Lietuvoje gydomas Ukrainos karys: „Jei netikėčiau pergale, nematyčiau prasmės kovoti“

Turintis dvigubą – Izraelio ir Ukrainos – pilietybę karys sako, kad šis karas jam nebuvo netikėtas. Iš pradžių jis buvo prisijungęs prie tarptautinio legiono, tačiau vėliau pateko į Ukrainos nacionalinę gvardiją, dalyvavo mūšiuose Severodonecke, kur buvo kontūzytas.

„Kontūzija, sakyčiau, yra tam tikras gyvenimo stilius fronte, gal tik skiriasi jos stiprumas, nes artilerija fronte nenutyla: 24 valandas per parą griaudėja minosvaidžiai, tankai, artilerija, kažkas nuolat aplink sproginėja, ir čia jau kaip pavyks…“ – sako vieną cigaretę po kitos traukdamas Askoldas, su kuriuo kalbamės apie karo Ukrainoje pradžią, jo apsisprendimą kariauti ir siekį laimėti.

Beje, Askoldas jau yra sulaukęs ir garsiosios Kremliaus propagandistės Skabejevos, pavadinusios jį Izraelio neonaciu (sic!), dėmesio.

Ar vasario 24 d. prasidėjęs karas Ukrainoje Jums buvo staigmena? Ar jautėte, kad toks karas gali įvykti? Juk prezidentas V. Zelenskis nuolat kartojo, kad karo nebus. Ką pajutote, sužinojęs, kad anksti rytą jau buvo bombarduojamas Kyjivas?

Man tai nebuvo jokia staigmena. Gi jau ir rankinę buvau susipakavęs. Viską supratau, išgirdęs „istorinę“ Putino kalbą apie tai, kaip Leninas sukūrė Ukrainą. Sėdėjau balkone, drebančiomis rankomis traukdamas vieną cigaretę po kitos. Pastaruosius kelis mėnesius, kai didžiulė kariuomenė buvo telkiama prie Ukrainos sienų, jaučiau, kad kažkas tikrai įvyks, ir tai kėlė man didelę įtampą. Po šitos kalbos supratau labai aiškiai, kad bus karas, tad ne veltui jaudinausi tuos kelis mėnesius ir ne veltui susikroviau rankinę.

Tai nebuvo staigmena, tačiau vis tik labai skaudu matyti, kaip artilerijos smūgiais, lėktuvų antpuoliais tėvynės miestai trinami nuo žemės paviršiaus…

Į karą Ukrainoje Jūs atvykote iš Izraelio, esate savanoris. Kas nulėmė Jūsų sprendimą prisijungti prie Ukrainos karinių pajėgų?

Pastaruosius dešimt metų gyvenau Izraelyje, tačiau esu kilęs iš Vakarų Ukrainos – joje gyvenau iki 16 metų amžiaus. Visuomet jaučiau stiprų ryšį su Ukraina, kurioje gyvena daug mano draugų, giminaičių, save laikau ukrainietiškuoju izraelitu. Išvykęs į Izraelį septynerius metus laukiau leidimo gyventi, tvarkiausi dokumentus ir tuo metu Ukrainoje nesilankiau. Likus keliems mėnesiams iki karo pradžios supratau, kad tas karas prasidės, visos užsienio žvalgybos apie tai pranešė. Nusprendžiau, kad šį kartą išvyksiu į karą, ne taip, kaip 2014-aisiais, nes tiesiog jau nebegalėsiu gyventi su mintimi, jog nieko nepadariau.

Vasario 24-osios rytą Telegram kanale pamatęs bombarduojamų Ukrainos miestų vaizdus ir išgirdęs, kad į Kyjivą veržiasi rusų kariuomenė, tiesiog susimečiau į dar anksčiau paruoštą rankinę likusius daiktus. Su bičiulių grupe nusipirkome bilietus – pirmiausia į Lenkiją, o ten, susitikę su dar viena grupe iš Izraelio, kirtome Ukrainos sieną ir nuvykome stoti į tarptautinį legioną.

Lvive į mūsų legioną buvo paleista raketa. Tai nutiko anksti rytą, 5 valandą. Po šio įvykio pasitraukėme į miškus, sulaukėme naujos vadovybės. Tačiau legioną aš palikau, nes išsiskyrė mano ir legiono vadovybės požiūris į kai kuriuos dalykus. Kiti legiono nariai, atvykę iš įvairių pasaulio šalių, tokios galimybės neturėjo, o aš, Ukrainos pilietis, turėjau daugiau pasirinkimų. Su dar vienu legioną palikusiu draugu pabandėme jungtis prie gruzinų legiono, tačiau palikome ir jį. Galiausiai prisijungėme prie „Laisvės legiono“, kovojusio Kyjivo apskrityje. Po visų patikrinimų mane į jį priėmė.

Pasibaigus kovoms dėl Kyjivo mus priėmė į Ukrainos nacionalinę gvardiją, kurioje buvome rengiami vykti į Donecko ir Luhansko regionus. Galiausiai gegužės mėnesį mūsų kuopa išvyko į Severodonecką ir ten jau prasidėjo mano tikroji karinė karjera: mūšiai, artilerija…

Papasakokite apie savo sužeidimą…

Patyriau kelias kontūzijas, taip pat akustinę traumą – buvau labai stipriai apkurtintas, kurį laiką nieko negirdėjau kairiąja ausimi, gerai, kad gydytojams pavyko mane pastatyti ant kojų. Kontūzija, sakyčiau, greičiau gyvenimo stilius fronte, gal tik skiriasi jos stiprumas, nes fronte nenutyla artilerija: 24 valandas per parą griaudėja minosvaidžiai, tankai, artilerija, kažkas nuolat aplink sproginėja, ir čia jau kaip pavyks…

O argi galima prie to priprasti?

Tiesiog nebelieka jokio pasirinkimo – nori gyventi, priprasi.

Kokia Jūsų nuomonė apie Putino paskelbtą mobilizaciją? Kodėl jis ryžosi tokiam žingsniui? Gi nuolat buvo kartojama, kad to nebus.

Jei Rusija prisiekinėja, kad ji kažko nedarys, reikia suprasti, kad ji būtinai padarys priešingai. Jie gi sakė, kad karo Ukrainoje nebus. Beje, karas prasidėjo 2014-aisiais metais…

Karo pradžioje mes nežinojome, kaip pavyks atsilaikyti, kokios pagalbos sulauksime iš Vakarų. Nesitikėjome, kad amerikiečiai lėktuvais atskris gelbėti ukrainiečių. Žinojome, kad savo žemę teks ginti patiems. Išmušus dantis antrajai pasaulio armijai tapo aišku, kad visa jų galia yra truputį kartoninė. Aišku, ten yra profesionalių karininkų, samdinių, kurie moka kariauti, ir jie turi galingesnius žmonių bei technikos resursus nei mes, nežiūrint visos Vakarų paramos. Rusija yra gigantiška šalis su visu posovietiniu paveldu. Tačiau didžioji to potencialo dalis jau yra morališkai pasenusi, nebeatitinkanti šiuolaikinio karo realijų. Rusijos doktrina liko nepakitusi nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų: užmėtysime lavonais, vienam kareiviui šautuvas, kitam – šoviniai, ir dalinkitės jais tarpusavyje. Aišku, ironizuoju, jie dar turi kuo kariauti, tačiau akivaizdu, kad tas blickrygas paimti Kyjivą per tris dienas nepasiteisino. Sėkmingas kontrpuolimas Charkive Putinui buvo visiškas akibrokštas – net ir Vakarų ekspertai to nesitikėjo. Mes, beje, irgi to nesitikėjome, nes operacija vyko visiškoje informacinėje tyloje – apie rengiamą operaciją žinojo tik joje dalyvavę karininkai, eiliniai kariai nebuvo informuoti. Ir tai yra didelis generolo V. Zalužno pasiekimas, pastūmėjęs Putiną paskelbti mobilizaciją. Rusai visada taip elgiasi: kai nesiseka fronte kadrinei kariuomenei, jie į karą griebia visus iš eilės, tikėdamiesi laimėti kiekybine persvara.

Mes suprantame, kad tai problema, bet ji nėra tokia kritinė, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Mobilizuotieji, jau dabar metami į frontą, nėra kariai – jie tik patrankų mėsa. Aišku, vietoje šimto kulkų į mūsų šalį gali atlėkti tūkstantis, tačiau šiame kare svarbus ne automatų kiekis – svarbu geresnė didelio kalibro ginkluotė. Tad viską lems, kokiu tempu Vakarai mums tieks ginkluotę, kaip sugebėsime mes ją įsisavinti. Laimei, jau turime personalą, gebantį ją valdyti, ir rezultatus jau matote patys. Kasdien sunaikinama nuo keturių iki penkiolikos ginkluotės sandėlių, ir tai lemia mažėjantį artilerijos šaudymo intensyvumą. Aišku, užnugaryje jie dar turi atsargų, tačiau jas sunku atgabenti. Pakanka vieno labai tikslaus pataikymo, ir visos jų ginkluotės, slapta gabentos kelias savaites, nebelieka.

Aišku, daug lemia žvalgyba. Jau turime savo palydovą, stebintį padėtį frontuose, taip pat svarbi čia ir aviacinė žvalgyba, dronai, kuriems lėšas rinko ir lietuviai. Geros valios gestą atliko Turkijos bendrovė „Baykar“, padovanojusi „Bayraktarą“ Lietuvai, kad ji perduotų jį Ukrainai. Rusai patys nepajėgūs gaminti tokią karinę techniką, jie perka bepiločius dronus „Šachid“ iš Irano, tačiau šie resursai irgi nėra begaliniai.

Ar Vakarai pakankamai padeda Ukrainai?

Visada norisi daugiau, bet spjautume į ranką, kuri maitina, sakydami, kad esame nepatenkinti. Ukraina kažkada pasirašė Budapešto memorandumą, kuriuo įsipareigojo atsisakyti branduolinio ginklo. Šį memorandumą pasirašė ir JAV, Didžioji Britanija bei Rusija. Rusijai nusivalius kojas į tarptautinio saugumo taisykles, natūralu, kad JAV ir Didžioji Britanija mums turi padėti. O kitos šalys lyg ir nieko neskolingos, tačiau jos mums padeda ir mes esame labai dėkingi. To dar nepakanka laimėti karui, tačiau galėjo būti ir blogiau. Karas dar vyks, Putinas išsitraukė branduolinių ginklų kortą ir pradėjo ja mojuoti, tačiau reikia skirti taktinio branduolinio ginklo panaudojimą nuo strateginio, kurio paleidimas yra daugiapakopis procesas. Manau, Vakarų šalių žvalgyba tokį pasirengimą tikrai pastebėtų ir imtųsi atitinkamų priemonių.

Ukraina laimės. Jei netikėčiau pergale, nematyčiau prasmės kovoti.