2021 07 09

Irma Iljina Valotkė

Lietuvos šaulių žurnalas „Trimitas“

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Lietuviškos psichologinės operacijos: propaganda prieš šimtmetį (I)

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Vykstant nepriklausomybės kovoms Lietuvos vadovybė suvokė, kad be stiprios ir modernios kariuomenės ne mažiau svarbu turėti instituciją, kuri rūpintųsi visuomenės švietimu, jos informavimu rūpimais klausimais, kuri skleistų valstybinius naratyvus Lietuvos provincijose, pafrontėje bei okupuotose teritorijose. Kadangi būtent kariuomenei buvo geriausiai prieinamos valstybei nepriklausančios etnografinės Lietuvos dalys, pirmaisiais nepriklausomybės metais valstybine propaganda ir jos skleidimu užfrontėje rūpinosi Generalinio štabo Literatūros dalis.

Tuometė strateginė komunikacija

Literatūros dalis buvo įsteigta kpt. Petro Rusecko pastangomis ir susidėjo iš trijų vienetų: bendrosios, spaudos ir švietimo dalies. Bendroji dalis užtikrino administracinį darbą, kuris yra būdingas bet kuriam skyriui. Spaudos dalis prie Literatūros skyriaus pradėjo veikti nuo 1920 m. rugsėjo 1 d. Ataskaita apie spaudos dalies veiklą pradedama nuo šios datos, visa iki tol su spauda susijusi veikla priskiriama Literatūros skyriui in corpore. Spaudos dalies veikla buvo dalijama dviem redakcijoms, administracijai ir spaustuvei.

Periodinių raštų redakcija kuravo savaitinį laikraštį „Kariškių žodis“ (dabar – Lietuvos kariuomenės žurnalas KARYS) ir paveiksluotą mėnesinį žurnalą „Atspindžiai“. „Šie du spaudos organai savo laiku išeina, jų turinį tobulina, kiek leidžia redakcijos pareigos.“ Neperiodinių raštų redakcija kuravo statutų, rankraščių, instrukcijų ir kitų neperiodinių leidinių spaudą. Literatūros skyriaus užsakymų apimtys buvo didelės.

Išrašas iš Ūkio skyriaus 1920 m. balandžio 15 d. įsakymo: „Literatūros skyrius užsakė: 10 000 egz. plakatų „Broliai lietuvninkai“, 10 000 egz. atsišaukimų lenkų kalba, 1 500 egz. atsišaukimų „Piliečiai valdininkai“, 5 000 egz. atsišaukimų „Pilieti“, 8 000 egz. atsišaukimų „Kas eina į rinkimus“, 8 000 egz. atsišaukimų „Visi į rinkimus“, 3 100 egz. atsišaukimų „Broliai kareiviai“, 10 000 egz. „Lietuvos piliečiai“, 10 000 egz. atsišaukimų „Kareiviai“. Atsišaukimai spausdinti lietuvių, lenkų, rusų, vokiečių, latvių ir žydų kalbomis.“

1920 m. kovo 1 d. Lietuvos kariuomenėje prie Literatūros skyriaus įsteigiama Kultūros ir Švietimo sekcija, kuri vėliau dėl darbo apimties padidėjimo praplėsta į dalį. Švietimo dalį sudarė trys sekcijos: Propagandos, Bendro lavinimo ir Mokyklų. Propagandos sekcija nuo 1920 m. kovo 1 d. buvo perimta iš Žvalgybos skyriaus. Įsteigus Kultūros ir Švietimo sekciją „buvo išdirbta jos veikimo programa (vėliau užtvirtinta ir išleista atskiroje knygelėje), pradėtas ir tęsiamas Kultūros ir Švietimo darbas Lietuvos kariuomenėje“.

1-ojo pėstininkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino pulko pirmieji savanoriai. 1918–1924 m. LCVA nuotrauka.

Propaganda buvo dalijama į dvi sritis: užfrončio ir vidaus. Užfrončio propaganda buvo siekiama pakelti Lietuvos vyriausybės autoritetą priešininko užimtuose kraštuose platinant literatūrą, atsišaukimus, proklamacijas. Tuo tikslu buvo siunčiami specialiai parengti žmonės, kurie vadovaudamiesi Kultūros ir Švietimo skyriaus nurodymais „veda visą propagandos darbą“.

Jie tarp vietinių žmonių turėjo susirasti padėjėjų, kurie padėtų platinti literatūrą. Šie propagandos specialistai turėjo rinkti žinias, „kas daroma propagandos tikslais lenkų ir kitų mums priešingų valstybių Lietuvoje“. Jų užduotis buvo imtis priemonių priešiškai propagandai pašalinti. „Jisai per tam tikrus instruktorius sužino priešininkų sumanymus, jų vidaus politinę padėtį ir pasielgimus su gyventojais užimtų kraštų.“ Taip pat jie turėjo kelti sąmyšį priešo kariuomenėje, agituodami nepalaikyti savo vyriausybės grobikiškos politikos, nekovoti prieš tautą, kuri nenori jų pavergti bei „metus ginklus apleisti svetimas žemes“. Propagandos sekcijos instruktoriai turėjo padėti kurtis civilinėms organizacijoms, kurios platintų „susipratimą tarp lietuvių“. Kad būtų pasiekta efektyvesnių rezultatų, Lietuvos teritorija buvo dalijama į rajonus ir kiekvienam rajonui buvo skiriami instruktoriai.

Propagandos sekcijoje tarnavo laisvai samdomi civiliai bei etatiniai instruktoriai, turintys karinius laipsnius. Pafrontėje bei okupuotose teritorijose veikė slapti Propagandos sekcijos instruktoriai. Žinoma apie kelis Mažojoje Lietuvoje veikusius slaptus instruktorius G. Petrulevičių ir J. Margį. Išrašai iš Literatūros skyriaus turto knygos liudija, kad jie nuolat keliaudavo. Vien per 1920 m. gegužę G. Petrulevičiui nurodyta išmokėti 940 ir 500 auksinų (tuometė Lietuvos valiuta, litas įvestas 1922 m.) kelionės išlaidoms. Per vėlesnį laikotarpį G. Petrulevičiaus kelionės išlaidų išmokos išliko panašios.

Slaptų instruktorių veikla buvo pavojinga, tai liudija Literatūros skyriaus viršininko kpt. V. Steponaičio raštas kariuomenės intendantui, pažymėtas žyma „Slaptai“: „Grąžindamas apyskaitą pranešu, kad pirmiau nuo vežėjų sąskaitos nebuvo imamos, užteko vien tik slapto instruktoriaus pareiškimo. Antra, ne visur sąskaitą galima gauti, nes instruktoriai važinėjo ar lenkų užimtose vietose ar neutralioje zonoje, ar Latvijoje, kur mūsų instruktoriui buvo duoti nurodymai atsargumo laikantis nereikalauti jokių sąskaitų. Kitas sąskaitas patys instruktoriai pametė ar turėjo panaikinti, nes buvo atsitikimų, kad juos suimdavo.“

1920 m. gegužės 8 d. buvo išleistas įsakymas Nr. 71. Šiuo įsakymu nurodoma 20 000 auksinų, gautų iš Valstybės iždo, paskirstyti taip: 10 000 auksinų slaptiems instruktoriams, 5 000 auksinų susisiekimui su užimtais kraštais, 5 000 auksinų instruktorių kelionės išlaidoms apmokėti. Remiantis šiuo įsakymu galima daryti prielaidą, jog daug dėmesio buvo skiriama ryšiams su okupuotomis teritorijomis palaikyti, taip pat slaptų informatorių tinklui plėtoti bei propagandos instruktorių veiklai atsakomybės rajonuose. Propagandinę literatūrą į pafrontę pristatydavo etatiniai literatūros skyriaus kurjeriai, ją platindavo per užverbuotus padėjėjus bei su vietinių gyventojų pagalba.

Dar vienas vadinamųjų proklamacijų platinimo būdas buvo jų mėtymas iš orlaivių. Kad toks platinimo būdas buvo naudojamas, rodo Propagandos biuro vedėjo raštas Generalinio štabo Literatūros dalies vedėjui: „Prašau atsiųst iš Aviacijos dalies žmonių pasiimti proklamacijų orlaiviais mėtyti lenkų kareiviams. Atsišaukimų yra dviejų rūšių, viena baltu popieriu kita – spalvotu.“ Proklamacijų mėtymas iš orlaivių buvo labai efektyvus, tai rodo lenkų generolo Lucijano Želigovskio protestas dėl lietuvių mėtomų laiškų lenkų kareiviams.

„Želigovskis pabūgo mūsų proklamacijų ir per Tautų Sąjungos Kontrolės komisiją norėjo jų atsikratyti.“ Citata iš Lietuvos šaulių atsišaukimo: „Kada Želigovskio aeroplanai Ukmergėje mėtė bombas į minią – buvo tylu. Kada mūsų aeroplanai pradėjo mėtyti atsišaukimus – Tautų Sąjungos Kontrolės komisija draudžia mums gintis nuo grobikų net atsišaukimais.“ Slapti propagandos instruktoriai veikė Mažojoje Lietuvoje, okupuotame Vilniaus krašte bei Latvijoje. Kadangi nuo 1918 m. tarp Lietuvos ir Latvijos vyriausybių vyko teritoriniai ginčai, abi pusės naudojo agitaciją tarp pasienio gyventojų, kad juos palenktų į savo pusę.

Lietuvos kariuomenės organizatoriai ir aukštieji karininkai prie Karo muziejaus. Sėdi iš kairės: nežinomas asmuo, generolas Vladas Nagevičius, generolas Stasys Nastopka, generolas Jonas Galvydis-Bykauskas, Stasys Šilingas, pulkininkas Mykolas Vėlykis. Stovi pirmas iš kairės: pulkininkas Edvardas Adamkavičius.
Centre – Vincas Grigaliūnas-Glovackis. Stovi pirmas iš dešinės – pulkininkas Balys Giedraitis. Kaunas, 1921–1928 m. LCVA nuotrauka.

Propagandos svarba

Atkūrus nepriklausomybę, be išorės grėsmių, Lietuvoje buvo nemažai vidinių problemų. Viena jų – glaudaus ryšio tarp kaimo ir valdžios nebuvimas. Pasak Literatūros skyriaus viršininko kpt. V. Steponaičio, „kaimas ir liaudis menkai žino apie valdžios darbuotę, laikraščių mažai ir retai gauna, nėra didelio noro duoti rekvizijas, mokėti mokesčius ir pan.“ Žandarų viršila Paulauskis iš Salantų pranešė: „Mažumas tepasitiki Lietuvos valdžia, nes nėra kas paaiškintų kas per viena Lietuvos valdžia. Laikraščiai labai vėlai ateina.“ Priešiški agitatoriai provincijose skleidė įvairiausius, kartais net absurdiškus gandus: „Gandas eina, kad Lietuvos valdžia uždėsianti labai didelius mokesčius kaip tai: nuo kiekvieno arklio 100 auks., nuo karvės 100, nuo šunies 100 ir pan.“

Vidaus propagandos tikslas buvo Lietuvos auditorijos švietimas svarbiausiais klausimais: apie valdžios darbus, artėjančius rinkimus į Steigiamąjį Seimą, priešiškų agitatorių veiklą ir t. t. „Tam tikslui Kultūros ir Švietimo skyrius turi savo instruktorius, kurių pagalba platina literatūrą ir gyvu žodžiu pasakoja bei aiškina svarbesnius dienos klausimus, atsakinėja į priešišką agitaciją.“ Instrukcijoje pažymima, kad visa propagandinė veikla turi būti derinama su kariuomenės vadovybe, o reikalui esant „propaganda organizuojama kituose kraštuose, ypač Latviuose“. Kartą per mėnesį instruktoriai privalo pateikti ataskaitą „apie savo darbuotę ir apie dalykų stovį vietoje“.

1920 m. vasario 8 d., norėdamas sustiprinti visuomenės švietimą provincijose, Propagandos biuras išplatino pranešimą „Lietuvoje“ Nr. 31, kuriame kviečiami inteligentai rengti paskaitas, diskusijas, prakalbas Lietuvos miesteliuose bei sodžiuose. Į Propagandos biuro raginimą bendradarbiauti atsiliepė žmonės iš įvairių Lietuvos vietovių. Norintieji prisidėti prie Propagandos biuro darbo prašė atsiųsti detalių nurodymų bei temų paskaitoms. Vaistininkas Rubikas iš Šakių apskrities rašė: „Su mielu noru apsiimu prisidėti prie to prakilnaus darbo.“ Mokytojas Kašponis iš Naujamiesčio prašė atsiųsti „paskaitų apie Steigiamąjį Seimą, apie savivaldybes ir dar kokias Tamstos išrasit reikalingas sodžiaus informavimui“.

Taip pat buvo prašoma patarimų, kaip tas paskaitas vesti: „Norėčiau patarnauti šioj srity, bet trūksta man nurodymų.“ Mokytojas iš Rokiškio Antanas Šukys pareiškė norą bendradarbiauti su Propagandos biuru, prašė atsiųsti literatūros ir suteikti leidimą organizuoti paskaitas, diskusijas, skaitymus. Kad būtų vykdoma vieša šviečiamoji veikla, reikėjo Propagandos biuro leidimo.

Mokytojas Juozas Meškonis iš Troškūnų, Panevėžio apskrities, rašė, kad „aš su mielu noru ir dideliu pasišventimu sutinku nors sekmadienio dienomis patarnauti tiems kraštams. Andrioniškiui, Troškūnams, Anykščiams ir Viešintams, rengdamas juose viešas paskaitas ir prakalbas“. Jis pabrėžė, kad tuose kraštuose nėra žmogaus, kuris tuo užsiimtų, ir prašė atsiųsti informacijos bei suteikti leidimą.

Vidaus (Valstybinė) propaganda daug pastangų skyrė Lietuvos kariuomenės ugdymui. 1920 m. pavasarį aprimus kovos veiksmams fronte, karinė vadovybė labiau susirūpino kariuomenės švietimu ir lavinimu. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos kariuomenė susidūrė su daugybe iššūkių. Žvalgybos skyriaus viršininko ataskaitos duomenimis, pastaruoju metu kariuomenėje pastebimas „nupuolimas drausmės“ Kauno įgulos daliniuose, o ypač provincijos įgulose. Minimas išsilavinimo trūkumas tarp jaunesniųjų karininkų, dėl šios priežasties jie „nėra įtakingi kareivių tarpe“. Pažymima, kad trūksta „dvasinių ryšių“ tarp karių ir karininkų ir kad valstybinė propaganda kariuomenės daliniuose yra per silpna.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka

Kaip didelė problema įvardytas pramogų kariams trūkumas bei per silpna karių kontrolė, „kareiviai dažnai savavaliai išeina miestan“. Taip pat nurodoma, kad „nėra geros sanitarinės priežiūros kareivinių ir kareivių ir blogas kareivių maitinimas daugelyje kariuomenės dalių“. Toje pačioje ataskaitoje minima, kad iki 1920 m. vasario 22-23 d. „kariškių sukilimo“ komunistų veikla Lietuvos kariuomenės daliniuose buvo „pripuolama“, tačiau po sukilimo suaktyvėjo. Tai rodė komunistų platinami atsišaukimai ir leidžiamas laikraštis „Kareivių tiesa“. Ataskaitos duomenimis, „bolševikai darbuojasi labai slaptai, tai ir jų sekimas yra ypatingai sunkus, ypač kariuomenės dalyse, kur vesti slaptą agentūrą yra be galo sunku“.

Nepaisant iškilusių sunkumų, Žvalgybos skyriui pavyko kariuomenės daliniuose įterpti savo žmonių, kurie raportavo apie „rimtą komunistų propagandą“. Lietuvos kariai, gyvendami blogomis sąlygomis ir neturėdami „dvasinio ryšio su savo karininkais“, buvo paveikūs bolševikų propagandai ir agitacijai. Kareivinėse lankėsi „daugybė įvairių įtartinų asmenų“, o patys kareiviai mieste lankė darbininkų klubus, dalyvavo darbininkų susirinkimuose, buvo karių, palaikiusių ryšius su „komunistų – bolševikų partijos nariais“. 1920 m. birželio mėnesį surinkta duomenų apie kariuomenės daliniuose susikūrusias komunistų „jačeikas“ (slaptas grupuotes). Iki liepos mėnesio priešiškų grupuočių veikla taip išsiplėtė, kad buvo nutarta jas nedelsiant „likviduoti“.

Operacijos metu buvo išaiškinti 27 „jačeikos“ nariai, 21 iš jų Karo teismas nuteisė įvairiam laikui sunkiųjų darbų, vienam paskirta mirties bausmė. Tardymo metu paaiškėjo, kad Lietuvos kariuomenės daliniuose „gyvavo, pilnai prisiruošusi prie sukilimo karinė – komunistinė organizacija su atvykusiu iš Tarybų Rusijos komisaru po slapyvardžiu Onufrij Šostak pryšakyje“.

Kad į gera būtų pakeista padėtis Lietuvos kariuomenės daliniuose, Propagandos sekcija išleido įslaptintą instrukciją. Įsakymas Lietuvos kariuomenei Nr. 255. Remiantis šia instrukcija, kiekviename dalinyje (komendantūroje) turėjo būti paskirtas karys, geriausia tas pats, kuris rūpinosi karių švietimo bei ugdymo reikalais. Minėtas karys kiekvienoje kuopoje turėjo surasti ištikimų padėjėjų „labiau apsišvietusių ir susipratusių nepriklausomos valstybės propagandos reikalui“. Šie padėjėjai turėjo dirbti slaptai ir pranešinėti apie karių „ūpą“, gyvenimo sąlygas, priešiškas agitacijas tarp karių.

Atsakingas už propagandą karys turėjo mokyti bei ugdyti savo padėjėjus, kad susidūrę su priešiška agitacija jie gebėtų savarankiškai vykdyti „kontragitacijas“. Instrukcijos duomenimis, jis taip pat privalėjo kiekvieną savaitę siųsti pranešimus ir užpildyti raporto formas. Atsakingas už propagandą karys turėjo organizuoti paskaitas, vakarones bei laisvalaikį kariams, kad jie būtų visapusiškai užimti ir neturėtų laiko vaikščioti „po mitingus“.

Ypač tai buvo taikytina laikotarpiui prieš Steigiamojo Seimo balsavimą. Esant neaiškumų nurodoma raštu ar telefonu kreiptis į Generalinio Štabo Kultūros ir Švietimo Sekciją. Instrukcijoje pabrėžta, kad „Valstybinės idėjos propaganda jokiu būdu negali užstelbti bendro kultūros bei švietimo darbo, kuris turi eiti pagal Kultūros ir Švietimo Sekcijos programas“. Instrukcijoje pridedama propagandos raporto forma:

  • Kas veda priešvalstybinę propagandą, kaip ji veikia?
  • Kokius trūkumus išnaudojant vedama propaganda, į ką ji orientuota, kokiais būdais vedama (pridėti proklamaciją, brošiūrą ir t. t.).
  • Koks kareivių ūpas, ko jie reikalauja, apie ką kalba? Kas daroma tai agitacijai pašalinti, kokios paskaitos laikomos, kiek ir kokie žmonės įtraukti į valstybinės propagandos darbą?
  • Ką reikia daryti, kad būtų pašalinta priešo agitacija?

Pagal šią raporto formą iš įvairių Lietuvos kariuomenės dalinių ateidavo ataskaitos. Viename raporte rašoma, kad Inžinerijos kuopoje, esančioje Šančiuose, pastebėta bolševikų agitacija. Kai kurie kareiviai „iš pašalies gaudavo „Kareivių tiesą“, arba proklamacijas „Imkit žemę“. Naktį iš 1920 m. rugpjūčio 16 d. į 17 d. kareivinių Nr. 12 rajone „pasirodė pundai proklamacijų“, kurių pavyzdys pridedamas.

Pažymima, kad kariai į jas reaguoja „šaltai“. Pastebima, kad karių „ūpas kiek labiau įtemptas negu paprastai“, tačiau kariai nepritaria sukilimui. Kadangi iš Intendantūros tiekta nepakankamai produktų ir jie buvo blogos kokybės, tarp karių jaučiamas nepasitenkinimas. Kariai kalba apie „žemės klausimą“ bei apie karių ir karininkų atlyginimų skirtumus. Pageidaujama, kad maisto tiekimo klausimas būtų kuo greičiau išspręstas, taip pat prašoma, kad „būtų kuo greičiau pagaminta Valstybinės propagandos literatūros ant opesnių klausimų“.

1920 m. Propagandos sekcijos veiklos apimtis buvo milžiniška, ypač trūko kvalifikuoto personalo. Akcentuojama, kad Literatūros skyriuje gausu laisvų etatų ir taip yra todėl, kad „vyresnybė atsisakė pervesti kai kuriuos prašomus karininkus ir karo valdininkus. Nes Literatūros skyrius apskritai yra specifinis ir į jį negalima ko nors nuskirti, o reikia kaip tik parinkti tinkamus asmenis“.

Literatūros dalies viršininko kpt. V. Steponaičio nuomone, reikėjo apsiriboti tik karine propaganda, o civilinę propagandą turėtų perimti atskiras naujas propagandos biuras, įsteigtas prie Ministrų kabineto, Vidaus reikalų ministerijos ar kitos civilinės įstaigos. Šią idėją kpt. V. Steponaitis buvo iškėlęs dar 1920 m. viduryje, pristatydamas prastą propagandos sekcijos padėtį. Literatūros skyriaus viršininko įžvalgos pasirodė teisingos, ypač kai Lietuva susidūrė su „avantiūrininkais – želigovskininkais“. Pasak viršininko, „propaganda buvo nesutvarkyta platesniame maštabe ir negalėjo pasekmingai veikti“.

Reikalai pagerėjo, kai buvo įsteigtas Gynimo komitetas. Jo iniciatyva buvo sukviesti visų įstaigų, dirbusių su propaganda, atstovai ir įsteigtas bendras Propagandos biuras, „į kurį dabar lėšomis ir žmonėmis prisideda Gynimo komitetas ir pavesto man skyriaus propagandos sekcija“. Įsteigus bendrą Propagandos biurą reikalai pasitaisė ir buvo galima vykdyti nuoseklesnę veiklą. Tačiau Literatūros skyriaus viršininkas ir toliau laikėsi savo nuomonės, jog turėtų būti įsteigtas „atskiras propagandos biuras prie ministerių kabineto ar kur kitur“.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jis argumentavo, jog, kai „praeis Želigovskio pavojus, tai dabartinis propagandos biuras gal ir savaimi išnyks, nes atsitrauks daugelis asmenų, kurie norės dirbti tame darbe, kurį dirbo pirmiau“. Jo manymu, propaganda bus dar labiau reikalinga plebiscito laikotarpiu Vilniaus krašte. Pabaigoje pridedama: „Todėl randu reikalingu, kad dar šiemet, nežiūrint dabartinės propagandos biuro darbuotės, prie ministerių kabineto būtų sudarytas propagandos biuras ir būtų priimta jo sąmata. Dabar veikimas galėtų eiti bendrai, o kuomet Gynimo komiteto darbo pradėtų mažėti, naujas propagandos biuras iš lėto paiimtų jį į savo rankas“.

1920 m. lapkričio 23 d. kpt. V. Steponaitis parengė Propagandos biuro projektą ir pateikė jį Krašto apsaugos ministerijai. Pagrindinis šios įstaigos siekis – kelti valstybinę sąmonę tarp Lietuvos piliečių. Tai turėjo padėti pasiekti pastovus instruktorių veikimas apskrityse ir užfrontėje, gabių ir iškalbingų asmenų važinėjimas po miestelius, atsišaukimų, laikraščių platinimas kaimuose ir propagandininkų kursų rengimas. Etatų dalyje buvo numatytas vienas Propagandos biuro vadovas, padėjėjas, atsišaukimų redaktorius, 40 apskričių instruktorių (po 2 į apskritį), 20 pafrontės instruktorių, 2 raštininkai, mašinistas, kurjeris ir sargas.

Literatūros skyrius glaudžiai bendradarbiavo su Žvalgybos skyriumi, tai rodo 1920 m. gruodžio 17 d. raštas „Visai slaptai“. Jame rašoma, kad Literatūros skyriaus viršininkui siunčiama „18 egzempl. įvairių proklamacijų ir laikraščių pasitaikiusių paskutiniu laiku“. Pridedama, kad ateityje taip pat bus siunčiama po vieną pavyzdį aptiktų panašių priešiškos veiklos įrodymų. O Propagandos sekcijos instruktoriai išaiškino rengiamą sausio 15 d. demonstraciją, į kurią norėta įtraukti Lietuvos karius, ir informaciją perdavė Žvalgybos skyriui. Pasak Literatūros skyriaus viršininko, „apčiuopiamų ateities propagandos darbų dabar sunku numatyti, nes juos nuolat iškelia gyvenimas ir prie to reikia prisitaikinti“.