2021 04 03

bernardinai.lt

VDU

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Lietuvoje įsikūrę VDU kapelionai iš Slovakijos: sunkiais laikais viltis ir tikėjimas yra ypač svarbūs

Rastislav Dluhy, Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas ir Peter Hertel. Asmeninio archyvo nuotrauka

„Jei lieptumėte amerikiečiui per mėnesį pastatyti tiltą, jis rastų šimtą būdų, kaip šią idėją įgyvendinti. Tačiau jei tą patį pasakytumėte slovakui – šis rastų tiek pat pasiteisinimų, kodėl to padaryti nepavyks. Būtent šiuo atžvilgiu lietuviai yra panašūs į slovakus – kartais esame pernelyg kuklūs“, – apie kultūrinius skirtumus užsimena kunigas misionierius Rastislavas Dluhy, kartu su broliu kunigu Peteriu Herteliu šiuo metu einantis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) kapeliono pareigas. Pasak prieš dvejus metus į Kauną iš Slovakijos atvykusių kunigų redemptoristų, iš pradžių jiems lietuviai pasirodę kaip pernelyg užsisklendę savyje, tačiau laikui bėgant jie pastebėjo, jog abi tautos pasižymi gausybe talentingų ir kūrybingų žmonių.

Apie kunigo pašaukimą, Lietuvą, universiteto kapelionų pareigas ir kodėl šiuo įtemptu laikotarpiu svarbu neprarasti vilties – interviu su VDU kapelionais, kunigais misionieriais – tėvu Rastislavu Dluhy ir tėvu Peteriu Herteliu.

Kaip prasidėjo jūsų kelias į kunigystę? Kada supratote, kad norite su tuo sieti savo gyvenimą?

Dluhy: Būdamas vaikas ir jau paauglys apie kunigystę negalvojau. Lūžis įvyko, kai man buvo 16 metų. Kartą per mėnesį kaimo, kuriame gyvenau, bažnyčioje kartu su šeima atlikdavome išpažintį. Kartais mus, vaikus, tą padaryti priversdavo mama. Po vieno tokio priverstinio apsilankymo bažnyčioje per išpažintį pajaučiau neapsakomą Dievo meilę. Slovakijoje turime tokį posakį: „Jaučiausi lyg žuvis, papuolusi į vandenį.“ Maždaug tuo metu ir ėmiau galvoti apie kunigystę. Nors ilgą laiką tokias mintis slopinau, tačiau jos niekur nedingo. Priešingai, kas vakarą vis įkyriau lįsdavo į galvą ir neleisdavo užmigti. Pasakiau sau, kad reikia pabandyti. Po pirmųjų dvejų studijų metų vis dar nebuvau tikras tuo, ką darau, tačiau būti seminarijoje man patiko. Netrukus supratau, kad tai yra pašaukimas, o Dievas man paruošė planą. Kunigo kelias iš manęs neatėmė laisvės, priešingai – apipylė dovanomis, kuriomis aš stengiuosi dalintis su žmonėmis. Laisvė būna dvejopa. Šiandien ji mums asocijuojasi su galimybe daryti, ką nori. Aš manau, kad laisvė yra daryti gera. Todėl, kai prieš įšventinimą man reikėjo rinktis būti kunigu ar gyventi pasaulietinį gyvenimą, aš rinkausi ne tarp blogo ir gero, o tarp gero ir labai gero. Dvasininko kelias nėra lengvas, jį, kaip ir šeimyninį gyvenimą, lydi įvairūs iššūkiai. Tačiau kunigystė – labai gražus pašaukimas.

Hertelis: Užaugau katalikų šeimoje, kurioje nuo mažens buvo skiepijamos krikščioniškos vertybės, todėl bažnyčioje lankydavausi gana dažnai. Būdamas 14-os, sulaukiau pakvietimo dalyvauti 15 dienų trukmės rekolekcijose, kurių tikslas – laikinai atsitraukti iš įprastinės veiklos ir susitelkti tik į dvasinį gyvenimą. Kadangi rekolekcijos vyko vos už kelių kilometrų nuo mano namų, pagalvojau, jei man nepatiks – pėstute grįšiu namo. Tačiau man ten patiko taip, kad jau po kelių dienų pajutau Dievo meilę ir vidinį lengvumą. Tai buvo turbūt pats stipriausias momentas, nuo kurio ir pradėjau galvoti apie kunigo pašaukimą. Tą pastebėjo vietos klebonas, todėl kai po dvylikos klasių reikėjo apsispręsti, kokią specialybę rinktis, jis mane pakvietė stoti į seminariją. Net kai mano bendramokslius vieną po kito ėmė kankinti abejonės dėl pašaukimo, supratau, kad eidamas šiuo keliu jaučiuosi puikiai, o per penkerius studijų metus nė karto neuždaviau sau klausimo – ką aš čia veikiu? Krizinis momentas ištiko tik prieš pat įšventinimą į kunigus, kuomet įsimylėjau. Tuomet pasirinkimas tikrai neatrodė lengvas. Visgi, po ilgų apmąstymų ir maldų, likau su Dievu ir Bažnyčia, o ne su moterimi. Savo sprendimo niekada nesigailėjau.

Kaip atsidūrėte Lietuvoje ir tapote VDU kapelionais?

Dluhy: Maždaug prieš penkerius metus, gavusi Lietuvos vyskupų kvietimą įsikurti Lietuvoje ir atlikti misijas, mūsų redemptoristų vienuolija-kongregacija prieš trejus metus nusprendė atsiliepti į šį kvietimą: tarnystei į Lietuvą atsiuntė du misionierius – mane ir mano brolį kunigą Petrą. Kaune gyvename nuo 2018 m. rugsėjo, o arkivyskupo Kęstučio Kėvalo kvietimu nuo praėjusių metų rugsėjo einame VDU kapelionų pareigas.

Hertelis: Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi tuomet, kai buvo svarstoma čia atlikti misiją, taigi kai kuriuos žmones čia jau pažinojome, turėjome su jais šiokį tokį ryšį.

Lietuvoje gyvenate jau porą metų. Kaip sekėsi prisitaikyti: išmokti lietuvių kalbą, kokius ryškiausius kultūrinius skirtumus pastebėjote tarp Slovakijos ir Lietuvos?

Dluhy: Labai mėgstu mokytis naujas kalbas. Palyginimui, išmokti anglų kalbą buvo niekis, ispanų kalbą taip pat labai greitai perpratau, tačiau lietuvių kalba – itin sunki. Ji labai gražiai, egzotiškai skamba. Tačiau džiaugiuosi, kad jau galime laisvai ja susikalbėti. Taip, mes darome klaidų, tačiau žmonės žiūri į tai atlaidžiai. Kalbant apie kultūrą ir mentalitetą – lietuviai ir slovakai yra labai panašūs. Ir vieni, ir kiti turi mažos šalies mentalitetą bei yra labai kuklūs, nuolankūs. Iš vienos pusės, tai yra gerai, iš kitos – ne, nes dažnai bendraudamas su žmonėmis pastebiu juose nevisavertiškumo jausmą. Su vienu amerikiečiu teko kalbėtis ir jis man pasakė: jei per mėnesį lieptumėte pastatyti tiltą, jūs, slovakai, sugalvotumėte šimtą pasiteisinimų, kodėl to padaryti neįmanoma, o mes – tiek pat priežasčių, kodėl tai padaryti įmanoma. Būtent šiuo atžvilgiu lietuviai yra labai panašūs į slovakus – kartais esame nedrąsūs. Tačiau tiek Slovakijoje, tiek Lietuvoje man teko sutikti labai daug talentingų ir kūrybingų žmonių.

Hertelis: Kai atvykome į Lietuvą, pirmąjį pusmetį vis pasikalbėdavome tarpusavyje, kad sutinkame nemažai liūdnų žmonių. Tačiau kuomet apsilankėme Dainų slėnyje vykusioje Dainų šventėje, pakeitėme savo nuomonę, nes pamatėme, kad lietuviai gali ir moka džiaugtis gyvenimu, mėgsta dainuoti. Vis dėlto bendraudamas su žmonėmis vis dar pastebiu juos savyje tarsi tebenešiojant išlikusias nuoskaudas, sunkumą iš sovietmečio.

Rastislav Dluhy ir Peter Hertel. Asmeninio archyvo nuotrauka

Esate VDU kapelionai. Kaip šiuo pandeminiu laikotarpiu atrodo jūsų darbo diena?

Dluhy: Pirmiausia norime pasiūlyti viską, ką galime mes, kaip kunigai, suteikti: sakramentus, artumą žmonėms, galimybę susitikti ir pasikalbėti – tiesiog padėti jauniems žmonėms ir VDU darbuotojams žmogiškai ir dvasiškai augti. VDU taip pat turime koplyčią, kurioje ne karantino metu ne tik aukojamos Mišios, bet ir vyksta įvairūs susitikimai. Šiuo metu susitikimus organizuojame nuotoliniu būdu, kurių metu žmonės gali plačiau susipažinti su Biblija ar šv. Juozapu, kadangi šie metai, prasidėję praėjusių metų gruodį, yra popiežiaus Pranciškaus paskelbti Šv. Juozapo metais.

Hertelis: Vos po kelių savaičių nuo mūsų tarnystės pradžios šalyje prasidėjo karantinas, todėl veiklas vykdome daugiausia nuotoliniu būdu. Iš pradžių norėjome su studentais ir universiteto darbuotojais susitikti gyvai, universiteto koplyčioje, tačiau kol kas iš visų planuotų renginių pavyko suorganizuoti tik žygį „Atrask Kauną“, kurio metu spėjome susipažinti su dalimi bendruomenės narių. Nuotoliniu būdu vykdėme ir tebevykdome keletą veiklų, kursų, kurie sulaukė nemažo studentų susidomėjimo. Mūsų noras – pasibaigus karantinui, nors vieną dieną per savaitę susitikti gyvai universitete, kur bendruomenės nariai galėtų ne tik melstis kartu su tikinčiaisiais ar atlikti išpažintį, bet ir turėtų galimybę pasikalbėti, pabūti kartu. Šiuo metu daugiausia komunikuojame VDU Akademinės sielovados feisbuko socialinio tinklo paskyroje, taip pat organizuojame ir asmeninius nuotolinius susitikimus su norinčiaisiais dalyvauti įvairiose veiklose, atlikti išpažintį ar tiesiog pasikalbėti. Tikiuosi, kad mūsų gretos tik gausės, nes prasmingas bendravimas visada yra dovana.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokiais klausimais į Jus kreipiasi studentai, universiteto bendruomenės nariai šiuo neramiu ir nežinomybės kupinu laikotarpiu?

Dluhy: Karantino metu jauni žmonės dažniausiai nori susitikti pasikalbėti arba atlikti išpažintį. Daugiausia sulaukiama kreipimųsi iš norinčiųjų pasikalbėti apie santykius su šeima ar brangiais žmonėmis. Nemažai jaunų žmonių vis dar ieško savo gyvenimo kelio ir trokšta pasikalbėti su kunigu, išgirsti jo nuomonę, patirtį, jie nori tiesiog būti priimti, suprasti ir išgirsti.

Hertelis: Į mus taip pat kreipiasi norintys savo gyvenimą susieti su tarnyste ir ieškantys būdų, kaip tą padaryti. Tad tikrai tikimės artimiausiu metu pradėti daugiau dirbti šioje srityje, nes norime pasidalinti savo patirtimi.

Rastislav Dluhy. Asmeninio archyvo nuotrauka

Šiemet šv. Velykas, kaip ir praėjusiais metais, sutiksime karantine, kuomet daugelis ir vėl negalės pasimatyti su savo artimais žmonėmis. Ko palinkėtumėte universiteto bendruomenei šiuo nelengvu laikotarpiu?

Dluhy: Kaip kapelionai ir kaip krikščionys, mes esame tikėjimo ir vilties žmonės. Viltis ir tikėjimas yra ypač svarbūs sunkiais laikais. Norėčiau visiems universiteto darbuotojams palinkėti, kad šis šv. Velykų laikas būtų vilties laikas. Matome, kad šiuo metu ir gamtoje viskas atsinaujina – ištirpo ledai, po truputį pradeda žydėti augalai. Linkiu, kad ir į mūsų gyvenimus ateitų toks laikas, kuomet ištirps susikaupę ledai, o prisikėlęs Kristus suteiktų ramybę mums visiems šiuo nelengvu laikotarpiu. Jėzus pasakė: „Nebijokite, aš esu su jumis.“ Ramybė yra drąsa. Būtent ramybės ir norėčiau visiems palinkėti.

Hertelis: Pavasarį džiaugiamės nauja gyvybe, per šv. Velykas švenčiame gyvenimo pergalę prieš mirtį. Kad tai suvoktume, reikia ne tik išminties, tikėjimo, proto, bet ir širdies. Kiekvienas iš mūsų esame dovana šiam pasauliui. Norėčiau palinkėti, kad kiekvienas universiteto bendruomenės narys būtų gražiu žmogumi, gyvenančiu gražų, prasmingą gyvenimą, iš kurio trykštų tiek išmintis, tiek tvirtybė.