Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 07 25

Ignas Stanevičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Lietuvių išeivijos švietėja M. Girniuvienė: to, ką davė filosofija, niekas neatims

Amerikos lietuvių kultūros archyvo valdyba. Iš kairės: Aleksas Gedmintas, Onutė Traitor, Mirga Girniuvienė, Povilas Rizauckas, Ramūnas Girnius.

Dr. MIRGA GIRNIUVIENĖ (g. 1948 m.) – lietuvių išeivijos filosofė, švietėja, ateitininkė, žymaus lietuvių išeivijos filosofo Juozo Girniaus marti, ilgametė Lietuvių katalikų mokslo akademijos išeivijoje ir Amerikos lietuvių kultūros archyvo pirmininkė, pastaruoju metu daugiausiai laiko praleidžianti mokydama savo anūkus lietuvių kalbos ir istorijos bei rūpindamasi išeivijos kultūriniu paveldu.

Gimusi Vokietijoje, tačiau dar ankstyvoje vaikystėje išvykusi į JAV, dr. Girniuvienė augo aktyviausiais lietuvių išeivijos kultūrinės veiklos dešimtmečiais, kai lietuvių bažnyčios Čikagoje dar buvo sklidinos parapijiečių, gatvėse aidėjo lietuvių kalba, o vasaromis į jaunimo stovyklas plūsdavo šimtai lietuvių atžalų. Mirgos Girniuvienės gyvenimą nuolatos lydėjo ypatingas santykis su gimtąja kalba ir istorija, vėliau tapęs pamatu tolesnei jos kūrybinei veiklai.

Papasakokite, kaip atvykote į Ameriką? Kokia tada buvo dipukų vaikų kasdienybė amerikietiško ir lietuviško pasaulio sandūroje?

Mirga Girniuvienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pasitraukę iš Lietuvos laikinai gyvenome Vokietijoje, o 1949 m. atplaukėme į JAV ir nuvykome į Čikagą. Nieko nežinodami atsiradome labai prastame rajone. Tarakonų ten buvo labai daug, tėveliai net nežinojo, kas jie yra. Tėvelis norėjo ruošti fizikos doktoratą, tačiau dėl mažo atlyginimo teko imtis fizinių kroviko darbų. Kiek vėliau tėvelis susipažino su braižytoju Henriku Sinkumi, kuris jam pasiūlė taip pat įsidarbinti braižytoju. Tėvelis iš pradžių dvejojo, sakydamas: „aš ne inžinierius, o fizikas“, bet viskas labai gerai praėjo, darbo interviu užteko kažkokią lygtį pasakyti ir jį pasamdė. Henrikas Sinkus daug padėjo, nes irgi buvo karo pabėgėlis.

Kol tėvelis dirbdavo, mama prižiūrėdavo mus – tris mažus vaikus. Ilgainiui, kai tėvelis įsitvirtino, nusipirkome butą dviaukščiame pastate su kitais lietuviais. Ten gyvenome ilgesnį laiką ir pradėjom lankyti prie Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo bažnyčios veikiančią mokyklą, kuriai vadovavo seserys kazimierietės. Netrukus mūsų šeimoje gimė ketvirtas vaikas.

Asociatyvi nuotrauka: pirmoji JAV ir Kanados dainų šventė Čikagoje 1956 m. liepos 1 d. Lituanistikos tyrimų ir studijų centro archyvo nuotrauka

Kokią mokyklą lankėte? Kaip jūsų bendraamžiai vartojo lietuvių kalbą?

Mokykloje buvo daug amerikiečių, tačiau mums, lietuviams, leido kitų pamokų metu lankyti lietuvių kalbos pamokas, kurias vedė Sofija Jonynienė. Ar buvo getas tarp vaikų, kalbančių angliškai ir lietuviškai? Ne. Kai augome Čikagoje, buvo šiek tiek to, bet buvo daug kitų tautybių, sugyvenome.

Namie kalbėjome tik lietuviškai. Tėvelis buvo labai griežtas lietuvių kalbos vartojimo atžvilgiu. Kai ateidavo svečiai, turėjom kalbėti tik lietuviškai. Vieną kartą tėvelis išprašė iš namų vaiką, kuris atėjęs pas mus prakalbo angliškai, nors jo buvo prašoma kalbėti lietuviškai. Kai man buvo 10 metų, tėvelis pajautė, kad silpnėja lietuvių kalbos vartojimas, todėl namie pradėjom dar intensyviau mokytis lietuvių kalbos, rašėm diktantus.

Su kokiomis knygomis užaugote, kas padėjo įsisavinti kalbos žinias?

Daugiausiai skaitėme angliškai. Tai tėvelis po laiko pastebėjo ir uždavė skaityti lietuviškai – „Užburta karalystė“, „Tėvų pasakos“, „Senas kareivis Matatutis“, „Meškiukas Rudnosiukas“, „Po raganos kirviu“ ir pan. Kai baigėme pradžios mokyklą, mus išsiuntė į aukštesniąją lituanistinę mokykla. Ten mokytojavo tokie mokytojai kaip Ignas Serapinas, Domas Velička, Juozas Masilionis. Truputėlį ūgtelėjusi pradėjau domėtis poezija, labai patiko poetai Bernardas Brazdžionis ir Vytautas Mačernis. Vėliau, kai pradėjau studijuoti, Ramūnas Girnius supažindino su Alfonsu Nyka-Niliūnu.

Bet su lietuviais rašytojais susipažinau tik būdama dviejų vaikų motina. Kai gyvenom Viskonsine, manęs Violeta Kelertienė paprašė pagalbos verčiant knygas. Vertėm Granauską, Aputį (man labai patiko Aputis). „Aidų“ redaktorius Juozas Girnius buvo suinteresuotas, kad akademinis jaunimas jungtusi ir rašytų savo tekstus ten. Tėvelis labai gerbė Girnių ir liepė kartą per savaitę perskaityti po straipsnį „Aiduose“ ir jį aptarti. Pirmą savo straipsnį į „Aidų“ žurnalą parašiau apie Nobelio taikos premijos laureatą Andrejų Sacharovą. Netrukus pradėjau rašyti knygas ir mergaitėms. Jaučiau, kad trūksta geros lietuviškos literatūros vaikams, mano vaikai skaitė „Tris muškietininkus“ užsienio kalba. Todėl parašiau keletą knygų vaikams. Reikėjo rašyti paprasta kalba – vaikučiams reikia paprastos kalbos.

Koks buvo jūsų laisvalaikis?

Pianinas. Mokino ponas Antanas Nakas, po to Vladas Jakubėnas, kuris turėjo daug kantrybės ir išmokė gerai skambinti, jo dėka dalyvavau konkursuose. Taip pat priklausiau ateitininkams, dainavau Lietuvos Vyčių chore, kuriam vadovavo Faustas Strolia. Taip pat tėvelis mokino rusiškai ir vokiškai, stiprino lietuvių kalbą. Labai gerbiau savo tėvelį.

Kokiuose jaunimo renginiuose dalyvavote?

Pirmoji buvo ateitininkų stovykla „Dainavoje“, kai buvau antroje gimnazijos klasėje, o būdama abiturientė ketvirtoje klasėje susipažinau su būsimu savo vyru Ramūnu Girniumi Ohajo jaunimo stovykloje. Kai gimė vaikai, savanoriaudavau „Dainavoje“, pravesdavau programas. Kun. Stasys Yla sykį mane pakvietė žiemos stovykloje skaityti paskaitą apie susirinkimų taisykles ir pravedimą. Jau turėjau doktoratą ir ji man atrodė labai pasibjaurėtina, tai kalbėjau apie tikėjimą ir ateizmą, nežinau, ką tada kun. Yla pagalvojo.

Keturi ateitininkai. Iš kairės: Z. Ivinskis, kun. S. Yla, K. Bradūnas, J. Girnius. Čikaga. Apie 1958 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus virtualios parodos, skirtos 110-osioms Stasio Ylos gimimo metinėms, nuotrauka

Čikagoje dauguma jaunimo buvo ir ateitininkai ir skautai, kažkokios ideologinės skirties nebuvo, tačiau Bostone ateitininkų vadai nesugyveno su skautais. Bandėm Bostone atgaivinti ateitininkus, rengėm kursus jaunimui, tačiau nebuvo susidomėjimo.

Čikagoje veikė jėzuitų vadovaujamas jaunimo centras, ten buvo ir lituanistinė mokykla, kur vyko jaunimo šokiai, parodos. Priklausiau tautinių šokių būreliui. Tas jaunimo centras buvo labai svarbus, nes į jį sueidavo lietuviai iš visų miesto rajonų.

Kas atvedė į filosofiją?

Kai buvau gimnazijoje, nebuvau susipažinusi su filosofija, bet man labai patiko Dostojevskis. Įstojus į universitetą norėjau studijuoti rusų literatūrą, bet tuo metu universitetas neturėjo rusų kalbos studijų. Taigi, kadangi Ramūno tėvelis buvo filosofas, aš pasirinkau filosofiją. Filosofijos kurse teko skaityti Kanto „Grynojo proto kritiką“, bet pirmą kartą nieko nesupratau ir nuėjus į palėpę apsižliumbiau. Po laiko supratau, kad doktoratą ruošiu iš rusų literatūros arba iš filosofijos.

Mano vadovu tapo žymus Pitsburgo universiteto filosofas Wilfridas Sellarsas, iš kurio daug ką išmokau. Man labai patiko Maceinos „Didysis inkvizitorius“, Juozo Girniaus perskaičiau visas knygas, bet labiausiai patiko „Žmogus be Dievo“, o „Tauta ir tautinė ištikimybė“ – praktiška, labai tiko tam laikotarpiui, kalbėjo į širdį, kadangi atliepė mūsų laikus.

Iš kairės – Juozas Girnius, Z. Nagytė, J. Kaupas.
Iš kairės – Juozas Girnius, Z. Nagytė, J. Kaupas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuotrauka

Vėliau dirbau keliuose universitetuose, tačiau negavau profesorės vietos, tad gyvenom prie Bostono, nes Juozas Girnius jau buvo senas ir reikėjo padėti vyro tėveliams. Sunku buvo rasti darbo, tad persiorientavau į informacines technologijas. Nesigailiu, kad studijavau filosofiją, kadangi esu pergalvojus svarbiausius gyvenimo klausimus ir dėsčiau logiką, tad IT nebuvo visiška naujovė. O to, ką davė filosofija, niekas neatims – ji padeda suprasti, kodėl darai tai, ką darai. Ar yra Dievas? Ar yra pomirtinis gyvenimas? Ar aš turiu laisvą valią? Svarbu šiuos klausimus pergalvoti. Svarbu susipažinti su filosofijos istorija, René Descartesʼo, Davido Humeʼo darbais. Būtinai reikia jaunimą supažindinti su šiais klausimais.

Užaugote dipukų kultūrinio apogėjaus laikotarpiu, kai pasaulio lietuvių bendruomenė gana aktyviai veikė, lietuviai gyveno koncentruotai, o jų vaikai dar nebuvo išsiskirstę po tolimuosius miestus studijoms. Ar sutiktumėte su tokiu teiginiu?

Po Antrojo pasaulinio karo atvykę lietuviai pastebėjo, kad čiabuviai lietuviai, grynoriai (XIX a. pab. Į JAV atvykę lietuviai – red. past.) turėjo daugiau patriotizmo, prisijungdavo prie visokių organizacijų, nors kalba ir šlubavo. Trečiabangiai (Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo į JAV atvykę lietuviai – red. past.) galvojo, kad jie moka kalbą ir ji niekada neišnyks. Jautėm, kad kažkaip reikia jiems padėti. Pavyzdžiui, partizanai buvo ir yra didieji herojai mūsų išeivijoje. Mes negalim užmiršti istorijos, nes Lietuva pergyveno tiek kančių. Kai gyveni Lietuvoje, tu to nejauti. Antrabangiai žiūrėjo su panieka į pirmabangius, nes daug dipukų buvo išsilavinę. Mano tėvelis prisijungė prie Vyčių, nes juos gerbė, nors jie ir menkai lietuviškai kalbėjo. Panašiai yra ir su trečiabangiais. Tačiau svarbu yra remti Lietuvą ir neužmiršti Lietuvos istorijos. Išeivijoje lietuvių kalbai gresia išnykimas. Ateis ketvirtoji banga, gal kaip tik atšviežins. Lietuvių kalba ir kar̃tos su laiku supanašės.

Lietuvių namai Baltimorėje (JAV), pastatyti pirmosios išeivijos bangos. „BNS Foto“ nuotrauka

Mes turime puoselėti lietuvybę išeivijoje. Į „Neringos“ (JAV, Vermonte – red. past.) stovyklavietę priimami lietuvių, nekalbančių lietuviškai, vaikai, kurie mokinami Lietuvos istorijos, tačiau aš daugiau dėmesio kreipčiau į istoriją mokyklose. Ko reikia sudominti Lietuvos istorija? Yra knygelės angliškai, garsiąsias istorines figūras pristatančios kaip vaikus. Reikėtų tokių knygučių lietuviškai vaikams, panašiai kaip Kudirkos „Senojo tilto padavimai“.

Mes išeivijoje sukūrėme planą, buvau Švietimo taryboje, kuris yra paremtas Šapokos istorija ir lietuvių istorikų darbais. Tai medžiaga istorijos mokytojams. Tai reikalinga, nes net ir daugelis nelabai išmano Lietuvos istoriją. Svarbu ieškoti kūrybingų prieigų įdomiai pateikti medžiagą vaikams. Mes turim nešti visą savo paveldą jį praturtindami.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.