Lietuvių kilmės ortodoksų kunigas A. Damickas: „Tolkieno fantastinė literatūra tarpininkauja pažįstant dvasinę tikrovę“

Žmonės A. S. Damicką pažįsta kaip ilgametį krikščioniškos radijo stoties „Ancient Faith Radio“ laidų vedėją ir kelių knygų autorių, o mus suvedė jo domėjimasis Lietuva ir šios šalies ortodoksais. Nutariau jį pakalbinti, kad lietuviai daugiau sužinotų apie šį įdomų užjūryje tarnaujantį tautietį.

Sveiki, tėve. Feisbuke Jūs turite nemažai sekėjų – 17 tūkstančių. Esate parašęs kelias knygas, vedėte ne vieną radijo laidą, tačiau Lietuvos skaitytojai gali būti apie Jus negirdėję. Kokiais savo jau nuveiktais praeities darbais labiausiai džiaugiatės ir ką šiuo metu veikiate?

Nuo 2007 iki 2020-ųjų buvau parapijos kunigas, pirmus dvejus metus tarnavau vikaru Vakarų Virdžinijoje, kitus vienuolika metų – klebonu Pensilvanijoje. Tuo metu aš ir pradėjau rašyti bei vesti tinklalaides. 2020 m. rugpjūtį buvau paskirtas „Ancient Faith Ministries“ vyriausiuoju turinio redaktoriumi. Tai yra didžiausia anglakalbė ortodoksų žiniasklaidos tarnyba. Aš toliau tarnauju kaip kunigas, nors ir nebeturiu įsipareigojimų savo parapijos bendruomenėje.

Mano pirmosios knygos buvo „Ortodoksija ir heterodoksija“ (Orthodoxy and Heterodoxy), „Įvadas į Dievą“ (Introduction to God) ir „Dievo nešimas: Šv. Ignoto Antiochiečio gyvenimas ir kūryba“ (Bearing God: The Life and Works of St. Ignatius of Antioch). Tuo metu taip pat vedžiau dvi tinklalaides, kurios nebeatnaujinamos: „Ortodoksija ir heterodoksija“ ir „Keliai iš Emauso“ (Roads From Emmaus).

Jūsų feisbuko paskyroje ir netgi laidose yra nemažai nuorodų į Lietuvą. Dabartinėje viršelio nuotraukoje – Kryžių kalnas. Anksčiau buvo Vilniaus kankinių relikvijų nuotrauka. Per vieną gyvų vaizdo transliacijų rodėte, kad netgi turite jų ikoną savo studijoje! Kuo Jūs susijęs su Lietuva?

Mano proseneliai į Jungtines Valstijas atkeliavo iš Lietuvos XX a. pradžioje. Prosenelis Antanas Domeika kilęs iš Kudirkos Naumiesčio (kuris anuomet vadinosi Vladislavovu), jo tėvai buvo Matas Domeika iš Raugalų ir Apolonija Adomaitytė-Domeikienė iš Suodžių kaimo. Nežinau, iš kurio Lietuvos krašto kilusi mano prosenelė Olga Weiland, bet iš vokiškos pavardės sprendžiu, kad ji greičiausiai susijusi su Prūsija. Ji laikė save lietuvaite. Antanas ir Olga susipažino Jungtinėse Valstijose ir susituokė apie 1912 m. (gal ir kiek anksčiau). Mano senelis buvo jų antras sūnus.

Deja, mūsų giminė neišsaugojo nei lietuvių kalbos, nei kultūros. Lietuviškai kalbėti nebemokėjo jau mano senelis. Mūsų pavardės užrašymo būdas keitėsi kelis kartus, kol nusistovėjo „Damick“. Taigi gyvas ryšys su Lietuva nutrūko, tačiau, kai aš paaugau, susidomėjau mūsų lietuviškomis šaknimis ir nemažai jas tyrinėjau. Kol kas man nepavyko susisiekti su giminaičiais Lietuvoje, nors žinau, kad Lietuvoje tebegyvena ir kiti Domeikos.

O ar kada buvote Lietuvoje? Gal teko lankytis kokiose įsimintinose vietose?

Deja, Lietuvoje dar nesu buvęs. Planuoju apsilankyti 2022 metais ir, žinoma, svajoju pamatyti visas garsiausias vietas – Aušros Vartų Dievo Motinos ikoną, Kryžių kalną, šventųjų Vilniaus kankinių relikvijas, aplankyti Trakus ir Kudirkos Naumiestį.

Labai domiuosi Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje istorija. Man taip pat labai patinka lietuviška kryždirbystės ir koplytstulpių dirbimo tradicija.

Esate lietuvių kilmės ortodoksų kunigas. Nors ir pats esu lietuvis ortodoksų kunigas, suprantu, kad šis derinys nėra toks dažnas. Kaip sutikote Kristų ir kokie keliai Jus atvedė būtent į Ortodoksų Bažnyčią?

Pažįstu dar vieną lietuvių kilmės ortodoksų kunigą, kuris tarnauja čia pat, Pensilvanijoje, nors, kaip ir mano atveju, jų šeimos ryšys su lietuvių kalba ir kultūra yra nutrūkęs. Taigi, jeigu tokių mažai Lietuvoje, tai tuo labiau Amerikoje! Bet, žinoma, JAV galima sutikti beveik įvairiausios kilmės ir tautybės žmonių. Esame imigrantų tauta.

Aš užaugau protestantų evangelikalų misionierių šeimoje ir nuo pat vaikystės buvau išmokytas tėvų mylėti Jėzų Kristų. Kai buvau dešimties, mūsų šeima persikraustė į Guamo salą (Junginių Valstijų teritorija), kur tėvai buvo misionieriai, o į JAV grįžome, kai buvau penkiolikos.

Prabėgus keleriems metams, kai jau mokiausi universitete, pradėjau abejoti kai kuriais mokymais ir praktikomis, kurių apsuptyje užaugau, nors ir esu labai dėkingas už meilę Kristui, kurios mane išmokė šeima. Skaitydamas knygas aš atradau Ortodoksų Bažnyčią. Nebuvau nieko iki tol apie ją girdėjęs. Apie ortodoksus amerikiečiai žino mažai, ir daugelis yra įsitikinę, kad tai tik graikų ar rusų Bažnyčia – kas yra netiesa. Ortodoksų Bažnyčia skirta visiems.

Netrukus prisijungiau prie el. pašto grupių, kurios buvo skirtos evangelikalų ir ortodoksų diskusijoms, o 1997 m. rudenį pirmą kartą apsilankiau ortodoksų bažnyčioje. Pamaldos, mokymas ir tradicijos gelmė man paliko tokį įspūdį, kad nutariau prisijungti prie Ortodoksų Bažnyčios. Per 1998 m. šv. Velykas priėmiau Sutvirtinimo sakramentą.

2004 m. įstojau į seminariją, 2005-aisiais buvau įšventintas diakonu, 2006 m. – kunigu. 2016-aisiais buvau apdovanotas arkikunigo (angl. archpriest) titulu.

Be tinklalaidžių, skirtų tiesiogiai tikėjimui, Jūs turite ir skirtą „Žiedų valdovui“ laidą – „Amon Sûl“. Ar žinote, kad Johnas R. R. Tolkienas domėjosi lietuvių kalba ir „Oksfordo anglų kalbos žodyne“ netgi citavo žodį „vapsva“ straipsnyje apie anglišką „wasp“?

Lietuviai taip pat domisi Tolkienu: lietuviškai pasiekiami ne tik populiarieji filmai, mūsų kalba išverstos knygos „Hobitas“, „Žiedų valdovas“, „Hurino vaikai“ ir „Silmariljonas“. Lietuvoje netgi veikia Tolkieno draugija.

Koks yra ryšys tarp Tolkieno ir krikščionybės, ypač tarp Tolkieno ir krikščionių ortodoksų? Kaip nutiko, kad vedate laidą apie Tolkieną krikščioniškoje radijo stotyje?

Tikrai taip! Girdėjau, kad J. R. R. Tolkienas domėjosi lietuvių kalba. Joks filologas negalėtų atsispirti pagundai bent kiek pramokti lietuviškai – juk tai tokia sena kalba ir tokia artima protoindoeuropietiškajai, artimesnė nei bet kuri kita kalba indoeuropiečių grupėje [kun. Andrew pagal specialybę yra filologas – G. S.].

Pats Tolkienas buvo labai pamaldus Romos katalikas, kurio tikėjimas įkūnytas jo pasakojimuose, kaip jis pats rašo paskelbtuose laiškuose. Jo meilė viduramžių literatūrai jo specifinę pareigą padaro daugeliu atžvilgiu artimesnę krikščionims ortodoksams, nei daugeliui kitų šiuolaikinės krikščionybės formų. Taigi, nors kaip krikščionis ortodoksas aš neišpažįstu tos pačios doktrinos, kuria tikėjo katalikas Tolkienas, mes vis tiek turime labai daug bendro. Svarbiausia, kad jo pasakojimai krikščioniškai formuoja vaizduotę, jo fantastinė literatūra tarpininkauja pažįstant dvasinę tikrovę.

Bent jau anglų kalba Tolkieno santykis su krikščionybe yra aptartas daugybėje knygų ir straipsnių ir tebėra tyrinėjimas įvairiausių tradicijų krikščionių.

Kai aš pasiūliau Tolkieno tinklalaidės idėją „Ancient Faith Radio“, jie bemat pritarė, nes krikščionims ortodoksams labai svarbu būti kultūros dalimi ir interpretuoti viską per Jėzų Kristų. Aš taip pat pamačiau, kad bent jau tarp Amerikos krikščionių ortodoksų Tolkienas labai populiarus. Taigi, manau, jo veikaluose yra kažkas tokio, kas padeda žmonėms priimti tradicinę krikščionybę.

Kaip Jūs asmeniškai susidomėjote Tolkienu?

Aš susidūriau su Tolkieno knygomis labai ankstyvame amžiuje turbūt todėl, kad mano tėvas jį labai mėgsta. Ankstyviausias mano turimas prisiminimas – kai žiūrėjau kompanijos „Rankin-Bass“ animuotą filmą „Hobitas“. Netrukus perskaičiau ir knygą, vidurinėje mokykloje perskaičiau „Žiedų valdovą“, po kelerių metų – „Silmariljoną“.

Dabar studijuoju mitologiją ir tolkinistiką magistrantūros programoje, tad žengiu į dar didesnę gelmę ir skaitau daug jo darbų, kurie mažai žinomi plačiajai visuomenei, tačiau ne mažiau vertingi ir kvapą gniaužiantys.

O kokias dar tinklalaides dabar vedate ir kur jų galima paklausyti?

Šiuo metu vedu keturias nuolat naujinamas tinklalaides, jas galima rasti mūsų radijo puslapyje ir daugelyje tinkalaidėms skirtų programėlių. Tos keturios laidos:

• Dvasių Viešpats (The Lord of Spirits) – kartu su biblistu kun. Stephenu De Youngu. Tai laida apie neregimąjį dvasinį pasaulį, kuris pristatomas remiantis ortodoksų tradicija, ypač Šventuoju Raštu.
• Amon Sûl – tai mano „tolkiniška“ tinklalaidė, ją taip pat vedu ne vienas. Kartu prie mikrofono sėdi filologas germanistas Richardas Rohlinas.
• Areopagas (The Areopagus) – vedu ją su savo bičiuliu, protestantų pastoriumi Michaelu Landsmanu. Mes diskuotuojame apie skirtingas krikščionybes ir skirtingas kultūras.
• Ortodoksų įsitraukimas (Orthodox Engagement) – tai interviu skirta tinklalaidė su vis nauju svečiu kiekvienoje serijoje.