“.

Sinodas išreiškė paramą daugybei sielovados iniciatyvų, kurios jau veikia parapijose ar bendruomenėse. Čia jaunas žmogus pamažu vis labiau „integruoja savo lytiškumą į visą asmenybę, ugdo gebėjimus puoselėti santykius ir dovanoti save“.

Naujasis pogrindis

Vyskupų minimos sielovados grupės dažniausiai yra asmeninės iniciatyvos vaisius. Kun. Piva teigimu, šios pastangos retai kada sulaukia rimtesnės institucinės paramos, todėl lieka pačių pasauliečių rankose, gebančiose rasti kūrybingų ir gyvybingų sprendimų. Neretai katalikų aplinkoje nerasdamos erdvės šios grupės priimamos protestantiškose parapijose.

Alfredo Ormando žūties paminėjimas 2001 m. Šv. Petro aikštėje. Vikipedijos nuotrauka

Pavyzdžiui, grupė „Kairos“ susikūrė po to, kai 2001 m. Alfredas Ormando susidegino Šv. Petro aikštėje, protestuodamas prieš Bažnyčioje vyravusį homoseksualumo demonizavimą. Turine buvo surengta maldos vigilija už homofobijos aukas po to, kai paauglys Matteo nusižudė, nepakėlęs bendraamžių patyčių.

Žmonės pasitraukia iš gyvenimo net ir lankydami sielovados palaikymo grupes. „Mes – labai sužeistų žmonių bendruomenė, tačiau ir žmonių, kurie nesiliauja puoselėję ir liudiję viltį, nepaisydami visko, kas mus stumia į desperaciją“, – rašo anksčiau minėtas Giani Geraci. Iš šių žaizdų gali gimti tikresnis atpirkimo slėpinio ir jo visuotinumo suvokimas. Norime perkeisti Bažnyčią į vietą, „kur darniai sugyvena įvairovė“.

Italijoje nuo 2016 m. kunigai ir kiti sielovados darbuotojai yra oficialiai siunčiami dalyvauti homoseksualių asmenų sielovados grupių forume.

Italijoje nuo 2016 m. kunigai ir kiti sielovados darbuotojai yra oficialiai siunčiami dalyvauti homoseksualių asmenų sielovados grupių forume. Tad nors Bažnyčia kol kas daugiausia tik „stebi“ procesą, tačiau ir tai, anot kun. Pivos, jau yra svarbus gestas.

Sesuo Fabrizia Giacobbe, kartu su kitomis dominikonėmis Florencijoje aktyviai bendraujanti tiek su homoseksualiais katalikais, tiek ir su jų tėvais, pripažįsta, kad pirmas žingsnis, kurį teko žengti, tai – atsisakyti išankstinių neigiamų nuostatų. Jos „daugiau ar mažiau veikia visus tol, kol tiesiogiai nesusipažįstama su pačiais žmonėmis: „Kol nepažįsti, savaime suprantama, kad remiesi išankstinėmis nuostatomis“, – sako dominikonė.

Vienuolių kontaktas su LGBT katalikais tapo tikra provokacija vietos bendruomenei. „Kol rūpiniesi vargšais, ligoniais, benamiais, kaliniais… apskritai gerai pasirodai, o homoseksualūs asmenys kelia vien problemų. Taip jie visad ir laikomi atokiai, o išankstinės nuostatos toliau gyvuoja, nes trūksta pažinimo“, – sako ses. Fabrizia, teologijos dėstytoja ir dvasinė palydėtoja.

Pirmiau nei „teologinis klausimas“ homoseksualumas yra gyvenimo būdas žmonių, turinčių veidus, vardus, konkrečias istorijas, apie kurias, mano galva, neturime teisės kalbėti pirmiau jų neišgirdę.

„Sutinku, kad Bažnyčioje skubiai reikia spręsti ar iš naujo apsvarstyti homoseksualumo klausimą, tačiau su sąlyga, kad nepamiršime fakto, jog pirmiau nei „klausimas“, tai yra refleksijų ir diskusijų teologinių tyrimų ir magisteriumo ištarų objektas, homoseksualumas yra žmonių gyvenimo būdas, žmonių, turinčių veidus, vardus, konkrečias istorijas, apie kurias, mano galva, neturime teisės kalbėti pirmiau jų neišgirdę, pirmiau kokiu nors būdu jų nepriėmę, nepadarę savomis.“

Kokių atradimų padarė sesuo Fabrizija ir jos seserys „Kairos“ bendruomenėje? „Greta visiems mums būdingo ribotumo atsivėrė neeilinis grožis ir jautrumas; žmonės, atkakliai siekiantys tikėjimo, dažnai skausmingai, bet visada autentiškai ir giliai ištroškę Dievo Žodžio, o kartu trapūs, nes paženklinti gilių sužeidimų ir kančios, kurią mažai kas pažįsta ir vertina.“

„Koks ekshibicionizmas! Ir kam tai įdomu? Kam to reikėjo?! O kur asmens privatumas?“ – stebisi aplinkiniai po to, kai jaunuolis viešai pripažino esąs homoseksualus. Progeto Gionata feisbuko paskyros iliustracija

Kartais prireikia dešimtmečių, kol homoseksualus asmuo sugeba save priimti ir pamilti, net ne visi tai sugeba. Krikščionių tikėjimas turėtų čia padėti, teigia vienuolė, juk skelbia Dievą, kurio meilė teikiama veltui ir nekelia jokių sąlygų. Tačiau nutinka priešingai: „Tikėjimas tampa kliūtimi priimti save. Kiekvienas krikščionių bendruomenės narys turėtų įvertinti savo atsakomybę ir gal net atsiprašyti. Atsiprašyti, kad išdavėme tą Dievo žvilgsnį, kuris kiekviename mato kažką labai gražaus ir gero.“

Kadangi homoseksualūs asmenys krikščionių bendruomenėse, kurių yra kur kas daugiau, nei mums atrodo, yra priversti slapstytis, tai stiprina vienatvę (kiekvienas mano, kad jis yra vienas), sukelia gėdos ir neatitikimo jausmą: jausmą, kad „esu klaida“, kurį LGBT asmuo patiria. Palaikomas nepakeliamas (tam, kas jį patiria savo kailiu) įtarimas, kad homoseksualios tendencijos yra neatsiejamos nuo moralinio iškrypimo.

Šis buvimas nematomais pasmerkia izoliacijai ir ištisas šeimas, kuriose gyvena homoseksualūs asmenys. Dažniausiai katalikai tėvai vaikų viešą prisipažinimą išgyvena kaip tragediją, kuriai būna visiškai nepasiruošę.

Negera žmogui būti vienam

„Laukiu akimirkos, kai LGBT žmonėms nebus reikalinga specifinė sielovada, nes jie galės jaustis savi bet kurioje krikščionių bendruomenėje“, – sako sesuo Fabrizija. Žinoma, LGBT klausimas teologijai yra be galo sudėtingas, kaip ir pats gyvenimas, kaip tikėjimo kelias, kuris yra kelias į šventumą – visiems, homoseksualiems ir heteroseksualiems. Tačiau „šis kelias visiems prasideda nuo mūsų realios dabartinės situacijos ir mūsų trapumo. Be abejo, lydimas klausimų, į kuriuos nėra lengva rasti atsakymų“.

Verta tų atsakymų ieškoti, vengiant supaprastinimų, kurie nepadeda niekam.

Nei tiems, kurie niekina ir atmeta homoseksualius asmenis, nei tiems, kurie likviduoja katalikų moralę lytiškumo klausimu.

„Nesijaučiu patogiai ir įžūliai teisiųjų pusėje, – sako kun. Luigi Ciotti. – Teisinga pusė nėra vieta, kurioje galėtum būti; greičiau tai – horizontas, kurį galima pasiekti. Kartu. Tačiau visiškai aiškiai ir su pagarba žmonėms. Užuot demonstravus raumenis ir rodant įniršį dėl kitų trapumo.“ Italas kunigas taip kalbėjo, turėdamas omenyje imigrantus, tačiau jo žodžiai puikai tinka ir LGBT atveju. Tad belieka viltingai tęsti kelionę, drauge su kitais ieškant to teisingumo, kuris yra Dievo valia mūsų gyvenimams. Žinodami, kad „Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienas žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (plg. Apd 10, 34–35).

Belieka viltis, kad nuodėmės paradigmą Bažnyčioje pakeis dvasinės kelionės įvaizdis, ir mes visi sugebėsime gydyti žaizdas, sušildyti širdis, verkti kartu – užuot tik mojavę žmonėms prieš akis taisyklėmis.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.