2021 07 15

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Lietuvių šeimos kviečiamos tapti prieglobstį gavusių užsieniečių šeimų draugais

Iš vasaros stovyklos. Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Užsieniečių integracijos programos nuotrauka

Draugų reikia visiems. Ypač tiems, kurie toli nuo savo gimtųjų namų. Todėl Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Užsieniečių integracijos programa kartu su partneriais pradeda šaunų sumanymą.

Organizacija ieško šeimų, kurios norėtų bent jau metus laiko su „Carito“ palydėjimu tapti Lietuvoje prieglobstį gavusių užsieniečių draugais-mentoriais. „Kaip mes visi turime savo asmeninių draugų, taip turime ir tų, su kuriais „draugaujame šeimomis“, – teigia idėjos autoriai.

Anot „Carito“, lietuvių ir prieglobstį gavusių užsieniečių šeimų bendravimas – tai ne tik galimybė sukurti tvirtą draugystę, bet ir neformalios kalbos pamokos, kultūriniai mainai, socialinės atskirties mažinimas bei tolerancijos auginimas visuomenėje. O tai ypač reikalinga dabartiniu metu.

Šeimos, susidomėjusios šia galimybe, gali parašyti elektroninį laišką, adresu: renata.zujiene@vilnius.caritas.lt.

O išsamiau apie tai pasakoja Vilniaus arkivykupijos „Carito“ Užsieniečių integracijos programos Savanorio bei naujojo projekto „Bendruomenių tiltai“ koordinatorė Regina Krukonienė.

Lietuvos šeimos kviečiamos draugauti su prieglobstį gavusių užsieniečių šeimomis. Kaip gimė ši idėja? Iš kur šis poreikis kilo?

Pavienių savanorių turime visada. Jie dažniausiai padeda vaikams, pavyzdžiui, padeda mokytis – o paskui tampa ir visos šeimos draugais.

Tačiau poreikis bendrauti su lietuvių šeimomis kilo iš pačių prieglobstį gavusių žmonių, kurie dalyvauja integracijos programoje. Turbūt ne paslaptis, kad dažniausiai pas mus savanoriauja moterys. O vyrai juk irgi nori draugų… Be to, pačios šeimos sako: „Jeigu mes kažko nežinome ar susiduriame su problemomis, dažniausiai kreipiamės į „Caritą“. Bet gal kartais būtų paprasčiau pasiklausti draugų. Gal tai, kas mums atrodo problema, tokia visai nėra.“

Manau, turėti draugų, „draugauti šeimomis“ yra natūraliai bendražmogiškas poreikis.

Regina Krukonienė. Agnės Dekerės nuotrauka

Įsivaizduoju, kad, jeigu Lietuvoje gyveni ilgesnį laiką, draugų turėtų atsirasti. O šiuo atveju turbūt kalbame apie tas šeimas, kurios visai neseniai gavo valstybės prieglobstį?

Tai kad ne. Užsieniečiai, kuriems trūksta bendravimo, Lietuvoje gyvena jau metus, kai kurie – net ir trečius… Galbūt nėra taip paprasta į lietuvių širdis prisibelsti.

Kaip manote, kodėl?

Man atrodo, kad mes apskritai uždari žmonės esame. Net ir užsieniečiai savanoriai taip apie mus kalba. Pavyzdžiui, italai sako, kad esam šalti, kad su mumis visai nelengva užmegzti ryšį.

Kai savanoriai pradeda lankytis pas užsieniečius, pasikeičia ir jų kaimynų požiūris. Tai būna labai didelė pagalba integracijai, nes kaimynai, kurie iš pradžių galbūt bijo, vėliau pradeda kitaip į tuos žmones žiūrėti. Nežinau, man atrodo, mes ir patys ne visus savo kaimynus pažįstame.

Mūsų užsieniečiai yra labai linkę bendrauti, labai šilti, mėgsta kviestis į svečius – galbūt mes ne iškart priimam tą kvietimą ir nepuolam bendrauti su tais, kurių nelabai pažįstam.

Šeimos, kurios jums išsakė poreikį bendrauti su lietuvių šeimomis, – iš kokių kraštų ir kultūrų jos yra?

Šalys įvairios. Viena aktyviausių bendruomenių yra tadžikai, jie labai veiklūs. Yra organizacija „Pabėgėlių taryba“, kurioje nemažai tadžikų. Dar turkai, sirai, žmonės iš Afganistano, Irako ar Irano.

Didesnė dalis jų yra musulmonai – bet tikėjimas priklauso ir nuo šalies. Yra daug kultūrinių dalykų, kurie būdingi vienai ar kitai šaliai. Pas mus labai tapatinama, kad pabėgėlis yra musulmonas, bet viskas toli gražu nėra taip. Yra ir visai netikinčių žmonių.

Iš vasaros stovyklos. Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Užsieniečių integracijos programos nuotrauka

O kiek yra šeimų, kurios, norėtų bendrauti su lietuvių šeimomis?

Projekte numatyta 10 lietuvių ir 10 užsieniečių šeimų su mūsų palydėjimu, mentoriaus tarpininkavimu. Bet visada smagiau būtų, jeigu tų šeimų atsirastų ir daugiau.

Kokius „kriterijus“ turėtų atitikti lietuvių šeima, kuri susidomės jūsų skelbimu? Kokie reikalavimai?

Pagrindinis reikalavimas – tai noras, atvirumas, nebijojimas bendrauti. Kai kurios užsieniečių šeimos yra tikrai gausios, turinčios nemažai vaikų, tai jie norėtų, kad pas lietuvius būtų panašaus amžiaus vaikų – ir kad jie galėtų rasti bendrą kalbą. Bet yra užsieniečių šeimų, auginančių ir vieną vaiką. Draugus tikrai parinksime tokius, kad sutaptų abiejų pusių interesai.

Turime anketą, kurioje šeimų klausiame, kokie jų pomėgiai. Nežinau, kiek jie turėtų atitikti – bet stengsimės, kad būtų panašūs pomėgiai.

Pavyzdžiui, vyrai žvejai?

Tarp kitko, nežinau šito. Nelabai girdėjau, kad kas nors iš užsieniečių žvejotų (šypsosi).

Turbūt būtina mokėti anglų kalbą, kad galėtum bendrauti?

Nebūtinai. Yra rusiškai kalbančiųjų, o yra ir žmonių, kurie susikalba tik lietuviškai. Žmonės, kurie atvykę į Lietuvą nemoka jokios kitos užsienio kalbos, greičiausiai išmoksta lietuvių kalbą. Tai jau tampa būtinybe, kitaip nesusikalbėsi.

Iš pradžių gal ir gali kilti klausimas, kaip aš susišnekėsiu. Kol nesusitinki žmogaus, iš pradžių būna tikrai daug jaudulio ir baimių, nerimo. Bet paskui pamatai, kad tas bendravimas yra labai paprastas.

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Užsieniečių integracijos programos nuotrauka

Čia ir įdomu – kam tada reikia apmokymo, mentorystės iš „Carito“ pusės? Tu tiesiog suvedi žmones – ir valio, bendraujam.

Tie apmokymai nėra 8 valandų pamokos ar kažkas panašaus. Šitos programos sudedamoji dalis bus šeimų savaitgaliai – erdvė šeimoms susitikti, nebūtinai svečiuose vieniems pas kitus. Bus tų savaitgalių du organizatoriai, „vedėjai“ – lietuvė moteris ir vyras turkas.

Jis sakė, kad, prieš susitinkant šeimoms, joms reikėtų paaiškinti kai kuriuos kultūrinius skirtumus, nes kartais būna nesusipratimų. Pavyzdžiui, kvietimas į svečius. Lietuviai mano, kad, jei tave pakviečia į svečius, būtina paskui surengti „atsakomąjį vizitą“. Bet turkų kultūroje tokios „taisyklės“ nėra. Nebūtinai turi kviestis mane į svečius, jeigu prieš tai aš tave pakviečiau.

Toje kultūroje kvietimas į svečius yra kaip pasitikėjimo ženklas, ir nereikia padengti stalų – nors aš tuo netikiu, nes jie visąlaik stalus padengia (juokiasi). Tačiau mūsų turkas sako, kad atrodo, jog lietuviams svečių laukimas yra vargas: turi išsivalyti namus, priruošti valgių… Bet jiems tai visiškai nesvarbu – sako, kad tikrai nežiūri, kaip mūsų namai sutvarkyti.

Būna, kas nors pasikviečia į svečius musulmonų šeimą, o jie atsisako valgyti, nes baiminasi, kad maiste gali būti kiaulienos ar kitų produktų, kurių jie nevalgo. Taigi tie musulmonai, nenorėdami, kad šeimininkas vargtų galvodamas, kuo čia juos pavaišinti, sako, kad gal geriau mes išvis nevalgykime svečiuose. Tai tokios smulkmenos, kurias reiktų žinoti ir vienai, ir kitai pusei.

Pabaigoje norėtųsi paklausti apie šiandienos aktualijas. Kaip vertinate dabartinę situaciją dėl Lietuvos–Baltarusijos sienos? Taip pat ir Seimo rezoliuciją, kad migrantai (išskyrus neįgaliuosius, nepilnamečius ir moteris su vaikais) yra „hibridinio karo aktyvūs dalyviai“?

Kiekvieną dieną atsidarau feisbuką – straipsnių antraštės ir komentarai nėra geros nuotaikos užtaisas visai dienai.

Manau, kad mes, Lietuvos visuomenė, labai mažai žinome apie pabėgėlius, prieglobsčio prašytojus. Garantuoju, kad tie visi žmonės, kurie rašo neigiamus atsiliepimus, nėra gyvenime sutikę nė vieno pabėgėlio. Yra labai natūralus jausmas bijoti to, ko nepažįsti. Nuo amžių amžinųjų žmonės kūrė mitus, gamtos reiškinių bijodami.

Iš vasaros stovyklos. Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Užsieniečių integracijos programos nuotrauka

Suprantu tas baimes, kylančias iš nežinojimo. Tie patys Seimo nariai irgi nėra kažkuo išskirtiniai žmonės. Jie taip pat nėra susipažinę su tais, kurie prašo prieglobsčio. Viskas kalbose labai nuasmeninta – yra kažkokia „nelegalų banga“, ir pan. Bet jie visų pirma yra žmonės. Kad ir kokia situacija būtų, mes priimame žmogų. Kiekvienas „Carito“ padalinys, dirbantis su bet kuria klientų grupe, visų pirma mato žmogų.

Migracijos departamentas išnagrinėja kiekvieno atvejo istoriją, ir pas mus, Lietuvoje, prieglobstis tikrai nėra suteikiamas masiškai. Gaunančiųjų prieglobstį yra labai nedaug. Bet tai jau sprendžia specialistai, o mes priimame kiekvieną, kuris prašo pagalbos.

Kaip suprantu, „Caritui“, konkrečiai – jūsų padaliniui, pastaruoju metu padaugėjo darbo?

Taip, nes dalis mūsų kolegų dirba Pabradėje. Ten turime dienos centrą „Kultūrų įkalnė“, kuriame lankosi užsieniečiai, gyvenantys Registracijos centre. Dabar darbo krūvis kolegoms neapsakomai didesnis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ką kolegos sako, kokie jų įspūdžiai?

Pavargę… (šypsosi) Dirba labai daug. Darbo nekeikia, bet tikrai pavargę.

Visąlaik buvo iššūkis surasti savanorių Pabradėje. Jei ir atsiranda – tai tik iš Vilniaus, kurie atvažiuoja. Su vietine bendruomene kažkaip sunkiai komunikuojame savanorystės klausimais. O tų savanorių ten labai reikėtų.

Jūsų manymu, kokia galėtų būti išeitis iš dabartinės „migrantų krizės“ Lietuvoje? Kad ir užsieniečių teisės būtų apgintos, žmogaus prigimtinis orumas nepažemintas – ir kad Lietuva susitvarkytų su augančiais migrantų skaičiais? Ar įmanoma išeitis, kad būtų gerai abiem pusėms?

Nežinau, galbūt norėtųsi, kad būtų mažiau neigiamos informacijos. Ar tikrai yra svarbu kiekvieną dieną rašyti, kiek tų žmonių atvyko? Yra pasigauta tema, kuri nuolat eskaluojama, ir šitaip bauginama visuomenė. Manau, pirmiausia reikėtų visiems šiek tiek nusiraminti. Baimė niekur nenuves.

Migracijos procesai vyko ir vyks. Palyginti su Europa ir pasauliu, pas mus migrantų skaičiai būdavo labai maži – galima sakyti, migracijos nebuvo. Nesakau, kad reikia suteikti prieglobstį visiems – bet turime suprasti, kad, jeigu žmogų priimsi, tų grėsmių, dėl kurių bijai, tikrai nebus. O atstumtas žmogus gali elgtis netinkamai. Pagalvokime apie kitose valstybėse esančius uždarus rajonus – ar tikrai to norime? Dabar sklando kalbos, kad migrantus reikia kažkur uždaryti, izoliuoti. Bet nuo to niekam geriau tikrai nebus.