2020 10 08

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min

Liberali politinė krikščionybė neturi ateities

Bronzinė šventojo Tomo Moro skulptūra
Politikų globėjo šv. Tomo Moro skulptūra Bostone, JAV. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Save vadinti krikščionimi, bet atvirai pasisakyti už krikščioniškai mąstysenai priešingų kultūrinių ir moralinių normų įtvirtinimą įstatymais – ne naujiena Lietuvos viešojoje erdvėje. „Esu krikščionis, bet nepritariu abortų draudimui“ – visi esame tai girdėję. Taip pat ir apie tos pačios lyties asmenų santuokas, Stambulo konvenciją, progresyvų lytinį švietimą mokyklose bei kitus, vieno kandidato į Seimą žodžiais, pikantiškus dalykėlius. Tačiau seniau tokios pozicijos atstovavimas buvo veikiau keleto viešųjų intelektualų ar jaunų, kylančių feisbuko influencerių reikalas.

Dabar pradeda rastis vis daugiau politikų, ne tik bandančių tyliai prasmukti su panašiais kompromisais, bet tokią laikyseną paverčiančių viena pagrindinių savo viešojo įvaizdžio detalių. Kadangi reikia kokio nors įvardinimo, pavadinsiu šį reiškinį „liberalia politine krikščionybe“.

Prieš kritikuojant reikia pasakyti ir kitą pusę tiesos: jie klysta ne dėl visko – tai būtų tiesiog antgamtinis gebėjimas – ir pasako dalykų, kuriuos reikia garsiai pasakyti. Pavyzdžiui, kad homoseksualų potraukį jaučiantys žmonės Lietuvoje neretai sulaukia šiurkštaus, necivilizuoto žeminimo. Tiesioginiame eteryje vadinti žmones „pederastais“ – vienareikšmiškai apgailėtina. Tą aiškiai išreiškia ne tik sveika moralinė nuojauta, bet ir Bažnyčios dokumentai.

Bet tai – turbūt geriausia, ką galima pasakyti apie liberalią politinę krikščionybę. Nenoriu moralizuoti, banaliai aiškindamas, kad, pavyzdžiui, už tos pačios lyties asmenų partnerystes pasisakantys krikščionys politikai – prasti katalikai ar panašiai. Pats nesu tobulas katalikas. Apskritai apie politiką ir krikščionybę rašyti niekada nebūna lengva, ir tikrai nerašyčiau tokio teksto vien dėl tokio vienadienio dalyko kaip rinkimai. Šie praeis, ateis kiti, kai kurie politikai dings iš akiračio, o į jų vietą stos nauji.

Tačiau liberali politinė krikščionybė – ne tik rinkimų reikalas. Ji pretenduoja smarkiai pakeisti tai, kaip krikščionių tikėjimas pristatomas ir atstovaujamas viešojoje erdvėje. Ir jei toks atstovavimas vieną dieną imtų vyrauti, Bažnyčiai tai būtų didžiulė žala. Kodėl? Nes liberaliai politinei krikščionybei būdingas nuolat išlendantis gilus nenuoseklumas.

Augminas Petronis.
Augminas Petronis. Gedimino Šulco nuotrauka

Liberalios politinės krikščionybės apologetai dažnai kritikuoja „radikalus“ ar „tradicionalistus“, nes šie „skaldo“ arba „smerkia“. Bet progresyvioji pusė irgi smerkia – jie smerkia „fariziejus“, „radikalus“, tuos, kurie „paverčia krikščionybę dar viena ideologija“, kai iš tikrųjų liberalieji politiniai krikščionys patys pradeda daryti iš krikščionybės ideologiją (neseniai feisbuke pamačiau „Evangelinį liberalizmą“, dabar laukiu islamistinio bolševizmo reklamos), vargiai turinčią ką bendro su krikščioniška kultūra ar Bažnyčios mokymu. Kai kuriais atvejais veikiau su primityviu moralistiniu terapeutiniu deizmu, aprašytu sociologų M. L. Denton ir C. Smito – įsitikinimu, kad svarbiausia gyvenime gerai jaustis būnant savimi, o Dievas niekada nieko neteisia, nieko nereikalauja ir nesikiša į mūsų reikalus, kai mes to nenorime.

Save krikščioniais vadinantys progresyvūs politikai neretai apeliuoja į atjautą, kaip svarbiausią krikščionišką vertybę. Konservatyviai į šeimos sampratą ar bioetiką žvelgiantys krikščionys, jų akimis – neatjaučiantys, taigi ne visai tikri krikščionys. Nėra visai aišku, kodėl šie žmonės laikosi įsikibę pasenusių įsitikinimų – matyt, arba todėl, kad subrendę traumuojančioje sovietinėje aplinkoje gyvena apimti baimių ir nesugeba atjausti, arba todėl, kad (galimai piktavališkai) atsisako suprasti tikrąją Evangelijos žinią –„atjausti svarbu“. Todėl tik atjaučianti liberalioji politinė krikščionybė yra tikra krikščionybė. Todėl liberaliai politinei krikščionybei būdinga aršiai smerkti moralizavimą – nes moralizuoti reiškia neatjausti – ir kartu nuolat pulti į įkyriausius moralizavimus, mokymus, kaip gyventi, oponentų niekinimą ir demonizavimą, žodžiu, visa tai, ką pati liberali politinė krikščionybė žada išmesti į istorijos šiukšlyną.

Žinoma, krikščionybė iš tiesų moko atjautos, atleidimo ir meilės. Bet teigti atjautą esant pagrindine krikščionybės žinia – šiurkštus, primityvus, tikėjimą banalinantis supaprastinimas. Krikščionybė – daug daugiau nei saldus moralizavimas. Negaliu čia apie tai rašyti išsamiai, bet man asmeniškai svarbi viena britų rašytojo G. K. Chestertono įžvalga: jei galėtume keturias Evangelijas skaityti kaip žmonės, niekada anksčiau apie jas negirdėję, greičiausiai Kristus mums neatrodytų kaip socializmo pradininkas ar vien atjaučiančio moralizmo skleidėjas. Veikiau Jis pasirodytų esąs paslaptinga, didinga, netgi šiek tiek baugi figūra – ką kita galvoti apie Tą, kuris eina ežero paviršiumi, paverčia vandenį vynu, žodžiais pagydo paralitikus, netgi prikelia numirusiuosius, bet Pats svarbiausiu dalyku, atrodo, laiko tai, kad atleidžia nuodėmes? Jo atsakymai į klausimus – iš pirmo žvilgsnio trikdantys, dažnai skamba kaip dar didesnės mįslės. Jis teigia duoną ir vyną esant Savo Kūnu ir Krauju. Jo palyginimuose pasirodo angelai, pragaras, dangus, galų gale, visų paslaptingiausias Dangaus Tėvas, su kuriuo Kristus sako esantis viena. Tokiame kontekste žodžiai „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus kad myliu“ – toli gražu ne sentimentalus palinkėjimas, o tiesiog neįtikėtinai aukštai kartelę iškeliantis priesakas. Ypač turint omeny, kad po jo seka: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Manau, daugeliui krikščionių turėtų būti skaudu, kai jų tikėjimą bandoma paversti politiniu įrankiu. Kai kurie konservatyvūs politikai kartais kaltinami tuo, kad imasi būtent tokių manipuliacijų. Taip, balsuoti už partiją, kuri be migloto pažado „ginti šeimos vertybes“ nelabai turi ką pasiūlyti – vargiai verta. Taip, tokiems politikams kartais trūksta tiek Bažnyčios mokymo pažinimo, tiek apskritai platesnio kultūrinio akiračio. Taip, kai kuriais atvejais jų viešosios komunikacijos sprendimai būna daugiau nei tragiškai nepavykę. Bet tokie politikai bent jau išdrįsta pabandyti apginti keletą dalykų, kuriuos ginantieji vis dažniau ir smarkiau viešai ujami.

Liberalūs politiniai krikščionys kartkartėmis pasmerkia manipuliavimą tikėjimu politikoje, bet patys daro tą patį. Vieną dieną jie sakys, kad krikščionis gali rinktis įvairių būdų politiškai veikti, o kitą – kad tai, ką daro jų oponentai, netinkama, nes neturi nieko bendro su krikščionybe. Jie piktinasi moralizavimu ir moralizuodami reikalauja gailestingumo bei atjautos, kai jiems tai patogu. Kai kuriais atvejais jie sako, kad valstybė neturi reguliuoti šeimos gyvenimo, bet palaiko griežčiausius šeimos gyvenimo reguliavimus – kad ir, pavyzdžiui, privalomai abiem tėvams dalinamas motinystės ir tėvystės atostogas. Bet ryškiausiai liberalios politinės krikščionybės manipuliatyvumas ir nenuoseklumas išryškėja bandant suprasti šių politikų santykį su tikėjimo autoritetais.

Pavyzdžiui, kartais, argumentuojant už siekį įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystes, sakoma: „Pasižiūrėkime, kaip kalba popiežius Pranciškus.“ Nežinau, kas tiksliai tokiais atvejais turima omeny – galbūt kartą keliaujant lėktuvu, sulaukus klausimo apie homoseksualumą, popiežiaus Pranciškaus pasakyti žodžiai: „Jei kas nors yra gėjus, ir ieško Viešpaties, ir yra geros valios, kas aš toks, kad teisčiau?“ Popiežius gražiai pakartojo raginimą nemėtyti į žmones akmenų, bet, žiūrint platesniame kontekste, tai tik viena, spontaniška, formaliai jokio ypatingo tikėjimo autoriteto neturinti ištara. Ir iš jos niekaip neišplaukia, kad tos pačios lyties asmenų partnerystės turėtų būti siekis katalikams politikams.

EPA nuotrauka

Galima rasti ir itin griežtų popiežiaus pasisakymų apie su seksualine morale susijusius politinius klausimus – štai, pavyzdžiui, ištrauka iš kalbos Jungtinėse Tautose 2015 metais: „Kova prieš atmetimą reikalauja, kad pripažintume moralinį įstatymą, įrašytą į pačią žmogaus prigimtį, kuris apima prigimtinį vyro ir moters skirtingumą ir absoliučią pagarbą gyvybei visose jos stadijose.“ Nekalbant apie tai, kad, selektyviai remiantis vien iš konteksto ištrauktomis popiežiaus mintimis, ignoruojamas Katekizmas, daugybė enciklikų ir kitų Bažnyčios dokumentų.

Kartais Bažnyčios autoritetu manipuliuojama šiek tiek subtiliau. Pavyzdžiui, viena politikė, ne kartą viešai pasisakiusi prieš abortų ribojimus, aršiai kovojusi už Stambulo konvencijos ratifikavimą ir būdama Seimo narė balsavusi už tos pačios lyties asmenų partnerysčių įteisinimą, garsiai vadina save praktikuojančia katalike ir dažnai su arogantiška panieka atsiliepia apie „fariziejus“, kuriuos kaltina „putinišku dvasingumu“. Ji pati mėgsta akcentuoti, kad kitaip nei jie ji skaito Bažnyčios dokumentus. Tai jai suteikia tam tikrą pranašumo poziciją, žodžiu, ji – kritiška, sąmoninga krikščionė, kitaip nei riboti tamsybininkai politikieriai.

Tačiau, bent šiek tiek tikrai pasigilinus į Bažnyčios dokumentus, jos pačios stiliumi galima paklausti: įdomu, ką ji ten skaito? Ar Benedikto XVI encikliką „Caritas in Veritate“ (daug pasakantis pavadinimas – „Meilė tiesoje“)? O gal Jono Pauliaus II „Evangelium Vitae“ (nesunku atspėti, apie ką kalbės popiežiaus tekstas, jei jis vadinasi „Gyvybės Evangelija“)? O gal tikėjimo mokslo kongregacijos dokumentus „Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“ ar „Doktrininę notą dėl katalikų veiklos ir elgesio kai kurių klausimų atžvilgiu“? Suprantu, kad galbūt neturite kada į juos gilintis – aš jums pacituosiu: „Tęsdamas nuolatinį Bažnyčios mokymą, Jonas Paulius II daug kartų akcentavo, jog tiems, kurie tiesiogiai darbuojasi įstatymų leidimo instancijose, egzistuoja „rimta ir aiški pareiga” priešintis visiems į žmogaus gyvybę besikėsinantiems įstatymams.“ Ir dar: „Prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui įpareigoti visi tikintieji ir dėl jiems tenkančios atsakomybės pirmiausia politikai katalikai.“

Man nemalonu, kad turiu apie tai kalbėti garsiai. Nesiekiu užsipulti daugybės žmonių, turinčių sudėtingas, dažnai itin skaudžias patirtis – tikiuosi, mano pastangos matomos tekste. Bet tuščias intelektualizmas, apsimetantis, kad kalba vienu balsu su Bažnyčios autoritetu, o iš tikrųjų pateikiantis krikščionybę kaip dar vieną progresyvią banalybę, turi būti demaskuotas.

Nenoriu šiame tekste kvestionuoti šių politikų tikėjimo nuoširdumo. Tačiau jų viešoji veikla – žalinga tikinčiųjų bendruomenei. Ne tik dėl to, kokius politinius sprendimus jie palaiko. Kai kuriais atvejais, pateisindami politinius kompromisus, savo tekstais ar pasisakymais, jie kuria kone paralelinį Bažnyčios mokymo aiškinimą ir taip kloja pamatus vis didesniam tikinčiųjų susiskaldymui. Jie taip pat kuria viešą nenuoseklios, sau prieštaraujančios, prisitaikėliškos krikščionybės įvaizdį – Bažnyčios, kuriai pačiai nerūpi, ko ji iš tikrųjų moko. Tai taip pat žalinga, kaip už šeimą ir gyvybę kovojantys, bet vengdami pasekmių savo meilužę pasidaryti abortą stumiantys veidmainiai – žinote, ką turiu omeny.

Liberali politinė krikščionybė neturi ateities. Jei kultūrinės kaitos tendencijos Vakaruose nesikeis, po trisdešimties ar keturiasdešimties metų prie vyraujančio tono prisitaikantys krikščionys politikai nė negalės garsiai prasižioti apie savo tikėjimą. Kompromisai, kuriuos jie daro dabar, atrodys tiesiog juokingi – norint išlikti su pagrindine politikos srove jų reikės vis didesnių ir didesnių. Be to, kultūrinių katalikų, kuriems rinkimuose tokios laikysenos galėtų būti patrauklios, taip pat mažės. Greičiausiai nunyks ir didelė dalis senosios „kovosime už šeimą“ politikų kartos, tad liberalios politinės krikščionybės atstovai turės mažiau oponentų, kuriems galėtų rodyti neva tikresnio tikėjimo pranašumą. Gali būti, kad Bažnyčios mokymui ištikimi katalikai bus vis mažesnė, vis prasčiau politikoje atstovaujama mažuma. Bet liberali politinė krikščionybė – anaiptol nėra gera alternatyva.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.