Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Lietuviai pasaulio ekranuose (VIII): kaip džiazo dainininkas iš Seredžiaus įrodė pasauliui, kad jis dar nieko negirdėjo

Filmo „Džiazo dainininkas“ („The Jazz Singer“, 1927 m., rež. Alanas Croslandas) plakatas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

1929 m. gegužę į Lietuvą atėjo naujiena. Kaune pirmą kartą parodyta „garsinė filma“! Kino teatro „Oaza“ lankytojai galėjo ne tik žiūrėti filmą „Sparnai“ („Wings“, rež. Williamas A. Wellmanas, 1927), bet ir žiūrėdami girdėti į plokšteles įrašytus ir su filmu sinchronizuotus specialiuosius efektus.

„Apie žmonių kalbėjimą ten [filme „Sparnai“ – A. D.], žinoma, nė kalbos nėra, yra tik orlaivių birbimo, armotų šaudymo ir karo lauko šauksmų pamėgdžiojimai. Bet ir tie pamėgdžiojimai, reikia pasakyti, išėjo labai tolimi nuo realybės. Propelerių dūzgimas buvo kažin koks per daug išpleręs (jis man daug nervų sugadino), armotomis šaudė ir bombas sprogdino tiesiog orkestro barabonas, o karo lauko triukšmas be galo panašėjo į alkanų vilkų staugimą“, – apie pirmąjį garsinį filmą šalyje atsiliepė „Lietuvos aido“ korespondentas.

Tikrų garsinių filmų kauniečiams teko palaukti dar daugiau nei pusmetį. Artistai iš kino ekrano pirmą kartą mieste prabilo tik 1930-ųjų sausio 26-ąją ir kalbėjo jie… vokiškai! Mat tą dieną Kauno kino teatre „Odeon“ publikai pradėtas demonstruoti pirmasis garsinis vokiečių filmas „Tik tave aš mylėjau“ („Dich hab ich geliebt“, rež. Rudolfas Waltheris-Feinas, 1929). Nors filmą lankė neblogai, tačiau publika išties laukė visai kito. Puikiai tai suprato ir „Odeon“ kino teatro savininkai, jų garsinio filmo reklama skelbė: „Odeon // Tikra kalbančioji ir dainuojančioji filma // Tik tave aš mylėjau // (Vokiškas Sonny Boy).“

„Sonny Boy“ – amerikiečių filmas „Dainuojąs juokdarys“ („The Singing Fool“, rež. Lloydas Baconas, 1928) su Brodvėjaus žvaigžde, dainininku Alu Jolsonu (1886–1950), vaidinusiu ir tuomet Lietuvoje dar nerodytame pirmajame pilnametražiame garsiniame vaidybiniame filme „Džiazo dainininkas“ („The Jazz Singer“, rež. Alanas Croslandas, 1927).

„Dainuojąs juokdarys“ JAV tapo dar populiaresnis už „Džiazo dainininką“. Filme skambančios dainos „Sonny Boy“ plokštelė buvo paskelbta pirmuoju JAV muzikos įrašu, kurio pardavimai perkopė milijoną kopijų. Neabejotina, kad daina jau turėjo būti girdėta ir nuo paskutinių popkultūros madų neatsiliekančiai Kauno publikai. Neoficialiai „Dainuojąs juokdarys“ ir vadintas populiarios dainos „Sonny Boy“ vardu.

Pirmosios „Metropolitain“ kino teatre rodyto filmo „Dainuojąs juokdarys“ reklamos Lietuvos spaudoje pasirodė dar prieš „Tik tave aš mylėjau“ vaidinusiems vokiečių aktoriams prakalbant iš ekranų 1930 m. sausį. Kino teatrų savininkai žinojo, kaip reikia patraukti ir kaitinti publikos dėmesį. Tuo tarpu pats filmas „Metropolitain“ ekraną pasiekė 1930-ųjų vasario 10-ąją. Čia buvo sėkmingai demonstruotas kelias savaites, tikriausiai galėjo būti rodomas ir toliau, bet kino teatras buvo priverstas grąžinti filmo kopiją, mat jau 1930 m. birželį „Metropolitain“ jį vėl kartojo savo repertuare.

Filmo sėkmė nestebina, rodytas ir populiarus jis buvo visame pasaulyje. Vis dėlto Lietuvoje šio filmo reklamos kampanija kiek skyrėsi nuo kitų šalių. Jo reklamose buvo galima pamatyti prierašą: „Garsaus Alio Jolsono siužetas ir vaidinimas (kilusio iš Lietuvos, iš Seredžiaus miestelio) sujudina žiūrėtojų širdis iki ašarų.“ Kas gi tas širdis virpinantis džiazo dainininkas iš Seredžiaus?

Alo Jolsono reklaminė nuotrauka 1929 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka
Į filmą „Dainuojąs juokdarys“ (arba „Sonny Boy“) Kauno publika viliota ir faktu, kad pagrindinis filmo aktorius kilęs iš Lietuvos, Seredžiaus. „Lietuvos aidas“, 1930 m. vasaris. „Kinfo“ archyvo nuotrauka

Šiandien nedidelis vaizdingoje Nemuno ir Dubysos santakoje, Jurbarko rajone, įsikūręs Seredžiaus miestelis XIX–XX a. sandūroje buvo gerokai gyvesnis. 1897-ųjų surašymo duomenimis, čia gyveno 1648 gyventojai, daugiau nei 70 proc. jų – žydai. 1886-ųjų gegužės 28-ąją čia, vietos kantoriaus (giedotojas sinagogoje, kartais ir pamaldų vedėjas) ir šocheto (ritualinio skerdiko) Mošės Ruvino Joelsono bei jo žmonos Nechamos (metrikoje raštininkas padarė klaidą įrašydamas – Rachama) šeimoje, gimė sūnus, pavadintas Eizeriu senelio iš motinos pusės garbei.

Penktojo vaiko (Eizeris turėjo dvi vyresnes seseris ir brolį, dar viena sesuo mirė kūdikystėje) gimimo faktas šiandien nebūtų niekuo ypatingas. Tiesą sakant, pats Eizeris gerai nežinojo, nei kurią dieną, nei kuriais metais jis gimė. Jo teigimu, gimimo dienos data pagal tuometinę tradiciją buvo išgraviruota ant sidabrinės taurelės, tačiau taip jau būna – laikai sunkūs, o sidabras brangus. Taurelė buvo parduota, o kas ant jos tiksliai buvo išgraviruota – šeimoje ilgainiui nebesusitarta. Eizerio gimimo data pasauliui ir istorikams parūps tik vėliau – dar ne tuomet, kai Eizeris Amerikoje taps Asa (angliškai „Asa“ tariama beveik taip pat kaip pas mus „Eizer“), bet kai iš Asos taps pramogų pasaulyje išgarsėjusiu Alu. Būtent šiuo vardu jis ir pasirodys Lietuvos kino ekranuose.

Vis dėlto, kaip teigia žydų kultūros istorikė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantė Rūta Anulytė, tiksli Eizerio-Asos-Alo Jo(e)lsono gimimo data nežinoma ir šiandien. Buvo laikoma, kad dainininkas gimė 1885 m. gegužės 26 d, šią datą nurodė ir vyresnysis brolis. Tačiau ji nebuvo teisinga. Pastaruosius kelis dešimtmečius nusistovėjo ir šiuo metu visur nurodoma jau tikslesnė data, patikslinti Eizerio gimimo metai – 1886-ieji, bet išliko neteisinga gimimo diena. Tuo tarpu gimimo įraše aiškiai pažymėta, kad Eizeris gimė ne gegužės 26-ąją, o gegužės 28-ąją, ši diena ir turėtų būti laikoma jo gimtadieniu.

Apie savo vaikystę Seredžiuje Alas Jolsonas nepaliko gausių atsiminimų, daugiau apie jaunuolio gyvenimą miestelyje sužinome iš vyresnio brolio Hiršo (JAV tapusio Harry, 1882–1953) prisiminimų [1]. Brolis prisimena mokslus Seredžiaus chederyje (žydų religinė pradinė mokykla), nors šeima nebuvo itin turtinga, tačiau tėvai siekė, kad vaikai būtų gerai išlavinti – privatus mokytojas mokė juos anglų, vokiečių kalbų, rusų kalbos gramatikos, vėliau dauguma užsienio kalbų žinių pasimiršo. Harry Jolsono knygoje netrūksta ir kasdienio gyvenimo atsiminimų – slidinėjimo žiemą ant užšalusio Nemuno, plaukimo su šeima garlaiviu į Kauną, nuo persivalgymo vyšniomis streikuojančio skrandžio.

Kaip teigė garsenybės brolis, vaikystėje miestelyje su visais sugyventa draugiškai ir saugiai. Vis dėlto Rusijos imperijos politika nebuvo palanki žydams – čia buvo nustatytos sėslumo ribos, kur jie turėjo gyventi, juos spaudė įvairios prievolės. Kantorius Mošė Ruvinas puikiai tai žinojo. Jo tėvo, kilusio iš Kuršėnų, pavardė buvo kitokia – Heselsonas (reviziniuose sąrašuose Gezelsonas). Papirkęs valdininkus tėvas suklastojo kelių savo sūnų, taip pat ir Mošės, dokumentus, pakeitė tėvystę ir jų pavardę į Joelsono tam, kad šie išvengtų ilgos rekrūtų tarnybos (25 metai!) Rusijos imperijos karinėse pajėgose.

Laisvės ir teisingumo kraštas tuo metu atrodė JAV. Čia jau gyveno du kantoriaus Mošės Ruvino broliai. 1890-aisiais, palikęs vaikus ir žmoną Seredžiuje, į JAV patraukė ir jis. Įsidarbino rabinu Vašingtone. Sutaupęs pinigų 1894 m. čia pasikvietė ir žmoną su vaikais. Eizeris tapo Asa, tuomet jam buvo aštuoneri.

Jau gerokai vėliau žymus dainininkas Alas Jolsonas ir visi jo biografai tvirtins, kad jam nuo pat mažens buvo lemta tapti dainininku. Juk jo tėvas kilęs iš ilgos žydų kantorių giminės linijos, buvo jau šeštos kantorių kartos atstovas. Jis norėjo, kad Eizeris taptų septintąja kantorių karta. Vis dėlto dainininko karjera buvo užprogramuota ne vien Eizerio tėvo giminės linijoje, jo motinos Nechamos mergautinė pavardė – Kantor, matyt, nurodo, kad ir mamos giminėje netrūko pasižymėjusių kantorių. Ką gali žinoti, jei šeima būtų likusi Seredžiuje, gal taip ir būtų nutikę? Tačiau Amerikoje viskas susiklostė kitaip.

Netrukus po įsikūrimo JAV mirė vaikų motina Nechama, tuo tarpu ilgai nematytas tėvas nesugebėjo suvaldyti jaunų berniukų. Vis dažniau jie savo gerus balsus demonstravo ne sinagogoje, bet uždarbiaudami gatvėje. Uždirbtus pinigus dažnai išleisdavo teatre – dainininkų, vodevilio pasirodymuose. Tiek Harry, tiek Asa nusprendė: jų ateitis – pramogų verslas!

Taip pat dainininko karjeros siekęs vyresnis Alo brolis Harry tikrai padarė svarbią įtaką A. Jolsono karjerai. Būtent jis pirmasis pabėgo iš namų į Niujorką, būtent jis pirmasis iš dviejų brolių savo pasirodymuose pradėjo juodai dažytis veidą ir imituoti juodaodį. Na, o Alas tėvo siaubui sekė jo pėdomis ir viską darė sėkmingiau, sulaužęs kelių kartų šeimos tradiciją – vietoj bimos (pakyla sinagogoje, nuo kurios skaitoma Tora) pasirinko sceną.

Alas Jolsonas filme „Džiazo dainininkas“ 1927 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka
Alas Jolsonas filmo „Dainuojąs juokdarys“ („The Singing Fool“, 1928 m., rež. Lloydas Baconas) plakate 1928 m. Imdb.com nuotrauka
1930-aisiais Lietuvos spaudoje netrūko straipsnių apie Alą Jolsoną. Žurnalas „Naujas žodis“, 1930-ųjų balandis. „Kinfo“ archyvo nuotrauka
Reklama „Lietuvos žiniose“ 1930-ųjų kovą. „Kinfo“ archyvo nuotrauka
Pirmojo Lietuvoje parodyto „kalbančio“ filmo, vokiečių „Tik tave aš mylėjau“, reklamoje neslėpta, kad tai yra tik amerikiečių filmo su Alu Jolsonu „Dainuojąs juokdarys“ (arba „Sonny Boy“) šešėlis. „Lietuvos aidas“, 1930 m. vasaris. „Kinfo“ archyvo nuotrauka
„Haverly's United Mastodon Minstrels“ trupės plakatas, JAV, XIX a. pab. „Wikimedia Commons“ nuotrauka
Alo Jolsono tėvas Movšė, JAV tapęs Mosesu Rubinu Yoelsonu, apie 1927 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka
Eizerio Joelsono gimimo metrikos leidžia patikslinti lig šiol klaidingai nurodomą jo gimimo datą, tai – 1886-ųjų gegužės 28-oji. Lietuvos valstybės istorijos archyvo nuotrauka
Nežinomas autorius, piliakalnis, Seredžius, 1936 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Seredžius ties Dubysos ir Nemuno santaka. Napoleonas Orda. XIX a. II p. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Juodo veido grimo (angl. blackface) naudojimas nuo 1904-ųjų tapo neatsiejama Alo Jolsono pasirodymų dalimi. Šiandien toks grimas neabejotinai būtų laikomas rasistiniu įžeidimu, tačiau XX a. pradžioje viskas buvo kur kas komplikuočiau. Keliaujančios juodai veidus išsidažiusių baltaodžių šou grupės (angl. minstrel shows) jau daugiau nei šimtmetį buvo viena populiariausių pramogų formų JAV. Prie vienos žymiausių tokių atlikėjų trupės, vadovaujamos Lewo Dokstaderio (1856–1924), ir prisijungė A. Jolsonas.

Nors pati pramogos forma buvo rasistinė, tačiau kaip tokia tuo metu ji nekvestionuota, retų kaltinimų rasizmu A. Jolsonas sulaukė tik pačioje karjeros pabaigoje, tačiau tuomet patyręs šou pasaulio vilkas lengvai sugalvodavo, kaip į juos atsikirsti. Pats A. Jolsonas tikrai nebuvo rasistas – atvirkščiai, puikiai žinoma, kad jis aktyviai padėjo juodaodžiams atlikėjams ir pasisakė už lygias jų teises. Jo blackface atliekami pasirodymai tuo metu gerai ir teigiamai vertinti JAV juodaodžių spaudoje, o pats atlikėjas gerbtas kaip padėjęs JAV populiarinti juodaodžių kultūrą, visų pirma – džiazo muziką.

Nuo 1911-ųjų A. Jolsonas pradeda koncertuoti Niujorko Brodvėjuje, „Winter Garden“ teatre. Pradėjęs nuo antraplanių pasirodymų, po kurio laiko tapo geriausiai apmokamu Brodvėjaus dainininku. Na, o su šlove scenoje atėjo ir neišvengiami pasiūlymai filmuotis kino filmuose, būtent Brodvėjaus scenoje gimė žymioji Alo Jolsono frazė „Luktelėkite, jūs dar nieko negirdėjote!“, įspūdingai suskambusi 1927-ųjų „Džiazo dainininke“.

Garsinio kino atsiradimas sugriovė šimtų Holivudo aktorių karjeras, tačiau dainininkui A. Jolsonui jis buvo būtinas norint pasirodyti ekrane. Dar prieš „Džiazo dainininką“ atlikėjas buvo sukirtęs rankomis su režisieriumi D. W. Griffithu – turėjo filmuotis negarsiniame filme, tačiau išvydęs save žiopčiojantį tyloje buvo nusivylęs ir darbus nutraukė. 1924-aisiais D. W. Griffithas iš atlikėjo siekė prisiteisti daugiau nei pusę milijono dolerių už kontrakto sulaužymą, tačiau prisiteisė tik kelis tūkstančius.

Tuo tarpu „Džiazo dalininkas“ tapo populiarus visame pasaulyje ir išgelbėjo studiją „Warner Bros“ nuo bankroto, supažindino A. Jolsoną su publika, kuri jo niekuomet nebūtų išvydusi gyvai scenoje, taip pat su Lietuvos žiūrovais. Filmas buvo sukurtas pagal to paties pavadinimo Samsono Raphaelpsono dramą, įkvėptą A. Jolsono gyvenimo. Drama sėkmingai statyta scenoje tuo pat metu, kai netoliese koncertuodavo tikrasis A. Jolsonas.

Tiek filme, tiek dramoje pasakojama apie jaunuolio, siekiančio ištrūkti iš tradicinės žydų imigrantų šeimos jam numatyto kelio, istorija. Tėvas kantorius ruošia sūnų pratęsti ilgą garbingą kantorių šeimos liniją, bet maištaujantis jaunuolis pasirenka džiazo dainininko kelią! Tačiau scenoje kitų aktorių vaidintas A. Jolsono prototipas atgailaudamas grįždavo į šeimą ir sinagogą, o filme tikrojo A. Jolsono suvaidintas herojus liko ištikimas pramogų pasauliui. Reikia pripažinti – filmo pabaiga daug artimesnė A. Jolsono asmenybei.

Tačiau garsinių filmų „Džiazo dainininkas“ (1927), „Dainuojąs juokdarys“ (1928) sėkmė turėjo savo kainą – 1929–1930 m. A. Jolsonas kasmet pasirodydavo trijuose panašaus pobūdžio filmuose, tad kino teatrų lankytojai netrukus persisotino atlikėju, ir kvietimų filmuotis jis sulaukdavo vis mažiau. Nors kas kelerius metus Alas vis dar pasirodydavo ekrane, tačiau daug sėkmingiau karaliavo scenoje.

Gęstanti dainininko kino žvaigždė neliko nepastebėta ir Lietuvoje: „Al Jolson, pirmųjų garsinių filmų herojus. Tai aktorius, ištrauktas iš vieno Nau-Jorko Brodway‘aus teatro-kabareto ir dainavęs keturiuose [tuo metu jau 9-iuose – A. D.] filmuose, kurių porą („Sonny Boy“ ir „Džazbando dainius“) teko matyti ir Lietuvoj. Jo sritis – melodrama, sentimentalės, lyriškos dainos ir todėl, gal būt, jis ir buvo priverstas grįžti kabaretan. Mat, paskutinieji jo filmai neturėjo jokio pasisekimo ir jo niekas daugiau nebenorėjo užangažuoti [sic]“, – 1931 m. spalį rašyta žurnalo „Kino naujienos“ straipsnyje „Ekrano dainiai“.

Trumpai sublizgėjęs tarpukario Lietuvos kino ekranuose, A. Jolsonas netrukus iš jų dingo. O spaudoje net suabejota, ar tikrai šis atlikėjas yra kilęs iš Lietuvos. Štai laikraštis „Šiaurės Lietuva“ 1931-ųjų rugpjūtį rašė: „Al Jolsonas, pagarsėjęs savo pirmu „dainuojamu“ filmu „Džiazo dainius“, turi pasą Azo Jelceno vardu. Jis yra gimęs Amerikoje, bet kilęs iš Lenkijos žydų, emigravusių anapus vandenyno prieš penkiasdešimt metų [sic].“

Tuo metu tikrai netrūko gandų ir paskalų, iš kurgi kilo Alas Jolsonas, rasti tiesą tarp jų buvo sunku. Net 2002-aisiais išleistoje knygoje „Šviesos sukurti“ klaidą, kad A. Jolsonas gimęs Sankt Peterburge, kartojo ir a. a. kino kritikas Saulius Macaitis. Tuo tarpu šiandien galime džiaugtis šia iš Lietuvos kilusia pasaulinio lygio scenos ir ekrano žvaigžde.

2016-aisiais, minint Alo Jolsono gimimo 130-ąsias metines, jo gimtajame Seredžiuje buvo atidengtas paminklinis stogastulpių ansamblis, skirtas Alui Jolsonui ir Seredžiaus žydų bendruomenei atminti, paminklinis ansamblis įkurtas buvusioje Seredžiaus žydų sinagogos vietoje. Šeduvoje, iš kurios kilusi Alo Jolsono mamos giminė, šiuo metu statomas „Dingusio štetlo“ muziejus, atminsiantis sunaikintą Lietuvos žydų pasaulį.

[1] Harry Jolson, „Mistah Jolson“, 1951 m.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien