2021 08 05

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Lietuva nėra rasistinė šalis

Augminas Petronis.
Augminas Petronis. Gedimino Šulco nuotrauka

Tai savaip psichoterapiška – išmokti tiksliai įvardinti, ką jauti. Pavyzdžiui, mažesni vaikai kartais skundžiasi, kad jiems skauda pilvą. Iš tikrųjų jie nori valgyti, tik nemoka to įvardinti. Atsakingas suaugusysis gali išsigąsti, girdi – vaiką kokia liga užklupo. Bet iš tiesų jam tik reikia pavalgyti ir išmokti tiksliai pasakyti, ką jaučia.

Per Lietuvos sieną pradėjus nardyti migrantams, kai kurie viešieji intelektualai netruko besti į pagrindinę problemą, kurią atskleidė krizė: įsisenėjusį lietuvių rasizmą. Pavyzdžiui, režisierius Oskaras Koršunovas neseniai Lietuvą pavadino „giliai homofobiška ir rasistine šalimi“ ir vėliau kaip šito įrodymą bedė pirštu: „Matome, koks požiūris į pabėgėlius.“ O štai Žmogaus teisių instituto direktorė Jūratė Juškaitė praeitą savaitę ragino valstybę kuo skubiau imtis kurti nacionalinę nediskriminavimo politiką, kuri pagaliau išmuštų iš lietuvio rasistą.

Bet kaip užčiuopti lietuvių rasizmą, kai aplink tamsesnės odos spalvos žmonių – vos vienas kitas? Na, pavyzdžiui, J. Juškaitės argumentai keli ir visi žinomi: pirmas koziris ant stalo – apklausos tipo tyrimas, rodantis, kad 2020 m. net ketvirtadalis lietuvių nenorėjo kaimynystėje gyventi su musulmonu, trečdalis – su pabėgėliu ir t. t.

Taigi duodi lietuviui lapą ir klausi: „Šalia kurio iš šitų žmonių nenorėtumėte gyventi?“ Lietuvis sunkiai atsidūsta. „Kad pabėgėlis pabėgėliui nelygu, – sako, – o musulmonas musulmonui. O nėra varianto „žmonės, kurie naktimis garsiai klausosi muzikos?“ Na, nėra, tai nėra. Jei jau reikia ką nors pažymėti, tai prašom.“

Žmonės gauna sąrašą, iš kurio reikia ką nors išsirinkti. Ir jie ką nors išsirenka. Apklausa rodo, kad gavę sąrašą žmonės išsirinko keletą punktų. Kodėl punktai buvo būtent tie, kaip skirtingi žmonės priėmė sprendimą žymėti vieną, o ne kitą, apklausa nerodo. Galbūt kas nors pasirinko punktą „nenoriu gyventi šalia musulmono“, nes nenorėjo įžeisti savo mylimų kaimynų baltarusio, lenko ir romo, naiviai galvodamas, kad šalia musulmono niekada neteks gyventi.

Kitas argumentas – irgi iš geležinės logikos sulituotas. Migrantų iš Artimųjų Rytų lietuviai nenori, bet jei kas migruoja iš Baltarusijos ar Ukrainos – prašom, jokių problemų. Kuo skiriasi iranietis nuo ukrainiečio? Odos spalva. Rasizmas – aiškus kaip ant balto delno.

Tik tiek, kad ukrainietis nuo iraniečio skiriasi ne tik odos spalva. Ukrainietis yra bendro sovietinio ir iš dalies bendro posovietinio likimo žmogus. Galima drąsiai pajuokauti, kartu išgerti alaus ir atsargiai paklausti, ką jis galvoja apie karą Donbase. Apie karą Irake, aišku, ką nors irgi visi girdėjom, bet ką irakietis apie tai galvoja baisu ir klausti – gali gi žmogų įžeisti. Apskritai, ko nesakyti irakiečiui, kad netyčia neįžeistum? Ir kaip jie elgiasi, kai įsižeidžia? Jei koks irakietis gatvėje prikimba prie tavo žmonos ar merginos, ir pasiunti jį, ar jis supyksta tiek, kad pasiunčia tave iš paskos, ar tiek, kad trenkia tau į veidą? Be to, irakiečiai nėra tiesiog irakiečiai – jie yra arabai arba kurdai. Dar gali būti asirai arba turkmėnai, bet tai gerokai mažiau tikėtina. Ar bendravimas su šitomis skirtingomis grupėmis kuo nors skiriasi? Iš kur, po galais, lietuviui visa tai žinoti?

Jauni intelektualai važiuoja į studijuoti į Vakarus arba Lietuvos universitetuose skaito vakarietišką literatūrą. Kai prieinama prie rasės klausimo, jie mokosi teorijų ir paaiškinimų, atsiradusių bandant paaiškinti, kas vyksta šalyse, kur skirtingos rasės daugelį metų gyveno šalia viena kitos ir jų santykiai neretai būdavo sudėtingi ir įtempti. Abipusės baimės bei nuoskaudos ten paveldimos karta iš kartos, ir jų pasitaiko kasdien.

Bet JAV ar Vakarų Europos patirtį aprašantys modeliai ne visai paprastai limpa Lietuvai. Tiesą sakant, jie suteikia žodžių ir modelių skirtingų rasių santykiams aptarti, bet tie žodžiai ir modeliai, netikdami naujoms aplinkybėms, ne padeda, bet trukdo juos suprasti. Žinoma, vienaip ar kitaip į rasizmo modelį lietuvių kultūrą suspausti galima, bet net plika akimi matyti, kad galai bent jau ne visai sueina. Čia, Lietuvoje, nėra įsenėjusių nuoskaudų tarp baltųjų ir tamsesnių odos atspalvių žmonių – pastarųjų čia niekada beveik nebuvo. Viską, ką daugelis lietuvių žino apie migrantus, jie žino iš medijų. O medijose informacija įvairi, kaip įvairūs ir migrantai – nuo kuo nuoširdžiausios atjautos vertų motinų su vaikais iki įžūlokų jaunų vyrų, kuriuos tikrai nežinia ar norisi tiesiog paleisti į gatves. Ir dar internete sklando daug medžiagos, kuriai atrinkti bei patikrinti reikia daug laiko ir kantrybės – turiu omeny nemalonias istorijas apie Naujuosius Kelne ar Vakaruose augančius nusikalstamumo rodiklius. Ir staiga – jie jau čia.

Migracijos baimę kelia ne pavojus, iškilęs rasinio grynumo svajonei. Migracijos baimę kelia ne tvirtas įsitikinimas, kad visi migrantai – nusikaltėliai, priekabiautojai ar pusiau gyvuliai iš prigimties. Baimę kelia tai, kad jų čia niekada nebuvo. Baimę kelia nežinomybė.

Anekdotiniai duomenys, rodos, tai patvirtina. Pavyzdžiui, viename žurnalistiniame reportaže Naujosios Vilnios gyventojai, klausinėjami, ar sutiktų, kad šalia jų būtų apgyvendinti pabėgėliai, kartoja vieną ir tą patį: „Mes nežinome, kokie jie žmonės.“

Bijoti tamsios odos spalvos žmonių tiesiog neracionalu – nėra jokios protingos priežasties manyti, kad kas nors yra kvailesnis ar mažiau vertingas dėl savo gymio. Viena iš priežasčių, kodėl rasizmas toks atgrasus, yra ta, kad jis kvailas. Bet bijoti nežinomybės – visai kas kita. Tai nėra neracionalu. Bijoti nežinomybės, tiesą sakant, neretai yra visai protinga.

Jeigu pirmą kartą atvažiuojate į kurią nors Pietų Amerikos sostinę ir esate protingas žmogus, jūs nevaikščiosite, kur papuola. Žinoma, jei pagrindinė aikštė pilna žmonių, greičiausiai joje gana saugu. Bet į skersgatvius, ypač naktį, geriau per daug nelandžioti. Ir ne dėl to, kad jums atrodo, jog visi vietiniai – banditai ir būtinai būsite apiplėštas. Tiesiog nežinote, kuris skersgatvis saugus, o kurio reikia vengti. Ir kol nežinote, vengiate jų visų.

Priešingai, miestą, kuriame gyveni, pažįsti ir daugiau ar mažiau žinai, kuri alėja visiškai saugi net ir naktį, o prie kurių garažų nelįsti net dieną – gal ten koks piktas šuo kartais išeina pabėgioti. Bet jei į tūkstantį gyventojų turintį miestelį staiga atkeliauja keli šimtai migrantų, tokio pobūdžio žinojimui ateina galas. Miestelis, kuris buvo savas, per vieną naktį gali tapti pusiau svetimas. Tai gąsdina. Nenorėti prarasti pažįstamo pasaulio – visiškai sveikas žmogiškas noras.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tad tai, kas rodosi kaip rasizmo liga, galbūt tėra tik pažįstamos, saugios ir aiškios aplinkos alkis. Juk niekas šiandien negali pasakyti, kiek tūkstančių migrantų galų gale pasiliks Lietuvoje, kaip seksis juos integruoti, ir ar mūsų gatvės bus tokios pat saugios kaip ir iki šiol (tai yra ne šimtu procentų, bet bent jau gerokai daugiau nei patenkinamai saugios). Nežinia kelia baimę. Ir tą reikia pasakyti garsiai: jei kas nors nenori priimti migrantų, tai toli gražu nereiškia, kad jis yra rasistas.

Jei šiuose žodžiuose yra tiesos, tai neverta tikėtis, kad rasizmą smerkiančios socialinės reklamos ar pamokos mokyklose smarkiai padės. Juo labiau nepadės prieš migrantų įkurdinimą protestuojančių deveniškiečių lyginimas su žydšaudžiais – tokie ir panašūs dalykai, vis pasirodantys socialiniuose tinkluose, nebent tik pagilins nesusikalbėjimą. Jei didelis skaičius migrantų vis dėlto pasiliks Lietuvoje, mums visiems teks rasti, kaip sugyventi kartu, vadinasi – pažinti vieniems kitus. Nežinios baimę reikės įveikti. Greičiausiai tokiu atveju tiek lietuviai, tiek migrantai turės ir gerų, ir blogų patirčių. Mes jiems juk tokie pat baugūs ir nepažįstami.