Lietuvoje greit prasidėsiantis Sinodinis kelias – neeilinis įvykis Bažnyčiai

Šį terminą dažnai girdėsime ateinančius dvejus metus – iki pat 2023 m. spalio, Katalikų Bažnyčios nariai visame pasaulyje bandys atsakyti į klausimus, kaip Dievo Tautai keliauti ir veikti kartu, koks turėtų būti geriausias (ir Dievo norimas) būdas priimti sprendimus Bažnyčioje, ir pan. Galiausiai, Romoje vyksiančio Vyskupų Sinodo metu, dėl šių dalykų bus balsuojama, o vėliau popiežius – kaip įprastai – turėtų išleisti apaštališkąjį paraginimą, kuriame bus sutelkta tai, ką per tuos dvejus metus katalikai išdiskutuos.

Pasaulio (taip pat ir Lietuvos) vyskupijose Sinodinis kelias oficialiai prasidės sekmadienį, spalio 17 d., Lietuvos vyskupų konferencija išplatino Šventojo Sosto parengiamąjį dokumentą, kuriuo nubrėžiamos gairės, kaip ir kokiu tikslu šis procesas turėtų vykti.

„Čia visiems bus nauja. Mes nesame pratę tokiu būdu siekti įgyvendinti tikslus. Daug lengviau nupaišyti struktūrą, panaudoti gerus vadybos principus, kaip dalykai turėtų veikti, – „Bernardinams“ apie Sinodinį kelią yra sakęs Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas Gintaras Grušas. – Įsivaizdavus, supratus Dievo viziją Bažnyčiai, bandysime suprasti, kaip mums sekasi tuo keliu eiti kartu – o gal ir nesiseka visada tai vykdyti. Ir kitas klausimas – kur Dvasia veda mus ateities link. Per šiuos etapus Sinodas bandys tą sinodiškumą, sugebėjimą klausyti Dvasios vedimo, įtvirtint, gerai įsiklausyti.“

„Todėl visi kviečiami dalyvauti Bažnyčios gyvenime ir jos misijoje. Be realaus visos Dievo Tautos dalyvavimo kalbos apie bendrystę rizikuoja telikti pamaldžiomis intencijomis. Šiuo požiūriu žengėme pirmyn, tačiau jaučiamas tam tikras sunkumas ir tenka konstatuoti nepatogumą ir kančią, kuriuos jaučia dažnai vis dar antraeiliame plane esantys įvairūs sielovados darbuotojai, vyskupijų ir parapijų moterys. Dalyvauti visiems: tai neatšaukiamas bažnytinis įsipareigojimas!“, – Sinodo atidarymo metu kalbėjo popiežius Pranciškus.

Bendrijos sušaukimas

Jėzuitų žurnalo „America“ redaktorė Collen Dule pastebi, kad šis įvykis dar kitaip pavadintas „sinodu apie sinodiškumą“ – ir kad, nepaisant Pranciškaus pastangų šį terminą išpopuliarinti, kai kurie iš mūsų, jį išgirdę, vis dar krapšto pakaušius. Tad ką tai reiškia?

Kalbant paprastai, sinodas – tai Bažnyčios vadovų susirinkimas. Pradžia ir pagrindu tokiam „formatui“ laikomas įvykis, aprašytas Apaštalų darbų 14 skyriuje. Štai kas įvyko, kai Paulius su savo mokiniu Barnabu grįžo į Antiochiją:

Sugrįžę jie sušaukė bendriją ir apsakė, kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos ir kaip atvėręs pagonims tikėjimo vartus. Ir jie išbuvo su mokiniais netrumpą laiką (Apd 14, 27–28).

Šiandien tokios „bendrijos“ sušaukiamos įvairių konfesijų Bažnyčiose. Dalis evangelikų suvažiuoja į vietinės, regioninės ir valstybinės reikšmės sinodus, o kartais – kaip Liuteronų Bažnyčios Misūrio Sinodo atveju – tai įvyksta visos denominacijos mastu. Savo sinodus jau ne vieną šimtmetį rengia ir ortodoksų Bažnyčios.

Tuo metu mūsų laikais sinodo svarbą katalikams priminė popiežius Paulius VI (1897–1978), sukviesdavęs vyskupus – šalių ar regionų vyskupų konferencijų pirmininkus. Kas ketverius metus jie susirinkdavo aptarti svarbių Bažnyčios klausimų, tačiau retkarčiais popiežius sušaukdavo „ekstraordinarius sinodus“, kur reikėdavo apsitarti dėl problemų, reikalaujančių greito Bažnyčios atsako.

Skirtingai nei evangelikų ir ortodoksų tradicijose, katalikų vyskupų sinodai neturi galios priimti sprendimų, kurie būtų privalomi Bažnyčiai – tai greičiau patariamoji priemonė popiežiui, kuriam tenka atsakomybė sudėti visus taškus.

Publicistė C. Dule primena, kad pradėjęs vadovauti Bažnyčiai popiežius Pranciškus pripažino, jog ligtoliniai vyskupų sinodai tik iš dalies atitiko plačią kolegialumo viziją, kurią numatė Vatikano II Susirinkimo tėvai. Siekdamas pokyčių, Šventasis Tėvas įsteigė devynių kardinolų tarybą – kad ši patartų įvairiais klausimais. Popiežius užsiminė, kad tąją tarybą kada nors galėtų rinkti vyskupų sinodas – tačiau to dar neįvyko.

Pranciškus taip pat sušaukė ypatingus sinodus (pavyzdžiui, skirtus šeimai, jaunimui ar Amazonijos regionui). Ką dar naujo įnešė popiežius? Jis ėmė raginti ganytojus sidonų metu pirmiausia išklausyti žmones vietinėse vyskupijose, o į Romoje vykusius sinodus įtraukė daugiau pasauliečių.

Kas yra sinodiškumas?

Tai yra būdas, kaip tokiuose sinoduose priimami sprendimai. Pagal Pranciškaus norimą sinodiškumo modelį, svarbiais klausimais tariasi ne vien vyskupai, bet ir visa Bažnyčios bendruomenė – turi būti išklausomi patys įvairiausi žmonės, problemos turi būti išdiskutuojamos kartu, siekiant išgirsti, kur Šventoji Dvasia kviečia eiti Bažnyčią. Tiesa, popiežius pabrėžė, kad jis neturi omenyje mums įprastų diskusijų ar debatų, kuriuose vieni laimi, o kiti – ne. Esmė – išgirsti kitus, būti atviriems ir nebijoti nesutikti kai kuriais klausimais.

Sinodas bandys pasiekti bendro sutarimo – tačiau tai ne visada reikš, kad popiežius palaimins tuos sprendimus, už kuriuos balsuos didesnė dalis žmonių. C. Dule primena Amazonijai skirtą sinodą: dauguma vyskupų nubalsavo už galimybę susituokusiems vietiniams vyrams būti įšventintiems į kunigus (tam, kad šitaip spręstųsi dvasininkų trūkumo problema tuose kraštuose). Vis dėlto Pranciškus nusprendė tokios naujovės nepatvirtinti, vėliau aiškindamas, kad šis daugumos sprendimas „nebuvo įžvalgus“.

Dėl to kai kurie analitikai Sinodo misijos įgyvendinimą vertina skeptiškai – dėl minėtos popiežiaus galios nebūtinai patvirtinti visko, dėl ko nubalsuoja vyskupai. Tačiau pačiam Pranciškui sinodiškumas – labai svarbus, ir jis save čia mato kaip „vyriausiąjį patarėją“ – o tokia rolė, anot Šventojo Tėvo, „nėra laisvės apribojimas, bet vienybės garantija“.

Kokia Sinodinio kelio prasmė?

Šventoji Dvasia, daugybę kartų minima ir Sinodinio kelio parengiamajame dokumente, atrodo, artimiausius dvejus metus turės daug darbo. Skirtingai nuo ankstesnių sinodų „konkretesnėmis“ temomis, dabartiniame galime sulaukti netikėtų posūkių ir atradimų. Tiesa, tiek popiežius, tiek komentatoriai pastebi, kad įgyvendinti tokį atvirumą veikiausiai nebus lengva. „Bažnyčia, pripratusi prie modelio „įsisakinėk ir valdyk“, prie sinodiškumo taip lengvai neprisitaiko“, – „America“ cituoja popiežiaus biografą Austeną Ivereighą.

Tačiau kaip kitaip sužinosi, kas yra sinodiškumas, jeigu to neišbandysi praktiškai? Dveji metai ir bus tam skirti.

C. Dule nemano, kad Sinodo kelias ir jo kulminacija – įvyksiantis Vyskupų Sinodas – visiškai pakeis dabartinį sprendimų Bažnyčioje priėmimo modelį „įsakymai, nuleisti iš viršaus“. Tačiau, pasak autorės, šis procesas, į kurį kviečiami įsitraukti visi katalikai, leis mums patirti Bažnyčią, kuri „susirenka, o ne susiskaido, kuri bando žvelgti kartu, o ne priima sprendimus izoliuotai, ir kuri eina kartu“ (ką Naujajame Testamente ir reiškia graikų kilmės žodis „sinodas“).

Publicistė spėja, kad šis procesas greičiausiai bus chaotiškas ir neįprastas katalikams, tačiau jis suteiks progą klausytis, būti drąsiais, nuolankiais ir gerbiančiais vieni kitus – o tai yra dorybės, kurias šiandienos Bažnyčia turėtų ugdyti, kad augtų.

Pagal „America“, „Vatican News“ ir „Bernardinai.lt“ informaciją parengė Simonas Bendžius

***

Ištrauka iš parengiamojo dokumento „Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas ir misija“: dešimt apsvarstytinų teminių sričių

„Siekiant aiškiau išryškinti patirtis ir labiau prisidėti prie konsultacinio proceso, čia išvardijama dešimt teminių sričių, kuriose reiškiasi skirtingi „išgyvenamo sinodalumo“ aspektai. Šios temos turėtų būti pritaikytos atsižvelgiant į skirtingus vietinius kontekstus, kartkartėmis jas papildant, paaiškinant, supaprastinant ir pagilinant, ypatingą dėmesį skiriant tiems žmonėms, kuriems sunkiau dalyvauti ir atsiliepti; šį Parengiamąjį dokumentą lydinčiame Vademecum – vadove pateikiamos priemonės, kelionės schemos ir pasiūlymai skirtos tam, kad įvairios klausimų grupės galėtų teikti konkretaus įkvėpimo maldai, ugdymui, refleksijai ir pasidalijimui.

I. Kelio bendrakeleiviai

Bažnyčioje ir visuomenėje mes keliaujame greta vieni kitų tuo pačiu keliu. Kas yra jūsų bendrakeleiviai, „keliaujantieji drauge“ jūsų dalinėje Bažnyčioje? Kai sakome „mūsų Bažnyčia“ – kas jai priklauso? Kas kviečia mus keliauti drauge? Kas yra bendrakeleiviai, turint omenyje taip pat žmones, esančius už bažnytinio gyvenimo ribų? Kokie asmenys ar grupės yra paliekami nuošalyje, tai aiškiai išreiškiant ar tiesiog priimant kaip faktą?

II. Klausytis

Klausymasis yra pirmasis žingsnis, tačiau jis reikalauja turėti atvirą širdį ir dvasią be išankstinių nuostatų. Kokiems žmonėms mūsų dalinė Bažnyčia yra „skolinga dėmesio“ juos išklausydama? Kaip klausomasi pasauliečių, ypač jaunų žmonių ar moterų? Kaip integruojamas pašvęstųjų vyrų bei moterų indėlis? Kokia erdvė tenka mažumų, atmestųjų arba nušalintųjų balsui? Ar atpažįstame išankstines nuostatas ir stereotipus, trukdančius klausytis? Kaip klausomės socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, kurioje gyvename?

III. Kalbėtis

Esame kviečiami kalbėti drąsiai, vadovaudamiesi parezija, tai yra integruodami laisvę, tiesą ir meilę. Kaip bendruomenėje ir jos organizacijose puoselėjame laisvą ir autentišką komunikavimo stilių, vengdami dviveidystės ir prisitaikėliškumo? Kaip komunikuojame visuomenėje, kuriai priklausome? Kada ir kaip mes gebame pasakyti tai, kas mums svarbu? Koks santykis su medijų sistema (ne tik katalikų medijomis)? Kas kalba krikščionių bendruomenės vardu ir kaip parenkami tie žmonės?

IV. Švęsti

„Keliavimas drauge“ neįmanomas, jei jis nėra grindžiamas bendruomeniniu Žodžio klausymusi ir Eucharistijos šventimu. Kaip iš tikrųjų malda ir liturginis šventimas įkvepia ir orientuoja mūsų „keliavimą drauge“? Kaip įkvepia svarbiausius sprendimus? Kaip skatiname aktyvų tikinčiųjų dalyvavimą liturgijoje ir pašventinamojoje tarnyboje? Kokia erdvė skiriama skaitovų ir akolitų tarnystėms?

V. Bendra atsakomybė misijoje

Sinodalumas tarnauja Bažnyčios misijai, kurioje dalyvauti kviečiami visi jos nariai. Visi esame mokiniai misionieriai. Kaip kiekvienas pakrikštytasis kviečiamas veikti misijoje? Kaip bendruomenė palaiko savo narius, įsipareigojusius tarnystei visuomenėje (per socialinius ir politinius įsipareigojimus, mokslinius tyrimus ir dėstymą, socialinio teisingumo skatinimą, žmogaus teisių gynimą, rūpinimąsi bendraisiais namais ir kt.)? Kaip bendruomenė padeda jiems išgyventi šiuos įsipareigojimus pagal misionierystės logiką? Kaip siekiama įžvalgos dėl pasirinkimų, susijusių su misijomis, ir kas tame dalyvauja? Kaip integruojamos daugelio Bažnyčių, ypač Rytų Bažnyčių paveldą sudarančios skirtingos tradicijos laikantis sinodinio stiliaus ir siekiant veiksmingo krikščioniškojo liudijimo? Kaip bendradarbiaujama teritorijose, kuriose yra įvairių sui iuris Bažnyčių?

VI. Vesti dialogą Bažnyčioje ir visuomenėje

Dialogas yra ištvermės reikalaujantis kelias, apimantis taip pat tylos ir kančios momentus, tačiau gebantis apimti individų bei tautų patirtis. Kokiose vietose ir kokiais būdais dialogas vyksta jūsų dalinėje Bažnyčioje? Kaip apsieinama su skirtingais požiūriais, konfliktais bei sunkumais? Kaip puoselėjamas bendradarbiavimas su kaimyninėmis vyskupijomis, su regione esančiomis vienuolinėmis bendruomenėmis, su pasauliečių draugijomis bei judėjimais, taip pat vienuolijų ar pasauliečių draugijų tarpusavio bendradarbiavimas? Kokios dialogo ir bendro angažavimosi patirtys mums bendros su kitų religijų išpažinėjais ir netikinčiaisiais? Kaip Bažnyčia veda dialogą ir kaip mokosi iš kitų visuomenės sektorių: politikos, ekonomikos, pilietinės visuomenės, vargšų?

VII. Drauge su kitomis krikščionių denominacijomis

Skirtingoms denominacijoms priklausančių, vienijamų vieno Krikšto krikščionių tarpusavio dialogui tenka ypatinga vieta sinodinėje kelionėje. Kokie mūsų santykiai su kitų krikščioniškųjų denominacijų broliais ir seserimis? Kokiose srityse puoselėjami tie santykiai? Kokie šio keliavimo drauge vaisiai? Kokie sunkumai?

VIII. Autoritetas ir dalyvavimas

Sinodinė Bažnyčia pasižymi bendra atsakomybe ir dalyvavimu. Kaip atpažįstami siektini tikslai, būdai juos pasiekti ir žingsniai, kuriuos reikia žengti? Kaip mūsų dalinėje Bažnyčioje vadovaujamasi autoritetu? Kokios yra komandinio darbo ir bendros atsakomybės praktikos? Kaip skatinamos pasauliečių tarnystės ir kaip tikintieji skatinami imtis atsakomybės? Kaip sinodo organizacinės struktūros veikia dalinės Bažnyčios lygmeniu? Ar tai yra vaisinga patirtis?

IX. Siekti įžvalgos ir daryti sprendimus

Sinodiniu stiliumi sprendimai daromi per įžvalgą, grindžiamą konsensusu, kylančiu iš bendro klusnumo Dvasiai. Kokiomis procedūromis ir metodais drauge siekiame įžvalgos ir darome sprendimus? Kaip galima tai pagerinti? Kaip bendruomenėse, turinčiose hierarchinę struktūrą, skatiname dalyvavimą priimant sprendimus? Kaip siejamas konsultacinis etapas su sprendimų priėmimo etapu, sprendimų priėmimo (decision – making) procesas su sprendimų nutarimo (decision-taking) momentu? Kaip ir kokiomis priemonėmis skatiname skaidrumą ir atskaitomybę (accountability)?

X. Ugdytis siekiant sinodalumo

Keliavimo drauge dvasingumas yra pašauktas tapti ugdomuoju principu formuojant žmogaus asmenį, krikščionį, šeimas ir bendruomenes. Kaip ugdome žmones, ypač atliekančius atsakingus vaidmenis krikščionių bendruomenėje, kad labiau įgalintume juos „keliauti drauge“, klausytis vienas kito ir įsitraukti į dialogą? Koks ugdymas siūlomas siekiant įžvalgos ir vadovaujantis autoritetu? Kokios priemonės padeda mums perprasti kultūros, kurioje esame panardinti, dinamiką ir jos poveikį mūsų buvimo Bažnyčioje stiliui?“