2020 07 29

Vytautas Raškauskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Lietuva, kurią myliu. Žydų bendruomenės narys L. Melnikas: „Viskas gyvenime sutelpa ir gražiai susipina“

Sėdi prie fortepijono.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Leonidas Melnikas. Evgenios Levin nuotrauka

Lietuva – valstybė su vertinga daugiataučio ir daugiakultūrinio sugyvenimo patirtimi. Šalį, kurią turime ir mylime šiandien, kūrėme visi – įvairių tautų atstovai.

Kultūrų įvairovė yra ne tik ekonomikos varomoji jėga, bet ir kaip priemonė, padedanti geriau patenkinti intelektualų, emocinį, moralinį ir dvasinį gyvenimą. Mūsų pareiga saugoti ją kaip gyvastingą ir atsinaujinantį turtą, paveldą, kuris nuolat kinta – dinamišką procesą, užtikrinantį žmonijos išlikimą.

Pasakojimų cikle skirtingų kartų ir patirčių tautinių bendrijų atstovai pristato jums savo Lietuvą. Tokią, kokią jie pamilo, kokia pakeitė juos ir kokioje jie paliks savo kultūrinį pėdsaką. Ir nors cikle pasakojama apie skirtingų amžių ir tautybių asmenis, visi jie turi vieną bendrą bruožą – tai begalinė meilė šaliai, kurioje gyvena.

Kviečiame kartu su Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų atstovais leistis į įvairovės kupiną kelionę po Lietuvą, kurią kiekvienas mylime – skirtingą ir jungiančią.

Leonidas Melnikas

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys

Vaikystėje, kai eidavome į svečius ir lankomuose namuose nerasdavau pianino ar fortepijono, man būdavo keista, kaip žmonės gali gyventi be muzikos instrumento. Apskritai tuo metu muziko profesija buvo labai gerbiama, ir muzikai galėjo jaustis laisviau nei daugelio kitų profesijų atstovai. Juk kai nuolat groji Bachą, Mozartą ar Beethoveną, niekas tau negali pareikšti politinių priekaištų, tik muzikinius.

Nuo pat pirmos klasės mokiausi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje Vilniuje. Tėvų džiaugsmas, kad muzikuoju, ir padrąsinimas padėjo įveikti pirmuosius barjerus, o vėliau jau atsirado inercija – taip atėjo aštuntoji klasė, kuri buvo konkursinė, ir reikėjo apsispręsti, kas lieka, o kas eis kitu keliu. Pasilikau. Klasėje mūsų buvo nedaug, baigėme, rodos, vienuolika žmonių, todėl mokytojų ir mokinių ryšys buvo labai šeimyniškas ir draugiškas, dėmesingas. Mokėmės pagal kiek kitokią programą, nei buvo įprasta kitose mokyklose – nuo pirmų klasių mokėmės muzikinius dalykus, jų vis daugėjo, o 10 klasėje baigėme mokytis tiksliuosius bendrojo lavinimo dalykus – chemiją, fiziką, matematiką, ir 11-oje klasėje mums beliko socialiniai, humanitariniai mokslai bei, žinoma, muzika.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Baigęs mokyklą išvažiavau mokytis į Sankt Peterburgo konservatoriją – ten sutikau žmones, kurių vardai labai garsūs, ir jie patys labai ryškūs. Ir pats miestas buvo ypatingas, galima sakyti, tai miestas muziejus. Per penkerius metus baigiau konservatoriją, per dar trejus – aspirantūrą, po to grįžau į Lietuvą. Sugrįžti nebuvo sunku, nes ryšiai su buvusiais bendraklasiais studijuojant nenutrūko, vis grįždavau į Lietuvą atostogauti, ir susitikdavome. Ir dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur dirbu, nemažai mano kolegų yra buvę bendraklasiai, taip pat ir buvę studentai. Aš esu pavyzdys dažno fenomeno, kad muzikai dar ir dėsto. Man pačiam didžiausia pedagogo profesijos dovana yra matyti, kaip studentai tampa puikiais muzikais. Be to, matau, kad buvimas su jaunais žmonėmis atjaunina ir mane patį.

Be pedagogikos, dar užsiimu muzikologija, rašau. Yra tokių rašytojų, tyrėjų, kurie laikosi vienos krypties ir rašo apie tuos pačius objektus, o aš pasižvalgau vienur, kitur, sudomina konferencijoje koks pranešimas, ir pradedu rinkti medžiagą. Taip parašiau knygą apie XVIII a. vokiečių muziko Carlo Philippo Emanuelio Bacho – Johanno Sebastiano Bacho sūnaus – ryšius su Baltijos šalimis, taip pat su Lietuva. Šis žmogus buvo vienas vedančiųjų savo laikmečio muzikų, ir tuo laiku jis buvo kur kas geriau žinomas nei jo tėvas. Dar esu parašęs apie muzikos kultūros ekologiją, apie žydų muzikus – vis svajoju prie šios temos sugrįžti ir pratęsti tyrinėjimus.

Portretas.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės narys Leonidas Melnikas. Evgenios Levin nuotrauka

Esu atlikėjas – groju fortepijoniniame trio, groju vargonais. Galiu pasakyti, kad atlikėjo gyvenime kiekvienas kūrinys yra iššūkis, net jau ir išmoktas, kurį esi grojęs daug kartų, nes kaskart į sceną eini sugroti iš naujo. Atlikėjas negali vieną kartą išmokti visam gyvenimui, todėl koncertai reikalauja daug ir reguliaraus darbo – reikia rasti laiko kasdien prisėsti, kad būčiau geros formos. Taip pat mes nuolat mėginame naujus kūrinius, nes vien kartoti seniai išmoktus patiems būtų neįdomu.

Taip pat atstovauju Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei Tautinių bendrijų taryboje. Lietuvos žydų bendruomenė daug dėmesio skiria jai priklausantiems senjorams, ypač turintiems socialinių, finansinių, sveikatos problemų – stengiasi padėti šiems žmonėms, juos sutelkti, susodinti kartu ir užimti, kad ateitų į renginius, kad nesijaustų pamesti ir vieniši. Kai bendruomenėje lankosi įdomūs žmonės, visada mielai sutinku vesti tokius renginius, kartais su kolegomis ir paskambiname, parengiame muzikinį įvadą. Tai – bendruomeniškumo ugdymas, o turėti bendruomenę žmogaus gyvenime man atrodo labai svarbu. Ir nors mano bendruomenė nedidelė, bet jos istorija labai turtinga, ir ji yra išlaikiusi savo dvasinį paveldą.

Kiek čia buvo žmonių, kiek daug genialių dailininkų, rašytojų, muzikų, kiek daug tie žmonės nuveikė! Šis žinojimas mane praturtina ir įkvepia. Ir kaip muzikologas aš bandau tuos kūrėjus atrasti, rinkti apie juos medžiagą, ją sujungti ir iš pavienių faktų sudėti mozaiką.

Savo gyvenimo griežtai neskirstau – veikla bendruomenėje, akademijoje ar koncertų salėse – viskas gyvenime sutelpa ir gražiai susipina tarpusavyje.

Nupieštas pastatas.
Vilniaus choralinė sinagoga. Edvino Binderio iliustracija

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenei labai svarbi bendruomenės būstinė. Tai senas pastatas, kuris visada buvo susijęs su Lietuvos žydais – caro laikais čia buvo žydų mergaičių gimnazija, tarpukariu – organizacijos „Tarbut“, kuri rūpinosi žydų tautine kultūra ir švietimu, mokykla. Pats pastatas gali būti gražus, negražus, puikiai suremontuotas ar ne, bet svarbiausia, kad ten būtų žmonių. Todėl labai džiaugiuosi, kad šiandien būstinėje verda gyvenimas – vaikų būreliai, renginiai senjorams, bendri visų bendruomenės narių pabuvimai, pažymimos šventės, vyksta šachmatų varžybos – šachmatais žaidžia ne vien tik Lietuvos žydų bendruomenės nariai, bet ir kiti šachmatininkai, pavyzdžiui, Vytautas Landsbergis, kuris kažkada buvo Lietuvos konservatorijos šachmatų komandos lyderis.

Taigi galima sakyti, kad pastatas gyvas, jame vyksta gyvenimas. Mūsų renginiai dažnai vyksta pasaulinio garso smuikininko, virtuozo Jaschos Heifetzo vardu pavadintoje salėje – tai vienintelė jo vardo salė visoje Lietuvoje. Ilgai svajojome įsigyti ir ten pastatyti gerą fortepijoną, kuriuo būtų malonu groti, kuris gražiai skambėtų, ir galiu pasidžiaugti, kad mums pavyko. Tiesti tiltus tarp žmonių (ir ne tik tautiečių), tvirtinti ryšius – tai be galo svarbu.

Parengta bendradarbiaujant su Tautinių mažumų departamentu prie LR Vyriausybės.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.