Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 09 23

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Lietuvių kunigų užsienyje patirtys: nuo griežtų reikalavimų iki įkvepiančių pavyzdžių

Europos lietuvių dvasininkų suvažiavimo dalyviai. Simono Bendžiaus nuotrauka

Rugsėjo 6–8 d. Vilniuje vyko Europos lietuvių dvasininkų suvažiavimas. Kunigai, kurie savo tautiečiams patarnauja įvairiose užsienio šalyje, dalijosi savo patirtimis, gerąja praktika ir problemomis.

Renginio dalyviai rado laiko apie savo sielovadinį darbą papasakoti ir „Bernardinams“. Iš pradžių dalinęsi kiek nedrąsiai, netrukus dvasininkai įsivažiavo ir turėjo kuo vienas kitą papildyti. O patirtys – labai įvairios.

Reiklios sąlygos

Kaip šios savaitės interviu minėjo Lietuvos vyskupų konferencijos delegatas užsienio lietuvių sielovadai prel. Edmundas Putrimas, lietuvių dvasininkų atsiradimas išeivijoje nėra lengvas kelias. Tenka įtikinėti užsienio šalies vietinius vyskupus (bei pačią LVK), kad kunigo tikrai reikia, bei užtikrinti, kad tas kunigas finansiškai išsilaikys ir turės kur gyventi.

Airija yra viena iš šalių, kur tai įgyvendinti pavyko – lietuvių kapelionu ten tarnauja kun. Egidijus Arnašius, kuris džiaugiasi, kad lietuviai į šią šalį savo kunigą atsiuntė pirmiau nei lenkai: „Kai žmonės sako, kad mes iš lenkų turim mokytis, tai jie dažnai patys mokosi iš mūsų.“ Vis dėlto, kad kun. Egidijus galėtų pradėti tarnauti Airijoje, prireikė visų įmanomų pastangų: dvasininko prašė ne tik vietos bendruomenė, prel. E. Putrimas, tuometinis Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, bet ir tuometinė Lietuvos ambasadorė Airijoje Izolda Bričkovskienė.

Dar sudėtingesnė situacija Vokietijoje. Ten šiuo metu lietuvius skirtinguose miestuose aptarnauja du tautiečiai kunigai: Vidas Vaitiekūnas ir Virginijus Grigutis. Pasak jų, dvasininkų šioje šalyje galėtų būti ir daugiau, yra lietuvių bendruomenių, kurios prašo kunigo. Tačiau gauti kapelioną Vokietijoje yra nelengva, nes jiems keliami ypač aukšti reikalavimai.

„Vokietijoje yra tokia situacija, kad niekados tenai nebūdavo lietuvių kunigų, kurie dirbtų tik lietuvių sielovadoje. Jie visada būdavo integruojami į Vokietijos sielovadą, o tam reikia labai gerai mokėti vokiečių kalbą, žinių, susipažinimo su kultūra ir pasirengimo integruotis į tą kultūrą, priimti vietines bažnytines tradicijas. Dažnai tai nėra paprasta padaryti, nes tam reikalingas laikas ir studijos“, – sako kun. V. Vaitiekūnas.

Štutgartas, Vokietija. Unplash.com nuotrauka

Jam antrina kolega V. Grigutis: „Galiu paliudyti iš savo patirties, kad reikia ilgo laiko išmokti vokiečių kalbą.  Ir yra aukšti reikalavimai. 50 procentų laiko dirbu lietuvių sielovadoje, 50 – vokiečių. Taip buvo sutarta, ir ta tendencija išliks toliau. O tautiniu pagrindu susibūrusios bendruomenės pamažu integruojamos į vokiškas parapijas. Ar tai būtų italai, ar lenkai, ar kroatai – einama ta linkme.“

Tam, kad galėtum kunigauti Vokietijoje, reikia ne tik vokiečių kalbos (bent C1 lygio) mokėjimo. Kunigai taip pat privalo ketverius metus studijuoti teologiją (vokiečių kalba) – jokie lietuviški diplomai negalioja. Kai visa tai pavyksta padaryti – tik tada jau galima visavertiškai įsitraukti į pastoraciją Vokietijoje.

Dar viena sąlyga – turi būti aktyvi vietos bendruomenė, kuri dėtų labai daug pastangų, įtikintų vietos vyskupą, kad tikrai reikia kunigo. Jeigu tai pavyksta, dar laukia ilgas biurokratinis kelias.

Tuo metu gausiai lietuvių apgyvendinta Jungtinė Karalystė taip pat turi vos du lietuvius kunigus. Pasak Londone tarnaujančio kun. Petro Tverijono, vietos bendruomenės ne visada būna aktyvios.

„Dažniausiai būna taip, kad, norint sutelkti lietuvių bendruomenę ir aukoti Mišias, reikia bažnyčios, tinkamo laiko. Sekmadienis dažnai užimtas parapijose, keliai tolimi, reikia tam finansavimo. Vietinės bendruomenės dažnai nėra pajėgios išlaikyti tų kelionių, kyla problema, kad nėra kam pasirūpinti kunigu. Iš vienos pusės, mūsų tautiečiai yra aktyvūs pabambėti, kad kažkas blogai. Bet, kai pas juos atvyksta kunigas, nedažnai ateina į bažnyčią“, – pastebi dvasininkas.

Skirtingos šalys, skirtingos situacijos

Kapelionai pasidalino savo patirtimis, kuo ypatinga sielovada tuose kraštuose, kuriuose jie dabar tarnauja. Ir kokie kultūriniai, vietos bažnyčių skirtumai išryškėja.

Vieną iš tokių skirtumų mini su Airijos lietuviais dirbantis kun. E. Arnašius: „Kunigas, ypač Vakarų pasaulyje, nebegali būti autoritaras, kokių pasitaiko Lietuvoje. Vakarų pasaulyje turi derintis, stebėti, jausti, mąstyti ir labai gražiai prieiti prie žmogaus, jeigu nori ką nors keisti. Tokie didžiausi skirtumai palyginus su Lietuva, kur klebonas pasako, kad bus taip – ir niekas nedrįs prieštarauti.“

Savo patirtimis dalijasi ir Norvegijoje tarnaujantys lietuviai kunigai. Osle ir jo apylinkėse būnantis kun. Ramūnas Norkus atkreipia dėmesį, kad toje šalyje lietuviai patiria visko: „Tenai gali nutikti kas nors blogo – ir namas užsidegti, ir iš artimųjų kas nors mirti, ir šeima į krizę patekti, ir vaikų netekti, ir netgi gali į kalėjimą papulti. Bet gali ir susikurti gražią firmą ar antrą gyvenimo pusę susirasti. Tai yra gyvenimas. Tai nėra vien graži, turtinga šalis. Ir tame gyvenime yra Dievas, yra tikėjimas.“

Pašnekovas sako, kad jauni žmonės Norvegijoje buriasi į bendruomenes, prašo sakramentų, o kunigas yra mylimas, jį palaiko tikintieji bei ambasados žmonės.

Kun. Saulius Stumbra. Raimundo Zimkos nuotrauka

Taip pat Norvegijoje, Bergeno krašte, tarnaujantis kun. Saulius Stumbra pasakoja, kad lietuviams katalikams pirmiausia krinta į akis sekuliari aplinka šalyje: mums įprastų tikėjimo ženklų retai kur pamatysi:

„Pavyzdžiui, kalėdiniu laikotarpiu nuėjus į knygyną, atvirukų su Jėzaus gimimu nerasi. Ir turbūt mūsų tautiečiai, nuvykę į Norvegiją (daugelis dėl ekonominių sumetimų), patenka į aplinką, kuri iš dalies paženklinta liuteroniškosios kultūros. Taip pat jie susiduria su lietuvybės išlaikymo klausimu. Tad dažnai lietuviška katalikiška misija tampa vienu iš šaltinių, kaip neprarasti to gyvenimo, kurį galėtume pavadinti „melstis gimtąja kalba“.“

Tad kun. S. Stumbra savo darbą mato kaip galimybę padėti lietuviams išlaikyti savo tapatybę, o tam lietuviškos maldos ir liturgija labai pasitarnauja. Tačiau susiduriama ir su iššūkiais, būdingais didžiulėms šalims, tokioms kaip Norvegija.

„Norėdami atvykti į parapiją, žmonės atstumus skaičiuoja ne kilometrais, o valandomis. Galiu paminėti vieną labai gražų pavyzdį. Teko Pirmąją Komuniją suteikti vienos šeimos dviem sūnums, kurie kartą per mėnesį važiuodavo į katechezę ir šv. Mišias ilgiau nei tris valandas. Vadinasi – tris valandas į vieną pusę, dar tris valandas atgal.

Bet pats tėvų užsispyrimas ir dalyvavimas kartu ugdymo ir katechetikos procese davė gražių vaisių. Visa šeima, pasibaigus katechezei, nedingo, kaip pas mus Lietuvoje dažnai būna, bet liko aktyviais bendruomenės nariais. Tokie dalykai labai džiugina“, – dalijasi kunigas.

„Kalbant apie kultūrinius skirtumus – gal tiek, jog pas mus, Lietuvoje, įprasta, kad Mišios baigiasi, ir visi keliauja namo. O Danijoje po Mišių bendruomenė renkasi parapijos namuose, būna agapė, bendravimas su kunigu ar vyskupu, programa vaikams ir tėvams. Parapijiečiai kažką pakviečia iš Lietuvos tai programai“, – sakė kitas į suvažiavimą atvykęs dvasininkas, kun. Nerijus Vyšniauskas.

Liuteroniškoje Danijoje gyvena tik apie 20 tūkstančių danų katalikų, o Lietuvos ambasados Danijoje duomenimis, ten įsikūrę 15–20 tūkstančių lietuvių. Kavarsko klebonas kun. Nerijus bando bendrauti su jais tiesiogiai, būti pasiekiamas visais kanalais, ne tik teikti sakramentus, bet ir padėti įvairiais klausimais.

„Pats danų vyskupas [Czeslawas Kozonas] yra emigrantas, būdamas vaikas su tėvais išvykęs iš Lenkijos gyventi į Daniją. Jis yra vienintelis katalikų vyskupas visai Danijai. Jis labai tolerantiškai žiūri į visus emigrantus. Sekmadienio Mišioms netgi sunku gauti laiką, nes kas valandą savo kalbomis meldžiasi ukrainiečiai, lietuviai, lenkai ar filipiniečiai… Vyskupas labai gerai supranta šių dienų aktualijas, kad nebėra sienų šiais laikais, kad visi susipynę. Sudaromos visos sąlygos“, – teigia kun. N. Vyšniauskas.

Dešinėje – Danijos katalikų vyskupas Czeslawas Kozonas. „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Tuo metu kun. Juanas Carlos Escudero yra argentinietis, kuris dvasiškai padeda lietuviams Islandijoje – kiekvieną sekmadienį aukoja šv. Mišias lietuvių kalba, o prieš pamaldas vaikus rengia Pirmajai Komunijai. Padeda ir poroms pasirengti Santuokos sakramentui. Anksčiau vesdavo pamokas ir Sutvirtinimo sakramentui, tačiau vietos vyskupas ir klebonas nusprendė, kad jos turi vykti islandų kalba.

Žmonės džiaugiasi, kad Islandijoje yra kunigas, kalbantis lietuviškai, nes ilgą laiką nebuvo. Viena problema Islandijoje – kad daug katalikų negali atskirti savos konfesijos nuo liuteronų. Jiems kartais atrodo, kad tai yra tas pats. Viena liuteronė kunigė atvažiavo į mokyklą, sako, galiu suteikti Sutvirtinimą. Viena mokinė tarė: ‚Aš esu katalikė.‘ Kunigė atsakė: ‚Tai čia tas pats.‘ Tad mergina ir priėmė Sutvirtinimo sakramentą Liuteronų Bažnyčioje“, – prisimena kunigas, kuris kartu prašo maldų už lietuvius, gyvenančius Islandijoje.

Nors Vilniuje vyko Europos lietuvių dvasininkų susitikimas, kun. Juozas Deveikis atskrido iš Australijos. Jis ten dabar yra vienintelis lietuvių kapelionas, daugiausia laiko praleidžiantis Melburne. Dvasininkas ypač džiaugiasi Brisbano miesto lietuviais, kurių bendruomenė auga ir gražiai tvarkosi, turi lietuvišką mokyklą. Kitur situacija ne tokia gera; Sidnėjaus bendruomenė pardavė lietuvių centrą, tad dabar tautiečiai glaudžiasi pas latvius.

O kokie įsimintini kultūriniai skirtumai? „Atsiranda naujų elementų, integruotų iš vietinių papročių. Australijoje ypač populiaru, kad laidotuvės neapsieina be panegirikos, svarbus dalykas yra pasakyti kalbą apie mirusįjį“, – sako kun. J. Deveikis.

Kur kas arčiau Lietuvos yra Punskas – lietuviškumo salelė Lenkijoje; šiame kaime gyvena 80 procentų lietuvių, susibūrusių į vieną parapiją. Ten tarnauja kunigas Povilas Slaminis:

„Žmonės turi vieną ir tą pačią veiklą – ūkininkavimą, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Kas labai gražu, kad yra išsaugotas tautiškumas ir religingumas. Tai atspindi tam tikros pamaldumo praktikos: gegužinės pamaldos, laukų šventinimo praktika, vadinamoji rožančinė spalio mėnesį, Žolinės atlaidai.“

Tuo metu kitoje Lenkijos dalyje, Seinų mieste, vietinių lietuvių jau mažiau – tačiau, pasak kun. Jaroslavo Kalinovskio, jie labai gražiai įsitraukia į bažnytinę veiklą, ruošiasi ir puošiasi šventėms, gražina bažnyčias, o po pamaldų neskuba išsilakstyti. Kiek kitaip – su atvykstančiais lietuviais: „Pajuokaudamas galiu sakyti, kad daugiausia lietuvių galima sutikti Seinuose. Nes nuo penktadienio iki sekmadienio jie atvažiuoja apsipirkti. Bažnyčią tik pamato, bet neužeina…“

Punsko Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo bažnyčia. Sławomiro Milejskio / „Wikimedia Commons“ nuotrauka

Daug kas priklauso nuo pasauliečių

Visi kalbėję renginio dalyviai akcentavo pasauliečių katalikų svarbą išeivijos sielovadoje. Kuo aktyvesnė bendruomenė – tuo ir kunigui lengviau, ir patys lietuviai gali turėti daugiau dvasinės naudos. Štai ką sako kun. Virginijus Grigutis iš Vokietijos:

„Mano patirtis labai skirtinga. Yra Štutgarto bendruomenė, kurioje labai aktyvūs pasauliečiai. Veikia choras, krepšinio klubas, šeštadienio mokyklėlė. Atvažiuoju ten tik Mišių aukoti, o pati bendruomenė tarpusavyje labai aktyvi.

Frankfurte kartais sunku. Ateina žmonės, pabūna Mišiose ir dingsta. Bendruomenė ten gyvena jau seniai, bet nėra linkusi prisiimti atsakomybę ir įsitraukti į sielovadą. Vokiečiai gal labiau angažuoti, jų visa katalikų bendruomenė paremta pasauliečių savanoriška veikla parapijose. O lietuviai tą sunkiai priima ir sunkiai vienijasi. Gimnazijose gal kitaip.“

„Latvijoje Katalikų Bažnyčios ryšio užmezgimas su lietuviais yra labai sudėtingas, – pastebi Rygoje tarnaujantis kun. Gintaras Vitkus. – Tradicinis parapijų vaidmuo, kuris išeivijoje visąlaik turėjo įtakos lietuvybei palaikyti, vis silpsta. Naujai atvykstantys lietuviai vis mažiau ir mažiau ieško pagalbos ir atramos parapijoje, religinėje bendruomenėje. Juos dabar labiau buria sporto ir kiti klubai.“

Pasak dvasininko, jaunesnioji lietuvių verslininkų karta į Rygą atvažiuoja tik darbo dienomis, o savaitgaliais grįžta į Lietuvą ir religinių patarnavimų neieško, todėl pastoracija daugiau dėmesio skiria seniesiems lietuviams Rygoje. Kita vertus, vietos lietuvių vidurinė mokykla, kaip lietuvybės židinys, tampa vis svarbesne vieta. „Tik klausimas, ar mes, katalikų kunigai, galime prisijungti prie mokyklų katechizacijos proceso ir pasitarnauti. Čia labai priklauso nuo santykio su mokyklos vadovybe ir galiojančių tos šalies įstatymų.“

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Anglijoje tarnaujantis kun. Petras Gucevičius dalijasi, kad šioje šalyje yra labai aktyvių lietuviškų parapijų. Štai Londone 60 pasauliečių savanorių padeda kunigams rengti katechezes, tvarko ir puošia bažnyčią, gelbsti kitur, kur tik reikia.

„Žiūrint į mažesnius miestus, kaip Piterboras, Bostonas ar Kings Linas, daug kas priklauso nuo bendruomenių. Kai kur labai aktyviai veikia savanoriai: kai kunigas atvyksta į Mišias (nes laikas nepatogus, atstumai dideli), pasauliečiai jau būna viską suruošę: ir Žodžio liturgiją, ir chorą, ir patarnavimus. Kai kur turi viską pats padaryti, o kai kur viskas būna parengta aktyvių savanorių. Priklauso nuo žmonių noro pagelbėti“, – pasakoja kunigas.

Pasauliečių įsitraukimu džiaugiasi ir Punsko parapijos vikaras kun. Povilas Slaminis: „Kai vyksta atlaidai, žmonės turi labai didelį supratimą, kad tai yra jų parapijos reikalas. Kas vainikus pina, kas sriubą verda ant laužo, kas liturgija pasirūpina – ir viskas eina kaip sviestu patepta. Pastaruoju metu pabandėm keletą inovacijų, tokių kaip Biblijos pamokėlės ar jaunimo chorelis. Žmonės yra imlūs, bet jiems reikia aiškumo. Kai atsakai į visus klausimus, paaiškini, kokia to prasmė, tada jie tuos dalykus priima išskėstomis rankomis.“

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.