2020 05 31

Nojus Kiznis

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Lietuvis vs. caras: kova Kauno sobore

Nojaus Kiznio nuotrauka

Neseniai pagalvojau, kad centrinę senojo Kauno ašį – Laisvės alėją – pradeda ir baigia dvi atminimo vietos, kurios yra bene dažniausiai linksniuojamos kiekvieno kauniečio, koordinuojant susitikimo ar esamos lokacijos vietą.

Manau, nėra Kaune gyvenančio žmogaus, kuris niekad nesakė „susitinkam ožeškienėj“ ar „esu prie Soboro“. Ir vis dėlto atsiras tikrai ne vienas, kuris iki šiol nesusimąstė, kas yra toji Eliza Orzeszkowa ar kodėl katalikų bažnyčią vadiname soboru.

Eliza, tiesą sakant, dar šiandien man skendi tamsoje, ir iki galo nesuprantu (nors neprieštarauju), kaip jos vardo gatvė atsidūrė vidury Kauno.

Kita istorija – su Soboru. Jei pats vardas yra menka paslaptis – caro projektas, tarnavęs kaip imperinės kariuomenės cerkvė – tai įdomiau panagrinėti, kaip okupacinį, svetimos kultūros ženklą interpretavo ir interpretuoja kiti šeimininkai.

Po Pirmojo pasaulinio karo Soboras iškart buvo peršventintas ir paverstas katalikų bažnyčia, tiesa, praktiškai nekeičiant jokių dekoro detalių, prieš ikonostasą pastačius altorių. Vis dėlto tokia situacija amžinai tęstis negalėjo, nes, plečiantis ir augant Kaunui, tvarkant jo viešąsias erdves, reikėjo spręsti prastos būklės po karo likusios dabar jau Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios likimą. Nors buvo nuspręsta bažnyčią renovuoti, nemažai žmonių pasisakė už planą išvalyti aikštę nuo caro imperinės politikos reliktų, kaip tai padarė lenkai, Varšuvoje nugriovus Aleksandro Nevskio soborą ir daug kitų smulkesnių šventyklų.

Šis išsivadavusius kraštus apėmęs griovimo vajus motyvuotas atsižvelgus į soboro pastatymo užmačias. XIX a. antrojoje pusėje Rusijos imperijoje buvo pastatyta ne viena dešimtis didelių alla bizantiško stiliaus soborų, kurie turėjo veikti kaip okupuotų kraštų rusifikacijos politikos priemonė. Vis dėlto, net atsižvelgus į visus argumentus ir kilusį šaršalą, buvo nuspręsta Soborą palikti ir prisijaukinti.

Nojaus Kiznio nuotrauka
Nojaus Kiznio nuotrauka
Nojaus Kiznio nuotrauka
Nojaus Kiznio nuotrauka
Nojaus Kiznio nuotrauka
Nojaus Kiznio nuotrauka
Nojaus Kiznio nuotrauka

Sunku pasakyti, ar tai pavyko, nes ir šiandien kartais pasigirsta balsų, teigiančių, kad Soboras yra rusiškos kultūros kleckas. Tačiau reikia suprasti, kad šiandien matomas bažnyčios vaizdas yra ir taip gerokai apvalytas nuo mums svetimų ženklų: buvo ne tik išardytas ikonostasas, kurį pakeitė didysis altorius, bet ir uždažyti tekstai kirilica, išorės ir vidaus, kuriame buvo ir 266 ikonos, paveikslai. Pastaruosius 1934 m. pakeitė Vlado Didžioko tapyba – apsidėje atsirado „Gerojo ganytojo“ motyvas apsuptas dviem angelais, kurių sparnus margino trispalvė. Tautinę bažnyčios dvasią sustiprino lietuviškas centrinio kupolo būgno įrašas iš Evangelijos pagal Matą: „Tu esi Petras – uola.“

Bažnyčios išvaizda keitėsi ir Kovo 11-osios Lietuvoje. Grąžinus bažnyčią į katalikų rankas, buvo spręsta interjero vizija. Komisija, sudaryta iš įvairių visuomenės veikėjų, nusprendė, kaip sakė Ričardas Mikutavičius, kurio kunigavimas Sobore taip pat įamžintas viduje esančioje lentelėje, kurioje parašyta: „Bažnyčia iš tikrųjų taps katalikiška, ir lietuviška, ir šiuolaikiška, ir europietiška.“

Taip šalia šviesaus interjero, modernių sietynų ir žvakidžių, Soborą papildė manding kiek kičiniai ir psichodeliniai Virginijaus Kašinsko tapybos darbai – didžiajame altoriuje pakabintas šv. Arkangelo Mykolo kovą su Šėtonu vaizduojantis darbas „Apokalipsė“, o šventovės sienas ir kolonas dabino darbų serija, skirta kryžiaus stotims. Galiausiai specifiniu lietuviškosios tapatybės kvapu atsiduoda ir rūpintojėlis, už kurio regime Justino Marcinkevičiaus žodžius „Ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki?“ Visa tai kartu suteikė bažnyčiai savitą, kiek primityvų, bet vis dėlto nuoširdų tarpukario ir 90-ųjų lietuvybės mišinį, kaip actas turėjusį visais būdais užgniaužti sienose esantį carinį pelėsį.

Išdėsčius mintis sunku neigti, kad bažnyčia buvo iš esmės apvalyta nuo kultūrinio imperializmo likučių. Šį jausmą sustiprina ir tai, kad Soboras įkontekstintas kaip vieta, kurioje nuolat meldžiamasi už „tautos kankinius, kentėjusius už tikėjimą ir tėvynę“. Vis dėlto apie tai kalba tik viena lentelė, o ir ta viduje – manau, daugelis sakančiųjų „esu prie Soboro“ čia net nebuvo užėję.

Turbūt nesutikčiau, jei kas siūlytų griauti Soborą. Tai vieta, manding, atradusi savo vietą Kaune ir architektūriniu sprendimu iškelti granito blokais bažnyčią, kad ši būtų über alles, netyčiom atitiko ateities urbanistinius principus, sukūrusi erdvę miestiečių pasisėdėjimams. Be to, šiandienių Lietuvos architektūrinių ir urbanistinių projektų fone klausimas, ar galėtų kas atsirasti, turintis daugiau vertės nei šis XIX a. pab. iškilęs „išsigimimo reiškinys“, kaip į „Lietuvos žinias“ 1931 m. rašė Paulius Galaunė. Ir vis dėlto kažką su tuo daryti reikia, nes tai yra svetimas ženklas, kuris iki šiol, deja, kalba tik besidomintiesiems istorija, o ne mums visiems.