Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Lietuviai pasaulio ekranuose (VII): Charleso Bronsono šimtmetis

Charleso Bronsono vaidmenį filme „Drum Beat“ (1954 m.) reklamuojantis plakatas, būtent šiame filme Buchinky pakeitė Bronsonas. Imdb.com nuotrauka

2021 m. lapkričio 3-iąją sukanka šimtas metų nuo aktoriaus, Holivudo legendos Charleso Denniso Buchinskio (1921–2003), pasaulyje žinomo kaip Charlesas Bronsonas, gimimo. Per ilgą kone pusšimtį metų trukusią karjerą kine Ch. Bronsonas suvaidino beveik 80-yje filmų.

Dirbo su tokiomis tuomet buvusiomis ar dar tik būsimomis įžymybėmis kaip Elvis Presley, Elizabeth Taylor, Franku Sinatra, Steve’u McQueenu, Gary Cooperiu, Alainu Delonu, Robertu Redfordu, Vincentu Price’u, Seanu Pennu, Keanu Reevesu, Alecu Baldwinu ir daugeliu kitų. Gimimo šimtųjų metinių proga bent trumpai prisiminkime šį aktorių.

Charlesas Buchinskis (Charles Buchinski) gimė 1921-ųjų lapkričio 3-iąją nedideliame Erenfeldo kalnakasių miestelyje Pensilvanijos valstijoje, JAV. Tačiau vargu ar namuose jį kas šaukė anglišku vardu „Charles“, veikiausiai vadino mums artimesniu Kaziu. Šiandien Lietuvoje aktoriaus vardas verčiamas tiesiogiai iš anglų kalbos kaip Karolis Dionyzas Bučinskas, tačiau veikiausiai jis buvo Kazimieras, kaip ir tėvas.

Būsimos kino žvaigždės tėvas Vladislovas Kazimieras Povilas Bučinskas, JAV tapęs Walteriu Buchinskiu (santuokos liudijime rašoma neteisingai „Muchinski“), buvo kilęs iš Lietuvos, Druskininkų. Teigiama, kad buvo Lietuvos totorius. Pats Ch. Bronsonas taip pat teigė, kad giminėje sklido kalbos apie jų kilmę iš „karingos mongolų genties“. Ch. Bronsono tėvas veikiausiai karingumo stokojo, mat 1905-aisiais atvyko į JAV bandydamas išsisukti galimo šaukimo į carinę armiją. Tuomet vyko Rusijos ir Japonijos karas.

JAV jis vedė jau Pensilvanijoje gimusią Mary Valinsky (Mariją Valinskytę), jos tėvai taip pat buvo emigrantai iš Lietuvos. 1910-ųjų JAV gyventojų surašyme pateiktuose duomenyse nurodoma, kad šeimoje kalbama lietuviškai. Šeimos galva – Walteris – angliškai nekalbėjo, o skaityti ir rašyti apskritai nemokėjo. Tiesa, iš 1920 m. surašymo jau galime matyti, kad per dešimtmetį Amerikoje angliškai kalbėti būsimo aktoriaus tėvas pramoko.

Įprastai teigiama, kad Ch. Bronsonas buvo vienuoliktas iš penkiolikos Buchinskių vaikų, tačiau remiantis surašymų duomenimis matyti, kad jis buvo devintoji poros atžala (tą pačią išvadą patvirtina ir aktoriaus biografas Brianas D’Ambrosio). Bet kokiu atveju šeima buvo labai didelė. Kaip tokią išlaikyti jaunam, vietinės kalbos nemokančiam beraščiui imigrantui? Atsakymas – juodu darbu.

XIX a. pab.–XX a. pr. gyvenimo sąlygos carinei Rusijai priklausiusioje Lietuvoje nedžiugino daugelio. Lietuviai masiškai traukė ieškoti laimės į svetimus kraštus, visų pirma į JAV. Kasmet Amerikoje išsilaipindavo apie 10 000 lietuvių emigrantų. Daugelis jų, taip pat ir Ch. Bronsono tėvas, čia rado sunkų prastai apmokamą darbą anglies kasyklose. Pensilvanija buvo vienas iš pagrindinių JAV angliakasybos centrų. Tuo metu čia klestėjęs kalnakasių miestas Šenandoa (angl. Shenandoah, lietuvių vadintas Šenandoru) tapo vienu pirmųjų lietuvių kultūros židinių JAV. XIX–XX a. sandūroje lietuviai sudarė daugiau nei ketvirtadalį iš apie 20 000–25 000 miestelio gyventojų, čia įkurta pirmoji lietuviška Romos Katalikų Bažnyčios parapija JAV, leistos lietuviškos knygos ir t. t. Daugybė lietuvybės ženklų Šenandoa mieste išlikę ir šiandien, nors miestelio populiacija, nutrūkus anglies kasybai, susitraukė iki maždaug 5000 gyventojų.

Aktorius Charlesas Bronsonas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka
Charleso Bronsono reklaminė nuotrauka (1966 m.). „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Gimtasis Ch. Bronsono Erenfeldas buvo tipinis mažas Pensilvanijos kalnakasybos miestelis. Dauguma žmonių tuomet apie septynis šimtus gyventojų skaičiavusiame miestelyje buvo lenkų, lietuvių ar škotų emigrantai. Visi darbingi miestelio gyventojai arba dirbo šachtose, arba kalnakasybos įmonei priklausančiose įmonėse – biuruose, parduotuvėje ir panašiai. Net gyvenamieji namai dažniausiai priklausė kalnakasybos įmonei – darbininkai juos nuomojo arba išpirkdavo iš savo darbdavių. Ch. Bronsonas prisiminė, kaip miestelyje kilus kalnakasių streikui įmonė iškraustė juos iš namų ir jie turėjo glaustis kito kalnakasio namų rūsyje.

Reikalai dar suprastėjo 1929-aisiais kilus pasaulinei ekonominei krizei ir 1933 m. mirus Ch. Bronsono tėvui. Šeima vertėsi sunkiai – visi paeiliui maudėsi viename kubile, o kartą, pritrūkus švarių rūbų, Charlesui į mokyklą teko eiti su sesers suknele. Vyresnieji Ch. Bronsono broliai jau dirbo anglies kasyklose, netrukus ten pateko ir jis. Už toną iškastos anglies gaudavo 1 dolerį. Gerai ir tai, kad maudytis gaudavo švaraus vandens – po darbo šachtoje jis visas nusidažydavo juodai.

Savotiška, tačiau išsigelbėjimu tapo karas. 1943-iaisiais Ch. Bronsonas užsirašė savanoriu į JAV sausumos pajėgoms priklausiusias karines oro pajėgas (United States Army Air Forces), tapo lėktuvo kulkosvaidininku, saugojo „Boeing B-29“ „supertvirtovės“ uodegą, buvo sužeistas, apdovanotas „Purpurine žvaigžde“. Antrajame pasauliniame kare taip pat kariavo penki aktoriaus broliai.

Karo metais kariuomenė Ch. Bronsonui pasiūlė švarių rūbų, šilto maisto ir stogą virš galvos. Pokariu – galimybę mokytis. Vėliau Ch. Bronsonas teigė, kad mieliau būtų bombonešyje apšaudomas japonų, nei vėl grįžtų į šachtas.

Pokariu dirbo įvairius darbus – kasė svogūnus, dirbo naktinėje pamainoje kepykloje, nešiojo paštą ir t. t. Taip pat – pagal kariuomenės „G. I. Bill“ programą studijavo tapybą. Gana atsitiktinai įsitraukė į teatrinę veiklą, prisijungė prie teatro grupės Filadelfijoje. Vaidinti jam pasirodė lengva, įdomu, o ir visai pelninga. Nėrė giliau – 1950 m. persikėlė į Holivudą, čia pradėjo mokytis vaidybos ir gavo pirmuosius vaidmenis kine.

Pirmasis Ch. Bronsono vaidmuo kine – jūreivis 1951-ųjų filme su Gary Cooperiu „Dabar tu kariniame laivyne“ (We‘re in the Navy Now, rež. Henry Hathaway). Pirmaisiais karjeros metais vaidino Buckinsky pavarde (nors dokumentuose buvo Buchinski, tačiau šis pavardės variantas pasirodė tik vieno filmo titruose). 1954-ųjų vesterne „Būgnų gausmas“ (Drum beat, rež. Delmeris Davesas) pirmą kartą pristatomas pseudonimu – Charlesas Bronsonas. Filme suvaidino įsimintiną indėnų blogiuką, vilkintį JAV kavalerijos karininko švarką. Manoma, kad pavardę pasiskolino iš į „Paramount“ studiją vedančių žymiųjų „Bronsono vartų“ ar to paties pavadinimo aveniu, į kurią šie vartai išeina.

Atrodo, kad pavardės pakeitimas tikrai padėjo. „Būgnų gausmas“ tapo pirmu ryškiu šuoliu Ch. Bronsono karjeroje. Netrukus po to pradėjo vaidinti svarbius antraplanius vaidmenis su pirmo ryškumo žvaigždėmis filmuose „Šaunioji septyniukė“ (The Magnificent Seven, rež. Johnas Sturgesas, 1960), „Didysis pabėgimas“ (The Great Escape, rež. Johnas Sturgesas, 1963) ar „Purvinasis tuzinas“ (The Dirty Dozen, rež. Robertas Aldrichas, 1967). Tačiau tikras proveržis, panašiai kaip ir konkurento Clinto Eastwoodo, jo laukė Europoje.

Čia kurti filmai – Sergio Leone spagečių vesternas „Kartą Vakaruose“ (Once Upon a Time in the West, 1968) ar bendras prancūzų ir italų kriminalinis filmas „Iki, drauguži“ (Adieu l‘Ami, rež. Jeanas Hermanas, 1968), suporavęs gražiausiu Europos vyru laikytą Alainą Deloną su, kaip apie save manė pats Ch. Bronsonas, „atgrasiausios marmūzės savininku“, tapo pasauliniais hitais. Nors jie buvo menkai pastebėti JAV, tačiau jų sėkmė visuose kituose pasaulio kampeliuose suteikė Ch. Bronsonui superžvaigdės statusą ir leido jam reikalauti po pusę milijono dolerių atlygį už filmą.

Išgarsėjęs pasaulio ekranuose, Ch. Bronsonas svarbių vaidmenų ir didelių honorarų galėjo reikalauti ir JAV. Aštuntojo dešimtmečio viduryje jo honoraras jau siekė milijoną dolerių už filmą. Tuo metu Ch. Bronsonas buvo laikomas brangiausiai apmokamu aktoriumi pasaulyje. Kitaip nei dažniausiai būna šiandien, į kino aktorių olimpą Ch. Bronsonas įkopė jau brandaus amžiaus – būdamas 50-metis.

Nors buvo solidaus amžiaus, tačiau pasižymėjo puikia fizine forma – reguliariai sportavo, beveik negėrė alkoholio, tiesa, tik 8-ojo dešimtmečio viduryje galiausiai metė rūkyti. Cigaretes kaip kaminas traukė nuo vaikystės. Dažniausiai vaidindavo kietus vyrukus – kaubojus, policininkus, kerštaujančius teisingumo ieškotojus.

Bene ryškiausiai pastarojo herojaus tipą įkūnijo 1974-ųjų filme „Mirties troškimas“ (Death Wish, rež. Michaelis Winneris). Čia jis vaidino Polą Kersį – laimingą šeimos vyrą, architektą. Kai šeimyninę idilę supurto nusikaltimas – į Polo namus įsilaužia nusikaltėliai, išprievartauja jo dukrą ir sumuša žmoną – Polas ima teisingumą į savo rankas, naktį bastosi miesto gatvėmis ir medžioja nusikaltėlius. Pastarasis filmas tapo didžiausiu aktoriaus hitu JAV ir susilaukė keturių tęsinių.

Kerštaujantį kietą vyruką „Mirties troškimo“ tęsiniuose Ch. Bronsonas vaidino ir sulaukęs septyniasdešimties (paskutinė filmo dalis pasirodė 1994-aisiais, kai aktoriui buvo 72-eji). Jei šiandienos kietas „senukas“ Liamas Neesonas turėtų mokytoją, juo būtų Ch. Bronsonas.

Iš tolo žvelgiant į aktoriaus karjerą, skaitant kolegų įspūdžius apie darbą su juo filmavimo aikštelėje, sunku nepastebėti kelių karikatūriškų, stereotipinių bruožų, kurie atrodo tik ir patvirtina, kad jis tikrai buvo kilęs iš lietuvių šeimos.

72 metų amžiaus Charlesas Bronsonas vis dar kietas vyrukas. Filmo „Death Wish V: The Face of Death“ (1994 m.) plakatas. Imdb.com nuotrauka
Filmas „Red Sun“ (1971 m.) sulaužė visus lig tol buvusius kino lankomumo rekordus Japonijoje. Imdb.com nuotrauka
Charlesas Bronsonas filmo „Hard Times“ (1975 m.) plakate, filmo veiksmas vyko Didžiosios ekonominės krizės metais, nelengvi jie buvo ir aktoriui. Imdb.com nuotrauka
Charleso Bronsono žvaigždė Holivudo žvaigždžių alėjoje. „Wikimedia Commons“ nuotrauka
Bronsono vartai „Paramount“ studijoje Holivude. Mapio.net nuotrauka
Charlesas Buchinskis kariuomenėje 1943–1945 m. Charlesbronson.com nuotrauka
39-osios bombonešių grupės („39th Bombardment Group“) bombonešiai B-29 „Superfortress“, Guamo oro bazėje 1945-aisiais. Šiam daliniui priklausė ir tokiais bombonešiais tuo metu skraidė ir Charlesas Buchinskis. „Wikimedia Commons“ nuotrauka
John Collier Jr., Pensilvanijos angliakasiai (Pitsburgas, Pensilvanija, 1942 m.). „Wikimedia Commons“ nuotrauka
Amerikos lietuviai. Jonas A. Kubilius, Miliauskų skerdyklos pastatai. Šenandoa, Pensilvanija, XX a. I pusė. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Walterio ir Mary Buchinskių šeima 1930-ųjų JAV gyventojų surašyme, šeimos narių skaičius jau gerokai padidėjęs. „Kinfo“ archyvo nuotrauka
Walterio ir Mary Buchinskių šeima 1910-ųjų JAV gyventojų surašyme, šeimoje dar tik du vaikai, namuose kalbama lietuviškai. „Kinfo“ archyvo nuotrauka

Buvo užsispyręs kaip žemaitis – puikiai žinojo savo galimybes ir tai, ko nori jo gerbėjai, toli nenuklysdavo nuo savo komforto ribos. Griežtai palaikė savo įvaizdį – atsisakydavo vaidmeniui nusiskusti ūsus ar keisti šukuoseną (su labai retomis išimtimis). Daugelis Ch. Bronsono filmų, ypač po „Mirties troškimo“ sėkmės, sukalti pagal panašią formulę – čia nestokota smurto, dažnai ir nuogybių. Todėl anksčiau aktoriaus filmai kino kritikų gausiai malti į miltus, tačiau dar ir šiandien jie turi didelį ištikimų gerbėjų būrį, kuris lėmė, jog jo darbai, kad ir kokie prasti būtų, niekuomet nebuvo nuostolingi.

Buvo nesišypsantis intravertas. Kiti aktoriai siekė, kad būtų kuo daugiau dialogo eilučių, o Ch. Bronsonas specialiai trumpindavo savo personažų kalbas. Buvo tylenis – nemėgo tuščiažodžiauti nei kine, nei gyvenime. Teigė, kad neturi draugų – tik daugybę pažįstamų (su viena išimtimi). Nemėgo žiūrėti į save ekrane, paskutinis filmas, kurį matė su savimi – „Vaško namai“ su Vincentu Price’u (House of Wax, rež. Andre DeToth, 1953).

„Šeima – svarbiau“, – sakė anksčiau už Šarūną Jasikevičių. Turėjo didelę šeimą ir ją įvardindavo kaip vienintelius draugus. Akylai saugojo savo ir šeimos privatumą. Paklaustas, kas svarbiau – filmai ar šeima, nedvejodamas atsakydavo, kad „šeima – geriausia jo produkcija“.

Žinojo savo darbo valandas. Darbas filmavimo aikštelėje gali trukti beprotiškai ilgai, tačiau Ch. Bronsonas nedirbdavo daugiau nei aštuonias valandas per dieną, tai būdavo nurodoma jo sutartyje. Laisvą laiką skirdavo šeimai, kuri dažnai lydėdavo aktorių jam keliaujant filmuotis.

Nors uždirbdavo milijonus, tačiau galėdavo iškelti skandalą dėl to, kad obuolys viešbutyje perkant grynaisiais kainuoja dolerį, o įrašant į kambario sąskaitą – jau du. Jaunesniems kolegoms visada patardavo: „Jei pasirašai nuotrauką, nepamiršk jos adresuoti prašytojui, taip jis negalės jos parduoti – kam dalinti pinigus dykai…“

Tai tik keli pastebėjimai, sąrašą būtų galima tęsti. Ch. Bronsono istorija – retas lietuvių emigranto, pasiekusio amerikietišką svajonę, pavyzdys. Pats aktorius interviu yra sakęs, kad norėtų aplankyti Lietuvą, tačiau to padaryti taip ir nesuspėjo. Iki pat vėlyvos senatvės įtemptai dirbo, paskutinis jo filmas pasirodė 1999-aisiais, kai aktoriui buvo 78-eri. Kitais metais jam buvo nustatyta Alzheimerio liga, o 2003-iaisiais mirė nuo plaučių vėžio komplikacijų. Tačiau Charleso Bronsono gerbėjų netrūksta ir šiandien, o jo filmus atranda vis naujos žiūrovų kartos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien