Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Lietuviai pasaulio ekranuose (VI): lietuvė, vaidinusi pirmame garsiniame sovietiniame vaidybiniame filme

Regina Januškevičienė filme „Kelias į gyvenimą“ (1931 m.). Kino-teatr.ru nuotrauka

Buvusių ciklo „Lietuviai pasaulio ekranuose“ herojų – Andriaus Olekos-Žilinsko ir Mstislavo Dobužinskio – istorijos savotiškai panašios. Gimę ir augę Rusijoje, čia pradėję karjerą, po revoliucijos jie Sovietų Rusiją iškeitė į tėvų ar senelių žemę – Lietuvą. O šiame straipsnyje pakalbėsime apie visiškai priešingą scenarijų.

Regina Vaitavičiūtė gimė 1896-ųjų vasarą Lietuvoje. Tiesa, moteris pati gerai nežinojo, kada tiksliai ir kurioje Lietuvos vietoje ji gimė. Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomose jos autobiografijose ir charakteristikose galime rasti bent kelias labai skirtingas vietas – pradedant Bostonu, JAV, kur XIX a. pab. uždarbiavo jos tėvai, baigiant Ukmergės ar Vilkaviškio rajonu. Gimimo data varijuoja nuo 1896 liepos 8 d. iki rugpjūčio 18 d. – gerokai per didelis laiko intervalas, kad jį paaiškintų tik 1918-aisiais Rusijoje įvestas Grigaliaus kalendorius ir dėl jo susidaręs datų skirtumas.

Galų gale biografijoje įsitvirtino paskutinė gimimo vieta – Maskvietiškio kaimas Vilkaviškio rajone. Tiesa, šeima nemažai keliavo, tėvas uždarbiavo tai viename, tai kitame dvare, Reginai jaunystėje teko susipažinti ir su mūsų jau minėtu Gelgaudiškio dvaru. Pati mergina irgi nenustygo vienoje vietoje – anksti išryškėjo jos geras balsas, tad buvo pakviesta dainuoti Stasio Šimkaus suorganizuotame chore, su juo keliavo per Lietuvą. Kai mergaitei suėjo keturiolika metų, suradus rėmėjų, ji buvo išleista į Kauną mokytis „Saulės“ mokytojų kursuose. Vėliau Utenoje su vargonininku Jonu Baniu R. Vaitavičiūtė organizavo mėgėjų teatrą, vaidino „Amerikoje pirtyje“. Čia jauną tamsiaplaukę ilgakasę merginą ir pastebėjo netoliese atostogavęs teisininkas, ką tik išrinktas Rusijos imperijos IV šaukimo Valstybės dūmos (1912–1917) deputatas Mykolas Januškevičius (1886–1942).

Po metų, 1913-aisiais, pora jau atšoko vestuves. Palyginti neturtingiems, nemažai vaikų turėjusiems Reginos tėvams tai buvo tikra svajonė – teisininkas, Valstybės dūmos narys galės puikiai aprūpinti jų dukrą, o jie juk nesugebėjo nė padoraus kraičio sukrauti. Atrodo, M. Januškevičius tikrai buvo įsimylėjęs iki ausų, netrukus jaunieji susilaukė ir dukters. Regina su vyru išvyko į Sankt Peterburgą, vėliau persikėlė į Maskvą. Rusijos didmiesčiuose pergyveno Pirmąjį pasaulinį karą, revoliucijas.

Rusijoje paėmus valdžią bolševikams, Lietuvai 1918-aisiais paskelbus Nepriklausomybę, nenuostabu, kad M. Januškevičius netrukus grįžo į tėvynę. Buvusiam Valstybės dūmos nariui nelabai buvo ką veikti bolševikų Rusijoje, ten likti galėjo būti net pavojinga. Nors M. Januškevičius buvo kairiosios minties atstovas, tačiau apie Rusijos komunistus dažnai atsiliepdavo neigiamai. Po 1926-ųjų perversmo Lietuvoje jis daugiausia atsidėjo spaudos darbui. Tačiau M. Januškevičius į Lietuvą grįžo vienas, be žmonos… Apie R. Januškevičienę Kaune prakalbta tik 1931-ųjų pabaigoje.

Tuo metu Kaune neįtikėtinos sėkmės sulaukė pirmasis pilnametražis vaidybinis garsinis sovietinis filmas – „Kelias į gyvenimą“ (dar rodytas pavadinimu „Kelialapis į gyvenimą“; orig. Путёвка в жизнь, 1931, rež. Nikolajus Ekas (rus. Николай Экк), filmas internete). Kino juostoje pasakojama apie po Pirmojo pasaulinio karo ir revoliucijų Rusijos miestuose išaugusį benamių našlaičių vaikų skaičių ir jauniems našlaičiams nusikaltėliams perauklėti įkurtą koloniją. Filmas jau buvo tapęs tikru kino hitu sovietų Rusijoje, tokiu pat hitu jis tapo ir tarpukario Lietuvoje, kurioje sovietų filmai buvo mėgstami ir gausiai lankomi publikos (plačiau).

Kauniečiai į filmą veržte veržėsi. Nors už teisę jį rodyti kino teatras „Odeon“ paklojo didžiulę pinigų sumą, jo savininkai džiaugėsi – jiems jis buvo daug pelningesnis nei pigesni kūriniai: „Nors „Kelias į gyvenimą“ kainavo 8000 litų, bet pelno buvo. Tuo tarpu kitas filmas „Kiekvienas klausia Erikos“ (vokiečių Jeder fragt nach Erika, 1931, rež. Friedrichas Zelnikas – aut. past.) padarė 2600 litų nuostolių“, – interviu atviravo jie.

Nežinomas fotografas, Vacys Reimeris ir Regina Januškevičienė apie 1946–1948 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Regina Januškevičienė apie 1969 m. Algimanto Kunčiaus / Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Regina Januškevičienė filme „Kelias į gyvenimą“ (1931 m.). Kino-teatr.ru nuotrauka
Filmo „Kelias į gyvenimą“ reklama laikraštyje „Lietuvos žinios“ 1931 m. lapkritį. „Kinfo“ archyvo nuotrauka
Mykolas Januškevičius apie 1913 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Filmas žiūrovų atmintyje išliko ilgai, jis ne kartą pakartotinai rodytas Kauno ir kitų Lietuvos miestų ekranuose, net praėjus veik dešimtmečiui po premjeros, buvo renkamas į populiariausių Lietuvoje filmų 10-ukus (1939-aisiais „Lietuvos žinių“ surengtoje apklausoje kino žiūrovų buvo išrinktas devintu populiariausiu filmu šalyje). Šiandien dažnai abejojama, ar šį filmą tikrai galima tituluoti pirmu sovietinių vaidybiniu pilnametražiu garsiniu filmu, tačiau net nekvestionuojama, kad tai buvo pirmasis visuotinai populiarus sovietų vaidybinis garso filmas.

1931-ųjų lapkritį į kino filmo premjerą šalyje išsiruošusių Lietuvos žiūrovų laukė netikėtumas – dalis jų ekrane galėjo atpažinti matytą veidą, kiti – bent jau atpažinti lietuviškai skambančią pavardę kūrinio titruose: „Lietuvos žinių“ redakt[oriaus] žmona filme „Kelias į gyvenimą“. // Kino „Odeon“ lankytojai (senesni žmonės) pasakoja, kad Kolko [filmo personažas, perauklėjimo namų nepilnamečiams našlaičiams auklėtinis, suvaidintas aktoriaus Michailo Džagofarovo – aut. past] motina esanti jiems pažįstama. Ta jaukiai vaidinanti artistė esanti ponia Januškevičienė, žinomo Rusų dūmos nario, visuomenės veikėjo, dabar „Lietuvos žinių“ redaktoriaus p. M. Januškevičiaus buv. žmona. Prieš karą jis su žmona kurį laiką gyvenęs Vyžuonuos“, – teigta laikraštyje „Dienos naujienos“.

Nors Reginos vaidmuo filme buvo palyginti nedidelis, tačiau ją atpažinti nebuvo sunku – nuo vaikystės ji vis dar buvo su ilgais tamsiais plaukais, kurių prižadėjo nekirpti savo motinai. Jie tapo svarbia vaidmens dalimi – net kelis kartus Kolkos motina juos šukuoja, riša į kasas. O ir pavardę pasiliko kadaise garsaus buvusio vyro, titruose vadinta R. Januškevičiene (rus. Регина Янушкевич). Šia pavardę žiūrovai galėjo matyti ne tik tarp aktorių vardų, bet ir nurodytą kaip vienos iš filmo scenarijaus bendraautorių. Kaip lietuvaitė pateko į sovietų kino hitą?

Nors vedybos su Mykolu Januškevičiumi Reginai žadėjo sotų ir užtikrintą gyvenimą, tačiau jos taip pat varžė dar Lietuvoje teatrą ir sceną pamilusią moterį. M. Januškevičius buvo kategoriškas – nei Sankt Peterburge, nei Maskvoje jo žmona nevaidins ir net vaidybos nesimokys. Politiko, Valstybės dūmos nario žmonai vaidinti teatre nepridera. To meto Rusijoje į aktoriaus profesiją vis dar buvo žiūrima gana neigiamai, ir M. Januškevičius nenorėjo rizikuoti savo reputacija. Šeimos santykių negelbėjo ir bręstantis Reginos ir M. Januškevičiaus motinos konfliktas, uošvienė neigiamai žiūrėjo į savo vyro beturtę išrinktąją.

Tačiau Regina nesiruošė būti ramia ir paklusnia namų šeimininke. Slapta nuo vyro lankė dramos kursus, pati parašė pjesę scenai „Nebe pirmas“, remdamasi to paties pavadinimo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės apysaka, ją 1916 m. gegužę pastatė Sankt Peterburge su kitais lietuvių teatro entuziastais, pati joje ir vaidino. Vėliau ėmė reguliariai vaidinti Baltijos laivų statyklos klubo spektakliuose, kitose mažesnių teatrų scenose, vaidino pasivadinusi Regina Reda, nes vyras uždraudė naudoti jo pavardę scenoje.

Rusijoje prasiveržusios revoliucinės nuotaikos sprogo – Januškevičių šeimoje 1918-aisiais Regina paliko vyrą ir užsirašė savanore į Raudonąją armiją! Tiesa, į frontą aktorės neišsiuntė, nors, kaip rašė atsiminimuose, ji pati to reikalavo [1]. Jai pavedė organizuoti raudonarmiečių teatro būrelį.

Regina pamilo kitą raudonarmietį, karinį komisarą Aleksandrą Titovą, su juo 1918 m. susituokė, tiesa, meilė truko trumpai, 1920-aisiais jie išsiskyrė.

Meilė scenai buvo stipresnė – ji toliau mokėsi aktorystės, dramaturgijos, aktyviai įsitraukė į įvairių teatro būrelių, grupių veiklą. Nuo 1920-ųjų vaidino Vsevolodo Mejerholdo teatre Maskvoje. Šiame teatre taip pat vaidino, o vėliau ir režisieriumi dirbo ir būsimasis „Kelio į gyvenimą“ režisierius bei scenarijaus bendraautoris Nikolajus Ekas.

N. Ekas ir R. Januškevičienė greitai rado bendrą kalbą, kartu pasinėrė į teatro dramaturgijos ir režisūros eksperimentus, dviese ar su kitais bendraminčiais kūrė kolektyvinius scenarijus, siekė į teatrą integruoti kiną, taip pat kartu kūrė ir šeimą.

Tarp bendrų N. Eko ir R. Januškevičienės darbų išsiskiria 1928-aisiais leidykloje „Jaunoji gvardija“ (Молодая гвардия) išleista 5-ių veiksmų herojinė melodrama „Mina padėta“ (Фугас заложен). Visas pjesės veiksmas vyksta Lietuvoje, 1905-ųjų revoliucijos metais. Pjesės leidimas buvo iliustruotas lietuviškais „tautiniais“ kostiumais ir kirilica užrašytomis lietuvių liaudies dainomis, žodžiu, viskas paruošta vaidinti. Statant pjesę scenoje taip pat turėjo būti naudojamas projektorius, kuriame turėjo būti rodomi vaizdai, Lenino citatos ir pan.

Bet šiandienos skaitytoją labiausiai stebina pjesės autorių dedikacija: „Tau – caro batais traiškyta, šiandien užvaldyta fašistų ir kunigų [nuoroda į 1926-ųjų gruodžio perversmą, po kurio valdžią Lietuvoje paėmė Antano Smetonos tautininkai ir krikščionys demokratai – aut. past.], tau – būsima sovietine Lietuva [paryškinta originale – aut. past.], autoriai skiria šią pjesę.“ 1928-aisiais Maskvoje pranašauti būsimą sovietinę Lietuvą buvo arba labai akiplėšiška, arba labai toliaregiška.

„Kelias į gyvenimą“ buvo pirmasis pastatytas filmas, kurio scenarijų rašyti padėjo R. Januškevičienė, tai ir vienintelis kino filmas, kuriame ji pasirodė kaip aktorė. Tuo metu ir teatre ji daugiau reiškėsi ne scenoje, o už jos ribų. „Kelias į gyvenimą“ – pirmasis N. Eko režisuotas pilnametražis vaidybinis filmas, lig tol jis režisavo tik trumpametražius filmus ir kronikas.

Filmo „Kelias į gyvenimą“ reklama žurnale „Kino naujienos“ 1931 m. lapkritį. „Kinfo“ archyvo nuotrauka
Lietuvių tautinių kostiumų iliustracijos iš Reginos Januškevičienės ir Nikolajaus Eko knygos „Mina padėta“ (1928 m.). „Kinfo“ archyvo nuotrauka
Režisieriaus Nikolajaus Eko gimimo šimtosioms metinėms skirtas pašto ženklas (2002 m.). Tik vėliau bus sužinota, kad veikiausiai režisieriaus gimimo metai visai ne tie. „Kinfo“ archyvo nuotrauka
Filmo „Kelias į gyvenimą“ plakatas (1931 m.). „Wikimedia Commons“ nuotrauka
Animacinis filmas „Gintarinė pilis“ (1959 m.). „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Neabejotinai tokį debiutantų pasirodymą galima laikyti milžiniška sėkme. Ją pakartoti antrą kartą jie bandė 1936-aisiais filmu „Grunia Kornakova“ (Груня Корнакова, filmas internete). Vėl kartu rašė scenarijų, vėl režisavo N. Ekas. „Kelias į gyvenimą“ buvo tituluotas pirmuoju vaidybiniu pilnametražiu garsiniu sovietų filmu, o „Grunia Kornakova“ laikomas pirmuoju sovietų spalvotu vaidybiniu pilnametražiu filmu. Tačiau pakartoti visuotinės sėkmės šį kartą nepavyko.

„Grunia Kornakova“ buvo tiek kūrybinio, tiek šeimyninio N. Eko ir R. Januškevičienės bendradarbiavimo pabaiga. Režisierius įsimylėjo pagrindinę filmo aktorę ir paliko Reginą. Na, o filmavimo metu įvykęs incidentas, teigiama, gerokai pakišo koją ir būsimiems N. Eko ar R. Januškevičienės darbams.

Filmuojant „Grunią Kornakovą“ susižeidė viena aktorė, ji padavė režisierių į teismą, neva susižeidė dėl jo kaltės. Tiriant incidentą sovietų saugumas suuodė, kad žymusis režisierius N. Ekas nėra tas, kuo dedasi, – pasirodo, jis gyveno prisidengęs svetima, kadaise mirusio draugo, pavarde ir dokumentais.

Režisierius jau beveik du dešimtmečius sėkmingai slėpė, kad revoliucijos metu buvo carinės armijos karininkas. Incidentui neleista iškilti į viešumą, ir šiandien ant režisieriaus kapo iškalta ne tikroji jo pavardė ir klaidinga gimimo data. Tačiau natūralu, kad juo ir buvusia jo žmona (tiesa, neaišku, ar R. Januškevičienė ką nors žinojo apie dvigubą vyro tapatybę) pradėta nepasitikėti, abu dar turėjo džiaugtis, kad neiškeliavo į Sibirą.

Na, o R. Januškevičienės linkėjimai išsipildė – 1941-aisiais ji grįžo į jau sovietinę, tiksliau – sovietų okupuotą, Lietuvą. Čia buvo gavusi užsakymą sukurti scenarijų filmui apie keturis komunarus. Su Petru Cvirka, Vytautu Montvila ir kitais plėtojo planus kurti pirmą pilnametražį sovietinį lietuvišką vaidybinį filmą. Tačiau Lietuvoje tuomet išgyveno vos kelis mėnesius – prasidėjo Vokietijos ir SSRS karas, ji evakavosi į Rytus. Antrojo pasaulinio karo metu dirbo agitbrigadoje, radijuje.

Po karo vėl trumpam atvyko į Lietuvą, 1947–1949-aisiais dirbo vyriausiąja redaktore Lietuvos kino studijoje. Vėliau grįžo į Maskvą, ten į rusų kalbą vertė lietuvių autorių kūrinius.

R. Januškevičienė bandė tęsti karjerą ir kino pasaulyje, tačiau tai sekėsi sunkiai. Kino filmo pagal Ievos Simonaitytės „Pikčiurnienę“ (1953) kontraktas buvo nutrauktas, nes rašytojos netenkino, kad R. Januškevičienė medžiagą į Lietuvą jai siuntė rusų kalba.

„Negaliu sutikti ir nesutiksiu su tuo, kad Jūs veikalą rašytute rusų kalba. Jeigu taip ir toliau bus, teks man atsisakyti sutarties“, – teigė Ieva Simonaitytė laiške. Atrodo, kad po ilgų metų, praleistų Rusijoje, R. Januškevičienė ne itin stipriai pasitikėjo savo literatūriniais lietuvių kalbos gabumais, tai ir pati pripažino atsiminimuose. Ji mirė Maskvoje 1978-aisiais.

Pokariu R. Januškevičienės vardą galime rasti tik viename kino kūrinyje – ji buvo animacinio filmo „Gintarinė pilis“ (Янтарный замок, rež. Aleksandra Snežko-Blockaja, 1959) scenaristė. Tai – Maskvoje sukurtas animacinis filmas pagal lietuviškos „Jūratės ir Kastyčio“ legendos motyvus, šiandien neišvengiama visų senosios animacijos programų dalis. Veikiausiai tai ir antrasis, net gerokai daugiau žiūrovų susidomėjimo sulaukęs, R. Januškevičienės kino hitas Lietuvoje, kurį, tikiu, matė ir ne vienas šio straipsnio skaitytojas.

[1] Regina Januškevičienė, „O metai nelaukia…“ Vilnius: „Vaga“, 1968 m.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien