2021 11 15

Lietuvių kalbos mokytojas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Lietuvių kalbos mokytojas atviras: „Mokiniams nemeluoju – lietuvių autoriai rašo prastai“

Pexels.com nuotrauka

Vilniuje dirbantis lietuvių kalbos mokytojas tęsia neįprastą šį rudenį pradėtą projektą – dienoraščio rašymą. Mokytojo dienoraštis yra viešas – naujas įrašas kiekvieną savaitę publikuojamas „Patreon“ platformos paskyroje „Lietuvių kalbos mokytojas“.

Aštuntame dienoraščio įraše pasakojama apie tai, ką mokytojai iš tiesų veikia rudens atostogų metu, ką skaito laisvalaikiu, reaguojama į neseniai parengtą projektą, pagal kurį iš 11–12 klasių privalomų autorių sąrašo siūloma išbraukti paskutinius užsienio kūrėjus – Šekspyrą, Gėtę, Kafką, Kamiu. (Nesutrumpintą dienoraščio įrašą skaitykite čia.)

Mokytojo dienoraštis nr. 8 (ištrauka)

„Rudens atostogos mokyklose šiais metais buvo prailgintos dviem dienomis – prasidėjo lapkričio 1 d., o baigėsi lapkričio 10 d. Atostogų pradžioje mane buvo apnikusios niūrios mintys, bet nemanau, kad dėl jų kaltas tik nuovargis. Tiesą sakant, nebuvau jau toks pavargęs. Paprasčiausiai pastebiu, kad mano optimizmo kiekis mažėja. Žmonės pradeda erzinti. Kartais galvoju, kad norėčiau viską mesti, sėsti į Žakliną ir išvažiuoti. Gyvenčiau kur nors miške arba kalnuose, rytais žiūrėčiau į ežerą, žvejočiau, susiliečiau su gamta, išmokčiau nebijoti mirties…

Trečius metus dirbdamas mokykloje po truputį nustoju tikėti geresniu rytojumi. Tampu tuo, kuo buvau prieš nuspręsdamas studijuoti pedagogiką. Nihilistu. Atrodo, kad keletą metų sėkmingai apgaudinėjau save: atradęs laikiną džiaugsmo ir prasmės šaltinį, godžiai gėriau iš jo, tačiau dabar jaučiu, kad vanduo nebenumalšina mano troškulio. Vis dažniau imu galvoti, kiek dar dirbsiu mokykloje. Šiuos ir dar vienus metus tai tikrai, o paskui? Kita vertus, ką daryčiau, atsisakęs darbo mokykloje? Negaliu įsivaizduoti savęs, sėdinčio kokioje nors kontoroje nuo aštuntos iki septynioliktos valandos. Bet negaliu susitaikyti ir su ateitimi, kurioje aš esu viskuo nepatenkintas mokytojas.

Laimė, turiu daug pasitraukimo kelių, man nesunku rasti būdų, kaip užsidirbti. Kol kas. Tačiau po dešimties metų tilto atgal gali nebelikti – įstrigsiu mokykloje visam laikui, kaip tie mokytojai, kurie šiandien man ir mokiniams kelia siaubą. Prisimenu, ką vasarą sakė viena provincijoje dirbanti lituanistė: „Mieliau eičiau kasti griovių.“ Ji nekenčia savo darbo, o vis dėlto mokykloje dirba jau daug metų. Ir dar moko paties svarbiausio dalyko – lietuvių kalbos… Ką ir bepridursi – gaila vaikų.  

(…)

Vieną dieną galvoju, kad esu geras mokytojas, o kitą neriu į nevilties ir abejonių bedugnes, svarstydamas, ar apskritai turiu teisę ką nors mokyti. Atrodo, kad daug ką darau ne taip, kaip reikia. Ar pasidariau pernelyg griežtas? Gali būti. Turbūt esu iš tų žmonių, kurie, norėdami pasiekti tam tikrus rezultatus arba pelnyti pagarbą, dažnai renkasi baimę. Botagą, o ne saldainį. Tokia mano prigimtis. Visgi negaliu paneigti minties, kad mokykloje, ypač šiais laikais, drausmė, disciplina yra be galo svarbi. Žinau, kad tokio efektyvumo, kokį pavyksta išlaikyti pamokose, niekada nepasieksiu, bandydamas jaunus žmones paveikti vien tik draugiškumu, meile, sudarydamas visišką laisvę rinktis.

Manote, kad kiekvienas vienuoliktokas kas mėnesį perskaitytų po papildomą knygą, jeigu už tai rašyčiau tik dešimtukus? Dalis geriau besimokančių mokinių, be abejo, skaitytų dažniau, bet kiti taip ir neatsiverstų knygos. Visai kas kita, kai už perskaitytą kūrinį rašai dešimtuką, o už neperskaitytą – vienetą. Tada skaito visi, bet užduotį apgaubia tam tikras diktatūros šešėlis, kuris graso pasiglemžti mane visą, nes valdžia kaip narkotikas – jos norisi vis daugiau. 

(…)

Imu galvoti apie visai kitokį mokymo stilių. Kas, jeigu nuo kitų metų visai atsižadėčiau bet kokio griežtumo, vienetų ir rinkčiausi priešingus metodus? Galėčiau užsiauginti didelę barzdą, apsivilkti apdribusius drabužius ir ramiai slampinėti po mokyklą, spinduliuodamas žinojimą, kad viskas, ko joje moko, nublanksta prieš mums nepavaldžios visatos begalybę. Nenoriu būti mokytoju. Noriu būti pranašu. GURU.

Noriu ateiti į pamoką ir pasakyti mokiniams, kad nesiruošiu jų mokyti pagal programą, nes programa sumauta. Užuot skaitę visokius radvanus, daukšas ir sarbievijus, analizuosime Orvelo, Selindžerio, Dostojevskio, Hemingvėjaus kūrinius. Noriu paimti kurio nors mokinio vadovėlį ir suplėšyti jį likusių gimnazistų akyse, kaip tai padarė literatūros mokytojas filme „Mirusių poetų draugija“. Noriu išnešti iš kabineto visus suolus, sustatyti kėdes ratu ir kartu su mokiniais kalbėtis apie gyvenimą. Noriu maištauti prieš supuvusią švietimo sistemą kur kas stipriau, nei tai darau dabar. Įdomu, kaip tada mokiniai žiūrėtų į mane? Neabejoju, kad būčiau vienas mėgstamiausių mokytojų, bet kas žino, kiek jie išmoktų? Bet kuriuo atveju tokį maištininką sistema greit pašalintų, todėl, žvelgiant į ilgesnę perspektyvą, pralaimėčiau ir aš, ir būsimos mano mokinių kartos. Turiu veikti slaptai, kad laimėčiau, maištas prieš sistemą negali būti pernelyg akivaizdus, nors jo tiesmukumas mane visuomet žavėjo.

Maištauti būtina, kai aplinkui vyksta baisūs dalykai. Rudens atostogų metu lituanistus sukrėtė netrukus ir žiniasklaidoje nuskambėjusi žinia – grupelė visiškų neišmanėlių parengė projektą, pagal kurį 11–12 klasių privalomų autorių sąraše neliko vietos užsienio autoriams – Šekspyrui, Gėtei, Kamiu, Kafkai…

Viename netrukus pasirodžiusiame straipsnyje kitas lituanistas Mindaugas Grigaitis minėtam projektui negaili kritikos: „Užsienio klasikų ištrynimas, būtent ištrynimas, yra precedentas, kurio per visus Nepriklausomybės metus nėra buvę. Nėra taip buvę, kad programoje nebebūtų nė vieno privalomo užsienio literatūros autoriaus. Neįsivaizduoju, kaip tai atliepia mūsų politinę ir kultūrinę eurointegraciją, kaip tai susiję su kultūrine kompetencija, prie kurios prirašyta, kad reikia ugdyti europinės ir pasaulinės kultūros išmanymą?“

Aš pats esu ne kartą kalbėjęs apie privalomas programas ir jų nepatrauklumą mokiniams. Nenoriu išsiplėsti, todėl tik priminsiu, kad privalomą 11–12 klasių literatūros programą sudaro 36 autorių kūryba. Iš viso sąraše yra 4 užsienio autoriai, o dabar panašu, kad ir tų neliks. Šekspyras, Gėtė, Kafka, Kamiu buvo tarsi aukso grynuoliai visoje toje monotoniškoje programoje, kurioje, rodos, neįmanoma atsikvėpti nuo lietuvių literatūros. Dabar keletas „ekspertų“ ją pasiruošę grūsti mokiniams per gerkles, nors nuo visokių maironių jaunuoliai ir taip žiaukčioja. Ir aš juos visiškai suprantu. Ar galima įsivaizduoti ką nors nykesnio už vienuoliktokų analizuojamų kūrinių visumą? 

Norėčiau kada nors sudaryti savo privalomų autorių sąrašą. Iš dabartinių lietuvių autorių pusę, be abejo, išmesčiau, nes noriu, kad mokiniai skaitytų ir mylėtų knygas. Pasakysiu, ką galvoju: LIETUVIAI NEMOKA RAŠYTI. Be abejo, išimčių yra, tačiau jos tik patvirtina taisyklę. Na, gerai: lietuviai nemoka rašyti PROZOS. Esame poetų tauta, bet gerus, tvirtai suręstus romanus galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Iš mokyklinės programos išskirčiau „Altorių šešėly“, „Miškais ateina ruduo“, „Tūlą“… Būtinai paminėčiau Granausko tekstus, o ką dar?

Įdomu, ar kada nors mūsų šalies literatūrinėje padangėje pasirodys mesijus? Stebint jaunųjų lietuvių rašytojų bandymus, nepanašu. Kita vertus, nieko baisaus: kitos šalys turi krūvas genijų. Ar juos ignoruodami programų sudarytojai bando paslėpti tautos kompleksus? Jeigu mokykloje būtų plečiamas literatūrinis mokinių akiratis, ilgainiui gal ir mes išugdytume dėmesio vertų prozininkų…“ 

Tęsinį ir kitus dienoraščio įrašus skaitykite lietuvių kalbos mokytojo „Patreone“. Puslapyje taip pat galėsite klausytis tinklalaidės apie švietimą, gilinti žinias apie svarbiausių lietuvių ir užsienio autorių kūrybą, žiūrėti vaizdo pamokas, skirtas visiems, kurie domisi literatūra: ir tiems, kurie mokykloje dar mokosi, ir tiems, kurie ją jau baigė (puslapyje šiuo metu rasite vaizdo pamokas apie žymiausius Šekspyro ir Kafkos kūrinius). Tapę prenumeratoriais prisidedate prie švietėjiškų mokytojo iniciatyvų, gyvuojančių tik individualių rėmėjų dėka.   

Įrašo autoriaus pastaba: mokytojo dienoraščio tikslas – ne pavaizduoti konkrečią mokyklą, bet kuo įtaigiau aprašyti ne per seniausiai pedagogu dirbti pradėjusio žmogaus pasaulį: jo vertybes, mokymo viziją, metodus, pastangas, iššūkius, kasdienybę, kitaip tariant, paskatinti kiekvieną daugiau domėtis mokytojo profesija. Dienoraštis nepretenduoja į meninę kūrybą ir nėra autobiografinis: jokios konkrečios detalės neminimos, daug kas pagražinta, kai kas išgalvota, tačiau visas tekstas paremtas mokykloje sukaupta patirtimi ir yra šimtu procentų nuoširdus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu