Lietuvių laisvės patirtis

Vytautas Kavolis (1930–1996) – sociologas, kultūrų ir civilizacijų istorikas, Pitirimo Sorokino ir Talcotto Parsonso mokinys ir asistentas Harvardo universitete, ilgametis Dickinsono kolegijos profesorius, Tarptautinės lyginamųjų civilizacijų studijų draugijos – ISCSC – prezidentas, Amerikos sociologų asociacijos sekretorius, „Santaros–Šviesos“ organizacijos kūrėjas ir lyderis, „Metmenų“ žurnalo redaktorius, angliškai ir lietuviškai rašytų monografijų autorius.

„Laisvės kultūra“ – 1991-aisiais V. Kavolio sumanyta, anuomet neišleista, šiandien kaip niekad aktuali knyga, kurią išleido leidykla „Odilė“.

Siūlome ištrauką iš knygos – 1992 m. rašytą esė „Lietuvių laisvės patirtis“.

Istorija nėra žmogaus, net ir nevakarietiško žmogaus, laisvės istorija. Joje randame daug daugiau temų negu vien laisvės siekimą. Bet laisvės patirtis yra svarbi, niekada visiškai neišnykstanti šios istorijos dalis. Tik šios patirties pavidalai nuolat keičiasi, ir visuomenę sudarančių skirtingų žmonių laisvė skirtingai aiškinama, su ja įvairiai elgiamasi.

Štai keli lietuvių laisvės patirties etapai. Ankstyviausiame, prieš krikščionybės atkeliavimą, laisvė lietuviams turbūt reiškė galimybę gyventi pagal savo genties įpročius, kitų netrukdomiems. Kiekvienai genčiai – jos pačios dievai, galiojantys tik jos teritorijoje. Tačiau kas genčiai yra jos laisvė, individui yra prievolė: visi genties nariai privalo laikytis jos papročių, be jokios pasirinkimo teisės.

Tačiau ateina išbandymo metas, kai trys Algirdo dvariškiai, „ugnies garbintojai“, priėmę stačiatikių tikėjimą, pradeda laikytis pasninko ir užsiaugina barzdas. Rūmuose skandalas – ne dėl to, kad individai priima naują tikėjimą, bet todėl, kad nesilaiko visiems bendruomenės nariams privalomų elgesio normų. Algirdas sako: galite širdyje tikėti, ką norite, tik svarbu, kad, kaip ir visi lietuviai, skustumėtės. Dvariškiai miršta dėl barzdų.

Antrasis lietuvių laisvės patirties momentas – ne tik individualaus elgesio pasirinkimas, bet ir kito tikėjimo pripažinimas, atneštas Reformacijos kovų. Pirmieji lietuviai sąžinės egzilai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis, prieš laiką pabandę steigti Vilniuje aukštąją mokyklą, turi iš Vilniaus bėgti. Dvidešimčia metų vėliau Lietuva jau oficialiai pripažįsta kiekvieno bajoro (bet tik bajoro) teisę rinktis tikėjimą, anksčiau nei Lenkija, anksčiau nei Vakarų Europa. Bet išdidūs bajorai išsigąsta savo laisvės ir jau XVI amžiaus pabaigoje pradeda atgailauti už savo kaltę – užuot pasidavę tradicijai, pasirenka, ką tikėti. Eretikai atgailauja už savo laisvę! XVI amžiuje ir įsitvirtina elitinio individo asmeninė laisvė, ir jis pats, neįstengęs savęs disciplinuoti, pirmą kartą lietuvių istorijoje neša kudašių nuo savo laisvės.

Trečioji scena: apie XVIII amžiaus vidurį Donelaitis pastebi, kad kaime, tarp baudžiavą vargstančių lietuvių, atsiranda „savavalninkų“ – žmonių, norinčių gyventi pagal savo pačių sprendimus. Vėliau, pačioje XX amžiaus pradžioje, Vydūnas juos vadins „sau-žmonėmis“ ir vaizduos pabundančius kaip tik Donelaičio laikų Mažojoje Lietuvoje. Tik tą žmogų, kurį Donelaitis smerkė kaip „savavalninką“, nepaklūstantį nei Dievui, nei papročiui, Vydūnas jau laiko rekomenduotinu modeliu, kritiškos vaizduotės, etiškai rimtu individu – pavyzdžiu XX amžiaus atgimstančiai Lietuvai. Bet savavalninkai „Metuose“ dar įmatomi tik tarp vyrų. Moterys dar ilgai nepradės laisvintis iš tradicijų apgaubties. Ir tie individualios laisvės poreikiai „Metuose“ kultūriškai neįtvirtinti, nepripažįstami teisėtais.

Vincas Kudirka: „Jei norite tikėti, tikėkite. Tik žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų dori. Jei nenorite tikėti, netikėkite, tik žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų dori.“

Individualaus laisvo pasirinkimo teisėtumą apskelbia ketvirtajame lietuvių laisvės dramos veiksme, XIX amžiaus pabaigoje, Vincas Kudirka: „Jei norite tikėti, tikėkite. Tik žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų dori. Jei nenorite tikėti, netikėkite, tik žiūrėkite, kad jūsų darbai būtų dori.“ Apsisprendimas dėl savo pasaulėžiūros tampa kiekvieno individo, visų, kaimiečių ir intelektualų, vyrų ir moterų, teise.

Tai, kas Donelaičio kaime tik empiriškai pradeda šmėkščioti, dabar patvirtinama kaip moderniąją lietuvių kultūrą organizuojantis principas. Ir svarbu, kad individo pasirinkimo laisvę paskelbia kaip tik tas pats poetas, kuris sukuria ir pagrindinį nacionalinio kolektyvo tekstą. Šiuo užmoju derinti individo teises ir tautos gaivinimą XIX amžiaus pabaigos lietuviai labiau panašesni į prancūzus ir amerikiečius negu į vokiečius, rusus ar lenkus.

Bet po Pirmojo pasaulinio karo vėl lyg ir kartojasi tai, ką bajoriškoji Lietuva patyrė dar XVI amžiaus pabaigoje – išsigąstama savo pačių laisvės (tik dabar jau – iš kaimo kilę žmonės, „pirmoji karta nuo žagrės“). Amerikos Lietuvių laisvės patirtis lietuvių laisvės išsigandimo žymes liudija neproporcingai gausus lietuvių išeivių dalyvavimas komunistų partijoje. Partijos steigiamojo suvažiavimo 1919 metais aprašymuose tvirtinama, kad apie 20 procentų suvažiavimo dalyvių buvę lietuviai. „O lietuvių, – rašo vienas rimtas Amerikos komunistų partijos istorikas, – buvo visur. Jeigu reikalas būtų buvęs perimti valdžią Lietuvoje, problema būtų jau išspręsta.“

Laisvas žmogus šiandien tas, kuris eina į pasaulį, kad jame atskleistų save, kad būtų stipresnis tame pasaulyje, – ir tai daro visą gyvenimą, neabejodamas savo sugebėjimu šitokią šiandienės kultūros apytaką suprasti, joje dalyvauti ir neprarasti savęs.

Jei dvigubai daugiau senųjų Amerikos lietuvių tampa komunistais, negu išlieka socialdemokratais, gal galima įžvelgti žmonių santykio su laisve problemą, išnyrantį totalaus aiškumo ir griežtos rankos poreikį? Ne visus lietuvių poelgių ypatumus paaiškina išeivijos filosofo tezė, kad lietuvių charakteris vienijąs Vyčio ir Rūpintojėlio savybes.

Laisvės proveržiai įstringa nepriklausomoje, tarpukario Lietuvoje. 1929 metais Putinas rašo:

Širdis pasiilgo gyvybės ir laisvės,

O lemiamo žodžio ir vengia, ir bijos.

Petras Juodelis tais pačiais metais kalba apie „nuotaiką žmogaus, jau laisvo nuo tradicijų ir visokių gyvenimo formų bei varžtų … ir atvirai pasigendančio tikėjimo, laimingosios nelaisvės ir visos savo praeities“.

Laisvės galbūt išsigąstama ir todėl, kad jos vizija susidaryta ne realiame pasaulyje, o kilusi iš beribio ilgesio, taip pat dėl to, kad pritrūksta intelektualinės substancijos savo jėgomis su savo laisve grumtis. Toji substancija susikaups tik Vytauto Mačernio ir Alfonso Nykos-Niliūno kartoje, kuri pirmoji gimė ir visus mokslus išėjo nepriklausomoje Lietuvoje, gal todėl labiau savo individualiomis jėgomis pasitikėjo, tikrai sugebėjo būti laisva. Bet tai 1939-ieji.

Poetas Vytautas Mačernis. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Po karų, okupacijų ir dviejų totalitarizmų negali nusikratyti įspūdžio, kad kai kas iš lietuvių laisvės patirties šiandien lyg ir kartojasi. Lyg ir sugrįžta Algirdo dvariškiai kruvinomis barzdomis, iš kurių reikalaujama laikytis visiems lietuviams privalomo elgesio; XVI amžiaus kišeniniai eretikai, išsigandę savo pačių erezijos; Donelaičio baudžiauninkai, kuriems ir patiems neaišku, ar jie savavalninkai, ar sau-žmonės; kudirkiečiai, kartojantys: „Laisvas žmogus laisvoje visuomenėje“; minios komunistų partijos narių, išmokusių itin dažnai rečituoti dvasingumą ir demokratiją; minios nepriklausomų galvų, „pasigendančių tikėjimo, laimingosios nelaisvės ir visos savo praeities“; ir būrelis mačernių bei nykų-niliūnų tarp filologų.

Mane nevisiškai įtikintų nuomonė, kad sovietinė sistema sugriovė lietuvių atsakingos laisvės įgūdžius. Jų niekada daug nebuvo, ir jie nėra išnykę.

Keleri pastarieji metai greičiau atskleidė didį lietuvių santykio su laisve prieštaringumą: herojiška ištvermė kovoje už kolektyvo laisvę, išliekantis įtarumas ir disciplinos Lietuvių laisvės patirtis stygius ieškant individo laisvės. Ir ne visi, kurie buvo patys tvirčiausi pirmoje kovoje, yra patikimi sąjungininkai antrojoje.

Vidiniai pavojai laisvei šiandien kyla ir iš politinės poliarizacijos (kas nepripažino okupacijos, turėtų nepripažinti ir poliarizacijos), ir iš plintančio abejingumo – sąžiningų ir nuosaikių žmonių suabejojimo savo pajėgumu veikti politinių sprendimų eigą.

Išorinis pasaulis virsta globaliniu bendravimo tinklu, kur kiekvieno sprendimams vis svarbesni darosi kažkur kitur esantys ir kur tautinė kultūra tampa tam tikru visur esančių elementų kondensacijos lauku ar būdu.

Manyčiau, kad laisvė globalizacijos sraute reiškia pajėgumą suprasti ir iš pasaulio atsirinkti visa, ką galėtume laikyti mūsų charakterį ir patirtį atitinkančiais dalykais.

Laisvas žmogus šiandien tas, kuris eina į pasaulį, kad jame atskleistų save, kad būtų stipresnis tame pasaulyje, – ir tai daro visą gyvenimą, neabejodamas savo sugebėjimu šitokią šiandienės kultūros apytaką suprasti, joje dalyvauti ir neprarasti savęs.

Mūsų dėmesys daugiausia sutelktinas į tai, ko mums labiausiai trūksta. Tad – atsakingas individualizmas savo aplinkoje, atvirumo ir susikaupimo įtampa pasaulio akivaizdoje.

1992.V.14