Lietuviškas vakaras prie Nemunėlio ir jame atgijusi J. Naujalio muzika

Nežinomas fotografas, Nemunėlio Radviliškis XX a. 4 deš. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Po 1906 m. rugpjūčio 19 d. Biržuose sėkmingai surengto ir pasisekimo sulaukusio pirmojo lietuviško vakaro 1907-ųjų vasarą panašų renginį suruošti ir Nemunėlio Radviliškyje pasiūlė Rygoje gyvenęs inžinierius, lietuvybės puoselėtojas Antanas Macijauskas.

Jam pritarė tais metais iš Kuršo į Nemunėlio Radviliškį dirbti klebonu perkeltas kunigas Adolfas Sabaliauskas (prieš jį klebonu dirbo kun. Povilas Morkys), knygnešys, aušrininkas, vienas iš pirmojo lietuviško laikraščio „Palemonas“ leidėjų Jonas Čerka-Čerkauskas, vargonininkas Kiukis, kiti vietos inteligentai.

Vargonininkas, kompozitoriaus Juozo Naujalio mokinys subūrė mišrųjį chorą (jame buvo 35 dainininkai), išmokė keturiais balsais dainuoti aštuonias lietuviškas dainas, beveik visas harmonizuotas J. Naujalio. Jau vėliau, po vakaro, Kuršo Lietuvninko slapyvardžiu pasirašydavęs A. Sabaliauskas „Šaltinyje“ (1907 m. Nr. 28) chorą gyrė: „Dainuota taip gražiai, kad geriau negalima buvo ir laukti, daugelis sako, kad su tokiu choru nebūtų gėda pasirodyti ir ant Rygos scenų.“

Dar Kauno kunigų seminarijoje (tuomet vadintoje Žemaičių) pradėjęs rinkti liaudies muziką A. Sabaliauskas į vakarą pakvietė aštuoniasdešimtmetį senelį kanklininką iš Krikščių Martyną Lapienę (1824–1910), kuris „labai dailiai ant kanklių sugriežė keletą melodijų ir sutartinių“, o iš Svilių pavadino panašaus amžiaus Stanislovą Valacką (1834–1926). Jis vietinius vyrus pamokino pūsti skudučius ir ragus.

Apie rengiamą vakarą buvo paskelbta laikraščiuose. Skelbimuose rašyta, kad net iš Rygos atvažiavę artistai parodys komediją „Adomas ir Ieva“. Ta komedija daugiausia visus ir viliojo, todėl Sekminių antrą dieną, po pamaldų, į klebonijos klojimą plūdo žmonės. Ne tik lietuviai. Buvo ir latvių, rusų, lenkų. Net bilietų (bilieto kaina – 30 kapeikų) pritrūko. Tačiau Rygos artistai, matyt, per vėlai gavę leidimą, į vakarą nespėjo atvažiuoti. Tai supykdė dalį žiūrovų.

Karlas Baulas, lietuvių etnomuzikologijos pradininkas, poetas ir vertėjas kanauninkas Adolfas Sabaliauskas. Biržų krašto muziejaus „Sėla“ eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Visiems patiko choro dainuojamos dainos, o lietuvių himną, publikai reikalaujant, teko giedoti kelis kartus. Žiūrovai, ypač kitatautės moterys, gėrėjosi tautiniais drabužiais apsirengusiomis choristėmis. Kanklininkas M. Lapienė paskambino keletą sutartinių ir keturias kitas melodijas. „Plojo nuoširdžiai tautiečiai, matydami, kad kaip visa Lietuva kyla iš miego, taip ir jos savoji originališka muzika atgyja“, – rašė „Vilniaus žiniose“ (1907 m. Nr. 87) Radviliškėnas (A. Sabaliauskas).

Paskui Stanislovas Valackas su vietiniais vyrais pūtė skudučius. Dalis žiūrovų pradėjo garsiai šaukti, kad baigtų su tokiais niekais, greičiau rodytų „Adomą ir Ievą“. „Negera, – vėliau rašė Kuršo Lietuvininkas, – kad dabartiniai lietuviai nenori suprasti, godoti ir klausyti savo bočių brangaus palikimo. Tai pasirodė ir per šį vakarą. Čia gal kiek kalti vakaro įrengėjai, kurie nepaaiškino publikai apie lietuviškus muzikos įrankius, mat daug buvo tokių, o labiausiai svetimtaučių – latvių, lenkų, rusų – kurie savo gyvenime nebuvo matę tokių muzikos įrankių ir pyktinos pasirodymu senelių su kanklėmis ir skudučiais, manydami, kad su jais žaidžia kaip su mažais vaikais.“

Mokytojas Šlapikas padeklamavo keletą Adomo Jakšto eilėraščių (labiausiai patiko „Kai du stos“), o pasibaigus programai iki trečios valandos ryto vyko šokiai. „Muzika, – rašė Kuršo Lietuvininkas, – buvo vietinė, iš 9 ypatų. Griežė ant triūbų.“ Už surinktus per tą vakarą pinigus (70 rublių) nupirkta vietiniam knygynėliui knygų.

Įvairiai buvo vertinamas pirmasis lietuviškas vakaras Nemunėlio Radviliškyje. Kuperto slapyvardžiu pasirašęs žiūrovas „Nedėldienio skaityme“ (1907 m. birželio 26 d. Nr. 26) rašė, kad „tikrai gėda mums lietuviams iš tokio vakaro prieš latvius“. Nes „tos švilpynės (skudučiai) ir kanklės pykino žmones, nes jų tikrai nėra ko klausytis ne muzikui, ypatingai, kad dar niekas nepaaiškino, ką jos reiškia.“

1907 m. rugpjūčio 7 d. „Nedėldienio skaitymo“ numeryje kunigas A. Sabaliauskas straipsnyje „Radviliškis ant Nemunėlio“ dėl lietuvių tautiškos muzikos niekinimo Kubertą ir kitus, kuriems ta muzika nepatiko, išvadinęs tamsuoliais rašė: „Čia apie Biržus ta savotiška muzika užliko, todėl vietinių žmonių priedermė ją užlaikyti ir neduoti jai pražūti. Užtatai, Biržėnai, Radviliškėnai, Papiliečiai, Vabalninkėnai, nežiūrint į neišmanėlius, rūpinkitės senelių ir tėvų palikimą, kaipo brangų turtą, užlaikyti! Mūsų bočiai gaivino savo dvasią tąja muzika, sutartinėmis, kankliais, ragais, tegul ji ir mus ramina, ir palikime ją tiems, kas po mūsų galvai ars Lietuvos žemelę, kad jie paskui nekaltintų mūsų, kad mes tėvynės turtus išeikvojome. Tegu susideda vyrų būriai, pasidirbdina skudučius, ragus ir išmoksta pūsti, o šventvakariais tegu skamba miškai ir laukai nuo jų. Vienas kitas tegu pramoksta kankliuoti, o mergaitės išmokite nuo senesniųjų sutartines giedoti. O prisiėjus reikalui rodžiai pasirodyti su tuom ant scenų per lietuviškus vakarus. Ne tik ne gėda mums su savais muzikos įrankiais rodytis, bet dar galime didžiuotis. Kitos tautos nebeturi savo tautiškų muzikos instrumentų, kaip va latviai, ir labai to gailisi.“

Tamsuoliu išvadintas Kubertas A. Sabaliauskui neliko skolingas. Tų pačių metų spalio 2 dienos „Vilniaus žiniose“ (Nr. 157) jis „radviliškiečiams pataria griebtis ne už skudučių, kanklių ir ragų, bet už dabartinių muzikos instrumentų; smuiko, klarneto, fleitos etc.“

Po metų (1908 m. birželio 22 d.) dėl lietaus nelabai gausiai iš aplinkinių kaimų į Nemunėlio Radviliškį suvažiavusiems žmonėms buvo parodytos vietos artistų suvaidintos komedijos „Amerika pirtyje“ ir „Nepasisekė Marytei“. Pastarąją komedijėlę vaidino vaikai. „Nepaprastas džiaugsmas apėmė klausytojus, vaikams ant scenos pasirodžius. Kūdikių lūpomis mes išgirdome karštą paraginimą – mylėti savo kalbą, savo žmones ir nešti jiems nuraminimą. Kukytė, Ločeriukas ir Žemaičiukas – štai 3 vaikai, kurių vardai ilgai neišdils klausytojams iš atminties. Ypač Ločeriukas turi didelių gabumų ir jo likimu ir lavinimu turėtų kas nors rimtai rūpintis“, – rašoma „Vilniaus žiniose“ (1908 m. liepos 10 d. Nr. 151).

Kaip ir prieš metus, tautiškas dainas dainavo vargonininko Kukio choras. Korespondencijos autorius (pasirašęs slapyvardžiu Aš), vertindamas šio vakaro tvarką, toliau rašo, kad sodiečiams spektaklio bilietai buvo per brangūs, o einant šokti reikėjo vėl pirkti naujus – „tai išrodė, kaip nuo vieno jaučio nulupti dvi odas“. Muzikantai šokiams buvo ne vietiniai (jie liko be uždarbio), o pakviesti iš už jūrų marių, pasižymėję nebent savo brangumu ir tuo, kad „laiks nuo laiko žūdavo tai vienas, tai antras balsas, matyti, muzikantai savo gerkleles per daug tankiai skalaudavo“.

Prie šokių vietos buvo pastatytas bufetas su svaiginamaisiais gėrimais. „Jei jau tikrai negalime apsieiti be bufeto, tai degtinės jokiu būdu jame neturėtų būti!“ Per mažai vakare buvo tvarkdarių, todėl „prilindo miestiečių be bilietų ir įkaušę berniokai slankiojo visais pakraščiais, tvarką ardydami“. Tačiau, rašo autorius, nepaisant tų klaidų, „radviliškiečiai pasiliko spektaklio įrengėjams labai dėkingi už padorų pasilinksminimą, o jauna ugniagesių draugija (jos naudai buvo skirtas šis vakaras) iš vakaro apturėjo šiokį tokį pelną“.

Perskaitei? Patiko? Prisidėk paremdamas

...pabaigai turime nedidelį prašymą: šį tekstą parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite Bernardinai.lt ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Jums gal tai bus tik neišgertas puodelis kavos ar arbatos kavinėje, o mums – didelė parama kasdien publikuojant tai, ką mėgstate ir norite skaityti. Iš anksto dėkojame už paramą!