Lietuviai pasaulio ekranuose (II): teatro ir kino dailininkas Mstislavas Dobužinskis

Pasirodo, tai vertingi kurį laiką šiame teatre dirbusio dailininko Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) darbai. Tarp grąžintų dokumentų rasti ir keli susiję su kinu – kino filmų kūrimo bendrovės „Lith-Art-Film“ steigimo įstatai, tos pačios bendrovės formuliaras. Pastarieji itin sudomino tuo metu Prahoje viešėjusius LRT televizijos laidos „Daiktų istorijos“ kūrėjus – Saulių Pilinkų ir Editą Mildažytę. Galbūt M. Dobužinskis Lietuvai draugiškoje Čekijoje (tuomet Čekoslovakijoje) ieškojo būdų kurti lietuvišką vaidybinį filmą? (Laidos reportažą galite pasižiūrėti čia.)

Kas gi tas Mstislavas Dobužinskis? Kokie jo saitai su Lietuva ir kinu?

Nors M. Dobužinskis gimė rusiškame Novgorode, mirė amerikietiškame Niujorke, didžiąją dalį savo gyvenimo praleido už dabartinės Lietuvos geografinių ribų, o rusiškai mokėjo tikrai geriau nei lietuviškai, tačiau jo asmenybė neatsiejama nuo Lietuvos ir jos meno istorijos. Pats menininkas save kildino iš senos lietuvių giminės. Dar ir šiandien Anykščių rajone, Kavarsko seniūnijoje, galima rasti gyvenvietę – Dabužius. 

M. Dobužinskis prisiminimuose teigė, kad būtent čia stovėjusį dvarą dar nuo 1532 m. valdė jo protėviai. Ne kartą į šias vietas lyg į piligriminę kelionę traukė ir pats menininkas, nors dvaras jau kadaise buvo paleistas iš šeimos rankų. Štai 1929 m. spalį laiške žmonai jis rašė: „Tik ką grįžau – iš Dabužių! Ir pagaliau tai atsitiko – esame protėvių žemėje.“ Būtent 1929-aisiais M. Dobužinskis ilgesniam laikui įsikūrė Lietuvoje. Nuo šių metų skaičiuojamas lietuviškasis jo kūrybos dešimtmetis, kurį nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, kai dailininkas pasitraukė toliau į Vakarus.  

Mstislavo tėvas – Valerijonas Dobužinskis (1841–1921) – buvo rusų armijos karininkas, generolas. Per 1863 m. sukilimą dėl savo lietuviškos kilmės jis buvo laikomas įtartinu ir areštuotas. V. Dobužinskio šeima buvo ištremta. Pirma – į Suomiją, o vėliau – į Novgorodą, kur 1875 m. ir gimė būsimas dailininkas, šį pomėgį taip pat paveldėjęs iš tėvo. 

Klajokliškas buvo ir Mstislavo gyvenimas. Tiesa, gana anksti atvedęs jį ir į Lietuvą. Jau 1884 m., per Velykas, dar būdamas vaikas pirmą kartą lankėsi Vilniuje pas savo dėdę, žinomą Vilniaus teisininką Fiodorą Dobužinskį.

„Mūsų šeimoje ir visoje giminėje Vilnius buvo laikomas mūsų miestu. Tėvas čia buvo baigęs kadetų korpusą“, – vėliau atsiminimuose prisimins dailininkas. Pats Mstislavas Vilniuje baigė Vilniaus II vyrų gimnaziją, kurioje mokėsi 1889–1895 m. Per išleistuves gimnazijos direktorius jam pranašavo jo dėdės, teisininko, ateitį. 

Teisės studijas M. Dobužinskis tikrai netrukus baigė Sankt Peterburge, tačiau širdis traukė kitur – 1899 m. jis išvyko į Miuncheną studijuoti dailės. Vėliau dailės studijas tęsė Sankt Peterburge, ten įsitraukė į „Meno pasaulio“ (Мир искусства) grupę. Nuo 1907-ųjų pradėjo aktyviai bendradarbiauti pirma su Rusijos, o vėliau ir visos Europos teatrais (kūrė scenografijų ir kostiumų eskizus), dėstė dailės akademijoje ir t. t. M. Dobužinskis buvo labai produktyvus ir gana populiarus menininkas. 

Netrukus menininką geriau pradėjo pažinti ir Lietuvoje – 1908-aisiais įvyko jo pirmoji dailės paroda Vilniuje. Nebuvo Lietuvoje pamirštas ir šaliai atkūrus nepriklausomybę 1918-aisiais. Dar 1923 m. M. K. Čiurlionio galerija Kaune įsigijo dailininko darbų, 1925 m. pirmą kartą dailininkas bendradarbiavo su Valstybės teatru Kaune – atvyko čia kurti scenovaizdžio ir kostiumų Piotro Čaikovskio operos „Pikų dama“ pastatymui.

Lietuva menininkui tapo savotišku gelbėjimosi šiaudu nuo bolševikų valdomos porevoliucinės Rusijos, kurioje M. Dobužinskiui buvo sudėtinga prisitaikyti. Prieškarinėje Rusijoje buvo dailininkų būrelis „Mir iskusstva“. Šios grupės dailininkų kūryba pasižymėjo retrospektyvizmu, estetizmu, užsidarymu nuo tikrovės, išsvajotu stilizavimu, pasyviai iliuzionistišku gamtos kopijavimu. Šiai grupei priklausė ir M. Dobužinskis.

„Po revoliucijos, žinoma, kas šių principų neišsižadėjo, tam nebuvo SSSR vietos ir štai daugelis tos grupės narių emigrantauja“, –1937-aisiais žurnale „Kultūra“ rašė Jonas Kuzminskis. Toliau jis prideda, kad „visa, kas sena, Dobužinskiui yra gražu. <…> Tiesiog skonio aristokratizmas“. Na, ir kaip tokiems „aristokratistams“ reikėjo dainuoti „Internacionalo“ eilutes „Pasaulį sena išardysim“?“

Todėl trečiojo dešimtmečio viduryje M. Dobužinskis gavo Lietuvos Respublikos pilietybę, kuri jam tapo bilietu į Vakarus. Kurį laiką padirbėjęs tai vienur, tai kitur, nuo 1929 m. jis pastoviai apsistojo Lietuvoje ir čia kūrė, aktyviai bendradarbiavo su teatru (sukūrė 38-ių spektaklių scenografiją ir kostiumus), tapė Lietuvos vaizdus, studijavo Lietuvos heraldiką, trumpai vadovo Kauno meno mokyklos grafikos ir dekoratyvinės tapybos studijoms, vėliau laikė privačią dailės studiją ir pan. O kaipgi kinas?

Straipsnio pradžioje minėtus LRT žurnalistus teks kiek nuliūdinti. Prahoje rasti M. Dobužinskio kino veiklos dokumentai anaiptol nereiškia, kad jis šiame mieste tikėjosi rasti galimybių kurti lietuviškus filmus. Prahoje M. Dobužinskis 1936 m. kūrė scenografiją ir kostiumus spektakliui „Eugenijus Oneginas“, o rasti kino veiklos dokumentai ankstesni, iš 1932-ųjų. Tuo metu M. Dobužinskiui jie nebebuvo aktualūs. 

Na, ar bent jau nebuvo aktualus jų turinys, mat šiuos dokumentus, tiksliau tuščią „blogąją“ jų pusę, menininkas naudojo kaip popierių savo eskizams. Tai liudija ir daugiau išlikusių tų pačių kino dokumentų kopijų, tik jau sukarpytų į smulkesnes dalis, atitinkančias piešinius kitose dokumentų pusėse. Nieko neprikiši – taupu ir ekologiška!

Tie keli rasti „pilni“ dokumentai primena apie anksčiau žinotą, tačiau gerokai primirštą M. Dobužinskio pėdsaką nedidelėje tarpukario Lietuvos kino industrijoje. Tarp jų – 1932 m. liepos 22 d. Kauno savivaldybėje įregistruotos (registracijos eilės Nr. 38) pasitikėjimo bendrovės „Lith-Art-Film“ įstatai. 

Pastaroji bendrovė buvo įregistruota keturių asmenų: Vaclovo Rickaus-Rickevičiaus, Juozo Čerkausko, Mstislavo Dobužinskio ir dailininko Antano Rūkštelės. Įstatuose nurodyta: „Bendrovės tikslas – kurti ir gaminti Lietuvos kronikas, apžvalgas, krašto pažinimo ir kitokius filmus; juos demonstruoti Lietuvoje ir užsieny ir ruošti norinčius asmenis filmo darbui.“ Šiam tikslui pasiekti kiekvienas iš keturių steigėjų į bendrovę įnešė po 500 litų, taip sudarydami pradinį (2000 litų) kapitalą. 

Suprantama, su tokia suma toli nenuvažiuosi. Tai liudija antrasis dokumentas – formuliaras, kuris skirtas užpildyti norintiesiems tapti pasitikėjimo bendrovės „Lith-Art-Film“ nariais. O kad tokie taptų, reikėjo taip pat sumokėti piniginį įnašą. 500 litų garantavo nario vardą ir vieną balsą bendrovės valdyboje, dar penki šimtai – ir balsų jau turėsi du. Įnašą sumokėti galima ir dalimis. 

Praėjus dviem savaitėms po bendrovės įkūrimo, 1932 m. rugpjūčio pradžioje, „Lietuvos aide“ informuota, kad bendrovėje jau yra 16 narių (16 x 500 = 8000 Lt), išrinkta jos laikinoji valdyba, kurios pirmininkas – M. Dobužinskis. Teigiama: „Paruošiamieji darbai jau pradėti. Nupirktas filmų aparatas ir baigiama įrengti laboratorija filmams apdirbti. <…> Filmų pastatymo darbai bus pradėti rudenį.“ 

Suprasti, kodėl taip skubėta pradėti filmų gamybos darbą, padeda pati bendrovės įsteigimo data – 1932 m. liepos 22 d. Mat vos po kurio laiko, 1932 m. rugpjūčio 1 d., Lietuvoje pagaliau pradėjo veikti dar kadaise svarstytas, tačiau anksčiau taip ir nepriimtas įstatymas, kuriuo Lietuvos kino teatrų savininkai buvo įpareigoti kiekvieno seanso metu rodyti lietuvišką kino kroniką, ne trumpesnę nei 120 metrų. Akivaizdu, kad bendrovė sukurta pasinaudoti šiuo įstatymu ir tapti viena iš šių kino kronikų tiekėjų. O kai kas dar sako, kad lietuviai – neversli tauta!

Priimtas įstatymas iš tiesų sukėlė lig tol nematytą lietuviškos kino produkcijos gamybos bumą – M. Dobužinskio „Lith-Art-Film“ (netrukus tapusi „Lith-Film“) buvo tik viena iš kelių bendrovių, tuo metu pradėjusių savo veiklą. Tačiau panašu, kad viltys, dėtos į kino filmų gamybą, lūkesčių nepateisino – darbo buvo daug, o pelnas labai abejotinas. Nepadėjo tam ir įstatymo trūkumai ir jais pasinaudoti norėję kronikų kūrėjai ar kino teatrų savininkai. 

Štai po įstatymo priėmimo JAV lietuvių kino operatorius Kazys Lukšys, turėjęs daug medžiagos, seniau nufilmuotos Lietuvoje, pradėjo ją perdaryti į kronikas ir kino teatrams pigiau tiekti 2–3 metų senumo vaizdus. O kino teatrų savininkus vienijanti Lietuvos kinematografininkų sąjunga pasiskelbė, kad kino teatrai kino kronikas gali pirkti tik per ją – ji reguliuos (mažins) kainas ir, žinoma, paims šiokį tokį procentą… (Apie tarpukario Lietuvos kino kroniką skaitykite čia ir čia.) Prireikė valstybės įsikišimo, kol visa velniava galiausiai buvo išspręsta.

Nežinia, kas išblėso pirma – entuziazmas ar pinigai. 1932 m. rudenį „Lith-Art-Film“ iš tiesų pradėjo demonstruoti savos gamybos kronikas, bet jau 1933 m. kovo pabaigoje bendrovė nutilo. O juk dar neseniai, vasarį, skelbė apie planus kurti garsinę (lig tol rodytos tik tylios) Lietuvos kroniką; kartu su kitomis bendrovėmis jungėsi į Lietuvos kronikų centrą, kuris turėjo ginti jų narių – kino kronikų gamintojų – interesus.  

Iš viso suspėjo sukurti bent devynias skirtingas kino kronikas, nors nėra aišku, ar paskutinė, devintoji, kino kronika išėjo į kino ekranus. Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomuose kino cenzūros dokumentuose yra 1933 m. kovo 16 d. datuotas šios kronikos turinys (turėjo būti rodomas mokinių sodinamas jaunimo medis; rožės Kauno Karo muziejaus kieme; Klaipėdos uostas; atrodo, platus siužetas-reklama apie vokiškus „E. C. Flader“ firmos ugnies gesintuvus), tačiau cenzoriaus prierašas byloja, kad kronika taip ir nebuvo pateikta cenzūruoti…

Nepaisant savo trumpos veiklos, „Lith-Art-Film“ produkcija spėjo pasižymėti kaip viena geresnių Lietuvos ekranuose.

„Lig šiol vis dar teisingai nusiskundžiama mūsų kino kronika. Be techniškojo kronikos atlikimo, daug priekaištų tenka kronikų pasirinktiems siužetams. Ypač nusibodę ir stačiai iki gyvo kaulo įgrisę visokie paradai, iškilmės ir pan. Čia su pasitenkinimu tenka pabrėžt, kad Lietuvoj esama pora kronikų gamintojų, kurie nesinaudoja minėtų kronikų šablonu. Tai Lietuvos Kinematografijos Mėgėjų S-ga ir b-vė su prof. Dobužinskiu priešaky – Lithfilm. Šių dviejų bendrovių mūsų ekranuose matytos kronikos, reikia pripažinti, bent siužeto, turinio požiūriu, toli pralenkia kitų gamintojų kronikas. Mūsų minimose kronikose, pav., parodomi gražiai parinkti Lietuvos vaizdai, ūkininkų darbai (rugiapjūtė), Telšių – Kretingos geležinkelio statyba ir t. t. Šiais kronikų objektais publika domisi ir todėl gera būtų, kad ir kiti kronikų gamintojai mestų filmavę tik oficijalias iškilmes ir imtųsi rodyti dailiuosius Lietuvos vaizdus, kurių juk netrūksta“, – 1933-iųjų sausį rašyta žurnale „Naujoji Romuva“.

Atrodo, kad „Lith-Art-Film“ kūrimosi pradžioje svajota ir apie vaidybinį kiną. Bent taip leidžia spėti spaudoje rasta informacija, kad bendrovė tikisi ateityje prikalbinti filmus režisuoti ir tuo metu Lietuvoje dirbusį kitą žymų „pabėgėlį“ iš Rusijos – aktorių ir režisierių Michailą Čechovą (1891–1955 m.). Juk nesiims tokia žvaigždė paprasčiausių kino kronikų režisuoti! Tačiau prie vaidybinio kino kūrybos M. Dobužinskiui teko prisiliesti užsienyje, o ne Lietuvoje.

Jau prieš dešimtmečiui apsistodamas Lietuvoje, 1929 m. dailininkas Lietuvos spaudai pripažino, kad turi patirties ir kino srityje. „Teko padirbėti ir kinematografui. Trys mano interjėriai dalyvauja „Central Cinema“ filmoje „Vaisingumas“ E. Zola“, – apie darbą prancūzų filme „Fécondité“ (1929 m.) pasakojo jis Borisui Dauguviečiui žurnale „7 meno dienos“. Gal ši, nors ir nedidelė, patirtis prisiliečiant prie kino ir lėmė, kad būtent M. Dobužinskis stojo prie „Lith-Art-Film“ vairo? 

Vėliau tokių patirčių buvo ir daugiau. Bene ryškiausiai M. Dobužinskio kino karjeroje šviečia kitas prancūzų filmas – „Pikų dama“ (La Dame de pique, 1937 m.), režisuotas M. Dobužinskio likimo draugo, taip pat pabėgėlio iš Rusijos, aktoriaus ir režisieriaus Fedoro Ozepo. M. Dobužinskio pavardę galime rasti ir šio filmo titruose. Seniau titruose tilpdavo tik svarbiausių filmo asmenų pavardės, anaiptol ne kiekvienas prisidėjęs prie filmo kūrimo į jį patekdavo – tai didelis pasiekimas, bene vienintelis toks M. Dobužinskio kino karjeroje.

JAV lietuvio, žurnalisto Raimundo Mariaus Lapo teigimu, M. Dobužinskis taip pat dirbo kuriant bent kelis tarpukario britų filmus, po Antrojo pasaulinio karo trumpai darbavosi ir JAV, Holivude. Čia kūrė scenovaizdžius noir filmams „Keista moteris“ (The Strange Woman, 1946 m., prieinamas internetu) ir „Nusivylusi ponia“ (Dishonored Lady, 1947 m., prieinamas internetu). Tačiau Holivude M. Dobužinskis išbuvo tik pusmetį, nes tenykštė aplinka jam nepatiko. 

Žinant tokius menininko karjeros vingius pasaulio kinematografe, lietuvių žurnalistų iškeltą klausimą apie M. Dobužinskį ir kiną Prahoje galima įvertinti kitaip. Esu tikras, jei jis būtų gavęs viliojantį pasiūlymą padirbėti kuriant vieną iš tarpukariu sparčiai augusios Čekoslovakijos kino industrijos kūrinių, tikrai būtų bent pasvarstęs apie jo priėmimą.

Šiandien M. Dobužinskio darbai išsibarstę ir saugomi įvairiausiose Europos ir Šiaurės Amerikos institucijose. Tai liudija autorių daug klajojus ir dirbus skirtingose valstybėse. Lietuva čia buvo tik viena, nors ir labai svarbi stotelė, su kuria menininkas jautė artimą asmeninį ryšį. M. Dobužinskio kinematografinė veikla simboliškai liudija tą patį, nors menininkas su kinu dirbo Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir JAV, tačiau pats kino bendrovę įkūrė tik vieną – nedideliame, kiek provinciškame tarpukario Kaune.