Lietuviški vakarai Papilio krašte. Ten, kur viešpatavo rusifikacijos dvasia, grįžo lietuvybė

Naujoji Papilio katalikų bažnyčia (dab. Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčia) XX a. I p. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

1906 m. rugpjūčio 19 d. Biržuose sėkmingai surengtas ir pasisekimo sulaukęs pirmasis lietuviškas vakaras ne vieną patriotiškai nusiteikusį šviesuolį paskatino panašius vakarus rengti ir kitose Biržų krašto vietovėse.

Kvetkuose

1907 m. kovo 4 d. pirmas lietuviškas vakaras buvo surengtas Kvetkų liaudies mokyklos salėje. Jį suruošė prieš metus į Kvetkus mokytojauti paskirtas, Veiverių mokytojų seminariją baigęs Silvestras Ambrozevičius. Pirmąkart Kvetkuose įvykęs lietuviškas vakaras išsamiai aprašytas 1907 m. kovo 14 d. (Nr. 58) „Vilniaus žiniose“.

Vakaro pradžioje vaikų choras, vadovaujamas mokytojo S. Ambrozevičiaus, padainavo dainą „Ant kalno karklai siūbavo“. Paskui buvo vaidinama komedija „Nutrūko“. Informacijos autorius A. J. S. rašo, kad visi artistai vaidmenis atlikę gana gerai, bet labiausiai reikia pagirti Oną Kalpokaitę, kuri „ant scenos laikėsi drąsiai, atliko savo rolę kaip tikra artistė“. Po komedijos buvo dar kartą sudainuota publikai labai patikusi daina „Ant kalno karklai siūbavo“, nuskambėjo dainos „Kur upelis teka“, „Ganiau aveles“.

Autorius rašo, kad sodiečiams labai patikęs vaikų dainavimas: „Daugumas net apsiašarojo išgirdę malonius savųjų vaikučių balsus, taip juos sugraudino.“ Deklamacijas pradėjo Pranas Kalpokas, padeklamavęs Gerulio eilėraštį „Pasitikėjimas“. Atidžiai sodiečiai klausėsi vaikų deklamuojamų į lietuvių kalbą išverstų Krylovo pasakėčių („Vilkas ir ėriukas“, „Lapė ir vilkas“, „Keleiviai ir Šunys“ ir kt.). Po deklamacijų prasidėjo šokiai. Jie tęsėsi iki 4–5 valandos ryto.

Skirstydamiesi į namus sodiečiai džiaugėsi, kad jų vaikai dainavo ir eiles deklamavo ne kaip iki šiol – rusiškai, o gimtąja lietuvių kalba. Į mokyklą, kurioje dar taip neseniai viešpatavo rusifikacijos dvasia, grįžta lietuvybė. Už smagų laiko praleidimą, malonius jausmus, pažadintus visų vakare buvusių širdyse vaidinimu, deklamacijomis, gražiomis tautiškomis dainomis A. J. S. dėkojo visiems artistams, deklamatoriams, dainininkams, o labiausiai vakaro rengėjui mokytojui S. Ambrozevičiui. Liūdino tik tai, kad vakare buvę mažai lietuvių sodiečių. Gal todėl, kad „už įėjimą vakaran reikėjo užmokėti 10 kapeikų“, nors pelnas buvo skiriamas „Saulės“ draugijai.

Papilyje

1908 m. rugsėjo 20 d. papiliečiai suruošė pirmą lietuvišką vakarą. Jis buvo pakartotas ir kitą dieną. Tų metų rugsėjo 24 dienos „Viltyje“ kun. M. A. P. (M. Prialgauskis – aut. past.) trumpai pranešė, kad vakare buvo vaidinamos komedijos „Neatmezgamas mazgas“ ir „Geriau vėliau, negu niekad“, o choras, vadovaujamas p. Mikelėno, padainavo keturias daineles: „Pelnas iš vakaro buvo nekoks, bet dvasią ne vieno snaudalio jis sukėlė ir ne vieną lietuvį pažadino labiau pamylėti savo tautą.“

Išsamesnis atsiliepimas apie šį vakarą buvo išspausdintas spalio 3 dienos (Nr. 115) „Viltyje.“ Iš kai kurių vakaro vertinimo momentų manyčiau, kad po slapyvardžiu „Ten buvęs“ gali slėptis kunigas Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta, tais metais kunigavęs Nemunėlio Radviliškyje, greičiausiai neabejingas ir netoli savo tėviškės Krikščių kaime esančiam Papiliui. Jo nuomone, artistams trūkę gyvumo, nors kai kuriais vaidintojais buvo galima gėrėtis. Nustebinusi net Papilyje žymi latvių kalbos įtaka, kai „vaidintojų kalbos priegaidė nuolat šoko ant žodžio pradžios“.

Užkliuvęs ir tarmės nevienodumas: vienas taria papilietiškai, kitas biržėniškai, trečias žemaitiškai: „Žymu, kad žmonės nesimokę lietuvių kalbos kalbomokslio.“ Medeikiuose šį pavasarį girdėjęs, kaip mokykloje vaikai vaidinę ir deklamavę kauniške – knygų tarme. Tačiau jis manantis, kad kaimuose žmonės turėtų vaidinti savo tarme, „nes kiekviena tarmė graži, tame kalbos įvairumas. Ir papiliečių tarmė graži, nors ją biržėnai išjuokia“.

Gražiai keturias dainas („Lietuva, Tėvyne“, „Ant kalno karklai siūbavo“, „Loja šunys“ ir „Sveiki, broliai dainininkai“) padainavo vargonininko Mikelėno išmokytas ir vadovaujamas choras.

„Stebėtis reikia, – rašo papiliečių vakaro vertintojas, – kad taip trumpu laiku iš sodiečių galima padaryti toks puikus choras. Net gaila buvo, kad taip maža tegavome klausytis, užtat reikėjo po kelis kartus atkartoti. Prikišti galima tik įvairumo stoką garsume (forte ir piano) ir tai dar, kad vedėjas, nežiūrint garsaus publikos plojimo, neparodė jai savo ačiū, nors galvos linktelėjimu.“

Kai kurie pasigedę dar labiau tautiškus jausmus žadinančių dainų. Buvo ir muzika – 9 ragų orkestras iš Skapiškio. Šokėjai skundėsi, kad šokių pradžioje labai tingiai groję, todėl, „kad nesėdėjus pakabinus nosis“, pradėjo žaisti lietuviškus žaidimus („Aguonėlę“, „Užaugo rūtytėlė“ ir kitus), kuriems pradžią padaręs vienas vabalninkietis.

„Džiaugiuos tuo vakaru, – baigia savo rašinį autorius. – Ačiū už tatai ir garbė sumanytojams ir įrengėjams (rengėjams), ypač p. Bytautui, kurio energija tik ir įvyko šis vakaras.“

...pabaigoje turime nedidelį prašymą: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.