Liepa – bitininkų ir dievdirbių medis

Mindaugas Lapelė yra Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas. Taip pat – vienas iš Sengirės fondo kūrėjų.

Šiemet Dzūkijoje, o ir visoje Lietuvoje, to dūzgimo ir skonio daug kaip niekada, liepos žydi laiku, o ne birželio viduryje kaip kad pernai, ir žydi gausiai. Kai kas sako, kad tik kas trejus–ketverius metus toks žydėjimas.

Spenglos upelio žemupyje – liepos tiltas. Vėjas prieš kelerius metus permetė liepą per upelį, bet medis nepasiduoda, kelia viršūnę aukštyn ir žydi. Kaip čia nepasidalinti mano kolegės Gintarės Grašytės feisbuko tekstu: „apie saldžias ir šventas Lietuvos upes. Upes, virš kurių dabar nulinkę žydinčios liepos. Jungiasi jų žiedai su vandeniu, varva jų nektaras, plaukia tolyn. Nuo lietaus linksta apsunkę žiedai, dar arčiau vandens, dar saldžiau. Argi ne šventas toks vanduo? Bent jau Šventojoje – tikriausiai. Ten dar pernai užbūrė tos virš upės nulinkusios, visos dūzgiančios, kvepiančios, varvančios liepos. O šiemet lydi toliau – per upes ir upelius. Liepa.“

Dzūkijos liepos

Žydi liepos ir Dzūkijoje – Dargužių kaimo link veda ištisa liepų alėja, o ir pats kaimas kvepia medumi. Išlaki Česukų kaimo liepa matosi net nuo Merkinės piliakalnio, dangų remia žiedais apsipylę medžiai Merkinėje, kunigo Konstantino Jagmino vardu pavadintoje gatvėje. Išskirtinių liepų būta ir šilinių dzūkų krašte, Lynežerio kaime, bet dabar liko žaliuoti tik viena ir net ne pati didžiausia.

Viena įspūdingiausių Dzūkijos liepų, 2016 metais paskelbta gamtos paveldo objektu, dabar auga Liškiavoje. Apie ją gražiai paporino mano kolega Henrikas Gudavičius 2016-aisiais „Bernardinuose“: „Visai netoli nuo šito įspūdingo Krūčiaus vingio stūkso seniausias Liškiavos medis – Paklėštarės liepa. Atrodo ši liepa gana keistai: kamieno visai nematyti, liemuo irgi neaiškus, užtat kelminės atžalos labai storos, išsikerojusios iš visų pusių. Jau labai seniai trenkė perkūnas į aukštą Paklėštarės liepą, perlaužė pusiau, todėl viršūnės nėra, ir iš toliau žvelgdamas nesuprasi, kodėl šis medis toks platus. Reikia iš arčiau pažiūrėti, tada viskas ir paaiškės. Paklėštarės liepa turi savo istoriją. Liškiavos mokyklos mokytojas istorikas Kęstutis Gudelionis prisimena: mama jam pasakojusi, kad net jos jaunystės metais ši liepa jau buvusi aukščiausias Liškiavos medis. O liškiaviškė Marytė Šimkonytė-Valentukevičienė (gim. 1911 m.) mums pasakojo, kad prieš karą prie šios liepos buvo prikalta graži koplytėlė su Švč. Marijos atvaizdu. Visi pakeleiviai čia sustodavo ir nusilenkdavo, kepures nusiėmę.

O kaip atrodė šis godotinas medis po Antrojo pasaulinio karo? Tokie prisiminimai šiandien irgi dar gyvi. Julė Šimkonienė, atitekėjusi į Liškiavą 1947 metais, šitaip prisimena: „Kai aš čia atėjau, labai aukšta buvo toj liepa, ten buvo prikalta koplytėlė, ale kažkas nudaužė. Tokie laikai buvo, neliko nieko švento, daužė ir nudaužė, tai ne taip kaip prieš karą. O sako, kad tą koplytėlę buvo prikalęs Liškiavos kunigas Juozas Andriuškevičius, jo mama mirė prie tos liepos, todėl ir prikalė koplytėlę.“

Savo vardą liepa, kurios kamieno apimtis – 1,3 metro, aukštis – 6,5 metro, o amžius – apie 400 metų, gavo nuo lenkiško žodžio „klasztor“, kuris reiškia vienuolyną. Visai šalia jos išliko senojo kelio į Liškiavos bažnyčią ir vienuolyną likučiai.

Margionių kaime, Vinco Kvaraciejaus sodyboje, auganti Lietuvio liepa taip pat paskelbta gamtos paveldo objektu, nėra tokia sena – jos amžius – tik kokių 90 metų, bet mena skausmingus istorinius įvykius. Tą liepą tarpukariu pasodino sodybos šeimininko tėvas Pranas, atvykęs į šį tuomet Lenkijai priklausiusį kraštą gyventi iš Lietuvos, kuri buvo visai netoliese, tik už Merkio upės.

Dievdirbių medis

Koplytėlė Paklėštarės liepoje atsirado ne šiaip sau. Daugelio Europos tautų mitologijoje, taip pat ir baltų, liepa buvo garbinama kaip vienas iš medžių, į kuriuos įsikūnija mirusiojo siela. Bene gražiausiai žmogaus ir liepos ryšį aprašė dzūkas Vincas Krėvė apsakyme „Skerdžius“ – „Du senu buvo Pagirių sodžiuje: Grainio liepa ir skerdžius Lapinas. Kiek tik galiu prisiminti, jiedu visada buvo tokiu pačiu, kaip kad dabar: viena – žalia, išsišakojusi, nubujojusi, visų toje apylinkėje medžių aukščiausia, kitas – stiprus, nors žemo ūgio, bet drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs seno ąžuolo apsamanojęs kelmas, visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis, seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių.“

Krikščionys liepas siejo su Dievo motina Mergele Marija, ant šių medžių per patį krikščionybės pakilimo laikotarpį buvo kabinami Marijos paveikslai, koplytėlės. Liepos medis minkštas, lengvai drožiamas, buvo labai populiarus tarp viduramžių dievdirbių ir skulptorių. Švenčiausiosios Marijos bazilikoje Krokuvoje akį patraukia garsusis vokiečių skulptoriaus Wito Stwoszo 1477–1489 metais sukurto altoriaus skulptūros. Liepos medį naudojo ir kitas garsusis XV amžiaus vokiečių skulptorius Tilmanas Riemenschneideris, populiarus šis medis ir tarp Lietuvos dievdirbių.

Liepų medaus beieškant

Kaip čia neprisiminti Lenkijoje girdėto posakio apie bites – argi čia bitės, va Lietuvoje tai bitės – kai ima medį iš liepų – net jų šaknys treška. Lietuvos miškuose savaime auga tik mažalapės liepos, dar keliolika jų rūšių auginamos, ypač plačialapės liepos, žydi porą savaičių anksčiau. Nėra Lietuvoje tiek daug liepynų kaip kad Pietų Urale, Baškirijoje, kur jie užima daugiau kaip 1091 tūkst. hektarų.

Pagal statistiką, kuri viską žino, 2001 metais Lietuvoje liepynai sudarė 0,24 proc. (4610 hektarų) visų Lietuvos miškų ploto, o grynų liepynų buvo tik 157 hektarai. Tačiau net ir viena didelė liepa dažnai duoda medaus daugiau negu hektaras grikių. Liepos medaus produkcija Baškirijoje siekia iki 600–1000 kilogramų vienam hektarui, Lietuvoje mažiau.

Geriausias medunešis būna kas 5–10 metų, vidutinis – kas trejus. Todėl nenustebkite, jei ir Lietuvoje jums bitininkai pasiūlys žalsvos spalvos ir savito skonio bičių medaus. O kur dar lipčiaus medus, atsiradęs ne be amarų pagalbos iš liepų sulčių – dėl šių saldžių išskyrų ir nepatariama palikti automobilius po liepomis. Garsėja ir vaistingosios liepų žiedų savybės ar skanūs liepų riešutėliai, kuriuos mes vaikystėje, kai dar vaikai nebijojo gamtos, dažnai krimsteldavome. Liepų pumpurai ir pirmieji tik prasiskleidę lapeliai yra tinkami ir salotoms, kol kitų žalumynų dar nedaug. O ir liepų karna dar neseniai buvo naudojama pinti išeigines vyžas ar vyti nepaprasto tvirtumo virves.

Miškų ir kaimų puošmena

Lietuvos miškuose savaime auga tik mažalapės liepos, dar keliolika jų rūšių auginamos, ypač plačialapės liepos, kurios žydi porą savaičių anksčiau. Tikėtina, kad dabartiniu metu piečiau paplitusias plačialapes liepas, klimatui šiltėjant, pamatysime ne tik miestų skveruose, bet ir miškuose. Mažalapė liepa geriau auga derlingose, drėgnokose dirvose, dažnai buvo sodinama prie sodybų. Tačiau nuostaba ima, kad ir nederlingose Dzūkijos smiltyse užauga tokie išlakūs, dangų remiantys medžiai. Niekaip nesumaišysi atviroje vietoje užaugusios liepos silueto su kitu medžiu – toks į apačią išplatėjęs ovalas su žemę siekiančiomis šakomis.

Miškuose liepos auga kitaip – stiebiasi aukštyn, į saulę, ir kartais tik pagal atžalų lapus gali suprasti, prie kokio medžio stovi. Prieš kelias dienas prie Nedzingio ežero paežerės juodalksnyne akį patraukė neįprasto storio medžiai – pasirodo tai trys įspūdingos liepos – visos išaugusios apie 4 metrų apimties, aukštį dar reikės išmatuoti, bet tikrai ne mažiau kaip 20 metrų.

Baltvyžės (Bialoviežo) girioje teko matyti dar įspūdingesnes liepas, prie kurių atėjęs net nesupranti, kas tai per medis – neapkabinamas, žievė giliai supleišėjusi, o viršūnė siekia 37 metrus (sakoma, kad tai aukščiausios liepos Europoje). Viena storiausių Europoje yra 700 metų amžiaus Najevnik liepa Slovėnijoje, kurios apimtis yra 10,70 metrо.

Medis, su kuriuo tu užaugi, prie kurio pripranti, tampa savas, todėl labai suprantu visus tuos žmones Šiauliuose, Klaipėdoje, Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose ar miesteliuose, protestuojančius prieš jų vaikystės ar jaunystės medžių kirtimus. Didelis medis valdininkams kelia daugiau problemų nei mažas, todėl toks populiarus čiulpinukus primenančių medelių sodinimas.

Medis, svarbus visiems

Užaugau Druskininkuose po dviem dideliais klevais, vasarą užklodavusiais šešėliu gerą trečdalį sklypo, bet apie klevus, ypač Druskininkų klevus, rašyti reikia rudenį, kai siaučia auksinių lapų pūga. Užaugau ir po liepomis, nes visa tuometinė Kapsuko gatvė buvo apsodinta liepomis, dar viena didžiulė liepa augo ir kieme.

Medis, su kuriuo tu užaugi, prie kurio pripranti, tampa savas, todėl labai suprantu visus tuos žmones Šiauliuose, Klaipėdoje, Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose ar miesteliuose, protestuojančius prieš jų vaikystės ar jaunystės medžių kirtimus. Didelis medis valdininkams kelia daugiau problemų nei mažas, todėl toks populiarus čiulpinukus primenančių medelių sodinimas.

Literatūroje rašoma, kad liepos lengvai pakelia genėjimą, todėl su jomis patariama praktikuotis pradedantiems bonsų augintojams. Bet tai neišgelbsti šių nuostabių medžių nuo trumparegiškų trinkelizacijos projektų įgyvendintojų. Tačiau tikiu, kad sveikas protas nugalės, kad dideli medžiai, tarp jų ir liepos, mieste bus suprantami ne kaip problema komunalininkams, bet kaip didžiulė gamtinė vertybė. Ir tada mūsų anūkai ar proanūkiai galės džiaugtis senais medžiais miestuose ir tokiomis liepų liepomis kaip Zapyškio seniūnijoje Braziūkų kaime auganti 300 metų ir 8,4 metro apimties liepa Motinėlė.