2021 06 02

Valentinas Mitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Lietuva, nedalyvaudama Kinijos geopolitiniame projekte, rodo pavyzdį

EPA nuotrauka

Lietuva ką tik pareiškė nedalyvausianti Kinijos sukurtame bendradarbiavimo su Rytų ir Vidurio Europos valstybių formate, vadinamame 17+1. Šis Lietuvos sprendimas susilaukė pritarimo Vakaruose, kur dar vis nedrįstama pasipriešinti Kinijos geopolitiniam „Diržo ir kelio“ projektui. Nemažai žmonių Lietuvos sprendimą vadina klaida, nes neva mes beveik savižudiškai atsisakome Kinijos investicijų. Taip manantieji klysta, nes Kinijos tikslas nėra investuoti į Lietuvos ar kitų pasaulio šalių ekonomikas, bet pasiekti ekonominį dominavimą.

2013-aisiais Kinija paskelbė ambicingą tikslą sukurti globalų „Diržo ir kelio“ geopolitinį projektą. Tai infrastruktūrinis projektas, kuriuo siekiama susieti Kiniją su Vakarų Europa, Pietryčių Azija ir Rytų Afrika. Užmojai labai dideli, o tam skiriamos sumos – milžiniškos. Projekte turėtų dalyvauti apie 60 valstybių, keturi su puse milijardo žmonių, investicijos turėtų siekti trilijonus dolerių. Tai didžiausias ekonominis geopolitinis ir politinis projektas istorijoje.

Kinijos ekonomika yra antra pagal dydį pasaulyje. Tačiau, kalbant apie Kiniją ir besižavint pigiais ir dažnai gerais šioje šalyje sukurtas produktais, užmirštama, kad Kinija yra komunistinė valstybė. Kinijos komunistų partijos vaidmuo šalyje yra nekvestionuojamas. Valstybė yra apribojusi interneto prieigą prie kitų pasaulio šalių pateikiamos informacijos, šalyje nėra gerbiamos nacionalinių ir religinių mažumų teisės. Kitaip tariant, Kinijos vystymosi modelis yra visai priešingas liberaliems Vakarams.

EPA nuotrauka

„Šilko kelio“ projektas nėra Kinijos verslininkų projektas. Kinijos verslas yra visiškai priklausomas nuo Kinijos kompartijos norų. Šis projektas gimė Kinijos komunistinių vadovų galvose, o jį rengė Kinijos žvalgybos bei kiti valstybiniai dariniai, kuriems mažiausiai rūpi laisva rinka. Vadinant daiktus tikraisiais vardais, tai yra geopolitinis projektas, kuriuo siekiama vyrauti pasaulyje, nustumiant liberalius Vakarus į šoną. Ne be reikalo šiam Kinijos sumanymui priešinasi JAV – juk tai būtų jos nubloškimas iš lyderių pozicijos į antraeilį vaidmenį. Dar blogiau, Kinija primestų nedemokratišką valdymo modelį Vakarams.

Ekonominiu pažiūriu, Kinijos investicijos, vykdant ambicingą „Diržo ir kelio“ projektą, neatneša norėto ūkių suklestėjimo ir dažnai tampa korupcijos bei pinigų švaistymo pavyzdžiais. Kinijos projektai Šri Lankoje, Malaizijoje bei Pakistane tapo neūkiškumo pavyzdžiais. Bangladešas net atsisakė greitkelio (kuris buvo „Diržo ir kelio“ projekto dalis) tiesimo dėl labai plačiai paplitusios korupcijos. Buvusios sovietinės Vidurio Azijos respublikos, įsileidusios Kinijos kapitalą, skundžiasi, kad Kiniją domina tik regiono gamtos ištekliai. Taip pat vis garsiau skamba skundai dėl to, jog Kinijos bendrovės atvirai diskriminuoja vietinius gyventojus. Kirgizijoje Kinijos bendrovės kaltinamos korupcija bei aplinkos apsaugos reikalavimų nesilaikymu.

Be to, į Kinijos investicijas buvusiose sovietinėse Azijos respublikose skersai žiūri ir Rusija, kuri nė iš tolo negali pasiūlyti tokių didelių pinigų kaip Kinija. Visgi ji šias respublikas laiko „artimuoju užsieniu“ arba savo įtakos sfera.

Šlove negali pasigirti ir Kinijos pastangos investuoti Afrikoje, tačiau Kinija tvirtai žengia į šį kontinentą. Vakarų rinkos ekonomikos paprastai investuoja ten, kur galima gauti pelno ir gauti kuo greičiau. Kinijos ūkiui, reguliuojamam Komunistų partijos, geopolitiniai sumetimai, o ne pelnas, yra pirmoje vietoje. Todėl Kinija Afrikoje turi nemažą pranašumą.

Baltarusija visą laiką gyrėsi bendradarbiavimu su Kinija. Šiuo metu užspaustas Aliaksandras Lukašenka mano, jog Kinija taps alternatyva Europos Sąjungai. Tačiau taip nebus. Kiniją domina ES, o su ES ryšių neturinti (visų pirma logistinių) Baltarusija Kinijai nėra įdomi.

Grėsmę politiniu lygmeniu suvokia ne tik JAV, bet ir ES. Europos Parlamentas patvirtino investicijų patikros mechanizmą, kuriuo tikrinama, kas „stovi už investuotojų nugarų“. Galima pastebėti, kad ne kartą yra buvę atvejų, kai, pavyzdžiui, prancūziška firma yra prancūziška tik pavadinimu bei registracijos vieta. O po iškabos priedanga slypi Kinijos kapitalas.

Graikijos ministras pirmininkas K. Mitsotakis ir Kinijos prezidentas Xi Jinping lankosi Pirėjo uoste. EPA nuotrauka

Paprastai tokios firmos veržiasi į susisiekimo, naujausių technologijų sektorius. Norėdama išlikti, ES turi tokių investuotojų vengti, nes anksčiau ar vėliau Kinijos investicijos tampa ir politiniu svertu. Tai matome, pavyzdžiui, Graikijoje, kur kinai, pasinaudoję sunkia šalies ūkine padėtimi, įsigijo Pirėjo uostą. Be abejonės, dėl šios priežasties pietinių ES šalių atstovai ES institucijose dažnai ima balsuoti už Kinijai svarbius sprendimus.

Na, o Lietuva? Lietuva, be abejo, yra Kinijos akiratyje vien dėl Klaipėdos uosto. Lietuvos sprendimas nedalyvauti formate 17+1 yra geras žingsnis, atkreipiantis dėmesį ir į Kinijos bandymus skaldyti ES. Ar viską lemia tik pinigai, parodys ateitis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien