Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų. Norite prisidėti prie pokyčių? Nepamirškite -> Paremti
Atsinaujiname. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų. Bet galite paremti.

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Lietuviai pasaulio ekranuose (XV): Lietuvos Laurencas iš viršutinio aukšto

Frankas Sinatra (kairėje) ir Laurence'as Harvey filmo „Mandžiūrijos kandidatas“ („The Manchurian Candidate“, rež. Johnas Frankenheimeris, 1962 m.) reklaminėje fotografijoje 1962 m. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka

Po Antrojo pasaulinio karo JAV prasidėjo televizijos era. Su ja atėjo ir specifiniai televizijos laidų žanrai, pavyzdžiui, TV žaidimai. Vienas populiariausių ir sėkmingiausių ankstyvųjų JAV žaidimų, transliuotas CBS televizijos, – „Koks mano užsiėmimas?“ (What's My Line?, 1950–1967 m.). Žaidimas prie televizijos ekranų pritraukdavo tūkstančius žmonių, jo formatas, parduotas daugeliui skirtingų šalių, bandytas pritaikyti ir Lietuvoje pavadinimu „Kas tu toks?“ (2010 m.).

Žaidimo metu keturi komisijos nariai bando atspėti žaidimo svečio profesiją, užduodami jam „taip“ arba „ne“ klausimus. Kiekvienas klausimas, į kurį svečias atsako „ne“, jam atneša piniginį prizą, jei komisija 10 kartų išgirsta „ne“ – žaidimo svečias laimi. Atskiroje žaidimo dalyje taip pat dalyvaudavo ir populiarios to meto asmenybės – aktoriai, muzikantai, politikai. Tuomet komisija privalėdavo užsirišti akių raiščius ir turėdavo atspėti ne slaptojo svečio profesiją, o jo vardą. 1960 gegužės 1 d. transliuotas originalaus žaidimo epizodas kadaise turėjo sudominti ir ne vieną jį mačiusį Amerikos lietuvį.

Tąkart slaptasis žaidimo svečias buvo jaunas iš Didžiosios Britanijos atvykęs aktorius Laurence’as Harvey (1928–1973). Aktorius buvo pačiame savo karjeros zenite – vos prieš mėnesį jis dalyvavo 32-ojoje „Oskarų“ statulėlių teikimo ceremonijoje, kurioje buvo nominuotas geriausio aktoriaus kategorijoje už savo vaidmenį britų filme „Kambarys viršuje“ (Room at the Top, rež. Jackas Claytonas, 1959 m.). Tiesa, „Oskaro“ negavo, jis atiteko pagrindinį vaidmenį kino epe „Benas Huras“ (Ben Hur, rež. Williamas Wyleris, 1959 m.) sukūrusiam Charltonui Hestonui. Filmas „Benas Huras“ nušlavė „Oskarus“ lyg uraganas ir surinko iš viso net 11 „Oskarų“ statulėlių, tai – rekordas, kurio niekas nepakartojo iki pat 1997-ųjų, kai Jamesas Cameronas pastatė „Titaniką“ (Titanic, 1997 m.). Tačiau L. Harvey vis tiek buvo viena karščiausių to meto Holivudo naujienų, ir Holivudo prodiuseriai pešėsi dėl jo kaip dėl šiltų bandelių.

Televizijos žaidimo „Whats My Line?“ komisija ir vedėjas 1952 m. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Akių raiščių apakinta televizijos žaidimo komisija nesunkiai atspėjo, kad prieš juos sėdinčio žmogaus profesija – aktorius. Tačiau antroji spėliojimų dalis – bandymas išsiaiškinti, iš kur jis kilęs, pasirodė daug sudėtingesnė. Aktorius meistriškai keitė savo tartį, į vienus klausimus atsakydamas britišku, į kitus – pietinių JAV valstijų, į dar kitus – prancūzišku akcentu. Pamėgdžioti skirtingus akcentus jis visuomet mokėjo, šis jo sugebėjimas buvo puikiai žinomas kino industrijoje. Galiausiai komisija atspėjo prieš juos sėdinčio žmogaus vardą. Na, o tuomet aktoriui teko pasiaiškinti – juk į komisijos klausimus, ar jis gimęs JAV, arba Didžiojoje Britanijoje, aktorius atsakė „ne“, tuo tarpu visi komisijos nariai (ir net paties žaidimo vedėjas) buvo įsitikinę, kad jis tikras anglas!

Prieš žaidimo komisiją sėdintis „tikras anglas“ paaiškino, kad gimė Lietuvoje. Viena iš komisijos dalyvių, žurnalistė Dorothy Killgalen, prisipažino, kad ji nelabai žino, kas ta „Lithuania“. Čia L. Harvey dar kartą užtikrino, kad jis tikrai gimė Lietuvoje, augo Pietų Afrikos Respublikoje, o į Angliją atvyko tik būdamas pilnametis.

Tuomet ta pati žurnalistė pastebėjo, kad „jis visai kaip Džonas“. Ir prieš ją sėdintis aktorius pradėjo kalbėti apie kitą britų garsenybę, taip pat su Lietuva save siejusį aktorių Johną Gielgudą. Regis, nė neįtardamas, kad žurnalistė galvoje turėjo šio televizijos žaidimo vedėją, Pietų Afrikoje gimusį ir augusį Johną Charlesą Daly, dabar atėjo metas pasiaiškinti jam… Auksinė televizijos medžiaga! Nesurežisuotas televizijos žaidimo dalyvių nesusikalbėjimas puikiai atrodo ir pakelia nuotaiką net ir šiandien.

Į Holivudo aukštumas iškilusio aktoriaus gimimo vieta gal ir stebino apie tai nieko nežinojusius JAV TV laidos vedėjus, tačiau aktyviau išeivijos tautiečių spaudą sekusiam Amerikos lietuviui tai buvo jokia naujiena. Joje apie lietuvišką L. Harvey kilmę rašyta gerus penkerius metus prieš pasirodant minėtam televizijos žaidimo epizodui. Tai, kad žymus aktorius garsiai skelbėsi esąs gimęs Lietuvoje, išeiviams buvo pasididžiavimo šaltinis. To meto užsienio lietuvių spaudoje neretai kildavo pasipiktinimas, kad populiarumo sulaukę lietuvių kilmės asmenys neva bando nuslėpti savo šaknis, išsižada jų (tereikia prisiminti jau aprašytus kadaise mestus kaltinimus lietuvių kilmės aktorei Mari Aldon). O čia – visiškai atvirkščias pavyzdys, gyvas įrodymas, kad teiginys „gimiau Lietuvoje!“ visai netrukdo sėkmingai karjerai pramogų industrijoje, ir tai reikia švęsti!

Kaip 1958-aisiais JAV žurnale „Lietuvių dienos“ rašė Algirdas Gustaitis: „Kartais kai kurie ura patriotai į tokius „lietuvius“ labai skeptiškai žiūri. Mes džiaugiamės svetimtaučiais lietuvių ir Lietuvos draugais, tat ar ne labiau verta džiaugtis tais, kurie garsą ir garbę įgiję svetur, nesisako esą nei anglai, nei rusai, nei žydai, bet visur žymi savo lietuvišką kilmę? Daug plaukiojančių „tarptautiniuose vandenyse“ nebežymi savo tautinės kilmės.“

Tiesa, jei bandytumėte į to laikotarpio lietuvių spaudą žvelgti iš šiandienos perspektyvos, jus tikriausiai nustebintų čia randami prieštaravimai. Vienuose straipsniuose L. Harvey piešiamas kaip tikrų tikriausias lietuvis – nurodoma, kad jo tikrasis vardas yra Laurynas, Vladas (Ladas) ar net Jonas. Pavardė – Skinkys arba Skiknė. Kartais teigiama, kad aktorius ir dabar puikiai kalba lietuviškai, aukoja dideles sumas Lietuvos organizacijoms.

Kiti skundėsi, kad anoks jis lietuvis ir juo labiau anoks Laurynas. Štai Jonė Peterienė atvirame laiške „Garsenybių ieškotojams“, publikuotame žurnalui „Dirva“, 1961-aisiais skundėsi: „Savu laiku buvo skelbiama, kad prieauglio tarpe išgarsėjęs dainininkas Alvis [Elvis – A. D.] Presley yra lietuvių kilmės. Vėliau tik juoktasi, kad viskas iš piršto laužta. // Dabar, neseniai pasirodžius filmai „Buttefield 8“, kurioje vaidina Laurence Harvey, vėl buvo paskelbta, jog ši „garsenybė“ yra lietuvių kilmės. Didesniam mūsų įtikinimui, net pavardė jo buvo nurodyta „Laurynas Skinkis“. // Ieškant, gal ir nemažai atrastumėm tokių garsenybių, gimusių Lietuvoje. Bet, jeigu mes, lietuviai, buvome labai nepatenkinti, kad Amerikos spauda Lietuvoje gimusį žydų tautybės šnipą Sobelį pavadino lietuviu [kalbama apie tuo metu garsų šnipų teismą, kuriame teisti broliai Jackas ir Robertas Soble’iai JAV šnipinėję SSRS naudai, abu gimę Vilkaviškyje – A. D.], tai kodėl turėtume savintis Laurence Harvey kaip lietuvį, kuris, nors gimęs Lietuvoje, bet taip pat yra žydų kilmės, išaugęs Pietų Afrikoje ir pakeitęs savo pavardę iš Larushka Misha Skikne į Laurence Harvey.“

1934 m. Joniškio policijos nuovados viršininko liudijimas, kad Ela Skiknė su vaikais yra laisva emigruoti iš Lietuvos. Mažiausias nuotraukoje – Laurence’as Harvey. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka
Laurence’o Harvey tėvų – Bero ir Elos Skiknių – lietuviški pasai 1920 m. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Pasirausę Lietuvos archyvuose nei Laruškos (tai buvo paties L. Harvey vėliau sugalvotas pramanas, niekas jo vaikystėje taip nevadino), nei Lauryno (čia jau išeivijos lietuvių mitologija) nerasime. Užtat rasime Hiršą Meišą Skiknę, gimusį 1928 m. spalio 2 d. Joniškyje. Jauniausią iš trijų skardininko („blekoriaus“) Bero ir namų šeimininkės Elos Skiknių sūnų.

Nors L. Harvey tėvo dokumentuose nurodoma, kad jis yra skardininkas, tačiau šeimoje prisiminta, kad Lietuvoje jis taip pat bandė verstis prekyba – eksportuodavo lietuviškus kiaušinius ir žąsis į užsienį. Tiesa, matyt, prekybininkas iš Bero nebuvo labai geras, mat kai jauniausiam sūnui sukako dveji, jis metė amatą, verslus ir patraukė ieškoti laimės į užsienį – Pietų Afriką. Žmona su trimis vaikais tuo tarpu glaudėsi pas savo tėvą ir seserį Vilniaus gatvės 14-ame name, Joniškyje.

Kai būsimam aktoriui sukako penkeri, statybose Pietų Afrikoje dirbęs tėvas prikaupė pakankamai pinigų, kad galėtų iš Joniškio į Johanesburgą atsigabenti ir žmoną su vaikais. 1934-ųjų liepą moteris pasirašė sutartį Karališkosios pašto garlaivių kompanijos (Royal Mail Steam Packet Company) atstovybėje Kaune (Laisvės al. 26) ir įsigijo vietas laive „Dunluce Castle“, plaukiančiame iš Londono į Keiptauną. Keturių asmenų šeimai vietos laive atsiėjo 1907 litus.

L. Harvey nepaliko gausesnių atsiminimų apie penkerius vaikystės metus Lietuvoje, aktorius buvo tam kiek per mažas. Plačiau apie gyvenimą Joniškyje vėliau yra rašęs jo brolis, vidurinis Bero ir Elos sūnus Icikas-Zusė, gimęs 1924-aisiais. Jis prisiminė, kaip Joniškyje su kaimynų vaikais ir pusbroliais žaisdavo futbolą. Brolis taip pat prisiminė, kad jaunėlis Hiršas, kitaip nei vėliau teigta Amerikos lietuvių spaudoje, tikrai dar nemokėjo kalbėti lietuviškai, šeimoje juk kalbėta jidiš. Tačiau mažasis broliukas buvo imlus imitatorius, tad kartais šeimyną nustebindavo užtraukdamas kur nors nugirstą lietuvišką dainą.

Pietų Afrikoje šeima kartu apsigyveno su anksčiau čia atvykusiu tėvu, kurio jauniausiasis sūnus beveik nepažino, ir apsigyveno Johanesburgo priemiestyje Dornfonteine. Čia šeimos laukė visai kitas gyvenimas. Vaikai ėjo į anglišką mokyklą ir netruko persismelkti britiška kultūra. Jaunėlis Hirša tapo Harry, vidurinis Icikas – Isaacu, tik vyriausias sūnus Chaimas-Nachumas, kuriam tuomet buvo trylika, atsisakė suanglinti savo vardą, jau tuomet buvo apsisprendęs ilgai čia neužsibūti, keliauti į žydų kibucą Palestinoje, tai ir padarė 1940-aisiais.

Sunkiausia prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų sekėsi motinai. Kaip prisimins vaikai, ir Pietų Afrikoje, nepaisydama svilinančio karščio, ji kepė tokius pat valgius kaip Lietuvoje. Nors jie buvo labai skanūs, bet būtent šiuos valgius vėliau L. Harvey įvardins kaip vieną iš savo sveikatos problemų priežasčių.

Harvey režisuoja Harvey. Reklaminis filmo „Ceremonija“ („The Ceremony“, rež. Laurence’as Harvey, 1963 m.) fotokoliažas 1963 m. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka

Johanesburgo priemiesčiuose jaunasis Hirša, dabar tapęs Harry, atrado ir naują aistrą, su kuria nebuvo susipažinęs Joniškyje – kiną! Valandų valandas sėdėdavo nudriskusiame Alhambros kino teatre ir žiūrėdavo visus filmus iš eilės. Kaulydavo pinigų kino bilietams iš mamos (neduodavo), tėvo (duodavo, su sąlyga, kad nesakys mamai) ir visų pažįstamų (tai duodavo, tai neduodavo). Dažnai ir pamokas iškeisdavo į kino teatro salę. O po seansų pats vaidindavo ekrane matytus personažus.

Paauglystėje apsisprendė – bus aktoriumi. Būdamas trylikos prisijungė prie vaidybos būrelio mokykloje, kiek vėliau išbandė jėgas ir didesnėje scenoje, o vos sulaukęs šešiolikos, kiek save pasendinęs ir kiek išpūtęs savo aktorinius pasiekimus, užsirašė į artistų kuopelę armijoje. Buvo 1944-ųjų pabaiga, veik visa Lietuvos teritorija jau buvo atkovota sovietų, o veik visi Lietuvoje likę L. Harvey giminės žuvę Holokausto metu.

Armija suteikė trampliną toliau siekti karjeros, mat baigęs tarnybą galėjo gauti stipendiją, kuria ir pasinaudojo, įstoti į Karališkąją dramos meno akademiją (Royal Academy of Dramatic Art) Londone. Buvo užsibrėžęs per trejus metus tapti žinomu teatro ir kino aktoriumi, to ir siekė sunkiu, užsispyrusiu darbu, dažnai kęsdamas nepriteklius. Metų prireikė kiek daugiau, tačiau šeštojo dešimtmečio viduryje jis jau buvo puikiai pažįstamas tiek Didžiosios Britanijos scenoje, tiek ekrane.

Teatro niekuomet nemetė, dažnas kritikas teigė, kad būtent čia atliko geriausius savo vaidmenis – Romeo, Henrį V, Karalių Artūrą. Kartais atsisakydavo daug pelningesnių pasiūlymų kine, kad suvaidintų norimą vaidmenį teatre. Teigė, kad būtent čia aktorius gauna svarbiausias pamokas. Beje, atsisakė ir gražuolio Pario vaidmens Holivudo filme „Trojos Helena“ (Helen of Troy, rež. Robertas Wise, 1956 m.), išmainė jį į prasčiau apmokamą, bet, jo nuomone, svarbesnį britų–italų „Romeo ir Džuljetos“ pastatymą (Romeo and Juliet, rež. Renato Castellani, 1954 m.). Pario vaidmuo tuo tarpu atiteko lietuviui Jacquesui Sernui.

Tačiau, kitaip nei kolega teatralas Johnas Gielgudas, niekuomet nepeikė darbo kine, mylėjo jį. Greitai suprato, kuo darbas filmavimo aikštelėje skiriasi nuo teatro scenos, nepriekaištavo dėl nesibaigiančių dublių, nechronologiško filmavimo. Filmavimo aikštelėje galėdavo pyktis su kitais aktoriais, o su techniniu personalu visuomet siekė palaikyti geriausius santykius – juk nuo jų priklausė, kaip jis bus apšviestas, kaip atrodys kadre. Kinas nulėmė ir sceninį slapyvardį – jau pirmajame filme pasirodo Lawrence’o (vėliau taps Laurence’u) Harvey vardu, Skiknės pavardė filmo prodiuseriams atrodė nepelningai.

1959-ųjų filmu „Kambarys viršuje“ prasimušė į Holivudo viršūnėles. Prasidėjo dar ryškesnis karjeros etapas. Jo metu nusifilmavo epiniame filme „Alamas“ (The Alamo, rež. Johnas Wayne, 1960 m.) su vesternų legenda Johnu Wayne’u; „Butterfield 8“ (rež. Danielis Manns, 1960 m.), atnešusiu pirmąjį „Oskarą“ aktorei Elizabeth Taylor. Šiandien geriausiai prisimenamas L. Harvey vaidmuo filme „Mandžiūrijos kandidatas“ (The Manchurian Candidate, rež. Johnas Frankenheimeris, 1962 m.) su Franku Sinatra.

Buvo užkietėjęs darboholikas, kiti aktoriai vargdavo per metus filmuodamiesi trijuose filmuose, o jis siekė filmuotis šešiuose! To reikėjo, nes buvo ir užkietėjęs švaistūnas, mėgęs brangius rūbus, automobilius, antikvarą, gausiai rėmęs tėvus (pastarieji iš Pietų Afrikos persikėlė į Izraelį). Pats bandė kurti filmus – 1963 m. debiutavo kaip režisierius filmu „Ceremonija“ (The Ceremony, rež. Laurence’as Harvey, 1963 m.), supirkinėjo ekranizacijų teises, prodiusavo kitus filmus – tiesa, nelabai sėkmingai.

Aktyviai darbavosi iki pat ankstyvos mirties nuo skrandžio vėžio 1973-iaisiais, tuomet aktorius buvo sulaukęs vos 45 metų. Čia ir prisiminti tie Pietų Afrikoje mamos kepti Lietuvos žydų patiekalai, nors veikiausiai didesnė problema buvo bohemiškas gyvenimo būdas ir gydytojų vengimas nenorint nutraukti darbų. Šeimyninis gyvenimas nesisekė – begalė romanų su vyrais ir moterimis, trys trumpalaikės santuokos, o vienintelio vaiko, dukters Domino Harvey (1969–2005 m.), likimas taip pat tragiškas. Ji taip pat gyveno įtemptą gyvenimą – buvo premijų medžiotoja ir mirė nuo perdozavimo nuskausminamaisiais. D. Harvey gyvenimas įkvėpė ir to paties pavadinimo filmą „Domino“ (rež. Tony Scottas, 2005 m.).

Laurence’as Harvey. XX a. 7 deš. reklaminė fotografija. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka

Bet baikime Lietuva. Atrodo, kad aktorių traukė dar bent kartą sugrįžti į gimtinę. Septintojo dešimtmečio pabaigoje jis kelis kartus filmavosi už geležinės uždangos – Rumunijoje. 1968-aisiais iš čia tėvams rašė: „Jei ir toliau čia filmuosiuosi, tai neabejotina, kad kurią dieną vėl atsirasiu ir Lietuvoje. Visos šios šalys šiuo metu atsiveria ir nori gaminti koprodukcijas su Vakarais.“

Iš tiesų dar 1967-aisiais JAV lietuvių „Vienybė“ skelbė, kad „iš Joniškio kilęs, gerai žinomas britų aktorius Jonas Skinkė [sic!] – Laurence Harvey“ ruošiasi filmuotis bendroje SSRS ir Italijos produkcijoje kartu su Donatu Banioniu!

D. Banionis iš tiesų netrukus nusifilmavo bendrame sovietų ir italų filme „Raudona palapinė“ (Красная палатка, rež. Michailas Kalatozovas, 1969 m.), tačiau be L. Harvey. Vargu ar JAV karį, kuriam sovietai išplovė smegenis, filme „Mandžiūrijos kandidatas“ suvaidinęs aktorius buvo labai laukiamas SSRS. Na, o kai suvaidino lėktuvą užgrobusį ir nuo antisemitizmo iš SSRS bėgantį disidentą filme „Pabėgimas į saulę“ (Escape to the Sun, rež. Menahemas Golanas, 1972 m.), net minties apie lankymąsi sovietų Lietuvoje negalėjo kilti. Taip ir nesugrįžo…

Norite nepraleisti svarbiausių naujienų? Prenumeruokite naujienlaiškį:

Atsinaujiname

Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų.

Norite prisidėti prie pokyčių?

Paremkite