Lietuvių muzikos tėvo Juozo Naujalio kelio pradžia – Vabalninke

Kompozitorius 1913 m. rudenį iš Vabalninko kilusiam poetui ir kunigui Kaziui Žitkui-Vincui Stoniui (jo atsiminimai „Juozas Naujalis Vabalninke“ išspausdinti ketvirtajame 1973 metų „Kultūros barų“ numeryje), tuomet dar kunigų seminarijos pirmakursiui, sakė: „Vabalninkas – vienas ryškiausių mano gyvenimo taškų, giliai įstrigusių į atmintį. Juk nuo Vabalninko aš pradėjau savo muzikinę karjerą… Išgyvenau ten lygiai metus. Atvykau ten 1890 metų rudenį ir 1891 metų rudenį pabėgau.“ 

Paprašytas, kad profesorius papasakotų, kaip iš Vabalninko pabėgęs, jis pažadėjo tai padaryti Vabalninke, nes jau seniai svajojąs jį aplankyti. 

Tačiau netrukus prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir tik 1917 m. vasarą Kazys Žitkus-Vincas Stonis gavo kompozitoriaus laišką, kuriame buvo rašoma, kad J. Naujalis liepos 10-ąją apie pietus būsiąs Subačiaus geležinkelio stotyje ir lauksiąs vežimo.

„Vakarop, – rašo K. Žitkus, – Naujalis jau buvo įkurdintas mūsų seklyčioje.“

Atsiminimų autorius rašo, kad liūdnai tą vasarą atrodė karo nuniokotas Vabalninkas: „Visas jo centras buvo išdegęs, ir namų vietoje tik nuogi dūmtraukiai bekyšojo iš griuvėsių. Kadaise graži baltutėlė baroko stiliaus bažnyčia dabar stovėjo pajuodusi ir sviedinių apibraižyta, o nudegęs jos stogas buvo šiaudais apdengtas. Bažnyčios vidus dar graudžiau atrodė. Ypač liūdnai atrodė vargonai. Jų fasadas buvo stipriai apsmilkęs, o dekoratyviniai priekio vamzdžiai sviedinių skeveldrų sukapoti ir aplankstyti.“

Kitą dieną po pusryčių nuėjus į kapines ir susėdus ant akmens, J. Naujalis kalbėjo: „Kad tamsta žinotum, kaip man gaila to sudegusio Vabalninko. Man atrodo, kad su juo sudegė ir mano patys pirmieji, veržlūs jaunystės metai. Čia galutinai buvo baigta „Missa profundis“, už kurią Moniuškos konkurse Varšuvoje laimėjau pirmąją vietą. Čia iš arti pažinau lietuvių liaudį ir ją visa širdimi pamilau.“

Vabalninke J. Naujalis kurį laiką gyveno knygnešio Tomo Paliulio namuose. Pastebėjęs Tomo sūnaus Fabijono gabumus, prikalbino tėvus mokyti jį muzikos. Darbo pradžia jaunajam vargonininkui nebuvo lengva. Jo pirmtakas išsivežė visas natas. J. Naujalis savų neturėjo, o artimiausi knygynai buvo Varšuvoje ir Peterburge. Tobulino chorą. Pagal Antano Baranausko tekstą „Prieš tavo sostą puolame su viera“ parašė savo pirmąsias lietuviškas mišias ir jas giedoti vabalninkiečius choristus išmokė keturias balsais.

„Vėliau, – rašo knygoje „Juozas Naujalis“ (1968 m.) chorų dirigentas ir pedagogas Anicetas Arminas, – Vabalninko bažnyčios choras tapo vienu stipriausių periferijos chorų (rengė tradicinius vakarėlius, kur atlikdavo lietuviškas dainas). Čia neabejotinas ir J. Naujalio nuopelnas.“

Susidomėjęs liaudies papročiais ir dainomis, užrašinėjo dainas ir jas harmonizavo. Keletą liaudies dainų išmokė dainuoti savo choristus. Daugiausia laiko praleisdavo grodamas puikiais vargonais, nes stengėsi tobulinti grojimo techniką, mokytis naujų giesmių. Susidraugavo su Adomu Aukštikalniu ir jį mokė muzikos. Adomas turėjo ryšių su knygnešiais, platino draudžiamas lietuviškas knygas, jas skaitė.

„Pasibaigus muzikos pamokoms, – pasakojo kompozitorius, – eidavome su Aukštikalniu į jo apgyvendintą Žitkevičių seklyčią, kuri buvo virtusi tikra skaitykla.“

J. Naujalis apsidžiaugė, kai kartą jį pakvietė į Cemnolonskams priklausiusį Guodžių dvarą. Jam patiko sena romantiška dvaro sodyba su dideliu parku, malonūs šeimininkai, muziką mėgstantys jų sūnus Liudas ir dukra Marilė. Liudas ir Marilė pasidarė nuolatiniais J. Naujalio svečiais. Tai nepatiko klebonui, sumaniusiam jaunąjį vargonininką apvesdinti su buvusio vargonininko dukra Kaze Jacevičiūte.

J. Naujalis, dar 1888 m. Varšuvoje susižiedavęs su savo būsimąja žmona Monika Kritaite, Vabalninke siūlomų vedybų atsisakė. Santykiai su klebonija atvėso, todėl jis dar artimiau susibičiuliavo su savo mokiniu A. Aukštikalniu. Kartu eidavo į Vabalos upelio brastą pasimaudyti, į artimiausius kaimus nuveždavo lietuviškų knygų, užrašinėdavo liaudies dainas. 

Susipažino su Pabiržės bažnyčios vargonininku Teodoru Braziu. Vėliau jie abu taps artimi bičiuliai ir bendraminčiai. T. Brazys ne kartą savo straipsniuose gražiai įvertins J. Naujalio sukurtus kūrinius ir koncertus, o J. Naujalis po staigios kompozitoriaus T. Brazio mirties parašys savo bičiuliui šiltą nekrologą. 

1891 m. vasarą J. Naujalį mokslo draugas pakvietė į Rietavą. Ten buvo reikalingas vargonininkas. Vieną rudens dieną, vos pradėjus švisti, išvažiavo su uždarbiaujančiu vežėju Ošeriu į Subačiaus geležinkelio stotį. Kaip pats kompozitorius sakė, išvažiavo drąsiai žvelgdamas į ateitį, nes vienų metų gyvenimo mokykla nuošaliame Vabalninke buvo jį gerokai užgrūdinusi ir paruošusi tolimesniems skrydžiams. 

O tų skrydžių tikrai būta įspūdingų.

Rietave J. Naujalis neužsibuvo. Po pusės metų jis jau darbuojasi Kauno katedroje. Netrunka pagarsėti kaip puikus vargonininkas ir chorų dirigentas. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, įsteigia Kaune pirmą lietuvišką knygyną. Jame ne tik knygos, bet ir natos. (Tarp parduodamų knygų Gražbylio – tai iš Biržų kilusio kunigo, kunigų seminarijos profesoriaus Povilo Januševičiaus slapyvardis – knygos. Vėliau J. Naujalis P. Januševičiui dedikuos vieną sonetą – aut. past.).

Jo rūpesčiu įkuriama Šv. Grigaliaus vargonininkų draugija, vargonininkų mokykla. 1909 m. J. Naujalis pradeda leisti ir redaguoti laikraštį „Vargonininkas“. 1919-aisiais įgyvendina savo seną svajonę – Kaune atidaro pirmąją lietuvių muzikos mokyklą, tampa jos direktoriumi. 1922 m. kaip vargonininkas, pianistas ir dirigentas koncertuoja daugelyje Amerikos miestų. Jo sukurtos dainos, dainuojamos chorų ir solistų, sulaukia didžiulio pasisekimo.

J. Naujalis prašomas likti Amerikoje, jam siūlomos labai geros materialinės sąlygos. Tačiau kompozitorius grįžta į Lietuvą. Čia jo laukia pasiruošimas 1924 m. rengiamai pirmajai Lietuvos dainų šventei. Vienas iš jo aktyviausių talkininkų – iš Biržų krašto kilęs, Biržų keturklasę mokyklą baigęs muzikas Apolinaras Likerauskas. J. Naujalis – šios šventės vyriausiasis dirigentas.

Tų pačių metų pabaigoje minimas J. Naujalio 35-erių darbo metų jubiliejus. Tarp kompozitorių sveikinusiųjų buvo ir Biržų kraštietis, netoli Kvetkų, Miškinės vienkiemyje, gimęs dailininkas Petras Kalpokas, o sveikinimo J. Naujaliui adresą pasirašė iš Biržų krašto kilę kunigai Adolfas Sabaliauskas ir T. Brazys bei muzikas A. Likerauskas. 

Artima bičiulystė J. Naujalį siejo su poetu Maironiu. Jie mėgo kartu vaikščioti Nemuno pakrantėje. Pasakojama, kad Maironis, parašęs eilėraštį, „dar šiltą“, jį atnešdavo J. Naujaliui, kad šis parašytų jam muziką, arba ateidavo padiskutuoti, kurie eilėraščiai tinka dainoms. Todėl daugelis Maironio eilėraščių tapo J. Naujalio sukurtomis dainomis, skambančiomis ir šiandien. 

Juozas Naujalis buvo žinomas ne tik Lietuvoje. Kaip puikų chorinės muzikos žinovą į savo dainų šventes jį kvietė latviai ir estai. Jis paminėtas įvairiose užsienio šalių enciklopedijose. Anglų kalba išleistame žinyne „Modernios muzikos ir muzikų žinynas“ (Dictionary of Modern Music and Musicians) J. Naujalis minimas kaip pirmas lietuvis muzikas, baigęs aukštąjį mokslą, padėjęs pagrindą lietuvių profesinei muzikai, praturtinęs bažnytinį grigališkąjį giedojimą. 

Įvairus ir turtingas jo kūrinių lobynas. Kompozitorius parašė apie trisdešimt melodingumu pasižyminčių dainų chorui, harmonizavo liaudies dainas, sukūrė kūrinių vargonams ir kitiems muzikos instrumentams, chorui ir vargonams atlikti skirtų mišių, kantatų, motetų. Knygoje „Juozas Naujalis“ išvardinti 148 kompozitoriaus sukurti kūriniai. 

1909 m. aštuntajame „Vargonininko“ numeryje Radviliškėnas (tai vienas iš tais metais Nemunėlio Radviliškio katalikų bažnyčios klebono kun. A. Sabaliausko slapyvardžių – aut. past.) rašė, kad 1907-aisiais Nemunėlio Radviliškyje apsigyvenęs J. Naujalio mokinys vargonininkas Kiukis „sutaisė 30 asmenų chorą“, išmokė choristus grigališkojo giedojimo, o lietuviškuose vakaruose dainuoja beveik visas J. Naujalio dainas iš jo dviejų leidinių. (Pirmajame buvo 8 lietuviškos dainos, antrajame – 15 tautiškų (liaudies) dainų.)

Mirė Juozas Naujalis 1934 m. rugsėjo 9 d. Rytą jis dar dirigavo katedroje mišias. Paskui ilsėjosi. Vakare teatre vyko iškilmingas vyriausybinis koncertas. Jo metu kompozitorių ištiko širdies priepuolis. Paskutiniai jo žodžiai, pasakyti priėjusiam pažįstamam paklausti, kaip jis jaučiasi, buvo: „Nieko, nieko, praeis…“

Po mirties nekrologą, pavadintą „Prof. Naujalį į kapus palydint“, parašė („Lietuvos aidas“, 1934 m., Nr. 207) Biržų evangelikų reformatų kunigo P. Jakubėno sūnus, kompozitorius ir muzikos kritikas Vladas Jakubėnas. Po penkerių metų biržietis kompozitorius ir chorų dirigentas Antanas Budriūnas, prisiminęs savo studijas Kauno valstybinėje muzikos mokykloje, pasakos, kad antraisiais studijų metais jam pasunkėjo gyvenimo sąlygos. Tai sužinojęs mokyklos direktorius J. Naujalis pakvietė studentą ateiti pas save kas antrą dieną pietauti

„Tą, – rašo A. Budriūnas, – su dėkingumu prisimenu ne tik dėl to, kad buvau išgelbėtas iš sunkios padėties – Naujalių šeimoje buvau sutiktas ne kaip vargšas šelpiamas muzikos mokyklos mokinys, bet kaip svečias arba savas žmogus.“

Kad neturtingas studentas turėtų iš ko pragyventi, J. Naujalis pasiūlė A. Budriūnui muzikos mokykloje raštvedžio tarnybą. 

O štai kaip J. Naujalį, gerai jį pažinojęs, apibūdina teatro režisierius Antanas Sutkus: „Augalotas, tiesus, stotingas vyras, savimi pasitikįs ir kitus suprantąs bei užjaučiąs žmogus. Krūtinę dengia išvaizdi patriarcho barzda. Bendraudamas su žmonėmis – santūrus, ramus, tikslus, kilnus. Pasvertas kiekvienas žodis. Visad gyvos, tartum tiriančios didelės akys kiekvieną palydi švelnia šypsenėle… Tai lietuvių muzikos tėvas Juozas Naujalis.“

1927–1930 m. Vabalninke vargonininkavęs vargonininkas ir chorvedys Jonas Viržonis, vėliau porą metų dirbęs Biržuose, pasakoja, kad vabalninkiečiai J. Naujalį prisimindavo su didele pagarba, nes jis 1890-aisiais, būdamas dar labai jaunas, mokėjo įsigyti žmonių pasitikėjimą ir pagarbą. Gyvas čia jo atminimas ir šiandien. Prieš trisdešimt metų Vabalninke buvo iškilmingai paminėtos 120-osios Juozo Naujalio gimimo metinės. Šventėje dalyvavo jo sūnus Tadas su vaikaičiu, bažnyčios šventoriuje pasodintas ąžuoliukas, o viena gatvė pavadinta Juozo Naujalio vardu.