Lietuviškasis da Vinčis – kun. Jurgis Ambraziejus Pabrėža

Šis kunigas taip pat – žemaičių bendrinės kalbos kūrėjas, mokyklos ugdyti rašomąją bendrinę žemaičių kalbą pradininkas, pirmojo lietuviško (žemaitiško) geografijos vadovėlio ir geografijos terminų autorius, švento gyvenimo žmogus. Jo pamokslai tebėra aktualūs šių dienų pasaulyje dvasine, socialine, istorine bei etnokultūrine prasme.

„Jeigu kas nors nusiskundžia, kodėl Lietuvos katalikai neturi šventųjų, kurie savo dvasios kilnumu atgaivintų mūsų siekimus, karts nuo karto sukeltų religinį atgimimą, tai šitoks nusiskundimas yra neteisingas, arba bent jis yra tiek teisingas, kad apkaltina mus pačius nerūpestingumu, nemokėjimu įvertinti savo žmonių, kurie mūsų tarpe, bendraudami su mumis pačiais, pragyveno savo ilgą amžių tikrai šventu gyvenimu; jie paliko mums kilniausius pavyzdžius visose gyvenimo srityse ir savo gyvenimo šventumą paliudija iš anapus karsto“, – tokiais žodžiais nežinomas autorius pradėjo publikaciją Šv. Antano kalendoriuje 1940 metais.

Kunigą Jurgį Ambraziejų Pabrėžą drąsiai galima pavadinti lietuviškuoju da Vinčiu: garsusis menininkas  puikiai suderino mokslą ir meną, o Jurgis Pabrėža – mokslą ir tikėjimą bei teologines žinias. Tėvas Ambraziejus buvo nepaprastai universalus žmogus, domėjosi įvairiomis mokslo, meno, medicinos sritimis, naujienomis, bet taip pat puikiausiai išmanė ir puikiai citavo Šventąjį Raštą ir daugybės Bažnyčios tėvų raštus. Nors mokslo ragavo nelabai daug (gimnazija, nebaigtos universiteto studijos, dveji metai seminarijos), tačiau žinių nuolat ir nepaliaujamai siekė savo jėgomis, pasižymėjo nepaprasta erudicija. Sakydamas pamokslus, klausydamas išpažinčių – gydė žmonių sielas, bet didelę savo laiko dalį skirdavo ir gydyti kūno ligas. Kretinga gali didžiuotis, kad būtent čia gyveno ir amžino poilsio atgulė žmonių gyvenimuose stebuklus daręs nepaprastas, Dievo apdovanotas žmogus.

Jurgis Pabrėža gimė lygiai prieš 250 metų, 1771 m. sausio 15 d., Večių kaime, Lenkimų parapijoje, Kretingos apskrityje, Jono ir Rožės Baužinskaitės Pabrėžų šeimoje, kurioje užaugo 7 vaikai. Spėjama, kad Jurgio tėvas buvo „Slepovron“ herbo bajoras (stambus ūkininkas), bet J. Pabrėža pasižada nesigirti savo kilme. Lotyniškai bei lenkiškai savo pavardę rašė Pabrez, žemaitiškai pasirašinėjo Pabreza arba Paabreza.

1785–1792 m. mokėsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Įstojo į Vilniaus universiteto medicinos studijas. Studijavo anatomiją, chirurgiją, botaniką, chemiją, fiziką, gamtą, teologiją ir egzegezę, išmoko aštuonias kalbas. Medicinos mokslų nebaigė.

Daugumoje publikacijų rašoma, kad 1894 m. jis dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime. Tiesiogiai tai liudijančių faktų kol kas nerasta, tačiau žinome, kad sukilimas nutraukė Vilniaus universiteto studijas, kurios buvo atgaivintos tik 1895 m. antrame pusmetyje. Žinome, kad vadinamajame Vilniaus sukilime dalyvavo universiteto profesorius Laurynas Stuoka-Gucevičius, buvęs Pabrėžos mokytojas Mykolas Šulcas ir daug studentų, tad labai realu, kad ir J. Pabrėža turėjo šią galimybę.

Nepaprastai jautriai savo abejones jis išdėsto laiške, kuriame savo tėvų prašo atleisti jo padarytus nemalonumus, nerimauja, kad gal paskutinį kartą tėvai mato jo raštą, kad jie susitiks gal tik po mirties, tad teatleidžia jam taip pat kaimynai, kuriuos jis bus supykinęs, o ypač mergaitės, kurias mėgdavęs erzinti. Tegul tėvai nedejuoja ir neverkia: „nesu ligšiolei kareiviu, o gal ir nebūsiu, jei nepaims prievarta. Bet jei kartais ir likčiau [kareiviu], gal Dievas leis gyvam išlikti. O jei ir žūčiau, turite dar du sūnu prie savęs, kurie senatvėje jus prižiūrės, be to turite ir dukterį [dukteris?].“ Taigi, Jurgis Pabrėža parašė tėvams atsisveikinimo laišką, toliau – tik prielaidos…

1794 m. rugpjūčio 1 d. tapo Varnių kunigų seminarijos klieriku. Istorinės aplinkybės pakreipė jo gyvenimo kelią – nutraukė medicinos studijas Vilniuje ir atvedė į šventumo kelią. 1796 m. vasario 26 d. Žemaičių vyskupas Steponas Giedraitis Jurgį Pabrėžą įšventino kunigu. Jaunas dvasininkas nuo pat pradžių jautė didelę atsakomybę už savo parapijiečių sielų išganymą, labai rimtai ir atsakingai ruošėsi pamokslams, nuodugniai studijavo Šventąjį Raštą, įvairių šventųjų ir garsių pamokslininkų veikalus, stengėsi pažinti tos vietovės, kurioje pamokslaus, žmonių gyvenimo būdą, įpročius, ydas, kad klausytojams pamokslas būtų aktualus ir suvokiamas. Kunigavo daugelyje žemaičių krašto parapijų: Šiluvoje, Raudėnuose, Tveruose, Kartenoje, Plungėje, Kretingoje.

Žvelgiant į išlikusius pamokymus, jo paties pasiryžimus ir paguodos ieškojimą paniekintame Kristuje, kyla mintis, kad ir jis pats ne kartą patyrė skaudžių apkalbų, šmeižtų, paniekinimų, tačiau vis vien visą save aukojo Dievo ir žmonių tarnystei. Sulaukęs keturiasdešimties metų jau buvo netekęs sveikatos ir dairėsi altarijos, kur galėtų tyliai ramiai užbaigti savo dienas.

Liaudyje garsėjo kaip uolus, išmintingas išpažinčių klausytojas ir pamokslininkas, kurio pasiklausyti plaukė minios žmonių iš visų parapijų. Savo kalbas jis atsakingai ruošdavo, remdavosi Biblijos tekstais, mintis pagrįsdavo istoriniais, etnografiniais faktais. Labai daug žmonių jį buvo pasirinkę dvasios vadovu. Vis dėlto labiausiai Jurgis Pabrėža žmonių sielas palietė savo gyvenimo pavyzdžiu, giliu tikėjimu, maldingumu, sugebėjimu gydyti sielą ir kūną.

Motiejus Valančius „Žemaičių vyskupystėje“ rašo: „Žmonės jo pamokslų kaipo kokio apaštalo su didžiausia atida klauso ir nemaž gauna pelno išganymo. Kada jis kazelyčion įlipęs Tėve mūsų tesukalbėtų, ir ta jo malda nebūtų be dieviškos naudos žmonių, nes taip yra už šventą turimas, jog tarsi pats jo pasirodymas jau draudžia žmones ir veda ant gero. Daugel dievobaimingų žmonių turi jį už vadovą kely išganymo, todėl kunigas Pabrėža kasdieną klauso valandų valandas išpažinimo nusidėjimų. Norėdamas dar ir miręs mokyti žmones, parašė jiems knygeles. Begalo darbus tas zakonikas niekuomet nespėja. Vos atkalbėjęs poterius ir kitus apėjęs žygius, diena iš dienos rašo. Pratęsk, Dieve, jam amžių ir suteik turtingą poną, kurs parašytas per jį knygas išspausdinęs žmonėms paskelbtų!“

Jurgio Pabrėžos gyvenimas nuo pat vaikystės buvo susietas su pranciškonais: dėdė Aleksandras Pabrėža buvo pranciškonas, pats Jurgis mokėsi Kretingoje, gerai pažinojo brolių gyvenimą, tad kildavo mintis stoti į vienuolyną. 1802 m., dirbdamas Plungėje, jis net pasiryžo: „Pašalinti norą stoti į vienuolyną. Visa tai – pagunda.“ Tačiau Dievo planui pasipriešinti neįmanoma: žmonės ir dabar prisimena legendą apie tai, kad 1815 m. kun. Pabrėža buvo pakviestas pas ligonį ir per didelį potvynį su Švč. Sakramentu kėlėsi per Miniją. Smarki vandens srovė nutraukė lyną ir keltą su visais žmonėmis lyg šapelį ėmė blaškyti į visas puses. J. Pabrėža šaukėsi šv. Antano pagalbos, pasižadėdamas, kad, jeigu išliks gyvas, įstos į Kretingos pranciškonų vienuolyną. Keltas su visais keleiviais toli užuolankoje saugiai pasiekė krantą.

1816 m. gruodžio 7 d., būdamas 45-erių metų amžiaus, Jurgis Pabrėža įstojo į Kretingos Trečiąjį pranciškonų (tretininkų) ordiną, po metų – 1817 m. gruodžio 9 d. – iškilmingai davė amžinuosius įžadus, gavo tėvo Ambraziejaus (Ambrozijaus) vardą. Tretininkai, kaip ir pirmojo ordino vienuoliai, dėvėjo pranciškonų abitą, laikėsi vienuolinės tvarkos, naudojosi visomis dvasinėmis malonėmis, bet neturėjo teisės rinkti viršininkų ir patys būti jais renkami. Pabrėžai tiko „kad zokono vyresnybė per visą amžį niekur nekilnotų“, norėjo turėti daugiau laiko maldoms, studijoms ir gydyti žmones.

1817–1821 m. Kretingos gimnazijoje dėstė lotynų kalbą, gamtos mokslus, geografiją ir tikybą, buvo gimnazijos kapelionas. 1821–1827 m. buvo paskirtas Kretingos vienuolyno pamokslininku.

Žemaičių vyskupo pareigas einantis Juozas Chrizostomas Gintila 1844 m. kukliam tretininkui J. Pabrėžai buvo pasiūlęs eiti kapeliono ir sekretoriaus pareigas, kurių šis atsisakė: „Mano sveikatos būklė ir nesugebėjimas tebūna aiški ir tikra priežastis, kodėl negaliu paklausyti Jūsų valios.“

J. Pabrėža visuomet stengėsi prisiminti, jog yra nuolatinėje Dievo akivaizdoje, tad įstojęs į vienuolyną nusipiešė ir iš augalų suklijavo Dievo Apvaizdos paveikslą, jame įrašęs: „Deiws mata, cziesos bieg, smertis gien, wiesznaste lauk“ („Dievas mato, laikas bėga, mirtis ateina, amžinybė laukia“). Šis paveikslas iki mirties buvo laikomas celėje, kad nuolat primintų Dievo akivaizdą (dabar saugomas Kretingos muziejuje).

Dar būdamas studentas J. Pabrėža ant drobės aliejiniais dažais nutapė paveikslą, kurio vienoje pusėje pavaizduota Nekaltai Pradėtoji Mergelė Marija, kitoje – šv. Antanas. Studijų metais šį paveikslą J. Pabrėža nešiojo procesijose, vėliau jis kabėjo celėje. Po kunigo mirties paveikslą paveldėjo jo brolis, gyvenęs Večiuose.

1936 m. Kretingos vienuolyno pranciškonas br. Mykolas Tamošiūnas, OFM, iš giminių išpirko šį paveikslą ir atidavė restauruoti. Restauruojant buvo nustatyta, kad „paveikslas tapytas namuose gamintais alyviniais dažais ant drobės, iš abiejų pusių, neabejotina, kad tai paties Pabrėžos darbas“. Giminės jį atidavė Kretingos muziejui. Gali būti, kad vienintelį jam priskiriamą paveikslą J. Pabrėža galėjo nutapyti pagal tai, ką matė prieš akis kiekvieną dieną – Kretingos bažnyčios Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Antano altorių paveikslus.

Tėvas Ambraziejus rinko žinias ir apie dažus, jų sudėtį, mokė žmones pigiais gamtiniais dažais dažyti namų apyvokos daiktus, piešti ir net tapyti. Jis domėjosi menu, nagrinėjo jo reikšmę žmogui.

Šiandien apie Jurgį Pabrėžą daugiausia rašoma kaip apie botaniką, kurio darbai lietuvių–žemaičių kalba turi didžiausią išliekamąją vertę. Tačiau jo palikimas daug platesnis: apie 50 darbų botanikos tema, lotynų–lietuvių kalbų botanikos žodynas, augalų morfologijos lietuvių terminų žodynas, apie 800 augalų rūšių herbariumas, pirmasis lietuvių kalba parašytas 166 puslapių geografijos vadovėlis, geografijos terminų žodynas, 17 rankraščių, kuriuose aprašomos ligos, jų simptomai, gydymas, medicininių terminų žodynas, lotynų kalbos vadovėlis, apie 250 pamokslų visais žmogaus gyvenimo ir tikėjimo klausimais, savotiškas filosofinis veikalas „Ryžtai“, kuriame sistemino savo gyvenimo principus. Jis mokėjo lotynų, graikų, lenkų, lietuvių, rusų, baltarusių ir vokiečių (šiek tiek) kalbas, skaitė daug įvairios literatūros ir užsirašinėjo visa, kas jį domino, bei svarbius patarimus iš kitų mokslininkų darbų, taip pat kruopščiai užsirašinėjo savo atradimus.

Yra likę ir keli jo eilėraščiai, kuriuos liaudis buvo pamėgusi ir pavertusi dainomis: „Esu sau žmogelis“, „Apie pypkininką“, „Apie neučcivus apsyejimus jawnumenes“. Tarp Daukanto raštų yra dar keletas eilėraščių be J. Pabrėžos parašo, tačiau rašyti jo ranka, nuotaika ir stiliumi: „Daynie vainos“, „Krupniks trunkas gražiavsis“, „Gaylesis altoriaus“, „Daynie apie pijoką atmetonti arielka“, „Apie patiešijima rupesniu žmonių“, „Apie sprowa jo milestas pona Piewcecziaus so berelo rądoriu“, „Daynie žydu“. Petras Ruškys rašė, kad dainai „Žal hultaja“ ir giesmėms „Texto prawie Božem“ bei „Piesn o sw. Felicyanie“ melodijas sukūręs J. Pabrėža.

1838 m. J. A. Pabrėža testamente įrašė: „mano biblioteka netaksuotina, bet visa turi atitekti ne kam kitam, kaip tik Kretingos vienuolyno bibliotekai“, kad vienuolyne rekolekcijas atliekantieji kunigai galėtų pasinaudoti jo knygomis. Labai gaila, kad vienuolyne saugomi jo rankraščiai 1940 m. saugumiečių buvo suversti į sunkvežimius ir išvežti, vėliau išblaškyti po įvairias bibliotekas, muziejus, dalis rankraščių ir herbarų dingo.

2008 m. Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos „Taislius augyminis“ rankraštis (saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje) buvo įtrauktas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą kaip nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektas.

2019 metų pradžioje br. Julius Sasnauskas, OFM, (per iš Kretingos kilusį Romualdą Beniušį) Kretingos muziejui perdavė Amerikos vienuolyne išsaugotą originalų J. Pabrėžos pamokslų rinkinį „Kninga turinti savėj kozonius“. Tai svarbus įvykis ne tik J. Pabrėžos gyvenimo ir kūrybos tyrėjams, jo atminimo ir palikimo saugotojams, bet ir XIX a. Lietuvos kultūros tyrėjams.

XIX a. I pusėje Kretingos bernardinų vienuolyne kun. J. A. Pabrėža su mokiniais (Simonu Grosu, Juozapu Butavičiumi, Simfronijumi Žabakevičiumi) žemaičių kalbos pagrindu sukūrė lietuvių bendrinės kalbos projektą – Neformalią lituanistinę bendrinės kalbos mokyklą, kuri savo mastu neturėjo lygių Lietuvoje. Deja, šios idėjos nebuvo įgyvendintos. 2019 metų rugsėjį Neformaliai lituanistinei kalbos mokyklai įteiktas UNESCO Lietuvos nacionalinio dokumentinio paveldo registro „Pasaulio atmintis“ liudijimas.

Žemaičiai iki šių dienų Jurgį Pabrėžą prisimena ir gerbia kaip švento gyvenimo žmogų ir gydytoją: „Tapęs pasauliniu kunigu ir eidamas savo luomo pareigas, dažnai turėdavau lankyti įvairius ligonius, neturinčius jokios medicininės pagalbos, o jų kančios labai mane jaudindavo, tad norėjau nors šiek tiek padėti jiems gydytis. Tačiau, kadangi neturėjau jokio šios specialybės vadovo, kuris man būtų atskyręs vaistinius augalus nuo nevaistinių, buvau priverstas iš eilės rinkti ir determinuoti visus augalus, kuriuos tik pastebėjau pievoje, ir tai vis tik tam, kad pažinčiau ir atrinkčiau vaistinguosius. Teisybė, kai kurių augalų savybės mane dargi nudžiugino, bet kiek tai iš manęs pareikalavo triūso, gal tik tas supras, kas pats šioje srityje plūkėsi be jokio vadovo.“

Po pievas keliaujantis, žoles renkantis ir jomis lankomus ligonius gydantis kunigas žmonėms atrodė didelis keistuolis. Tėvas Ambraziejus su žolininkėmis ir žolininkais bendravo, klausinėjo apie žoles, jų savybes, bet į užkalbėtojus žiūrėjo labai neigiamai. J. Pabrėža susidomėjo filosofijos mokslų daktaro, farmacijos, farmakologijos, teismo medicinos profesoriaus Jono Frideriko Volfgango pasiūlyta idėja į nomenklatūrą dar neįtrauktiems augalams suteikti lietuviškų pagoniškų dievybių vardus. Kadangi pats lietuvių dievybių nepažinojo, pagalbos sulaukė iš Volfgango dukters literatės ir botanikės Aleksandros Volfgangaitės. Augalams pavadinti jis panaudojo net 43 Volfgangaitės surašytų lietuvių ir žemaičių dievybių vardus.

Augalais J. Pabrėža, kaip pats viename laiške rašė, domėjosi nuo pat mažų dienų: „Dar vaikas būdamas pamėgau augalus, juos sodinau, ravėjau ir su jais žaidžiau.“ Taip pat prieš prisidėdamas prie T. Kosciuškos sukilimo laiške tėvams jis su ypatingu rūpesčiu rašo ir apie savo augalus: „Mano mieli augalėliai! Kas jus prižiūrės, kas palaistys? Miela man buvo jumis rūpintis, bet mokslas nuo jūs mane atplėšė. Dabar, kai nebeliko man vilties jus pamatyti, pavedu jus savo seseriai Onai, tegul drauge su Katriute jus žiūri, laisto, kasa… kai jų bus daugiau, tegul ir kaimynėms jų duoda, ypačiai toms, iš kurių aš juokiaus ar tyčiojaus… Savo medžius, liepas, beržus, ąžuolėlį, skiepus atiduodu broliams, kad juos prižiūrėtų… tegul prisimena, jog ne kam kitam juos sodinau tiktai tam, kad ir jų palikuonys, matydami mano darbą, džiaugtųsi ir dėkodami Aukščiausiajam, nepamirštų ir už mane pasimelsti.“

Vienuolyno kiemelyje buvo įsirengęs įvairių gėlių ir naudingų augalų sodelį, sėklų gaudavo iš Vilniaus universiteto botanikos sodo. Mokiniams padedant tą sodelį prižiūrėdavo. Gaila, dabar jau nebežinome, kokie augalai jame augo. Viename laiške mini, jog siunčia vaistinės plautės šaknį iš savo darželio. Šį Pabrėžos sodelį broliai pranciškonai išsaugojo net iki 1963 metų (dabar didelę buvusio sodelio dalį užima mokyklos stadionas).

Labai simboliška, jog laiške tėvams išsakyta jo valia, kad pasidauginę jo augalai būtų dalijami kaimynams, vykdoma net iki mūsų dienų: vienuolyno kiemelyje išplitę augalai buvo dalijami kretingiškiams, kurie karta iš kartos rūpestingai prižiūri Pabrėžos augalus (citrininę melisą, vaistinį šalaviją, levandą, juozažolę, didžiažiedę tūbę), augina griežtai atskirai nuo kitų tos pačios rūšies augalų.

Juozas Tumas-Vaižgantas vaizdžiai aprašė J. Pabrėžos gydytojavimą: „Nors turi gerą spintą vaistų, tačiau gydo kone vienomis žolėmis. 28-as jo celės numeris ir visas koridorius būdavęs prakvipęs jo žolėmis… Kasdieną būdavę daug ligonių: moteriškos laukdavusios apačioje, nes į aukštą, kur vienuoliai gyvena, moteriškoms draudžiama. Vyrai leidžiamomis valandomis ateidavę stačiai į celę. Juos tėvas Ambraziejus vaišindavęs trimis pypkėmis su ilgais cibukais. Jau nuo ryto įsakydavęs jam tarnaujančiam vaikiukui prikimšti pypkes. Apdalijęs svečius pypkėmis pirmame kambaryje, patsai gydyklų taisydavęs, klausydamas ligų, o moteriškų aprūpinti nulipdavęs žemyn. Atėjus tam tikram vienuolių reikalaujamam laikui, palikdavęs svečius pypkauti, eidavęs į antrą kambarį ir kiaurai per tris valandas klūpodavęs prieš Prikryžiuotąjį ir medituodavęs. Tik pabaigęs dvasiškąją praktiką, beišeidavęs pas savo ligonius ir lankytojus.“

Savo rankraščius jis skyrė tiems, kuriuos gydė: „Skiriu savo darbą patogumui ir gelbėti sveikatai tų, kurie arti neturi vaistinės bei galimybių pasitarti su gydytojais, ir kurie ne tik gyvendami skursti, bet ir per anksti mirti turi.“ Jis nesiūlė brangių, neprieinamų vaistų, o aprašė tai, ką galima rasti pievoje, darže ar miške. Už gydymą ir vaistus J. Pabrėža niekada neėmė jokio atlyginimo, tačiau žmonės vis vien atsilygindavo, kuo tik galėjo.

Visą gyvenimą stengėsi praktikuoti romumo ir mandagumo dorybes: „Būti ramiu, ypač kalbose, susilaikyti nuo staigių žodžių, nevartoti niekinamų žodžių, su visais, o ypač su priešais būti meiliu ir geru, klausydamas išpažinčių ir didžiausiems nusidėjėliams būti malonus ir elgtis su jais, kaip norėčiau, kad su manimi būtų elgiamasi jų padėtyje, ir su jais kalbėti vien tik švelniai.“ Šiems pasiryžimams nusikaltęs, užsidėdavo atgailą – liežuviu ant žemės padaryti kryžių. Savo asmeninei išpažinčiai labai atsakingai ruošdavosi ir su tokiu gailesčiu ją atlikdavo, lyg tai būtų paskutinis kartas.

Vienas jo artimas pažįstamas kartą paprašęs prisiminimui fotografijos. Tėvas Ambraziejus padavė jam rožančių ir pasakė: „Visos fotografijos sudyla, nublunka ir tie žmonės yra pamirštami, o šita fotografija niekuomet nesudils ir nebus pamiršta.“ Fotografijos gimimo data laikoma 1839 m. sausio 7 d., kai Prancūzijos mokslų akademijos posėdyje fizikas D. F. Jeanas Arago pranešė apie savo išradimą – dagerotipiją, o jau 1840 m. vasario mėnesį Vilniuje įvyko pirmoji dagerotipų paroda. Taigi, jeigu žmonių pasakojimas tikras, pažįstamas nuotraukos turėjo prašyti Jurgiui Pabrėžai jau esant labai garbaus amžiaus. Žinant jo kuklumą ir nusižeminimą, labai abejotina, ar tėvas Ambraziejus iš viso būtų sutikęs fotografuotis. Nėra žinių, kad būtų išlikusi bent viena jo nuotrauka. Kretingos muziejuje saugomas tik Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos biustas, kurį apie 1939 m., remdamasis žmonių pasakojimais, sukūrė tautodailininkas Petras Kalenda. 1929 m. Juozas Tumas-Vaižgantas taip apibūdino J. Pabrėžą: „Ūgio neaukšto, juodbruvis, visados linksmas, mėgdavęs dainas.“

Bebaigdamas 79-uosius gyvenimo metus, senatvės ir ligų nukamuotas, kunigas Jurgis Pabrėža tyliai mirė 1849 m. spalio 30 d. po ligonių priėmimo valandų, besimelsdamas savo celėje. 1921 m., minint 150-ąsias J. A. Pabrėžos gimimo metines, žurnale „Kosmos“ buvo publikuoti vienuolyno tarno Kazio Valuckio prisiminimai: „Vieną dieną Kazį tėvas Ambraziejus pasiuntęs miestan – parnešti jam pyrago, bet išeinant liepė jį užrakinti raktu iš antrosios pusės durų. Sugrįžęs Kazimieras mato vienuolį gulintį sudėtomis rankomis, laikančiomis kryžiuką, šalia ant staliuko degančią žvakę, o patsai tėvas jau miegąs amžino miego. Dėl tokio savo mirties nujautimo Kazys mėgdavęs jį šventu vadinti.“

1849 m. Žemaičių vyskupijoje mirusių kunigų sąraše J. Pabrėža paminėtas su ypatinga pagarba: „plenus dierum et meritorum“ (ilgai gyvenęs ir didžiai nusipelnęs).

Po Jurgio Pabrėžos mirties žmonės būriais traukė prie jo kapo, meldė užtarimo. 1925 m. P. Ruškys rašė: „Nors kunigas Pabrėža jau seniai miręs, bet jo atminimas žmonėse tebėra gyvas, jo kapas uoliai su pagarba yra lankomas ir dažnai žmones prie to kapo matai meldžiantis.“ Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu gautos per tėvo J. Pabrėžos užtarimą malonės būdavo užrašomos vienuolyno knygoje, kai kurios svarbesnės žinutės – publikuojamos žurnale „Pranciškonų pasaulis“.

J. A. Pabrėža palaidotas Kretingos parapijos senosiose I kapinėse, prie pagrindinio tako.

Tarpukario pranciškonai dėjo pastangas užvesti kanonizacijos bylai, kad Bažnyčios vadovai suteiktų šiam kilniam žemaičiui altoriaus garbę ir įrašytų į šventųjų eiles, tačiau sovietinė okupacija nutraukė pranciškonų sumanymus ir pradangino beatifikacijos dokumentus.

J. Pabrėžos atminimas ir šiandien gyvas žmonių širdyse. Žemaičiai jį laiko šventuoju, nes ne vienas prie jo kapo yra patyręs stebuklų. Žmonės ateina pasimelsti, paprašyti užtarimo ligose ir kasdieniuose dalykuose. Vėlinių dieną koplytėlė skęsta žvakelių jūroje. Net ir paprastomis dienomis čia dega žvakės.

Džiugu, kad dabar, praėjus 250 metų nuo J. Pabrėžos gimimo, 2021-uosius metus LR Seimas paskelbė Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos metais, kad vėl daromi maži žingsneliai jo beatifikacijos link, kad  numatoma parengti  ir  išleisti  J.  A.  Pabrėžos pamokslų rinkinį  „Kninga. –Tóræti sawiey  Kozonius ónt  nekóriu  Nedielys  Dyinu  yr  ónt  ùabay  daug Szwæcziu.  […]  Apiprowity  i  wyina  Kninga   Metusy 1822. – Kretingoy“ bei leidinį  „Jurgio  Ambraziejaus Pabrėžos asmeninė biblioteka: katalogas“. Verta būtų iš naujo išleisti jau retenybe tapusią V. Gidžiūno surinktą J. A. Pabrėžos biografiją.

Du šimtai penkiasdešimt metų – tai labai ilgas laiko tarpas, per kurį daug įdomių, nusipelniusių asmenybių pradingo užmarštyje. Tačiau kuklaus vienuolio J. Pabrėžos vardas tebėra gyvas ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje.

„Mylimasai mokiny! Žiūrėk, kad tavo gyvenimas būtų tylus ir ramus, nes toks Dievui patinka. Melskis kiekvienoje vietoje. Būk blaivus, išmintingas, išauklėtas, drovus ir kuklus. Venk tuščių kalbų, kvailų žingeidumų, barnių, puikybės, piktžodžiavimų, storžieviškumo, nedėkingumo, nepaklusnumo, girtavimų, neramumo, nesusilaikymo, išdavikiškumo, įžūlumo, veidmainiškumo, apgavystės ir kitų visų negerovių. Iš savo turtų dalyk išmaldas ir nenukreipk veido nuo vargšų. Jei daug turėsi, gausiai duok; jei mažai turėsi, ir mažai su noru rūpinkis duoti. Padariusiam tau ką gero tuojau atsilygink, kad svetimas užmokestis pas tave neužsiliktų. Iš kitų blogo patyręs, kitam to nedaryk. Patarimo visuomet nuo protingo ieškok. Visados Dievą garbink ir nuo Jo prašyk, kad tavo gyvenimą tvarkytų, kad visi tavo užmanymai Jame būtų. Nebijok, Brangusis, į neturtą patekti, nes būsi labai turtingas, jei Dievo bijosi, nuodėmių vengsi, o darysi gerai. Štai mano paskutinieji pamokinimai tau, Brangusis Mokiny.“ (J. Pabrėžos laiškas, rašytas 1821 m., atsisveikinant su savo mokiniais).