Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Liepos ekskursijose

Portretas.
Kun. Juliaus Sasnausko asmeninio archyvo nuotrauka

Vyrukas, siuntęs savo atvaizdą brangiai Onytei, buvo švelnios, net mergaitiškos sielos. Mėgo deminutyvus. „Lai būna tau visos dienelės ir valandėlės linksmos“, – palinkėjo kitoje nuotraukos pusėje.

Čia jau antrą kartą apie linksmumą. Bet pats labai rimtas. Gal kad Onytė matytų, kaip sunku jam ir liūdna be jos. Gimnazistas, studentas? Jaunas tarnautojas? Parašas suraitytas neįskaitomai. Datos irgi nesuprasi. Švarko kišenėje žiba plunksnakotis. Po švarku dar lyg valdiška uniforma. Briliantinu suraityta plaukų banga ant kaktos. Puošėsi kiek mokėjo eidamas pas fotografą. Gražus veidas. Išraiškingos, šiek tiek rytietiškos akys. Gražūs jausmai. Nežinia, kada jiedu matysis. Paveikslas aukojamas „an tolymesnės atminties“. Prieš kelionę, atsisveikinant, su visam išsiskiriant? Onytė buvo klusni ir atsidavusi. Apipildama bučiniais, išlaikė mylimojo nuotrauką savo albumėlyje per visas jai tekusias linksmąsias dieneles. Tiek ir per liūdnąsias. Nuotrauka smetoniška, praėjo beveik šimtas metų. Pamėgink prisaikdinti ką nors šiais laikais, kad tavęs neužmirštų iki grabo lentos!

Daugybė panašių užrašų ir istorijų po vasaros saule, senų ir naujų, net savų, jei reikia, bet štai imi ir įsitrauki. Tarytum kokios likimo ar meilės deivės ir dievaičiai būtų tau pakišę tą atvaizdą už tris eurus ir liepę dalyvauti, persiimti, tęsti toliau svetimas dramas. Užuomina į amžinąsias vertybes lengvabūdiškam atostogautojui? Kunigas Česlovas Kavaliauskas ir pasenęs labai tikėjo, kad visos giesmių giesmės, įsimylėjėlių čiulbesiai ir atsidūsėjimai, net patys banaliausi, keliauja tiesiai į dangų. Įgyja naujus horizontus, kosminę reikšmę. Prisideda prie žmonijos išganymo. Netiesinio Kristaus firminis darbas? Ar tik žiupsnelis malonios, mūsų pačių pasigamintos paguodos, kad ne veltui draskytasi ir kad anie čiulbesiai ne per brangiai kainavo?

Pažįstamas mokytojas, palikęs namiškius, veža mane į atlaidus. Greitkelis dūzgia, karantino kaip nebūta. Juo labiau gamta nieko nežino ir neprisimena. Šią vasarą ūžtelėjo žalumos, viskas lipa per kraštus. Atsidarau automobilio langą, kad pasklistų laukų kvapai. Buvau pasiilgęs žaliuojančio peizažo. Pralėks, pralėks gyvenimas paveikslu Čiurlionies, – nei iš šio, nei iš to deklamuoja vairuotojas. Žinau nuo mokyklos tą Balio Sruogos eilutę. Bet ten, rodos, buvo Alpės. Sakau vairuotojui, kad Sruogos teisybė, viskas pasitvirtino. Ant Rasų kalvos abu su Čiurlioniu vienas nuo kito ne per toliausiai. Aptarinėja, kuris paveikslas labiausiai tinka prie gyvenimo.

Kadangi vykstame į atlaidus, pasižadu sau, kad kalbėsiuos su Švenčiausiąja Mergele ir visais šventaisiais, kodėl negalėtų būti taip, kad įvykus meilei iškart atsirastų po specialų angelą sargą, galingą ir išmanų.

Greitkelio dešinėje mėlyna rodyklė rodo nuvažiavimą į kažkokias kaimo vietoves šalimais. Iki vienos du kilometrai, iki kitos – penki. Perskaitęs informaciją, mano bendrakeleivis vėl atkunta. Kartoja vieno iš tų kaimelių pavadinimą. Pasirodo, praleido ten dvi vasaras. Senų seniausiai, tarybiniais laikais. Buvo paauglys, tėvai išsiųsdavo liepos mėnesį į sporto stovyklą. Jis ten smarkiai įsimylėjo, pirmą ar gal ir ne pirmą kartą. Mergaitė nieko nenutuokė. Kiti berniukai buvo šaunesni, labiau jai patikę. Bet jam užteko tik matyti ją. Maudytis tame pačiame ežere. Paskui metus laukė kitos vasaros. Jie vėl susitiko ten pat. Veiksmas vyko kažkokioje kolūkinėje agronomų ar zootechnikų mokykloje, kuri per atostogas priimdavo stovyklautojus iš miesto. Seniau ten buvęs dvaras. Ežeras po langais. Savaitgaliais rodydavo kiną arba surengdavo jaunimui šokius. Sykį mergaitė iškvietė jį šokti. Buvo toks laimingas, kad aplinkiniai negalėjo nepastebėti. Kažkas pasišaipė. Kitais metais jos nebuvo. Ir stovykla persikėlė kitur.

Vairuotojas sako, kad jautėsi įsimylėjęs dar ilgai. Skaičiuodavo metus. Jam atrodė, kad kažkas liepia kuo ilgiau viską laikyti atmintyje. Takas link ežero buvo priaugęs aukštų žolių, panašių į krapus. Skonis kaip morkų. Slapta parūkę, paaugliai jų užkrimsdavo, kad auklėtojai neužuostų. Dabar, kai pamato tą stovyklos žolę, vėl skinasi ir valgo. Niekas nepasikeitė.

Girdžiu vis kartojant kaimelio pavadinimą ir imu prisiminti, jog esu ten buvęs kadaise per vieną dviračių žygį. Dviejų aukštų klasicistinis namas su kolonomis stovėjo užkaltais langais, išmargintas grafičiais, matyt, privatizuotas. Prie ežero negalėjome prasibrauti pro krūmus. Šalia didelis parkas, subjaurotas asfaltuotų takų. Nebuvo matyti berniuko, stypsančio po Džuljetos langu. Neapsistojome ten nakvynės, niekas netraukė.

Klausiu vairuotojo, ar jis kada nors yra vėl lankęs tas vietas. Sako, kad ne. Nes taip būtų pasibaigusi visa istorija. Padėtas taškas. Jam geriau matyti pavadinimą ant stulpo. Anksčiau greitkelyje nebuvo jokio ženklo. Bet atsirado, nes to reikėjo. Du kilometrai iki tavo svarbiausios stotelės. Nors turi lėkti pro šalį.

Kadangi vykstame į atlaidus, pasižadu sau, kad kalbėsiuos su Švenčiausiąja Mergele ir visais šventaisiais, kodėl negalėtų būti taip, kad įvykus meilei iškart atsirastų po specialų angelą sargą, galingą ir išmanų. Senajame Testamente, Tobito knygoje, juk pasakojama, kaip arkangelas Rapolas atlieka piršlio vaidmenį ir parveda savo globotinį namo kartu su žmona. Dievui turėtų rūpėti, kad mylintieji nesiskirtų, juk jis pats pamokė juos mylėti. Bažnyčia pakiša jaunavedžiams priesaikos žodžius „visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu“, liepia pasirašyti, bet kas iš to. Dievo vardu prisiekia ir mūsų seimūnai, ministrai, prezidentas. Ten viskas aišku, kad bus, kaip bus. O kur prasideda meilė, kur prieš brangią Onytę kaimo bernelis susišukuoja ir surimtėja, negalima leisti, kad drebanti ranka rašytų graudžius atsisveikinimus. Negerai, neteisinga. Kokios ten linksmos dienelės ir valandėlės, kai tau likusi tik nuotrauka? Kas, be jų, susimylėjusiųjų, labiau džiugintų Dievo tautą. Mergelės Marijos litanijoje šią vasarą atsirado nauji kreipiniai, atseit iš dabartinio gyvenimo poreikių. Gal ir gražu. Bet dabar, kelyje į atlaidus, man užtektų vienintelio jos titulo – Mater Amabilis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.