Lietuviai pasaulio ekranuose (XI): lietuvis „Marvel“ kino visatos ištakose

Šiandien būtent ji laužo kino teatrų pajamų rekordus, puikuojasi pelningiausių kino franšizių viršūnėje, kaitina kino kūrėjų ir kritikų nervus (reikia tik prisiminti 2019-aisiais Martino Scorsese pasisakymo sukeltą ginčų laviną).

Taip, tai – „Marvel“ kino visata, kurios pagrindu tapo bendrovės „Marvel“ komiksų knygų superherojai: kapitonas Amerika, Geležinis žmogus, žaliasis milžinas Halkas, skandinavų dievas Toras, taip pat – žmogus-voras, žmogus-skruzdėliukas, žmogus-vapsva, žmogus-[įrašykite patys, didelė tikimybė, kad tai jau yra ar netrukus atsiras].

Nesvarbu, ar esate ištikimas „Marvel“ studijos filmų gerbėjas, ar nuoširdus jų engėjas, o gal tik retkarčiais į šią visatą įšokantis spragėsių valgytojas, tai, kad šiandienos kino ekranuose karaliauja superherojai, yra nenuginčijamas faktas. Tuo tarpu burtų lazdelėmis, šviesos kardais ar martinio taurėmis ginkluotiems jų konkurentams tenka vilktis šių superherojų gale. Tačiau taip buvo ne visada.

Nors „Marvel“ komiksai leidžiami nuo 1939-ųjų, bendrovė neturėjo tikrai didelio kino hito iki pat 1998-ųjų, kai ekranuose pasirodė filmas „Ašmenys“ (Blade, rež. Stephenas Norringtonas, 1998), pasakojantis apie afroamerikiečio žmogaus-vampyro hibridą (akt. Wesley Snipesas), medžiojantį vampyrus blogiukus. Tiesa, pradžioje „Marvel“ komiksų firma buvo žinoma „Timley Comics“ vardu, o dabartinį pavadinimą gavo tik XX a. 7 dešimtmetyje. Būtent tuo metu buvo sukurti dauguma šiandien filmuose matomų „Marvel“ superherojų. Seniausias bendrovės ištakas siekiantis kino visatos herojus – kapitonas Amerika, komiksų puslapiuose debiutavęs 1941-aisiais, kai pasaulį jau buvo apėmęs visuotinis karas.

XX a. kino ekranuose daug geriau sekėsi didžiausiam „Marvel“ priešininkui – „DC Comics“. Šis komiksų leidėjas darbą pradėjo 1934-aisiais ir pasauliui dovanojo tokius superherojus kaip Supermenas (1938) bei žmogus-šikšnosparnis – Betmenas (1939). Jie buvo ir vienų populiariausių XX a. superherojų filmų personažai. Betmeną į ekranus 1989 m. sėkmingai perkėlė režisierius Timas Burtonas (Batman, 1989), o 1978-ųjų „Supermenas“ (Superman, rež. Richardas Donneris, 1978) apskritai laikomas pirmuoju didelio biudžeto superherojų filmu. Kadaise jis buvo labai populiarus ir susilaukė kelių nelabai vykusių tęsinių.

Na, o prieš „Supermeną“ superherojų kine vyravo tamsieji amžiai. Ir ne tik todėl, kad dauguma jų buvo filmuojami nespalvota juosta. Superherojus išpopuliarinusių komiksų knygelių pagrindiniais skaitytojais buvo laikomi vaikai, kurie disponavo tik nedidelėmis tėvų jiems skirtomis pinigų sumomis. Manyta, kad joms išvilioti užteks greitosiomis susuktų pigių B klasės juostų ar serijinių filmų, kurie nedidelėmis dalimis kiekvieną savaitę rodyti prieš pagrindinę kino teatro programą. Tačiau šiuose tamsiuosiuose amžiuose galima rasti ir lietuviškų pėdsakų.

„Be kita ko <…> man pasakojo apie kilusius iš Daugų ir gyvenančius Detroite (tikriau jo apsuptame, bet nenorinčiame įsijungti atskirame Hamtramck mieste su 56 tūkst. gyventojų <…>) Markauskus, kurių sūnus, stipruolis Vincas Hollywoodo filmose vaidina kovbojus „Tom Tyler“ vardu“, – laikraštyje „Mūsų Vilnius“ 1932-aisiais reportaže iš kelionių po Ameriką rašė Mykolas Biržiška.

Tuomet Holivudo vesternuose vaidinusio aktoriaus Tomo Tylerio (tikrasis vardas – Vincentas Markowski, 1903–1954) tėvai buvo į JAV emigravę lietuviai – Pranas Markauskas (1873–1935) ir Elena Montvila (1873–1943).

Pora susipažino dar Lietuvoje, pirmasis jų sūnus 1900-aisiais čia ir gimė, o Tomas Tyleris, antrasis iš penkių vaikų, gimė jau Port Henrio miestelyje, Niujorko valstijoje. 1913-aisiais šeima persikraustė į Detroito apsuptą Hamtramko miestą Mičigane. Čia būsimas aktorius augo ir mokėsi. Užaugęs kurį laiką dirbo įvairius fizinius darbus, tačiau svajojo apie Holivudą ir kino industriją, ten 1924-aisiais ir patraukė.

Nereikia nė sakyti, kad niekas Holivude jaunuolio išskėstomis rankomis nelaukė – teko tampyti rekvizitus, būti statistu masinėse scenose. Tačiau gražus jaunuolio veidas, atletiškas kūnas neliko nepastebėti, o dar pasirodė, kad ir ant arklio jis visai tvirtai gali sėdėti. 1925-aisiais jaunuolis sudarė kontraktą su FBO (Film Booking Offices of America) firma vaidinti vesternuose ir per ketverius metus nusifilmavo net 28-iuose bendrovės filmuose!

T. Tyleris dažniausiai vaidindavo pagrindinius vaidmenis, tačiau aktorius buvo per šviesmečius nuo žymiausių Holivudo žvaigždžių. FBO vesternai buvo pigūs, nereikšmingi filmai, kompanijai atsiėję po kelis tūkstančius dolerių, jų „žvaigždė“ kas savaitę uždirbdavo apie 75 dolerius – t. y. apie du vidutinius to metu JAV savaitinius uždarbius. Sočiam gyvenimui užtenka, bet apie glamūrinę Holivudo garsenybių prabangą galima tik pasvajoti.

Tačiau FBO filmai buvo puiki mokymų aikštelė, leidusi patobulinti ne tik aktorinius sugebėjimus, bet ir kaubojui būtinus įgūdžius. Aktoriaus honoraras kilo, po kurio laiko jis uždirbo jau nebe 75, o 100 ar net 150 dolerių per savaitę. Jis tapo atpažįstamas, apie jį pradėti skelbti reklaminiai straipsniai, tačiau iš mažo biudžeto vesternų pasaulio T. Tyleriui taip ir nepavyko ištrūkti.

Filmų buvo daug, tačiau visi nereikšmingi, nebrangūs, nepatekę į pasaulinius ekranus. 1929–1930 m. aktorius pagal kontraktą vaidino aštuoniuose „Syndicate Pictures“ vesternuose, sėkmingai išlaikęs garsinio kino egzaminą. 1931–1933 m. dalyvavo aštuoniuose „Monogram Pictures“ filmuose; 1934–1936 m. pasirašytas 18-os pigių filmų kontraktas su „Reliable Pictures“; 1936–1938 m. – dar aštuoni filmai „Victory Pictures“; 1939–1940 m. kontrakto neturėjo – vaidino keliaujančiame kaubojų šou, atsitiktiniuose filmuose; 1941–1943 m. pasirašė 13-os filmų kontraktą su „Republic Pictures“, T. Tyleris turėjo vaidinti populiarioje B klasės vesternų „The Three Mesquiteers“ (1936–1943 m.) serijoje, anksčiau čia vaidino ir legendinis vesternų aktorius Johnas Wayne’as.

Kita vertus, tarp T. Tylerio atliktų vaidmenų galime rasti ir didžiulių Holivudo produktų, puikiai prisimenamų kino istorikų ir šiandienos žiūrovų. Tai ir nebylusis „Benas Huras: Kristaus istorija“ (Ben-Hur: A Tale of the Christ, rež. Fredas Niblo, 1925), brangus vesternas „Diližanas“ (Stagecoach, rež. Johnas Fordas, 1939) ar net žymusis „Vėjo nublokšti“ (Gone with the Wind, rež. Victoras Flemingas, 1939).

Tačiau šiuose filmuose T. Tyleris atlikdavo labai mažus, dažnai titruose net nenurodytus vaidmenis. Išskirtinis aktoriaus filmografijoje – siaubo filmas „Mumijos ranka“ (The Mummy’s Hand, rež. Christy Cabanne’as, 1940), kuriame jis suvaidino svarbų vaidmenį, bet išliko kone nepažįstamas, mat vaidino į lino audeklus susuktą pačią mumiją.

Atrodo, kad tikra sėkmė vis aplenkia aktorių, o ji kartais tikrai buvo netoliese. Pavyzdžiui, aktorius buvo rimtai apsvarstytas Tarzano vaidmeniui pirmajame garsiniame Tarzano filme (Tarzan the Ape Man, rež. W. S. Van Dyke’as, 1932). Deja, filmo kūrėjai vaidmeniui pasirinko JAV olimpinį plaukiką Johnny Weissmullerį. T. Tyleris taip pat nestokojo sportinių pasiekimų, buvo Los Andžele puikiai žinomas sunkumų kilnotojas, ilgai išlaikė kelis šios sporto šakos rekordus, 1928-aisiais net tikėjosi patekti į olimpines žaidynes Amsterdame. Turėjo ir piloto patirties, keliasdešimt valandų išbuvo ore.

Jei T. Tyleris būtų suvaidinęs Tarzaną, jo vardas neabejotinai būtų puikiai žinomas ir tarpukario Lietuvoje. Tuo tarpu mažo biudžeto vesternai, kuriuose jis atlikdavo pagrindinius vaidmenis, retai pasiekdavo Lietuvos ekranus. Čia populiaresnis buvo kitas kaubojus aktorius, gerokai žymesnis Tomas Mixas (1880–1940), apie jį jau rašėme pirmojoje ciklo „Lietuviai pasaulio ekranuose“ dalyje. Dėl Lietuvoje paplitusių gandų, kad T. Mixas yra lietuvis, veikiausiai ir bus kaltas T. Tyleris – abiejų aktorių vardai tokie patys, abu vaidino vesternuose, o ir atrodė panašiai. Lietuviškumas tiesiog per klaidą prikabintas dažniau šalies ekranuose matomam kitam aktoriui.

Bet grįžkime prie superherojų. 1925-aisiais, kai T. Tyleris pradėjo vaidinti vesternuose, nežemiškų galių turintys komiksų superherojai dar nė neegzistavo kine, jų vietą užėmė kaubojai. Tačiau ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje komiksų knygelių pardavimai išaugo, netrukus superherojai nebetilpo tik spaudos puslapiuose. T. Tyleris įkūnijo patį pirmąjį komiksų superherojų kine – kapitoną Marvelį!

1941-aisiais aktorius suvaidino 12-os dalių serijiniame filme „Kapitono Marvelio nuotykiai“ (Adventures of Captain Marvel, rež. Williamas Witney, Johnas Englishas, 1941). Tiesa, šis filmas neturi nieko bendra su šiandien išpopuliarėjusia „Marvel“ kino visata ar 2019-aisiais pasirodžiusiu „Marvel“ studijos filmu „Kapitonė Marvel“ (Captain Marvel, rež. Anna Boden, Ryanas Fleckas, 2019).

Prisiminkime, „Marvel“ komiksai tuo metu buvo kitu pavadinimu! (taip, straipsnio antraštė yra visiškas „clickbaitas“…) Serijinį filmą kūrusi „Republic Pictures“ studija norėjo gauti Supermeno personažo teises, tačiau jų neužtikrinus įsigijo 1939-aisiais „Fawcett Comics“ sukurto kapitono Marvelio nuotykių ekranizacijos teises. Išties 1940-aisiais kapitono Marvelio komiksų knygelių pardavimai net lenkė „Supermeną“. Na, o šiandien kapitono personažo teisės ir priklauso Supermeno kūrėjams „DC Comics“, bendrovė įrodė, kad kapitonas Marvelis buvo iš dalies nuplagijuotas nuo Supermeno. Tiesa, herojus šiandien žinomas kitu vardu – Shazamas, taip išvengiama ir painiavos su „Marvel“ komiksų studijos kūriniais.

Serijinis filmas „Kapitono Marvelio nuotykiai“ taip pat buvo palyginti nedidelė, nebrangi produkcija. Tačiau jo istorinė reikšmė didžiulė – juk tai komiksų superherojų debiutas kine, žiūrovas bene pirmą kartą ekrane galėjo išvysti dangumi skriejantį raumenų kalną, aptemptą triko! Neblogai šis filmas ir pagrindinio aktoriaus darbas jame šiandien vertinamas ir kitų serijinių filmų kontekste.

Net Quentinas Tarantino lenkė galvą prieš T. Tylerį, teigdamas, kad aktorius pavaizdavo „patį beprotiškiausią, žmogžudiškiausią superherojų kino istorijoje“ (taip, kino superherojų standartai anuomet buvo visai kiti…). Aktoriui nuolat tekdavo demonstruoti savo jėgą prieš kamerą – filme ant rankų jis kilnoja ir (neretai į mirtį) mėto aibes blogiukų.

T. Tyleris kino ekrane įkūnijo ir kitą superherojų – su nusikaltėlių pasauliu kovojantį Fantomą, kurį vaidino 1943-iųjų 15-os dalių serijiniame filme tuo pačiu pavadinimu (The Phantom, rež. B. Reevesas Easonas, 1943). Tačiau šio filmo istorija liūdnesnė. Tai – paskutinis filmas, kuriame T. Tyleris atliko pagrindinį vaidmenį.

Tuo metu aktoriui diagnozuotas sunkus reumatoidinis artritas, ligos požymiai jau matyti kino juostoje – jis ne toks vikrus ir greitas kaip prieš kelerius metus. Dėl smarkiai progresuojančios ligos aktorius vėliau vaidino tik antraplanius vaidmenis.

T. Tyleris paliko Holivudą, grįžo pas gimines į Hamtramką, kur ir mirė kone bankrutavęs, vos įkopęs į šeštą dešimtmetį. Antkapyje jis įamžintas ne su superherojaus apsiaustu, o su kaubojaus skrybėle. Tačiau aktorius paliko ir svarų įnašą šiandien itin populiariame superherojų žanro kine, stovėjo ne tik prie „Marvel“, bet ir prie visų šio žanro kino ištakų.