Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Lietuviai pasaulio ekranuose (XIV): lietuviški kino pėdsakai Pietų Amerikoje

Paskutinio Reginos Labanavičiūtės filmo „Mano mergina yra vaiduoklis“ („Mi novia es un fantasma“, rež. Francisco Mugica, 1944 m.) plakatas. Matyti Reginos Laval vardas mažu šriftu. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Lig šiol straipsnių serijoje „Lietuviai pasaulio ekranuose“ daugiausia rašyta apie lietuvių emigrantus ar jų palikuonis, pasirodžiusius JAV, Kanados ar Vakarų Europos kino filmuose. Tačiau viena populiariausių lietuvių emigracijos krypčių XX a. 3–4 dešimtmečiais buvo Pietų Amerika.

Štai 1935 m. Argentinos lietuvių laikraštis „Argentinos lietuvių balsas“ skelbė, kad Brazilijoje, Argentinoje ir Urugvajuje „gyvena apie 100,000 lietuvių, čia eina virš dešimties lietuviškų laikraščių, yra keli desėtkai rimtesnių lietuviškų organizacijų“. Tikimybių teorija sufleruoja, kad tarp tokios lietuvių išeivių gausos tikrai rasime bent kelis, susijusius su kino industrija. Tad ir paieškokime jų! 

Tikriausiai nepameluosiu sakydamas, kad nė vienas iš tarpukariu Lietuvą į Pietų Ameriką iškeitusių emigrantų nepatraukė čia tikėdamasis tapti kino žvaigžde. Pietų Amerikos filmai praktiškai nedemonstruoti tarpukario Lietuvos ekranuose. Emigrantus čia ginė skurdas, nedarbas ir geresnio gyvenimo troškimas.

Į Pietų Ameriką patekti buvo daug lengviau ir pigiau nei į svajonių kraštą – JAV. Tačiau naujuose namuose dažno emigranto laukė ne ką mažesnis skurdas bei alinantis darbas žemės ūkio plantacijose – fazendose. Neretas, nepakėlęs sunkaus darbo, bėgdavo iš įdarbinimo vietų ir ieškodavo kelio atgal į tėvynę.

Informacija apie sunkias gyvenimo sąlygas pasiekdavo ir Lietuvą, ne veltui skurdus Kauno Žaliakalnio lūšnelių rajonas gavo „Brazilkos“ vardą. Vis dėlto tie, kuriems pavyko įsitvirtinti Pietų Amerikoje, netruko susirūpinti ir lietuviška kultūra. Iš Lietuvos atvykusių artistų pasirodymai susilaukdavo didžiulio dėmesio, o apsukresni emigrantai tautiečių namų ilgesį ėmėsi malšinti iš tėviškės atgabentomis kino kronikomis.

Jurgis Gilvydis. Savaitraščio „Dirva“ iškarpa (1960 m. spalio 10 d.)

Ryškiausias tokių apsukruolių – Jurgis Gilvydis (1904–1978). Gimęs Žaliosios kaime, Anykščių rajone, baigęs Panevėžio gimnaziją, 1929 m. jis išvyko į Argentiną. Čia 1932 m. baigė kino technikos kursus ir Buenos Airėse atidarė kino teatrą „Vytis“, tapusį vienu iš vietos lietuvių susibūrimo centrų. Ne tik atsiplukdydavo ir vietoje rodydavo Lietuvos kino kroniką, bet ir pats kino kamera fiksuodavo lietuvių kolonijų Pietų Amerikoje gyvenimą, su filmais važinėjo po kaimynines valstybes.

Tarpukariu J. Gilvydis Argentinoje aktyviai dalyvavo Vilniaus vadavimo kampanijoje, o Lietuvą okupavus sovietams kėlė jos nepriklausomybės klausimą – pirmasis ėmėsi organizuoti Pietų Amerikos lietuvių kongresą (nuo 1960 m.), aktyviai reiškėsi spaudoje. Būtent J. Gilvydis Pietų Amerikoje išsaugojo dalį Lietuvos kino kronikų, kurios pranyko Lietuvoje (jas galima išvysti Lietuvos centrinio valstybės archyvo kino dokumentų puslapyje).

J. Gilvydis nebuvo vienintelis. Urugvajaus lietuviai dažnai būriuodavosi prie Petro A. Žukelio išlaikomo „Selecto“ kino teatro, buvusio Urugvajaus sostinėje Montevidėjuje, durų. Čia buvo rengiamos lietuvių sueigos, minimos šventės. P. A. Žukelis ne tik išlaikė kino teatrą, bet ir importuodavo užsienio, visų pirma Holivudo, filmus. Jai aprūpindavo ir kitus Urugvajaus kino teatrus.

Pasitaikydavo ir nesklandumų. Štai 1935-aisiais Buenos Airių priemiestyje kino teatrą „Supremo“ įsigijo emigrantas iš Ukmergės Bronius Simanavičius. Bet lietuvį vietiniai verslininkai apmovė – pinigus pasiėmė, o kino teatro nuosavybės teisių taip ir neperrašė, šio kino teatro likimas neaiškus. 

Matyt, panašių lietuvių išlaikomų kino teatrų Pietų Amerikoje galėtume rasti ir daugiau, tai atskiro tyrimo tema. Na, o besidomintiesiems kitu lietuvišku paveldu šiose šalyse rekomenduoju patyrinėti keliauninko Augustino Žemaitaičio interneto puslapį „Gabalėliai Lietuvos“ (Global True Lithuania).

Tuo tarpu mes pažiūrėkime, ar pavyko lietuviams patekti į Pietų Amerikoje kurtų kino filmų kadrus.

Tai padaryti nebuvo taip paprasta. Daugelis lietuvių atvykėlių nemokėjo nei ispaniškai, nei portugališkai, o dirbant fazendose dažnai vietinių kalbų nė neišmokdavo. Atrodo, kad geriau įsilieti į vietos kino kultūrą galėjo sektis ne pirmos kartos lietuvių emigrantams, bet jau Pietų Amerikoje gimusiems jų palikuoniams.

Štai 1940-aisiais spaudoje džiaugtasi šešiametės Urugvajaus lietuvės, jaunos baleto šokėjos Renytės Češkevičiūtės, „kuri yra dalyvavusi jau keliose vaikų filmuose kaipo balerina“, sėkme. Tuo tarpu 1951-aisiais pasaulio lietuvių spaudoje gausiai minėta 16-metės medicinos studentės Irenos L. Gudeliūnaitės iš Argentinos pavardė.

„Jos grožis ir artistiniai gabumai sudomino Argentinos filmų produktorius. Iš kelių šimtų kandidačių, dalyvavusių konkurse buvo išrinktos 32 finalistės, iš kurių tik 10, jų tarpe Irena L. Gudeliūnaitė, buvo priimtos vaidinti filmuose. Baigusi specialią studiją, pirmą kartą pasirodė vadovaujamoje rolėje daugiau kaip valandą trunkančiame filme „Pilypo kompleksas“ <…> Filme dalyvauja ir keletas lietuvaičių šokėjų iš teatro „Colon“, – skelbė Kanados lietuvių laikraštis „Nepriklausoma Lietuva“.

Straipsnis apie Tita Toy – Reginą Labanavičiūtę – laikraštyje „Lietuvos žinios“ (1937 m. lapkričio 11 d.)
Regina Labanavičiūtė – Tita Toy – filmo „Seržanto Laprido mirtis“ („Murió el sargento Laprida“, rež. Tito Davisonas, 1937 m.) titruose

Tiesa, lietuvaitės sėkmė buvo gerokai išpūsta, komedijoje „El complejo de Felipe“ (rež. Juanas Carlosas Thorry, 1951 m.) ji atliko ne „vadovaujantį“, bet tik nediduką antraplanį vaidmenį.

Vis dėlto ir keliems seniesiems lietuvių išeiviams pavyko ryškiau pasižymėti Pietų Amerikos kine. 1937-aisiais net Lietuvos spaudoje dažnai minėtas Argentinos aktorės Titos Toy vardas, vardinti jos vaidmenys filmuose, kurių to meto Lietuvos gyventojai net nematė. Net nenutuokė, ką reiškia daugelis jų pavadinimų.

„Tita Toy jau vaidino daugely filmų: „Amalia“, „Cadetes de San Martin“, „La Virgencita de Madera“, „Mateo“, „Radio Bar“, „Gal“ ir daugybėje kitų“, – vardino 1936–1937 m. išleistų argentiniečių filmų pavadinimus „Lietuvos žinios“. Tiesa, jei šiuos filmus bandysite žiūrėti, nė vieno iš jų titruose T. Toy vardo nerasite – aktorė juose atliko nežymius, dažniausiai statistės, vaidmenis. Bet susidomėjimas ja Lietuvos spaudoje kilo ne tiek dėl jos vaidmenų, kiek dėl fakto, kad „Tita Toy – Regina Labanavičiūtė – yra gimusi  Biržų apskr. 1920 m. sausio 22 d. Iki 5 m. amž. geltonkasė Regina augo savo gerų tėvelių globoje Šliužuose [gal Sližiuose? – A. D.]. Jos kojos pažįsta rasotus Lietuvos dirvonus, ji prisimena lakštingalos čiulbėjimą ir sniegais apklotus Lietuvos laukus.“

Būdama penkerių Regina buvo tėvų išsivežta į Argentiną, čia augo ir baigė mokslus, mokėsi šokti baletą, nuo 15-os metų pradėjo vaidinti statiste filmuose, o būdama 17-os atliko pirmą svarbesnį, Rositos, vaidmenį filme „Seržanto Laprido mirtis“ („Murió el sargento Laprida“, rež. Tito Davisonas, 1937 m.), čia jos vardas jau buvo užrašytas ir puikavosi prie pagrindinių aktorių. Drama apie karininko ir ugniagesių viršininko kovą dėl moters meilės buvo gana stambi produkcija, tai pirmasis filmas, kurio premjera įvyko tuomet neseniai atnaujintame Buenos Airių operos teatre (Ópera Orbis Seguros).

Šio, pirmojo ryškesnio, vaidmens proga ir pašėlo lietuvių spauda, iš dar tik bekylančios aktorės kaip įprasta nulipdžiusi jau žymią tautinę kino žvaigždę. O vaidmenų buvo ir ryškesnių.

1939 m. T. Toy suvaidino pagrindinį vaidmenį filme apie meilę „Šešėliai upėje“ („Sombras en el río“, rež. Hansas Jacoby, 1939 m.), tačiau į pirmo plano aktores taip ir neiškilo. Vėliau atliko septynis antraplanius vaidmenis melodramose, tokiose kaip „Tango žvaigždė“ („El astro del tango“, rež. Luisas Bayónas Herrera, 1940 m.) ar „Ryt aš nusižudysiu“ („Mañana me suicido“, rež. Carlosas Schlieperis, 1942 m.). Tiesa, juose pasirodė ne Lietuvoje išgarsintu Titos Toy slapyvardžiu, o artimesniu tikrajam Reginos Laval vardu. Juo geriau prisimenama ir Argentinos kino istorijoje.

Paskutinį vaidmenį kine aktorė atliko 1944-aisiais filme „Mano mergina yra vaiduoklis“ („Mi novia es un fantasma“, rež. Francisco Mugica, 1944 m.), žinoma, taip pat apie meilę. Kiną metė, ištekėjo. Su vyru Juozu Marcijonu Buenos Airių oro uoste turėjo užkandinę, maistu aprūpindavo skrydžių bendroves. Palaikė santykius su vietos lietuviais, kartais šmėkštelėdavo pasaulio lietuvių spaudoje. 

Pranas Čepukaitis – Francisco Dantas. Reklaminė 1950 m. fotografija. „Wikimedia Commons“ nuotrauka
Francisco Dantas (su cigaru) filme „Aš esu vienintelis“ („Eu Sou o Tal“, rež. Euripides Ramos ir Hélio Barroso, 1959 m.). „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Ilgaamžiškesne ekrano karjera galėjo pasidžiaugti kitas lietuvis, panašiu metu, kaip ir Regina, atvykęs į Pietų Ameriką. Tai – Pranas Čepukaitis (1911–2000 m.), kine debiutavęs 1944 m. Jis per pusšimtį metų suvaidino daugiau nei 50-yje braziliškų filmų ir pasirodė keliolikoje televizijos serialų bei muilo operų. Tačiau, žinoma, nė vieno iš šių kūrinių titruose nerasite sunkiai brazilų ištariamo Prano Čepukaičio vardo, jis juose slepiasi už slapyvardžio – Francisco Dantas.

Būsimasis Francisco gimė Vilniuje, po Pirmojo pasaulinio karo su tėvais persikėlė į Kauną. Čia augdamas kelis kartus išbandė jėgas scenoje – vaidino mėgėjiškuose spektakliuose, tačiau sunkios gyvenimo sąlygos skatino ne galvoti apie vaidybą, o ieškoti laimės. 1926 m., būdamas vos 15-os, Pranas išvyko į Braziliją, tėvus ir gimines palikęs Lietuvoje. Kelionėje jaunuolį globojo kita šeima, plaukti vienas dar negalėjo. Na o toliau – žanro klasika…

Niekas jaunuolio išskėstomis rankomis nepasitiko, teko trenktis į fazendas prie žemės ūkio darbų. Po pusmečio legalios vergovės kantrybė plyšo – pabėgo. Su keliais vokietukais bandė pėsčiomis iš San Paulo nužygiuoti į JAV, kelionę baigė Bolivijoje susirgęs drugiu, pasveikęs – atgal į fazendas. Trejus metus ganė galvijus, noro pabėgti buvo, tik šį kartą užteko ir proto to nedaryti.

Kiek prakutęs P. Čepukaitis įsidarbino restorane Tres Lagoas mieste, Mato Grosso regione, Pietvakarių Brazilijoje. Bet ilgai ten neužsibuvo, mat šalia pasimaišė kitos imigrantės, italės Zairos Médice, įkurta keliaujanti teatro trupė „Companhia de Teatro Zaira Médice“. Pranas, prisiminęs vaidinimus Lietuvoje ir prižadėjęs trupei būtų ir nebūtų dalykų, įsiprašė keliauti kartu su ja. Šešerius metus trankėsi po visą Mato Grosso provinciją ir, nors pradžioje dar sunkiai kalbėjo portugališkai, po kurio laiko jau atliko pagrindinius vaidmenis klasikiniuose italų pastatymuose.

Atsidavimas scenai neliko nepastebėtas aplinkinių, Pranui pasiūlytas darbas Porto Alegre miesto teatre Pietų Brazilijoje – nuolatiniam keliavimui ir teatro trupės karavanui atėjo galas. Čia ir gimė Francisco Dantas, mat keliaujančioje grupėje vaidino Francisco Silvos vardu, tik kad tų Silvų Porto Alegre ir taip buvo pakankamai, slapyvardį teko keisti. Porto Alegre vaidino iki 1941-ųjų, o tuomet Francisco jau buvo atviri ir Rio de Žaneiro bei San Paulo teatrai, čia jis vaidino su žymias to meto Brazilijos aktoriais, tiesa, dažnai antraplanius vaidmenis.

Antraplaniai vaidmenys Francisco atitekdavo ir kine bei televizijoje, kurioje jis itin aktyviai dirbo nuo 1970-ųjų. Tačiau nesiskundė – iki pat mirties buvo populiarus, mėgstamas aktorius, ir darbo teatre ar prieš kamerą jam niekuomet netrūko. 7-ajame dešimtmetyje buvo atvykęs ir į Lietuvą, viešėjo pas gimines, kurių prieš tai ieškojo per spaudą ir laiškus, mat nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios ryšys su Lietuvoje likusiais tėvais nutrūko, kelis dešimtmečius jis nieko nežinojo apie jų likimą. Dalyvavo ir Brazilijos lietuvių visuomeniniame gyvenime.

Prano Čepukaičio – Francisco Dantas – istorija gerai iliustruoja lietuvių išeivių Pietų Amerikoje viltis ir vargus, šiuo atveju istorijos finalas buvo (labai) laimingas, daugeliui taip nepasisekė. Ja ir baikime šį straipsnį, nors Pietų Amerikos lietuvių bendruomenės veikiausiai dar turėtų nemažai ką papasakoti.

Žiūrovų salė lietuviško koncerto metu Pietų Amerikoje 1936 m. Kauno miesto muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
„Laivakortės“ arba „šipkartės“ – vienų svajonė apie ištrūkimą iš Lietuvos, kitų – apie grįžimą į ją. „Argentinos lietuvių balso“ reklamos (XX a. 4 deš.)
Spaudos antraštė dažnai skelbė apie sunkias lietuvių išeivių gyvenimo sąlygas Pietų Amerikoje. „Argentinos lietuvių balso“ iškarpa (1933 m. rugsėjo 2 d.)
Spaudinys su Buenos Airių vaizdu (XX a. 4 deš.). Rokiškio krašto muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Rio de Žaneiro įlanka 1914-1917 m. Kauno IX forto muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.