Vidutinis skaitymo laikas:

23 min.

Liečiant epochos dramblį

Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė. Pauliaus Gasiūno nuotrauka

Tekstai perpublikuojami iš žurnalo „Naujasis židinys–Aidai“ (2020 m. Nr. 8)

Sudominta atsiverčiau dr. Liudo Jovaišos straipsnį („Prašmatnus kontušas ir nunešiotas žiponas, arba Istorija Kristinos Sabaliauskaitės romanuose“, in: „Naujasis židinys–Aidai“, 2020, nr. 6) apie istoriją mano romanuose – visuomet svarbi kolegų nuomonė; ne tik neslepiu, bet ir pabrėžiu, jog rašydama savo kūrinius konsultuojuosi su atskirų sričių specialistais.

Laikausi principo, kad nežinojimas – ne yda, o paklausti – ne gėda. Yda (o veikiau – ribotumo garantas) yra įsivaizdavimas, kad jau viską žinai. Korekcijas iš konkretaus dalyko žinovų priimu konstruktyviai, su dėkingumu. Faktą, kad VU istorikas, katedros vedėjas, įdėmiai ir priekabiai perskaitė apie pusantro tūkstančio „Silva rerum“ tetralogijos puslapių, laikau tam tikru įvertinimu, nes tiek straipsnio autoriaus dėmesio nesusilaukė, kiek man žinoma, joks kitas pastaraisiais dešimtmečiais išleistas lietuvių autorių istorinis romanas.

Kas lėmė, kad perskaičiusi p. Jovaišos straipsnį, kupiną insinuacijų mano moksline nekompetencija ir vardinantį rastus „istorinius netikslumus ir klaidas“, likau nustebinta kaip ta panelė žydiškame anekdote?

Net ne straipsnio tonu, o turiniu – kiek mažai iš tik­rųjų yra p. Jovaišos teiginių, į kuriuos galima būtų reaguoti kaip į klaidų fiksavimą, ir kiek pats autorius yra padaręs klaidų, kaltindamas mane įsivaizduojamomis klaidomis.

Pradėsiu nuo to, kad rašytojui neįmanoma reaguoti į p. Jovaišos nepasitenkinimą tomis kūrinio vietomis, kurias jis įvardina kaip, jo nuomone, „neautentiškas“: ten, kur jam neužsimezgė subjektyvus ryšys su herojų psichologija, jie jam pasirodė nepatrauklūs, neatitinkantys jo paties emocinio temperamento, galiausiai iškilo konfliktas tarp skaitytojo ir personažų moralinių nuostatų skirtumo, arba (atsiprašau, jei klystu, tačiau taip vietomis pasirodė) – ten, kur, regis, liko nesuprastos grynai literatūrinės raiškos figūros: hiperbolė, ironija ir groteskas. Tai normalu – skaitymas yra labai individualus malonumas, ne visiems skaitytojams ne su visais personažais (netgi klasikų kūriniuose) užsimezga dvasinė bendrystė. Tačiau tai, kad skaitytojui nepatiko personažo charakteris, anaiptol dar nereiškia istorinio autentiškumo problemų. Todėl pristatyti kaip „istorinį netikslumą“ ar mano menamą „nekompetenciją“ romano siužeto liniją, kad katalikų kunigas ir vienuolis Pranciškus Norvaiša XVIII a. galėjo turėti seksualinės patirties arba geidulingų ir pavydžių minčių tą dieną, kai jo pusbrolis vedė slapčia jėzuito mylėtą merginą?

Esu nustebinta.

Tokiu atveju reikėtų nurašyti kaip istoriškai netikslius daugybę pasaulio klasikinės literatūros kūrinių – pradedant Pietų Amerikos literatūra, baigiant gausiais ispanų, italų, prancūzų ir kitų katalikiškų šalių rašytojų kūriniais, pasakojančiais apie celibato įtampas ar sulaužymą – ir dažnai kur kas drastiškesniais būdais nei mano herojaus patirtieji. Ką gi, pro tankų p. Jovaišos dorovės sietą turbūt neprasprūstų ir Liudas Vasaris.

Bet palikime nuošalyje tai, kad katalikų kunigai ir vienuoliai vis dėlto buvo ir yra žmonės – kartais nusidedantys taip, kad tai dokumentuoja istoriniai šaltiniai. Rekomenduočiau p. Jovaišai pasiskaityti šaltinius apie aukštesniųjų XVIII a. antrosios pusės dvasininkų intymiojo gyvenimo peripetijas, buvusias ano meto visuomenėje vieša paslaptimi: siūlyčiau pradėti nuo primo ir arkivyskupo metropolito Mykolo Jurgio Poniatowskio, viešai išlaikiusio net dvi meilužes vienu metu. Kalbant konkrečiai apie mano kūrinį: Pranciškaus Norvaišos menamas ar tikras romanas su kilminga angle buvo aptarinėjamas ano meto Varšuvos aukštuomenėje bent jau tiek, kad paskalos pasiekė Stanislovo Augusto ausis, grįžus Norvaišos paklausiusio: „Tai gyvas esi, Norvaiša? O mums jau sakė, kad miręs arba kad negrįši, kad jau tapai anglikonu ir vedei.“ Taigi negalima atmesti prielaidos, kad minėtasis istorinis asmuo vis dėlto galėjo turėti šiokios tokios seksualinės patirties (bent jau buvo tuo, juokais ar rimtai, įtariamas savo amžininkų). P. Jovaišos abejones dėl „pernelyg pasaulietiško“ personažo mentaliteto išsklaido dar vienas šaltinis – caro administracijos raštininko ranka apie Norvaišą universiteto profesūros registre XIX a. pačioje pradžioje, senyvam profesoriui dar tebesant gyvam, įrašyta: „visiškai supasaulėjęs, tik kad žmonos neturi“. Negeranoriška, tačiau, matyt, pagrindo būta, nes kiti buvę jėzuitai profesoriai taip neapibūdinti.

Kaip minėjau, sunku ginčytis, jei šaltinių duomenys yra tokie, kad XVIII a. žmonių temperamentai ir poelgiai, arba, kaip rašoma „seksualinis apetitas“, pranoksta XXI a. skaitytojo p. Jovaišos keliamas itin griežtas dorovės normas. Dėl skonio ir apetito – ypač seksualinio – nesiginčijama. Juolab su praėjusiomis epochomis ir juolab su perversišku XVIII amžiumi, pasižymėjusiu tam tikra seksualine revoliucija, nuvilnijusia net iki mūsų kraštų ir piktinusia ano meto moralistus. Palyginus su XVIII a., nūdienos žmogus iš tiesų yra kur kas griežtesnis – daugelis kontroversiškų tos epochos tekstų ar poelgių šiandien nebūtų toleruojami.

Neįmanoma ir net nėra prasmės reaguoti į tas straipsnio vietas, teigiančias, jog viena ar kita mano kūriniuose neva nėra istoriškai tikslu, kai jokiais konkrečiais faktais nepagrįstas priekaištas grindžiamas žodžiais „dažniausiai būdavo kitaip“ („dažniausiai tuoktuvių liudininkais būdavo vyrai“) arba kad kas nors „retai nutikdavo“ („retai būdavo skiriamas įkalinimas iki gyvos galvos“). Tačiau tai, ką esu aprašiusi romane, vis dėlto kartais pasitaikydavo toje epochoje, ar ne? Galima suprasti iš p. Jovaišos teksto, kad taip – nutikdavo, tik štai kažkodėl tarsi yra keliamas privalomas reikalavimas, jog romano fabula vystytųsi būtinai taip, kaip statistiškai „būdavo dažniausiai“. Derėtų suprasti, jog priešingai nei dėsningumą siekiantis fiksuoti istorikas, literatūros kūrinio autorius, siekiantis aprašyti dramatiškas praeities situacijas, visiškai neprivalo remtis statistiniu šaltiniuose fiksuotų įvykių vidurkiu, nes kitaip romanas išeis tiesiog apie statistinį vidurkį. Priešingai – kur kas įdomesni yra šaltiniuose fiksuoti nuokrypiai nuo normos, ekscesai, keistenybės. Būtent jie ir skatina mąstyti, kokios aplinkybės slypėjo už to ypatingo įvykio.

Kaip ir neįmanoma, tiesiog nėra prasmės reaguoti į straipsnio autoriaus priekaištus, kai iš romano konteksto ištraukiami unikalaus personažo žodžiai ir tai p. Jovaišos tendencingai pristatoma kaip mano nesusivokimas apie visą epochą apskritai. Pavyzdžiui, išplėšus iš fabulos, cituojama metempsichoze įtikėjusio ekscent­riko, su judaizmu flirtuojančio ir veikiausiai bipoliniu sutrikimu sirgusio, amžininkų bepročiu (Obłąkany Książe) laikyto, nuo visuomenės vėliau namų arešte izoliuoto Martyno Mikalojaus Radvilos drastiška, tiesiog eretiška ištarmė, kad „pragaro nėra“, ir tai pristatoma kaip neva mano bendras požiūris į visą to meto religingumą ir neva epochos mentaliteto nesupratimas. Esu nustebusi – kas tai? Negi perskaityto teksto suvokimo sunkumai? Nesupratimas, kad kalbama apie išskirtinį, bepročiu laikytą personažą, kuris kaip tik reiškė tai epochai nebūdingas mintis ir buvo už tai žiauriai šeimos ir visuomenės nubaustas?

Taip pat iš konteksto ištraukiamas Glaubitzo visiškai liuteroniškas požiūris, kad sąžiningai atliekamas darbas yra vienas iš Viešpaties garbinimo būdų – juk tai gana simptomatiškas tai bendruomenei dalykas, kaip ir germaniškame folklore dažnai sutinkamas apsukraus ir darbštaus jaunikaičio galynėjimosi su velniu ir jo įveikos leitmotyvas. Buvo taip pat prikišta, kad kitas romano herojus neva netipiškai epochai smerkia antijudaistinį diskursą (antisemitizmas tuo laikotarpiu kaip tik buvo paūmėjęs, tai, beje, gana detaliai ir aprašau) – Petras Antanas Norvaiša buvo realus asmuo, yra išlikę keliasdešimt jo laiškų Žuvelei ir artimiesiems, kuriuose ryškėja, jog, būnant Radvilų ekonomu, jį su jurisdikos žydais siejo dažni dalykiniai santykiai, tą miestiečių grupę geriau nei kiti katalikai pažinojo; kai kuriuos pažįstamus žydus savo laiškuose netgi užtaria, stengiasi pateisinti. Tad leiskite paklausti, kodėl romane herojus negali skeptiškai vertinti fakto, kai dėl visų būtų ir nebūtų blogybių kaltinama grupė žmonių, kurią jis gana gerai pažįsta? Tokių auto­riaus priekaištų sąrašą galima būtų tęsti, bet, kaip minėjau, turbūt nelabai yra prasmės reaguoti į individua­lų p. Jovai­šos santykį su literatūriniais personažais.

Konkrečiai reaguosiu į p. Jovaišos priekaištus dėl menamų istorinių „klaidų“ ar „išmislų“.

Norėčiau atkreipti skaitytojo dėmesį, kad, priešingai nei p. Jovaiša, savo abstrakčius priekaištus, kiekvieną savo teiginį galiu pagrįsti konkrečiais argumentais arba nuorodomis į šaltinius ir mokslinę literatūrą.

Pradėkime nuo p. Jovaišos teiginio, kad Petras Antanas Norvaiša 1748–1749 m. jokiu būdu negalėjo svajoti norįs išsiskirti su Placida Amelija ir vesti Balbetę, nes, cituoju p. Jovaišą: „būtų turėjęs duoti skaistybės įžadą, o apie jokią naują jo santuoką, sutuoktinei esant gyvai, negalėjo būti nė kalbos“.

Esu nustebinta.

XVIII a. pirmojoje pusėje skyrybos (o teisingiau – santuokos sudarymo aplinkybių pripažinimas negaliojančiomis) buvo dar išimtis, o nuo XVIII a. vidurio skyrybų tarp ATR katalikų smarkiai padaugėja. Kalbant konkrečiai apie Petrą Antaną Norvaišą – jo tiesioginėje artimoje aplinkoje skyrybos vyko net dukart, ir jos netgi paminėtos pačiame romane (keista, kad tie faktų paminėjimai praslydo pro tokią įdėmią p. Jovaišos akį) – Jeronimas Florijonas Radvila išsiskyrė su Terese Sapiegaite 1745 m., po to šiai tebesant gyvai vedė Magdaleną Czapską ir su ja išsiskyrė antrąkart, 1751 m. Po to – nota bene, abiem pirmosioms žmonoms tebesant gyvoms ir nė vienai pusei nepriėmus nei skaistybės, nei vienuoliškų įžadų – vedė trečią kartą, Anielę Miączyńską. Tai buvo visiški „skyrybų už pinigus“ pavyzdžiai.

Bet galbūt esu labai nekompetentinga, jei įvardinu tai kaip „skyrybas“? Juk katalikų kanoninėje teisėje „skyrybos“ neegzistuoja. Galima kalbėti tik apie santuokos aplinkybių pripažinimą negaliojančiomis. Galbūt net apskritai negalima vartoti žodžio „skyrybos“, kalbant apie XVIII a. ATR katalikus?

Žodis patiems XVIII a. katalikams, o konkrečiai – Jęd­rzejui Kitowicziui (1728–1804), memuaristui ir, nota bene, kunigui, žymiojo veikalo apie 1734–1763 m. laikotarpį, „Augusto III valdymo papročių ir įpročių aprašymo“, autoriui:

Vidury [Augusto III] valdymo, kai patankėjo skyrybų [originale – rozwodów], dažnai abiem pusėms susitarus, Apaštališkoji sostinė paskyrė matrimonijos defensorius [santuokos gynėjus], kuriais tapdavo fiskalai arba instigatoriai. Tada iš pareigos jie dalyvaudavo kiek­vienoje skyrybų byloje, siekdami užtikrinti santuokos galiojimą, iš kurio viena arba netgi abi pusės stengėsi išsiveržti. Bet tasai atsargumas, kaip dažnai būna pasaulyje, linkstančiame į sugedimą, nedaug teprisidėjo prie santuokinio ryšio išsaugojimo. Defensorius, ištaręs savo quamquam [čia – užtariančiuosius argumentus] dėl santuokos galiojimo, toliau dėl jos išsaugojimo dirbdavo tik tiek, kiek buvo sekunduotas [įgaliotas, priprašytas] kurios nors iš pusių, o kai matydavo, kad abi pusės būtinai pasiryžusios tuos pančius nutraukti, tai ir jis nebūdavo užsispyręs ar labai uolus. Mąstė sau: ko man čia veltui dirbti, kad abu žmonės būtinai gyventų drauge, jei jie vienas kitam taip įsipykę, kad jau žiūrėti viens į kitą nebegali; tegul verčiau jau išsiskiria, nei kad būtų tarp jų nuolatinis pragaras.1

Man regis, čia p. Jovaiša jau nori būti šventesnis už XVIII a. kunigą, t. y. Jędrzejų Kitowiczių, ne tik aprašantį padidėjusį skyrybų skaičių Petro Antano gyvenamuoju laikotarpiu, tų skyrybų procedūrą, bet ir, kontrastuojant su bažnytiniais de jure terminais, šį procesą buitiškai de facto įvardinantį tuo metu plačiai vartotu žodžiu rozwód, t. y. – „skyrybos“.

Reikia paminėti, kad Kitowicziaus veikalas yra toks fundamentalus, plačiai prieinamas papročių ir kasdienybės istorinis šaltinis, kad nuo jo lektūros paprastai pradeda visi studentai, besiimantys ATR XVIII a. ant­rosios pusės kultūros tyrimų. Yra ir išsami Iwonos Kule­szos-Woronieckos studija2, skirta būtent ATR magnatų skyryboms, apimanti ir LDK realijas – joje gausu išnag­rinėtų pavyzdžių, kaip norint išsiskirti buvo apeinami bažnyčios įstatymai.

Todėl esu nustebusi, kuo remdamasis p. Jovaiša teigia, kad apie skyrybas XVIII a. antrojoje pusėje LDK „negalėjo būti nė kalbos“. Ne vien skyrybos vyko, bet jų buvo padaugėję, apie jas polemizuota. Ką ten „negalėjo būti net kalbos“ – juk net populiarūs humoristiniai eilėraščiai apie tai kurti. Žymioji poetė Elżbieta Drużbacka (1695–1765) sukūrė satyrą „Kelių Damų skundai bend­roje kompanijoje, dėl kokių priežasčių su savo Vyrais gyventi nebenori“3. Eilėraštyje vardinamos priežastys, dėl kurių jos amžininkės norėtų skirtis (nota bene – vėl vartojamas žodis rozwód, skyrybos, ir jų nepainiojama su separacija, kuri minima atskirai). Pajuokiama, kad norima skirtis net dėl niekų – kad vyras nenuperka madingų suknelių, galanterijos, kad nuobodus, kad sutuoktinio namuose kaffos (kavos) pristingama.

Bet p. Jovaišai tai turbūt nėra įrodymas – nei dėl skyrybų populiarėjimo fakto, nei dėl tuo metu stiprėjusios moterų padėties, tapimo netgi skyrybų iniciatorėmis (reiškinys, keliais dešimtmečiais anksčiau dar neįsivaizduojamas).

Sunku suprasti, kodėl esu kaltinama klaida, kai klysta pats p. Jovaiša. Galiu suprasti, kad neįmanoma viskuo domėtis: galima nežinoti XVIII a. ATR poezijos kūrinių, galima nenutuokti apie naujausius mokslo darbus skyrybų ATR tema. Na, bet imti ir pamiršti tokį chrestomatinį XVIII a. šaltinį kaip Kitowicziaus memuarai ir nežinoti to, ką jis rašo apie savo amžininkų skyrybas, ir dar kur – skyriuje apie konsistorijos teismus? Kur čia klaida, jei romane pasiturintis, įsimylėjęs herojus ima svaičioti, kaip jis štai, pamėgdžiodamas magnatą, kurį pažįsta, „išsiskirs už pinigus“, nes vis daugiau jo amžininkų tą daro?

Todėl esu nustebinta. Kaip ir kito p. Jovaišos teiginio, kad LDK to laikotarpio („Silva rerum III“, 1748–1749) valstybės administracinė ir teisminė sąranga nebuvo išplėtota, daugiapakopė, nes čia prašyte prašosi cituojamas dar vienas chrestomatinis šaltinis – Bresto kašteliono, seimo pasiuntinio Marcino Matuszewicziaus (1714–1773) (jis romane pasirodo kaip nelabai simpatiškas, epizodinis personažas, įkūnijantis būtent tą sistemą) memuarai4, kurie išsamiai iliustruoja ano meto dažnai korumpuotą seimelių, teismelių, daugybės pakopų ir lokalinių pareigybių sąrangą. Įdomu ir tai, kad nors Matuszewicziaus dienoraštis rodo jį buvus labai pamaldų žmogų, šitai jo autoriui netrukdė kurti ir gana pikantiškus erotinius eilėraščius (šis faktas nesuderinamas su p. Jovaišos klaidingu įsivaizdavimu apie anos epochos tyrumą ir jokiems griekams ar nešvankybėms vietos nepaliekantį pamaldumą).

Tačiau pakalbėkime apie jėzuitus, apie p. Jovaišos teiginį, kad mano romane „skandalingai blogai“ aprašytas jėzuitų gyvenimas Pranciškaus Norvaišos bio­grafijos ir mikroistorijos atveju. Nuoširdžiai nustebino, kad straipsnio autorius, pasirodo, nieko nėra girdėjęs apie itin negatyvų aprašomuoju laikotarpiu prieš ordino kasaciją dėl įvairių politinių priežasčių sukurstytą ir visuomenėje (taip pat ir Europos mastu) vyravusį požiūrį į šią vienuoliją. Nesuvokiama, kodėl p. Jovaiša visiškai neatkreipia dėmesio, kad daugiau nei pusė šio konkretaus asmens – Pranciškaus Norvaišos – gyvenimo prabėgo jau po jėzuitų ordino kasacijos 1773 m., įvykusios, kai jam buvo trisdešimt vieni. Sunku suprasti priekaištus, kodėl, kaip liudija šaltiniai, ir šiaip gan „supasaulėjęs“ žmogus romane pavaizduotas nepakankamai jėzuitiškai gyvenantis po to, kai pats ordinas jau nebeegzistuoja. Dėl p. Jovaišos išsakytų priekaištų apie jėzuitų gyvenimo detales iki 1773 m. kasacijos belieka gūžtelti pečiais – gal jis ir teisus kalbėdamas apie statistinį jėzuito paveikslą ar ordino teoriškai keltus reikalavimus, bet visiškai klysta kalbėdamas apie konkretų romano herojų jėzuitą Pranciškų Norvaišą. Pirmiausia juo iš tiesų nuo mažumės rūpinosi dėdė, Černihovo stalininkas ir Radvilų ekonomas Petras Antanas Norvaiša, kurio globa ir buvo gabaus berniuko „įtaisymas“ mokytis Nesvyžiaus jėzuitų kolegijoje.

Kalbant apie šią kolegiją, visiška netiesa yra p. Jovaišos teiginys, jog „magnatų vaikai, tokie kaip Žuvelės sūnus Karolis Stanislovas, buvo privačiai mokomi namie/dvare, tad, žinoma, negalėjo būti išmesti iš kolegijos“. Karolis Stanislovas Radvila „Pone Mielasis“ (beje, taip pat vėliau savo santuoką nutraukęs asmuo) ne tik mokėsi Nesvyžiaus jėzuitų kolegijoje 1743–1746 m.5, tačiau šaltiniuose minima ir konkreti priežastis, kodėl ten atsidūrė. Matu­szewiczius savo memuaruose rašo, kad Radvilų namų mokytojas, jėzuitas Mikołajus Kuczewskis dvare „negalėjo jo edukuoti taip, kaip norėjo, dėl itin dažno tėvų lepinimo“. Deja, Radvilai nepadėjo ir jėzuitų kolegijos disciplina – mokslus teko nutraukti. Oficiali versija – nebegrįžo kolegijon po ligos (sirgo raupais), tačiau šaltiniai liudija, kad mokinys buvo problemiškas, juo dažnai skųstasi, todėl pasveikus nuspręsta jį vėl, kiek duosis, mokyti namuose. Kodėl p. Jovaiša įsitikinęs, kad Karolis Stanislovas Radvila apskritai niekada nesimokė Nesvyžiaus kolegijoje, nors mokėsi ten beveik 3 metus ir tai mini visi jo biografai – tai čia jau „žinoma“ tik pačiam p. Jovaišai.

Žinoma, kad žinau, jog jėzuitų rūbas pačių jėzuitų iš tiesų nėra vadinamas nei „sutana“, nei „abitu“, o tik suknia zakonna, „vienuoliška suknia“. Bet grožiniame tekste šis terminas lietuvių skaitytojui būtų atrodęs griozdiškai, todėl abitas yra vartojamas bendresniojo termino – taip, būtent sinonimo – kategorijoje. Atsivertus bet kurią enciklopediją apie vienuolijų abitus, jėzui­to sutana (taip ji populiariai vadinama) būtent taip ir bus kategorizuota, po antrašte „abitas“. Kodėl p. Jovaišai legalaus bendresnio sinonimo pavartojimas atrodo „klaida“? „Žino“ tik jis pats.

Tik pats p. Jovaiša turbūt težino, kodėl vonia – ne maudymuisi skirta patalpa, o romane aprašytas kilnojamas maudymosi indas, kuris būdavo iš vario ar medžio, išklojamas paklode, atsiradusi jėzuito kambaryje tampa didžiule prabanga ir, pasak jo, „istorijos išprievartavimu“. Tokiu atveju stoju į „istorijos prievartautojų“ gretą kartu su medicinos ir papročių istorikais6, tyrinėjusiais vienuolynų higienos įpročius ir teigiančius, jog XVIII a. antrojoje pusėje mūsų kraštuose įvyksta lūžis – grįžtama prie prausimosi vandeniu. Dėl ženklių kūrenimo kaštų vienuolynuose pirties dienos būdavo kas kelias savaites, tačiau būtent tuo metu pradedama atskirais atvejais naudoti kambarines vonias, voneles, dubenis (wanny, wanienki, miednicy) medicininiais tikslais – ypač kenčiant nuo raumenų, sanarių skausmų, odos susirgimų, ir šitai, priešingai nei teigia p. Jovaiša, buvo ne „neįsivaizduojama prabanga“, o net pigesnis už pirtį būdas – juk užvirinti kelis katilėlius vandens maudynių vandeniui pašildyti buvo paprasčiau nei iškūrenti pirtį.

Labai sunku suprasti, kuo pagrįsti autoriaus priekaištai, kad nesuvokiu „pamatinių vienuolinio gyvenimo principų“ – juk rašiau romaną ne apie „pamatinius vienuolinio gyvenimo principus“, o apie konkretų žmogų, Pranciškų Norvaišą. Mane domino ne bažnyčios ar vienuolijos istorija, o jo konkreti mikroistorija bei su ja susiję dokumentai, tarp jų liudijantys faktą, kad 1768 m. jis priėmė kunigo šventimus; gyvenimo pabaigoje buvo ir Vilniaus katedros kanauninkas. Nežinau, ar tai suderinama su „pamatiniais vienuolinio gyvenimo principais“, bet užtat yra tokie dokumentiniai liudijimai. Sunku suprasti, kuo remdamasis p. Jovaiša teigia, kad jėzuitas Norvaiša negalėjo „vaikščioti, kur nori, savarankiškai maitintis, turėti knygų, santaupų [beje, santaupų romane beveik niekada ir neturi] ar nuosavybės, nuosavų drabužių ar batų pamainas, kuriomis disponuoja kaip tinkamas“. Jau minėjau, kad pusė jo gyvenimo prabėgo jau po jėzuitų ordino kasacijos, tad nesuprantama, kodėl jam turėjo galioti šios taisyklės. Belieka gūžtelti pečiais į tokius priekaištus-nesąmones, nes net ir iki kasacijos jis turėjo pajamų, asmeninių knygų ir instrumentų: Antano Tyzenhauzo dokumentų korpuse minimas 1769 m. gruodį ar 1770 m. sausį sudarytas samdos aktas, kuriuo nusamdė Norvaišą vadovauti Nemuno valymo darbams su 1800 auksinų metine alga ir įsipareigojo padengti visas jo išlaidas knygoms ir mechaniniams instrumentams.

Šiomis sąlygomis, už šią algą, Norvaiša dirbo net trejus metus. Vėliau, jau po jėzuitų ordino kasacijos 1773 m., 1774–1775 m. laikotarpiu, Norvaiša yra parašęs kelis laiškus Tyzenhauzui, kuriuose labai pragmatiškai prašo jo protekcijos būti paskirtam į pelningas pareigas – Vilniaus arba bent jau Anykščių kanauninko, Gardino klebono, Gardino rektoriaus. Laiškuose Norvaiša rašo atviru tekstu, kad jo tikslas – gauti iš tokių pareigų bent 12 000 auksinų metinę pajamų sumą, kad galėtų pragyventi ir jam liktų laiko, cituoju, „mano matematikai“ (tuo, kad Norvaiša neapleistų matematinės veiklos, buvo suinteresuotas ir pats Tyzenhauzas, jam pavedęs Gardino observatorijos įrangą bei matininkų mokyklos priežiūrą). Vėliau, pajamoms užsitikrinti, Norvaišai ypač rūpėjo būti paskirtam į Subačiaus parapiją, kuri buvo netoli jo šeimos dvarelio – yra išlikusi ir su tuo susijusi korespondencija. Taip pat derėtų nepamiršti, kad Norvaišos gyvenime buvo dvi kelionės užsienin, per visą Europą – į Nancy Prancūzijoje apie 1760 m. ir 1777 m. į Londoną, kur jį Tyzenhauzas, priverstas staiga grįžti tėvynėn dėl ištikusios nemalonės, paliko be jokių pragyvenimo lėšų. Teko skolintis iš ATR pasiuntinio Pranciškaus Bukotos, vėliau – uždarbiauti tutoriumi, pasilypėti visuomeniniais, asmeninių pažinčių laipteliais bent jau tiek, kad buvo priimtas į Škotijos masonų ložę Londone 1778 m. (ir gana aukštu laipsniu). Ar tikrai p. Jovaiša mano, kad gyvendamas penkerius metus (1777–1783) Londone, kur teko verstis kaip išmano, Norvaiša kiek­vieną kartą, kai suplyšdavo kojinės ar rūbas, privalėjo klausinėti kieno nors leidimo (atkreipiu dėmesį, jog šitai vyksta jau po jėzuitų ordino kasacijos), ar gali įsigyti ir „disponuoti“ nauja drabužių pamaina?

Nežinau ir, tiesą sakant, nė nesukau galvos, kaip nuosavybės, drabužių turėjimas ir vynu sulaistytos jėzuitų vakarienės dera su „pamatiniais vienuolinio gyvenimo principais pagal p. Jovaišą“ – nes skaitydama prancūzų jėzuito Jeano Josepho Rossignolio (1726–1817) memuarus, išleistus Turine 1804 m., mėgavausi prancūzo humoru, elegantiška plunksna ir gyvenimo Vilniuje 1761–1763 m. vaizdais7. Viskas ten aprašyta – ir tai, kad universiteto vadovybė Rossignoliui ir Fleury dovanojo šiltus vilkenų kailinius (vadinasi, jėzuitai bent jau žiemai turėjo drabužių pamainas ir jomis disponavo), ir kokius pietus rengė profesūra prancūzų garbei (įdomus gėrimo ritualo aprašas, kai pavienes užsakomas vyno ir alaus taures vėliau keičia bendri tostai), kaip jėzuitų profesoriai vaikščiojo vieni pas kitus vakarienės. (Norvaiša gyvenimo pabaigoje, po jėzuitų ordino kasacijos, universitete turėjo profesoriaus butą – romane būtent ten ir priima buvusį studentą Lauryną Gucevičių, kas užkliuvo p. Jovaišai), kaip prancūzai žavėjosi Lietuvos gandrais ir baisėjosi baudžiauninkų užguitumu. Skaitydama tą šaltinį regėjau ne „pamatinius principus“, o gyvus žmones ir jų kasdienį gyvenimo būdą. Jį ir aprašiau.

Derėtų pasiginčyti dėl p. Jovaišos teiginio šiuo konk­rečiu atveju, kad „protagonisto dėstymas infimoje vienus mokslo metus anaiptol nereiškė pažeminimo ar tremties iš Vilniaus: tai buvo įprasta jėzuitiškos formacijos praktika“. Deja, Pranciškui Norvaišai šitai reiškė būtent tai: prievartinį atplėšimą nuo jo mylimos matematikos ir jam tokioje jaunumėje patikėto aukštosios matematikos dėstytojo posto (dvidešimt vienų Norvaiša atliko iš esmės profesoriaus pareigas). Atrodo, kad didžiausia – tik ne religine prasme, o emociškai ir intelektualiai – „formacija“ buvo pažintis su Jeanu Josephu Rossignoliu, pastebėjusiu jo neeilinius gabumus ir net senatvėje, praėjus keturiasdešimčiai metų, rašiusiu, jog šis jaunasis studentas buvo „kaip saulė, nuo kurios man tereikėjo nuvalyti rūdis“.

Kitoje memuarų vietoje prancūzas piešia talentingojo, „sudėtingiausias lygtis šviesos greičiu sprendžiančio“ lietuvio portretą: „Iš visų jaunųjų jėzuitų, kuriuos teko formuoti, privalau išskirti tėvą Norvaišą, talentingą algebristą. Languotame popieriuje jo ranka, laikanti pieštuką, judėdavo taip greitai tarsi nėrinių nėrėjos, perkeičiančios rites“8. Išvykstančio Rossignolio primygtinė sąlyga buvo, kad jei universitetas nori funkcionuojančios matematikos katedros, ten privalo dėstyti ir jo pradėtą darbą tęsti jaunasis Norvaiša. Kiekvienas, jaučiantis tikrą aistrą kokiai nors mokslinei ar meninei veiklai, supras, kokią frustraciją turėjo patirti asmuo, atitrauktas nuo, cituoju patį Pranciškų Norvaišą, „jo matematikos“, po to, kai ji buvo jam patikėta labai ambicingu jo amžiui lygiu. Kiekvienas… išskyrus p. Jovaišą. Juk Norvaišos dėl šio jo biografijos fakto ar veikiau prievartinio įtrūkio, švaisčiusio jo matematinį talentą, gailėjo jau net amžininkai – Tomas Życkis, buvęs greta profesoriaus paskutiniuosius gyvenimo metus (kuriuos, pasak Juozapo Franko, Norvaiša praleido „mėgdamas vien vyną ir anglų kalbą“9), nekrologe, paskelbtame 1820 m. rugsėjį „Tygodnik Wileński“, rašo, kad šį perkėlimą Norvaiša priėmė su nuolankumu, tačiau net ir oficialiame nekrologe spėlioja apie galimas – jau amžininkams atrodžiusio keistai – tokio įvykio priežastis, cituoju:

Čia reikėtų klausti, kodėl toks matematikas kaip Norvaiša, su tokia savo, bendruomenės ir akademijos garbe teikiantis mūsų šaliai tokį naudingą mokslą, prie kurio jau tada taip sėkmingai ir nenugalimai prisirišo, negalėjo turėti jo sau ir toliau palikto, neperkeliant jo prie kitų mokslo dalykų. Tačiau ar tai vienuolijos dvasia, reikalaujanti bendruomenėje patirti vyresniųjų valią ten patekusiam žmogui, kad patirtų lėtumą ir nuolankumą, ar kažkokios susiklosčiusios aplinkybės nulėmė, kad po dvejų metų aukštosios matematikos profesoriavimo Norvaiša tapo perkeltas dėstyti jauniausiai klasei, vadinamajai mažajai infimai Gardino mokyklose.10

XIX a. Norvaišos biografai rašo, kad prancūzams išvykus Norvaiša iš matematikos katedros buvo pašalintas dėl „nesusipratimo su universiteto vadovybe“. Man nepavyko rasti dokumentų, atskleidžiančių, koks tai galėjo būti „nesusipratimas“, kuo talentingas jaunas matematikas užkliuvo vadovybei, kad buvo staiga perkeltas į Gardiną, todėl šia tema ir vengiau pernelyg spekuliuoti. Priešingai, atsiversdama skaityti p. Jovaišos straipsnį vyliausi, kad gal jis, save laikantis jėzuitų istorijos specialistu, bus atradęs kokį nors šį incidentą paaiškinantį archyvinį dokumentą. Tačiau, prisipažinsiu, nuoširdžiai nesitikėjau p. Jovaišos iš piršto laužtų ir nieko bendra su faktais neturinčių teiginių, kad Pranciškus Norvaiša „jokiu būdu“ (net ir po ordino kasacijos?) „negalėjo vaikščioti, kur nori, savarankiškai maitintis, turėti knygų, santaupų ar nuosavybės, nuosavų drabužių ar batų pamainas, kuriomis disponuoja kaip tinkamas“. Ne tik disponavo, bet ir santaupas leido vynui. Esu labai nustebinta. Kaip ir p. Jovaišos teiginio, kad vakarinės pamaldos – mišparai – atsirado tik XX a. viduryje…

Galėčiau vardinti ir pateikti vieną po kito tokius pat išsamius įrodymus, kur p. Jovaiša pats klysta, tačiau ribotas laikas ir besiplečianti straipsnio apimtis nebeleidžia.

Keletą žodžių pabaigai tik pasakysiu apie priekaištus dėl topografijos, ypač mano gimtojo Vilniaus.

Pradėkime nuo niekuo nepagrįsto p. Jovaišos pasipiktinimo dėl Tilto (Mostowa) ir Vilniaus (Wileńska) gatvių pavadinimų vartojimo kalbant apie XVIII a. antrąj1 pusę. Prieš 1762 m. Mykolo Kazimiero Radvilos Žuvelės sudarytame Radvilų jurisdikos plane (MAPPA Iuryzdyki Wileńskiey I.O. Xięcia Jo Mci MICHAŁA RADZIWIŁŁA Woiewody Wileńskiego Hetmana WW. X. L.) abi šios gat­vės minimos ir būtent tokiais pavadinimais. Jonušo Rad­vilos rūmai Vilniaus gatvėje visuomet šaltiniuose (nuo 1670 m. inventoriaus11) identifikuojami kaip przy bramie Wileńskiej, o gatvė, einanti nuo šių vartų link Žaliojo tilto – Wileńska (Vilniaus), pereinanti į Mostowa (Tilto). Šiuos pavadinimus mini ir dr. Rūta Vitkauskienė, išsamiai tyrinėjusi Radvilų jurisdiką. Todėl p. Jovai­ša turėtų argumentuoti, kodėl šių autentiškų gatvių pavadinimų, vienalaikių epo­chai, vartojimą romane priskiria prie „klaidų“.

Dar vienas nesusipratimas yra p. Jovaišos pasipiktinimas, kad dabartiniame Antakalnyje stovinti Šv. Petro ir Povilo bažnyčia yra „lokalizuojama Žvejų priemiestyje“ – čia cituoju p. Jovaišą, klaidingai šitaip teigiantį, o ne mano romano tekstą, kuriame rašoma, cituoju tiksliai: „yra prie“, t. y. netoliese Žvejų priemiesčio. „Būti konk­rečioje vietoje“ ir būti „prie konkrečios vietos“, sutikite, yra du skirtingi dalykai. Lieka spėlioti, kodėl p. Jovaišai šitai tampa tapatu, kodėl pacituojama iškraipant ir taip sukuriant neegzistuojančią „klaidą“. Jei visgi laikysimės mano romane išspausdintos versijos – tikiuosi, p. Jovaiša nenori paneigti, kad XVIII a. pradžioje Šv. Petro ir Povilo bažnyčia aptarnavo Antakalnį, Užupį ir Žvejų priemiestį (Žvejų cechas šioje bažnyčioje buvo fundavęs savo altorių, skirtą Jėzaus Penkių Žaizdų garbinimui), o Antakalnio pradžią, kurioje iš tiesų lokalizuota bažnyčia, su šiuo priemiesčiu siejo keltai (knygoje aprašyta, kaip herojai į ją plaukia valtimi) ir medinis tiltas. Ar norima paneigti, kad Žvejų priemiestis buvo „prie“, t. y. netoliese šios, jo gyventojus aptarnavusios, bažnyčios?

Dėl priekaišto, kad Vilniuje maro metu mirusieji „jokiu būdu“ nebuvo laidojami bažnyčių rūsiuose, norėčiau atkreipti dėmesį, kad Vilniaus dominikonų Šv. Dvasios bažnyčios rūsiuose esančių palaikų kompleksiniai tomografiniai tyrimai (vadovauti prof. Rimanto Jankausko), nustatę, kad dauguma palaidojimų datuojami XVIII–XIX a. pradžia, buvo pradėti tik 2011 m., o duomenys pradėti skelbti tik apie 2015 m. Romano II dalis rašyta 2008–2011 m., kai šie tyrimai dar nė nebuvo pradėti, o galiojanti žinija tuo metu buvo ta, kad ten palaidotos maro aukos. Išsamių, kompleksinių visų Vilniaus bažnyčių kriptų ir rūsių palaidojimų tyrimų nėra iki šiol, tad nuo teiginių „jokiu būdu“ irgi derėtų susilaikyti.

Pernelyg kategoriškas yra p. Jovaišos teiginys, kad Vilniaus Šv. Pranciškaus ir Bernardo bažnyčią taip vadinti yra klaida, reikėtų „Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino“. Taip, techniškai p. Jovaiša teisus – antrasis titulinis šventasis yra San Bernardino da Siena, išvertus lietuviškai – šv. Bernardėlis iš Sienos. Juk net valgiaraščio lygio italų kalbos žinias turintysis žinotų, kad priesaga -ino italų kalboje ženklina deminutyvą. Kitaip tariant, Bernardo – Bernardas, Bernardino – Bernardėlis. Vilniaus istorinėje tradicijoje ši bažnyčia vadinta arba „Bernardinų“ arba „Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardo“ (kościół Bernardyński, kościół Św. Franciszka i Św. Bernarda), mažybinė šventojo vardo forma (kad ir teoriškai teisinga) – ne visada vartota, griežčiau į apyvartą pradėta diegti tik pastaraisiais metais, esamuoju momentu funkcionuoja abu variantai12. Taigi žvelgiant iš istorinės Vilniaus tradicijos perspektyvos – jokios klaidos čia nėra.

Tačiau p. Jovaiša turėtų pagrįsti, kodėl Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios vienuolyno bernardinių (klarisių) negalima vadinti „klarisėmis“ ir kodėl, anot jo, padariau klaidą, jei jos būtent taip vadinamos XVII–XVIII a. šaltiniuose, cituoju: „Reformuotos bernardinės supanašėjo su antrojo šv. Pranciškaus ordino vienuolėmis – klarisėmis. Tad galbūt neatsitiktinai šv. Mykolo bernardinės kai kuriuose šaltiniuose, visų pirma vyskupų reliacijose ad limina, vadinamos šv. Klaros seserimis, taip atskiriant jas nuo Užupio tretininkių, vadintų koletėmis“13. Bet galbūt p. Jovaiša žino geriau ir gali pagrįsti, kodėl taip nevadintina – tačiau tuomet pretenzijas derėtų pareikšti pirmiausia XVII a. vyskupams, taip pat – ir Bažnyčios istorikams, tėvams Pauliui Rabikauskui, SJ, Viktorui Gidžiūnui, OFM, dabartinei Vilniaus arkivyskupijai, kuri iki šiol taip vadina buvusio vienuolyno seseriją, taip pat – ir Lietuvos vienuolijų vadovo sudarytojams14.

Noras viską – tiksliau, istorinę tikrovę ir netgi gyvąją atmintį – užtempti ant „taisyklingumo“ kurpaliaus kyla iš to, kad autorius veikiausiai mažai dirba su kasdienio gyvenimo istoriniais šaltiniais – epistolika, memuarais, inventoriais, todėl už jo dėmesio lauko lieka tai, kaip daugelis dalykų iš tiesų funkcionavo tikrovėje – netaisyklingai, o kartais netgi gerokai nukrypstant nuo reglamentų. Kaip ir anais laikais, taip ir šiandien egzistuoja skirtis tarp įstatyminio gyvenimo de jure ir kasdieniškojo gyvenimo de facto, kuriame buvo ir yra daromi net visiškai nelegalūs dalykai. Pavyzdžiui, nesantuokiniai kilmingų panelių kūdikiai kartais buvo atiduodami slapčia už pinigus užauginti vienuolėms; dažniausiai jie būdavo įtaisomi kaip vienuolyne, uždaroje saugioje bendruomenėje, patarnaujančių pasauliečių moterų „vaikai“ – nebent p. Jovaiša nori paneigti, kad kai kurie moterų vienuolynai turėjo tarnų (dažnai dargi – abiejų lyčių, taip pat ir vyrų fiziškai sunkesniems darbams15), vykdė ūkinę veiklą? Ar kad prie vienuolyno slapčia prieglobstį kartais rasdavo žmonės, pagal bažnyčios įstatymus neturintys teisės ten būti (tas, beje, buvo prikišama bernardinių (klarisių) vienuolyno vizitacijos aktuose, fiksavusiuose daug tenykščių ydingų nuokrypių, ypač – XVII a. antrojoje pusėje, po 1655 m. karo)?

Iš to pačio noro matyti viską tik per de jure prizmę yra p. Jovaišos priekaištas, kad Šv. Jurgio bažnyčia „nė vienos dienos per visą savo gyvavimo istoriją nebuvo parapinė“. Teiginys kategoriškas, bet nieko bendra neturintis su šios bažnyčios istorija. Kalbu kaip tradicijos paveldėtoja: ši bažnyčia – buvusi dviejų mano šeimos šakų parapinė bažnyčia (vienos – nuo XVIII a. vidurio; kita šeimos atšaka meldėsi iki pat 1942 m., dar yra gyvų šeimos narių, menančių vaikystės šv. Mišias toje bažnyčioje). Informaciją, kad Šv. Jurgio bažnyčia nuo XVIII a. vidurio iki pat jos uždarymo, cituoju: „de facto aptarnavo parapiją“, p. Jovaiša galėtų rasti bet kuriame šios bažnyčios istorijai skirtame mokslo straipsnyje (minėtini Romualdo Firkovičiaus, Rimantės Meldytės, Rūtos Janonienės, Ievos Blinstrubienės darbai), galiausiai – netgi oficialioje Vilniaus arkivyskupijos informacijoje. Bažnyčios tikinčiųjų bendruomenės kartų kartos niekaip kitaip savęs kaip „parapija“ nesuvokė ir nevadino, nes de facto ir buvo parapija (be to, seminarijos laikais, nuo ~1929 m. ši bažnyčia oficialiai buvo priskirta Vilniaus Šv. Dvasios parapijai). Padariau klaidą, romane rašydama apie Šv. Jurgio bažnyčios de facto „parapiją“ ir „parapijiečius“ XVIII a.? Palieku tai spręsti skaitytojams.

Jau nebe nuostabą, o tik šypseną kelia p. Jovaišos topografinis priekaištas, kad herojus artėdamas prie Nesvyžiaus išvysta pilį ir bažnyčią, ir kaip trūkumas paminima bažnyčios neįvardinimas, nes anuomet mieste veikė dar ir bernardinų bei dominikonų šventovės, tai būtinai turėjau tame pačiame sakinyje kaip inventoriuje išvardinti ir jas. Nežinau, ar priekaištų autoriui kada teko būti Nesvyžiuje, tačiau bet kuriam turistui šiandien, lygiai kaip ir XVIII a., Dievo Kūno bažnyčia artėjant prie pilies regėjimo lauke išsiskiria dėl labai paprastos priežasties: ji didelė, didžiausia Nesvyžiuje, jos kupolas dominuoja, ir ji – arti pilies…

Panašaus „mokslinio svarumo“ yra ir priekaištas dėl neva neteisingai apskaičiuoto myliomis pernelyg didelio atstumo nuo Biržų (neatkreiptas dėmesys, jog kitose vietose atstumai apskaičiuoti teisingai, kiek leidžia ano meto mylios paklaida) – bet juk kalbame apie pasažą, kur juokaujama, jog rusas karininkas penkiasdešimčia mylių spindulių aplink Biržus žinojo visus alaus ir degtinės varytojus. Net darosi truputį nejauku skaitant tokį priekaištą, nes, na, argi gali būti, kad liko neatpažinta tokia literatūrinės raiškos priemonė kaip hiperbolė?..

Todėl tikrai esu labai nustebinta. Dėl istorijos faktų ir interpretacijų galima ir reikia akademiškai ginčytis, tačiau, tiesą sakant, esu pratusi prie skaidraus ir dalykiško argumentavimo, o ne prie tokių absurdiškų ištarmių, kad „nežinia, ar neperskaitė 50 knygų, ar perskaitė, bet ne tas, ar perskaitė tas, bet ničnieko nesuprato“. Turiu pasakyti, kad taip pat esu pratusi prie kitokio akademinio bendravimo etiketo ir formų. Tarptautinėse polemikose ATR istorijos temomis, konferencijose niekada nėra tekę matyti, jog net didžiausi korifėjai net beviltiškiausių postulatų atveju vartotų tokį kalbėjimo registrą. Galbūt todėl, jog europinėje universitetinėje aplinkoje visuomet prisimenami Jeano Jacques’o Rousseau žodžiai, kad dažniausiai „užgauliojimai – tai argumentai tų, kurie būna neteisūs“. Ir galvojama apie studentams rodomą akademinės kultūros pavyzdį.

Jei norėčiau perimti p. Jovaišos toną, turbūt kiltų pagunda, perfrazuojant jo epilogą apie seną, skylėtą žiponą po prabangiu, lūšies kojų kailiukais pamuštu kontušu su Slucko juosta, ką nors mestelti apie skyles akademinėje togoje, kurias praverstų užsilopyti konkrečiais argumentais prieš vadinant kitą driskiumi. Neperimsiu dėl labai paprastos priežasties: minėjau – ne mano registras. Be to, esu išauklėta taip, kad iš žmogaus skylėtų drabužių niekada nesityčiojama, tad nei kitam prikišti dera, nei pačiai įsižeisti (juolab kad tikrai yra tekę vilkėti ir skylėtais, ir labai nudėvėtais drabužiais bei kiaurais batais, žinau tą jausmą ir nesigėdinu jo: neturėjau pasirinkimo – sunkūs studentiški laikai buvo, be to, nuo skurdo niekas niekada nėra apsaugotas). Tačiau paradoksalu ir net savotiškai linksma šiame palyginime yra štai kas: p. Jovaiša (nors, spėju, visiškai neturėdamas tokios intencijos) vienu sakiniu tiksliai aprašė tai, kas ir yra tikras aristokratiškas stilius. Juk vien naujomis prašmatniomis drapanomis paprastai puošiasi ne bajoras, o tik nuvorišas, o vien archaišku antikvaru – tik praeityje strigęs keistuolis nuobodyla. Tikras senas, paveldėtas, nudėvėtas ir skylėtas, prakaito ir kraujo matęs žiponas, dėvimas arčiausiai kūno, šiais laikais būtų didžiausia retenybė bei vertybė, o atsainiai, su sprezzatura, derinti jį su šilkine Slucko juosta, puikios gelumbės kontušu bei ekstravagantiškai juokingais, autoironiškais ir pamušalams nenaudojamais lūšies kojų kailiais – tai ir būtų aukštasis stiliaus pilotažas: ir drapanose, ir grožinėje literatūroje. Taigi jeigu mano knygos p. Liudui Jovaišai sukėlė tokį spalvingą seno ir naujo dermės vaizdinį – laikau tai dideliu komplimentu.

Dar straipsnyje buvo minimi drambliai kambaryje, kurių neva nepastebiu – šitai man priminė indišką pasakėčią apie dramblį ir penkis neregius. Kartais katros nors siauros srities specialistai gal būna šiek tiek kaip tie neregiai, kurių kiekvienas uoliai čiupinėjo skirtingą dramblio dalį – vienas iltį, kitas – ausį, trečias – koją, ketvirtas – šoną, o penktas – uodegą, kol galiausiai susiginčijo, susipyko ir susimušė: nes vienas teigė, kad dramblys yra kaip stora gyvatė, kitas – jog kaip vėduok­lė, trečias – kad kaip medžio kamienas, ketvirtas – jog kaip siena, o penktas – kaip virvė. Tetralogijoje, kurią sudaro apie pusantro tūkstančio puslapių, bandžiau aprašyti epochą bei skirtingus jos raidos etapus per 150 metų kuo įvairiausiais aspektais – nuo papročių iki meno, nuo tikėjimo iki medicinos, nuo poezijos iki muzikos, nuo vienuolynų iki bordelių, nuo universitetų iki kaimo prietarų, nuo kelionių iki elgesio su vaikais, nuo mentaliteto dalykų iki konkrečių „mažųjų žmonių“ gyvenimų, dokumentuotų jų laiškuose. Mielai naudojausi įvairių sričių istorikų ir menotyrininkų mokslo darbais, nes tikiu, kad tik tarpdisciplininiais dialogais, iš įvairių pusių bandant apčiuopti praeitį, nuo mūsų akių slepiamą tankesnio ar plonesnio laiko šydo, galima kažką suprasti apie epochos tūrį ir turinį, o ne jos šabloną. Tik tokiu būdu ją galima pajusti kaip trimatę ir artimą mums, o ne apgyvendintą plokščiais, it iš kartono iškirptais statistiniais pavidalais – be jausmų ir be humoro, be nuodėmių ir be keistenybių, be kūno ir be kraujo, o vien su „pamatiniais principais“.

Todėl atmetus niekuo nepagrįstus p. Jovaišos priekaištus bei tuos punktus, kur jis pats akivaizdžiai klysta, klaidų sąrašas sumažėja tiek, kad, tiesą sakant, net džiugina: taip priekabiai (net iškraipant romano teksto citatas ir retrospektyviai reikalaujant remtis dar nė neegzistavusių mokslo tyrimų duomenimis) autoriaus ieškota ir tik tiek rasta realių klaidų tokios didelės apimties tekste. Jas, be abejo, pripažįstu: kai kurios romanų vietos iš tikrųjų yra susijusios su įsivėlusiomis faktinėmis ar tiesiog redagavimo klaidomis bečiupinėjant tokį didelį epochos dramblį iš visų įmanomų pusių (Jokūbas Fontana tapo pataisytas vėlesniuose romano leidimuose; Stalovičių bažnyčios titulas nurodytas neteisingai, su „infirma“ vietoj „infimos“, žinoma, įsivėlusi klaida, ir t. t.), tačiau jos sudaro tik nedidelę dalį tų p. Jovaišos išvardintųjų, kurių didžiosios daugumos nepagrįstumas taip nustebino.

Sunku suprasti, kokios buvo priežastys, autorių privertusios parašyti tokį apsinuoginantį straipsnį, atskleidusį gausybę punktų, kur jis pats visiškai klysta (bent dalį jų, tikiuosi, akivaizdžiai skaitytojams pagrindžiau nuorodomis). Gali būti, jog savo konkrečią tyrinėjamą sritį p. Liudas Jovaiša išmano ir tuo pasitarnauja Lietuvos mokslui. Todėl norėtųsi vien palinkėti kartais žengti kelis žingsnius į šalį nuo tiesioginių tyrimų: į interdiscipliniškumą, komparatyvistiką, ir nors šiek tiek pačiupinėti XVII–XVIII a. kultūros – papročių, meno, muzikos, literatūros, idėjų – istoriją – bent jau tiek, kad epochos dramblys nebebūtų panašus vien į virvelę. Ir, žinoma – skaityti kuo daugiau „Bookerio“ ir Nobelio premijomis apdovanotų istorinių romanų. Kaip šiuolaikinėje literatūroje elgiamasi su istorine medžiaga – atskira plati tema diskusijai.

Na, o mano mėgstamą anekdotą apie žydaitę panelę, kuri liko nustebinta, gal kada, jei tik bus proga susitikti gyvai ir noro išgirsti, galėsiu autoriui papasakoti.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

1 Jędrzej Kitowicz, Opis obyczajów i zwyczajów za panowania Augusta III, §9. O Sądach konsystorskich, in: https://pl.wikisource.org/wiki/Opis_obyczaj%C3%B3w_i_zwyczaj%C3%B3w_za_panowania_Augusta_III/Ca%C5%82o%C5%9B%C4%87.

2 Iwona Kulesza-Woroniecka, Rozwody magnackie w XVIXVIII w. w Polsce, Poznań, Wrocław: Wydawnictwo historyczne, 2002.

3 Elżbieta Drużbacka, Skargi kilku Dam wspólnej kompanji będących, dla jakich racyi z Mężami swojemi żyć nie chcą, in: https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/druzbacka-wiersze-swiatowe-skargi-kilku-dam.html.

4 Pamiętniki Marcina Matuszewicza kasztelana brzesko-litewskiego 17141765, t. 1–4, wydał Adolf Pawiński, Warszawa: Skład Główny Gebethner i Wolff, 1876.

5 Edvardas Kotlubajus, Radvilos: Nesvyžiaus galerijos portretai, iš lenkų kalbos vertė Tamara Bairašauskaitė, Vilnius: Mintis, 1995, p. 343.

6 Monografijų šia tema sąrašas pernelyg ilgas čia pateikti, išskirčiau Marios Boguckos, Annos Szylar, Katarzynos Bloch tyrimus ir ypač Torūnės universiteto Medicinos kolegijos straipsnių rinktinę šia tema: Czystość i brud: Higiena nowożytna w XV–XVIII w., redakcja Walentyna Korpalska, Wojciech Sluszarczyk, Bydgoszcz: Dział Wydawnictw Collegium Medicum im. Ludwika Rydygiera, 2015.

7 Lieka vien apgailestauti, kad šitoks įdomus XVIII a. gyvenimą Vilniuje aprašantis šaltinis iki šiol Lietuvos istorikų, ypač jėzuitų gyvenimą nagrinėjančių, nėra minimas, išverstas ir bent iš dalies publikuotas.

8 Histoire des Oeuvres de Rossignol, Turin, MDCCCIV, p. 10.

9 Josephas Frankas, Vilnius XIX amžiuje: atsiminimai, kn. I. Iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė, Vilnius: Mintis, 2013, p. 60.

10 Tygodnik Wileński, 1820, t. III, p. 5.

11 Archiwum Główne Akt Dawnych, Archiwum Radziwiłłowskie: AGAD AR, dz. XVIII, nr. 275, p. 1–6.

12 https://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biRecordId=8167.

13 Justė Janulevičiūtė, Moterų vienuolynų reformos LDK XVIII a. II p.: dviejų atvejų analizė: magistro darbas, Vilniaus universitetas, Istorijos fakultetas, 2007.

14 http://vienuolynai.mch.mii.lt/V64-75/Vilnbernard.htm.

15 Małgorzata Borkowska OSB, Życie codzienne polskich klasztorów żeńskich w XVII–XVIII wieku, Warszawa: Wydawnictwo PAN, 1996, p. 57.

Punktai atsakymų Kristinai Sabaliauskaitei

Liudas Jovaiša

1. Quid sum miser tunc dicturus? – ši frazė galėtų tikti pirmoms mintims ir emocijoms, kurios kilo perskaičius Kristinos Sabaliauskaitės tekstą. Futbolo terminais kalbant, apmaudžiai praleidau keletą įvarčių. Nepasivarginau patikrinti Panie Kochanku auklėjimo ir studijų istorijos, a priori manydamas, kad Nesvyžiaus Radvila negalėjo „nusiristi“ iki kolegijos lankymo drauge su kitais bendraamžiais. Nepatikrinau atminties užkaboriuose įsitaisiusio įsitikinimo, kad Tilto gatvės pavadinimas atsiradęs tik XIX ar XX a. Nepalikau vietos galimybei atstumą myliomis nurodyti hiperbolizuotai.

2. Kai kuriais atvejais Liudas Jovaiša veikiausiai nesuprato Kristinos Sabaliauskaitės. Džiaugiuosi, kad/jei romanų autorė „skyrybų“, „abito“ ir „klarisių“ terminus tekste vartojo laisviau, šnekamosios kalbos registru, suvokdama tikrąsias sąvokų reikšmes. Tiesa, pastaruoju atveju atsakyme nesupratau mėginimo kažkokiu būdu vis dėlto pagrįsti „klarisių“ kaip „bernardinių“ oficialaus sinonimo vartojimą – ir kuo remiantis tvirtinama, kad „klarisių“ pavadinimą vartojanti ir „dabartinė Vilniaus arkivyskupija“? (plg. http://www.vilnensis.lt/vienuolijos/moteru-vienuolijos).

3. Kai kuriais (čia paminėtais ir kitais) atvejais Kristina Sabaliauskaitė bus nesupratusi Liudo Jovaišos. Iš čia, pavyzdžiui, polemizavimas dėl pastabų, skirtų Norvaišos jėzuito gyvenimui iki 1773 m., remiantis argumentais iš herojaus pojėzuitinio laikotarpio, kuriam tų pastebėjimų anaiptol netaikiau; „seksualinės mentorystės“ sutapatinimas su seksualine patirtimi ar geidulingomis mintimis apskritai; argumentai dėl „Vilniaus“ (Wileńska) gatvės pavadinimo (betgi gatvės vardas susijęs su pačios Kristinos Sabaliauskaitės minima brama Wileńska – miesto sienos vartais, vadinamais „Vilijos“ vardu). Jei man užkliuvo jėzuitų kritika, tai ne dėl to, kad manyčiau tos kritikos XVIII a. nebuvus, bet dėl pačios kritikos pobūdžio ir formuluočių, mano galva, labiau būdingų XX a.

Truputį netikėta tai, kad rafinuotą subtilumą deklaruojanti autorė kai kada nepastebi pustonių: jei Jovaiša mano, kad istorinės epochos žmonių mąstymas ir elgesys pavaizduotas vienpusiškai, vadinasi, įmanomas tik kitoks vienpusiškumas – „epochos tyrumas ir jokiems griekams ar nešvankybėms vietos nepaliekantis pamaldumas“, kurį lemiąs Jovaišos „tankus dorovės sietas“ ar „itin griežtos dorovės normos“. Na, ir anaiptol ne subtiliai, veikiau arbitraliai diagnozuojama: jei Jovaišai Kristinos Sabaliauskaitės piešiamas istorinės epochos vaizdavimas atrodo „neautentiškas“, dėl to esąs kaltas tik neužsimezgęs „subjektyvus ryšys su herojų psichologija“, „emocinio temperamento“ neatitikimas, „konfliktas tarp skaitytojo ir personažų moralinių nuostatų“.

4. Dalies (didžiumos?) Kristinos Sabaliauskaitės atsakyme atmestų savo pastabų neatsižadu (beje, atsakymas prašosi naujų – nesuprantama, nei kas yra mišparai (tapatinami su „vakarinėmis mišiomis“), nei ką reiškia kanauninko pareigybė – jei jau Norvaiša norėjęs būti Anykščių (sic) kanauninku); čia pakomentuosiu tik du atvejus. Pirma, nepaisant to, kas, kur, kada ir ką rašė, faktinė tiesa yra vienareikšmiška – Šv. Jurgio bažnyčia niekada nebuvo parapinė (pavyzdžiui, 1744 m. Vilniaus vyskupijos sinode ji drauge su Puškarnios priemiesčiu priskirta Šv. Jono parapijos teritorijai). Kad ir kaip žiūrėsi, šį statusą nustato oficialūs Bažnyčios administraciniai potvarkiai, o ne subjektyvus asmens, šeimos, giminės, bendruomenės įsivaizdavimas. Ir jei subjektyvų, buitišką tokios sąvokos vartojimą dar galima įsivaizduoti, jis vis dėlto nesukuria tokios objektyvios realybės (parapijos klebono pareigų, teisės tokioje bažnyčioje krikštyti, tuokti ir laidoti), kokia vaizduojama romanuose. Antra, jokiuose Lietuvos jėzuitų namuose (netgi prabangiau apstatytose Vilniaus ir Nesvyžiaus kolegijose ar Vilniaus profesų namuose) toks dalykas kaip vonia gyvenamuosiuose kambariuose nesutinkamas. Pakanka peržiūrėti 1773–1774 m. šių namų inventorius, kad įsitikintum, jog kambariuose būta tik krosnies, lovos, spintų ir/arba spintelių, kėdžių arba krėslų, stalo, pultų arba klauptų, pavieniais atvejais – ir praustuvo (lawaterz), bet ne vonios.

5. Tam tikra diskusijos problema (ir drauge intriga) – tai, kad nei autorė romane (tai savaime suprantama), nei kritikas (dėl vietos stygiaus ir, kaip atrodė, perteklinio argumentavimo) neatskleidė visų šaltinių, kuriais disponavo. Įdomu buvo sužinoti apie Rossignolio memuarus; vis dėlto neperskaitęs šio teksto neskubėčiau priimti Kristinos Sabaliauskaitės interpretacijos už gryną pinigą. Šio šaltinio paraštėse pažymėtina, kad kailiniai žiemai – įprastinė apranga, kuri buvo išduodama visiems vienuoliams šaltuoju metų laiku, o profesorių vaikščiojimas pietų ir vakarienės vienų pas kitus – sunkiai suprantama praktika (nes buvo valgoma bendrai, refektorijuje).

Norvaišos „pažeminimas“ jo ankstyvojoje „karjeroje“ man ir toliau atrodo abejotinas. Galbūt tai tik jėzuitiško gyvenimo nepažinusio Žickio interpretacija? Galbūt kokią nors nuoskaudą dėl nuviltų (objektyviai žiūrint – nepagrįstų) lūkesčių ir ambicijų jautė ir Norvaiša, tačiau, žvelgiant iš distancijos ir remiantis oficialiais šaltiniais bei vienuolijos formacijos principais, įžvelgti kokią nors jaunojo jėzuito diskriminaciją ar ją galėjusį sukelti incidentą nėra pagrindo, juoba kad atlikusiam pedagoginę praktiką ir grįžusiam į Vilnių studijuoti teologijos Norvaišai buvo leista mokyti matematikos dar pačiam nebaigus studijų.

Kristina Sabaliauskaitė teisi sakydama, kad konkrečios gyvenimiškos situacijos ne visada išsitenka formaliųjų normų ribose. Kita vertus, susiduriant vien su pavieniais atvejais, rizikuojama įsivaizduoti, kad pažįstama ir suprantama visa epocha. „Pilkojoje zonoje“ tarp taisyklės ir papročio, tarp idealo ir realybės skendintis, niekada iki galo nepažinus praeities visuomenės pasaulis (pavyzdžiui, pamestinukai vaikai moterų vienuolynuose? Gal, bet Kristina Sabaliauskaitė nenurodo nė vieno konkretaus atvejo) – istorikus ir rašytojus, menininkus ir mokslininkus, mėgėjus ir profesionalus masinantis įkvėpimo šaltinis. Ir amžinas nepabaigiamos diskusijos variklis.