2020 09 17

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min

Lietuvoje gerovės valstybės nebus

Pinigai stiklainyje
Karolo Kavolėlio/BFL nuotrauka

Neseniai vakarieniavau su vienu bičiuliu, ilgą laiką gyvenančiu Anglijoje. Nustebinau jį pasakęs, kad nenoriu emigruoti iš Lietuvos – jam tai pasirodė keista, beveik nesuprantama, ir jis staigiai išvardino tris priežastis, kodėl nė už ką nenorėtų grįžti. Pirma, mažos algos. Antra, visi sukčiauja. Trečia, labai dideli mokesčiai. Tegalėjau atsakyti, jog išvažiuoti iš Lietuvos man reikštų palikti visa, kas sava ir pažįstama. Paprieštarauti, tam, ką jis pasakė, neturėjau kaip. Visuose trijuose teiginiuose buvo tiesos.

Niekas iš tiesų nežino, kokią Lietuvos ekonomikos dalį sudaro šešėlis, bet internete sklandantys skaičiai – nemaži: pavyzdžiui, 2019 metų duomenimis, apie ketvirtadalį stipriųjų gėrimų ir apie penktadalį cigarečių rinkos sudarė nelegali prekyba. Linzo Johaneso Keplerio universiteto profesoriaus Friedricho Schneiderio skaičiavimais, kuriais remiasi Europos Komisija ir Pasaulio bankas, 2018 m. šešėlis sudarė 14,9 proc. viso Lietuvos bendrojo vidaus produkto (pagal senesnį skaičiavimo metodą – 22,96 proc.) Bet labiausiai mane glumina šis skaičius: kilus ekonominėms problemoms, kas antras Lietuvos gyventojas – net 53 proc.! – svarstytų dirbti šešėlyje.

Žinoma, visi šie skaičiai – veikiau spėlionės nei tikslus realybės aprašymas. Sunku pasakyti, kiek pajamų ir išlaidų neapskaitomos – būtent dėl to, kad jos neapskaitomos. Gal tikslių skaičių nė nereikia. Ir taip seniai visi žinome, kad šešėlis – ne tik viena iš didžiausių mūsų šalies problemų, bet ir neišsemiamas kandidatų į valdžią pažadų šulinys: „Kaip finansuosite savo žadamas dvigubai didesnes algas mokytojams bei gydytojams, trigubai didesnes pensijas ir socialines išmokas šeimininkų netekusiems katinams?“ – „Ėėė… Mažinsime šešėlį!“ Nors kartais atrodo, kad nuosekliausiai taikoma šešėlio mažinimo priemonė – gatvėse šešėlį teikiančių medžių kirtimas.

Lietuvoje gerovės valstybės nebus, nes lietuviai nesusimoka mokesčių. Gerovės valstybė – ar socialistinė, ar socialdemokratinė, ar krikdemiška, ar distributinė, ar dar kokia – nesileidžiant į niuansus, iš principo turėtų siekti, kad turtingesni gyventojai padėtų (ar būtų priversti padėti) tiems, kurie materialinės gerovės užsitikrinti negali dėl ligų, socialinės aplinkos, globaliame pasaulyje nebereikalingos profesijos ar kitų priežasčių. Tačiau šalis, kurioje sąžiningieji susimoka už sukčius – ir neturtinguosius, ir turtinguosius – nėra gerovės valstybė. Nebent sakytume, blogovės valstybė.

Beje, sukčiavimas – tik pusė problemos. Kita bėda, paties Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko žodžiais, netolygus skirtingų veiklų apmokestinimas. Kitaip tariant, uždirbdami panašiai vieni moka daug, o kiti – gerokai mažiau. Pavyzdžiui, jei dirbate pagal darbo sutartį ir uždirbate apie 2000 eurų per mėnesį, efektyvus mokesčių (uždarbio ir socialinių garantijų) tarifas jums bus apie 40 proc. Tačiau dirbantis pagal verslo liudijimą pilietis už tokį patį mėnesinį uždarbį gali mokėti tik 5 proc. Gerai, sakykime, kad savarankiškai dirbantieji labiau rizikuoja, todėl nusipelno mokėti truputį mažiau mokesčių. Bet kodėl aštuonis kartus mažiau? Ir kol kas Lietuvos valdantieji ne tik nesiima to spręsti, bet ir blogina padėtį – dabartinė valdančioji koalicija panaikino mokestines lengvatas daugiavaikėms šeimoms, bet stambiųjų žemdirbių mokesčių lengvatos kaži kodėl liko nepajudintos.

Sociologiškai žiūrint, lietuviai labiau linksta į ekonominę kairę. Jie norėtų, kad valstybės aparatas, tvarkydamas jų gyvenimus, imtųsi daugiau iniciatyvos. Bet mokesčių vengimas pačiomis įvairiausiomis formomis nuo atlyginimų vokeliuose iki kontrabandinių cigarečių daugeliui atrodo ne tik pateisinamas ar normalus, bet kartais ir tiesiog herojiškas dalykas – „ot, gerai prasisuko!“

Savaip racionalu nemokėti mokesčių, kai kiti masiškai juos slepia. Šalyje, kur daugmaž visi sąžiningi ir tikisi sąžiningo elgesio iš kitų, o viešasis sektorius pagal poreikius aprūpintas, atiduoti savo dalį į biudžetą – norma. Bet šalyje, kurioje daugybė žmonių mokesčių vengia, sumokėdamas savo dalį praloši dvigubai – prarandi pinigus, o viešosios paslaugos vis tiek prastos, nes tavo vieno sąžiningumo mokytojams ir gydytojams išmaitinti neužtenka. Tiesiog lieki paskutinio kvailio vietoje.

Iš kitos pusės, kam mokėti mokesčius, jei manai, kad jie bet kuriuo atveju virs valdininkų ir jų draugelių „Porsche“ džipais ir atostogomis San Tropeze? Prieš keletą metų savanoriavau padėdamas rengti sociologines apklausas, kuriose, be kitų dalykų, reikėjo daugmaž nustatyti respondentų požiūrio į ekonomiką vietą kairės ir dešinės skalėje. Klausimas: „Ar sutiktumėte mokėti daugiau mokesčių, kad viešosios paslaugos (ligoninės, mokyklos ir t. t.) geriau veiktų?“ Atsakinėja vyresnio amžiaus moteris, berods, iš Kupiškio rajono. Atsakymas – nei į kairę, nei į dešinę: „Taip, jei tikrai tie pinigai tektų ligoninėms ir mokykloms, betgi viską išvogs.“ Žodžiu, ir taip, ir ne. Apklausa buvo parengta pagal paprastą ideologinį arba-arba, sudėliojantį žmonių nuostatas į tvarkingus stalčiukus. Bet respondentės atsakymas netilpo nė į vieną stalčių – ji bandė mąstyti apie realybę. Lygiai taip pat politika, vykdoma pagal paprastą „daugiau perskirstymo – daugiau lygybės, o lygybė – visada gerai“ logiką, būtų naiviai atitrūkusi nuo tikrovės, veikiau tinkama sujudinti nusivylusių piliečių jausmus, nei pasiekti daugiau teisingumo.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tikrai nenoriu pasakyti, kad visi valdininkai vagys – taip, ne visi. Bet dauguma lietuvių jais nepasitiki ir, tiesą sakant, nepasitiki vieni kitais. Daugelis supranta, kad iš kitų gali tikėtis sukčiavimo, todėl dažnas pateisina savo sukčiavimą – smulkų ar stambų. Kurti gerovės valstybę tokioje atmosferoje neįmanoma – nė nekalbant apie tai, kokia ir ar gerovės valstybė iš principo būtų siektina.

Kurti gerovės valstybę tokiomis sąlygomis reiškia dar labiau padidinti sąžiningųjų piliečių naštą nesąžiningųjų naudai. Nekalbant apie tai, kad didesnis valstybės biurokratinis aparatas greičiausiai reikš papildomas progas švaistyti pinigus ar net juos išsidalyti turintiems priėjimą. Tai nebūtų gerovės valstybė, net jei entuziastai ją taip ir vadintų.

Labiau nei geresnės viešosios politikos Lietuvai reikia sąžiningesnės kultūros. Aišku, ne man moralizuoti – pats šią vasarą gavau du mandagiai, bet įsakmiai parašytus laiškus iš Mokesčių inspekcijos. Pamiršau užpildyti turto deklaraciją (pasirodo, dienos redaktoriams irgi reikia) ir privėliau klaidų, deklaruodamas pajamas. Ką gi, ačiū, Mokesčių inspekcija, pasitaisysiu.

Pabaigsiu amerikietišku stiliumi – paraginimais. Susimokėkit mokesčius. Jei dirbate pagal individualią veiklą – sąžiningai deklaruokite pajamas ir sąnaudas. Neimkite algos vokelyje. Turguje paprašykite čekio. Ir kadangi gerovės valstybės Lietuvoje nebus, padarykite nors vieną mažą dalykėlį dėl skurstančiųjų. Lietuviams užtenka apsimetinėti, kad jie dosnūs, metas iš tikrųjų pasistengti tokiems tapti. Paaukoti „Caritui“, Maltos ordinui ar kitai labdaros organizacijai – tiesiog nuostabiai paprasta. Ir nepamirškite pasirūpinti, kad jūsų vaikai matytų jus tai darant. Tegul mokosi iš gerų pavyzdžių.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.