Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Lietuvos ambasadorius Japonijoje G. Varvuolis: visų kultūrų žmonės vertina nuoširdumą, atvirumą, smalsumą ar tiesiog gerą širdį

Portretas.
Lietuvos ambasadorius Japonijoje Gediminas Varvuolis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tekstas originaliu pavadinimu „Lietuvos ambasadorius Japonijoje Gediminas Varvuolis: „Diplomatijoje svarbi kiekviena smulkmena“ perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2020 m. Nr. 1)

Su pasvaliečiu GEDIMINU VARVUOLIU, šiuo metu einančiu Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Japonijoje pareigas, planavome susitikti ir pasikalbėti tuomet, kai jis per vieną iš tų retų progų bus atvykęs į Lietuvą.

Tačiau mūsų pokalbio planus sujaukė naujojo koronaviruso sukelta pandemija, kuri, beje, smarkiai pakoregavo ir diplomatų darbą. Tai savo kailiu patyrė ir G. Varvuolis, kai daugelį įprastų veiklų teko perkelti į virtualią erdvę. Šį pokalbį taip pat.

Kraštietis diplomatijos baruose – ne naujokas. Prieš tai buvo mūsų šalies nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Belgijos Karalystėje, Liuksemburgo Didžiajai Kunigaikštystei ir Alžyro Liaudies Demokratinei Respublikai, ketverius metus ėjo Lietuvos Respublikos nuolatinės atstovybės prie Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijos (NATO) vadovo pavaduotojo pareigas. O kur dar kitos svarbios pareigos Užsienio reikalų ministerijoje… Šių metų kovą 50-metį minėjęs G. Varvuolis ne tik dalijasi diplomatinio darbo subtilybėmis, bet ir prisimena gimtąjį Pasvalį, kuris pašnekovo gyvenime vis dar užima svarbią vietą.

Gimėte Pasvalyje. Kur mokėtės, kokie išlikę prisiminimai? Ką ryškiausiai atsimenate iš mokyklos laikų?

Iš tiesų Pasvalyje prabėgo visa vaikystė, paauglystė. Iš čia pajudėjau ir į platesnius vandenis. Prisiminimai patys geriausi, nuspalvinti pažinimo džiaugsmo, bendravimo su artimais bičiuliais. Mokykla ir su ja susijusi veikla, be abejo, prisiminimuose užima didžiausią vietą. Mokytojai formavo pasaulėžiūrą, padėjo pasirinkti tolesnį kelią. Išskirčiau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Romualdą Paškevičių, prancūzų kalbos mokytoją Stasį Linkevičių ir klasės auklėtoją, fizikos mokytoją Marytę Mikalauskienę. Neužmirštu ir daugelio kitų mokytojų.

Jų dėka nepaisant sovietinio laikmečio, kuriuo teko lankyti mokyklą, mano pasaulėžiūroje atsirado patriotizmo, kritinio mąstymo pagrindai. O Petro Vileišio skulptūra šalia mokyklos tarsi nuolat bylojo apie praeityje gyvavusią Lietuvos nepriklausomybę ir teikė viltį, kad nieko nėra statiško, kad išauš kiti laikai. Daug vietos lankant mokyklą užėmė užklasinė veikla, tautiniai šokiai, sportas, konkrečiai, rankinis. Šiaip ar taip, mokiausi „s“ klasėje, o tai jau savaime suteikė išskirtinumo. Su rankiniu atsirado ir kelionių, geografinio atradimo džiaugsmas, nes dažnai tekdavo vykti į varžybas kituose Lietuvos miestuose ar net kraštuose.

Su šeima.
Gediminas Varvuolis su žmona Rasa, dukra Austėja ir sūnumi Simonu. Asmeninio archyvo nuotrauka

Toliau Jūsų kelias iš Pasvalio vedė į Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakultetą. Kodėl pasirinkote istorijos studijas?

Mokyklą baigiau ir studijas Vilniaus universitete pradėjau didžiojo virsmo ir atgimimo metais, kurie iki šiol prisiminimuose užima bene ryškiausią vietą. 1988 m., kai įstojau į VU, visiems tapo aišku, kad iki tol gyvenome dirbtinėje realybėje, ir nuo mūsų buvo slepiamas tikrasis paveikslas. Prisimenu, tuo metu gaudėme kiekvieną žodį, straipsnį ar knygą istorine tematika. Istorijos mokslas XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje išgyveno pakilimo ir net savotiškos mokslinės euforijos laikotarpį. Todėl siekis pažinti savo šaknis, suprasti, kaip keičiasi pasaulis, atvedė į VU Istorijos fakultetą. Jame studijuojant romantišką istorijos sampratą keitė ir pildė modernizmo, ne tik valstybių, bet ir žmonių, visuomenės istorijos sampratos.

Studijuodamas VU ilgainiui pasirinkau naujųjų laikų istorijos specializaciją, analizavau politinės minties raidą Lietuvoje XX amžiaus pradžioje. Tuomet pradėjau domėtis diplomatijos istorija, supratau, kad jokia pasaulio šalis negyvena vakuume, kad yra tarptautinės bendrijos narė. Studijų laikai išties buvo neužmirštamas metas, manyje palikęs neišdildomą antspaudą. Jaunam žmogui, atvykusiam iš provincijos į sostinę, pasinerti į Sąjūdžio demonstracijų sūkurį, išgyventi Sausio 13-ąją, patirti Kovo 11-ąją ir pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus buvo kažkas ypatingo.

Paskui sekė studijos Prancūzijoje, Vilnių pakeitė Paryžius. Kodėl būtent jis?

Atsakymas labai paprastas. Prancūzų kalbą, kurią pradėjau mokytis dar Pasvalyje, tuo metu mokėjau geriausiai iš Vakarų valstybių kalbų, todėl noras pažinti pasaulį atvedė į Prancūzijos ambasadą. Laimėjęs šios šalies stipendiją išvykau mokytis į Paryžiaus politikos mokslų institutą. Ten nuvykęs supratau, kad man reikia gerokai pasitempti norint lygiavertiškai studijuoti šioje prestižinėje aukštojoje mokykloje. Todėl esu labai dėkingas draugams prancūzams, padėjusiems ne tik įveikti pirminį šoką, greitai integruotis šioje šalyje, bet ir perprasti politinių mokslų niuansus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ar posūkis į diplomatiją buvo planuotas, kryptingas?

Studijuojant minėtame Politikos mokslų institute tarptautinių santykių disciplinos užėmė reikšmingiausią vietą. Tai buvo metas, kai apie Lietuvą Vakarų Europoje mažai kas žinojo, todėl tekdavo dažnai pristatyti mūsų šalį, pasakoti apie ją. Tuomet supratau, kad man išties patinka sąveika su kitų šalių atstovais, kai gali pristatyti savo kilmę, išgirsti apie kitus ir kai iš šios sąveikos gimsta bendradarbiavimo idėjos.

Dar besimokydamas Paryžiuje pradėjau lankytis Lietuvos ambasadoje, susipažinau su Lietuvai Prancūzijoje atstovavusiu ambasadoriumi Ričardu Bačkiu. Jis rekomendavo pagalvoti apie diplomatiją, nes mano mokslų pobūdis tam labai tiko. Esu jam be galo dėkingas, kad padėjo pasirinkti šį kelią.

Vėliau, jau įsidarbinus Užsienio reikalų ministerijoje, pirmoji tikroji pažintis su diplomatija įvyko vėl Paryžiuje. Buvau deleguotas į Lietuvos atstovybę UNESCO pirmą kartą Lietuvai kandidatuojant į šios tarptautinės organizacijos vykdomąją tarybą. Darbas su Lietuvos ambasadore prie UNESCO Ugne Karvelis man davė labai daug, tapo neįkainojama praktine mokykla, padėjo pagrindus tolesnei diplomatinei karjerai.

Japonijoje kultūriniai kodai ir papročiai unikalūs. Tačiau reikia turėti omenyje, kad diplomatas, kad ir kur būtų, visų pirma dirba Lietuvai, o Lietuvos ambasada bet kurioje užsienio valstybėje yra nedidelė Lietuvos teritorijos dalelė.

Diplomato darbą turbūt daugelis, su juo nesusidūrę, įsivaizduoja skirtingai. Koks jis iš tiesų, kokia jo specifika, iššūkiai?

Dažnas turi susidaręs įvaizdį, kad diplomatai laiką leidžia vakarėliuose. Yra net knygų išleista pavadinimu „O ką gi veikia diplomatai tarp dviejų kokteilių“. Įvairovė – šiuo vienu žodžiu išties galima geriausiai apibūdinti mūsų darbą ambasadose užsienyje. Ambasadoriui dažnai tenka dieną pradėti, tarkim, derybose dėl kokios nors tarptautinės sutarties, sakyti kalbą susitikime ekonomikos ir investicijų klausimais, dalyvauti darbiniuose pietuose su rezidavimo šalies politikais ar mokslininkais, rengti Lietuvos vadovų vizitą ir rasti laiko parašyti įvykių apžvalgas, teikti prognozes, kuo tai gali būti naudinga Lietuvai, o galop vakare atidaryti parodą ar pristatyti Lietuvos meno kolektyvą rezidavimo šalies publikai.

Kiekviename šių susitikimų ar renginių pašnekovai tikisi, kad žinosi visus jų srities niuansus ir pateiksi nuomonę, kaip jiems plėtoti bendradarbiavimą su Lietuva. Žongliruoti dažnai tenka ne tik įvairiomis veiklos sritimis, bet ir užsienio kalbomis, ypač tarptautinėse organizacijose, kur daugiakalbystė tapusi norma. Tad reikia būti labai atviram bet kokioms nuomonėms ar pasaulėžiūroms, sugebėti jas derinti, vengti kategoriškų vertinimų ir, žinoma, mokytis kuo daugiau užsienio kalbų.

Kaip atrodo įprasta Jūsų darbo diena?

Kaip jau minėjau, mano darbo diena dažniausiai būna labai įvairi ir nuspalvinta gausybe kontaktų. Tačiau taip buvo iki prasidedant COVID-19 pandemijai. Koronavirusas labai pakeitė pasaulį, įskaitant ir mūsų veiklą. Prasidėjus šiai neeilinio masto krizei iš pradžių visos ambasados pajėgos buvo mestos gelbėti mūsų akreditacijos šalyse įstrigusius Lietuvos piliečius. Lietuvos ambasada Japonijoje akredituota ir Filipinams, Indonezijai, Singapūrui, Malaizijai, Australijai, Naujajai Zelandijai.

Visose šiose šalyse, taip pat ir Okeanijoje, kuri yra geografiškai arčiausiai Japonijos, užklupus pandemijai buvo keliautojų iš Lietuvos. Kai kur labai nemažai, pavyzdžiui, Indonezijos Balio saloje. Tad teko organizuoti repatrijavimo skrydžius, patarti piliečiams, kaip parvykti į tėvynę, prašyti kitų šalių jiems padėti. Visa tai teko daryti per atstumą, pasitelkiant informacines technologijas, nepaisant kalbos ar laiko skirtumų. Šiuo metu, kai didžioji grįžimų banga praėjusi, daug laiko skiriame palaikyti kontaktus per telekonferencijas ar vaizdo tiltus. Stengiamės, kad užsimezgę politiniai, ekonominiai, kultūriniai ryšiai tarp Lietuvos ir Japonijos nenutrūktų, o dvišaliai prekybiniai mainai toliau augtų.

Želdynai ir dangoraižiai.
Osakos (Japonija) panorama. Agnės Grinevičiūtės nuotrauka

Esate gyvenęs keliose šalyse (Prancūzijoje, Belgijoje, šiuo metu reziduojate Japonijoje). Kaip skiriasi darbas Azijoje ir Europoje?

Dirbant diplomato darbą svarbu būti universaliam, sugebėti keisti specializaciją ir geografinę veiklos kryptį. Todėl perėjimas nuo Europos prie Azijos reikalų atrodo sunkus tik iš pirmo žvilgsnio. Be abejo, egzistuoja dideli kultūriniai skirtumai tarp šių dviejų žemynų. Ypač Japonijoje kultūriniai kodai ir papročiai unikalūs. Tačiau reikia turėti omenyje, kad diplomatas, kad ir kur būtų, visų pirma dirba Lietuvai, o Lietuvos ambasada bet kurioje užsienio valstybėje yra nedidelė Lietuvos teritorijos dalelė. Tad galima sakyti, kad beveik kasdien dirbame Lietuvoje. Tačiau realybėje tenka prisitaikyti prie vietos papročių. Pavyzdžiui, japonams būdingas punktualumas ar net atėjimas į susitikimą anksčiau. Čia dažnai tenka nusiauti batus ne tik atėjus į namus, bet ir oficialiuose renginiuose ar iškilmėse. Rankų čia nespaudžiam, tik lenkiamės vieni kitiems iš tolo. Tad labai svarbu būti atviram ir priimti vietos kultūrą tokią, kokia ji yra.

O kuriozinių situacijų taip pat būta. Teko ir nosimis sveikintis su Naujosios Zelandijos maorių vadu teikiant kredencinius raštus šioje šalyje ar po analogiškos ceremonijos Australijoje pasivažinėti tarp kengūrų.

Kaip į tai, kad Jūsų gyvenamoji vieta pastaraisiais metais nėra pastovi, reaguoja šeima?

Esu be galo dėkingas šeimai, kad lydėjo ir tebelydi įvairiose diplomatinėse misijose. Tiek mano gyvenimo palydovei, žmonai Rasai, tiek abiem vaikams Austėjai ir Simonui, kurie jau užaugo ir šiuo metu eina savais gyvenimo keliais, šie reguliarūs persikėlimai buvo ir tebėra didžiulis iššūkis. Ne paslaptis, kad jiems dažnai būdavo sunku periodiškai keisti aplinką, draugus, mokyklas, kalbas. Man be jų būtų buvę taip pat sunku, todėl džiaugiuosi, kad iki šiol judame kartu. Tikiu, kad šie iššūkiai ne tik jiems atnešė išbandymų, bet ir padėjo pažinti pasaulį, išmokti kalbų, įgyti neįkainojamų, unikalių patirčių. Bent jau man tai atperka pradinius sunkumus. Galų gale iš savo ilgametės bendravimo su kitų šalių atstovais patirties galiu pasakyti, kad žmonės, kad ir kur jie būtų, kad ir kokiai kultūrai ar religijai atstovautų, iš esmės yra panašūs ir vertina tuos pačius dalykus – nuoširdumą, atvirumą, smalsumą ar tiesiog gerą širdį.

Esate sukaupęs išties nemažą diplomatinio darbo patirties bagažą. Kokie šio darbo momentai buvo įsimintiniausi? Gal būta kuriozinių situacijų?

Kiekvienas karjeros etapas yra įsimintinas, paliko savitą pėdsaką. Kadangi tų etapų buvo nemažai, išties sunku viską prisiminti. Teko rengti ir Lietuvos narystę tarptautinėje Frankofonijos organizacijoje, darbuotis Lietuvai stojant į NATO, prisidėti mūsų šaliai integruojantis į šį kertinį saugumo aljansą. Ar tai būtų Belgijos Flandrijos ekonominės atstovybės atvedimas į Lietuvą, Belgijos karaliaus ar Liuksemburgo didžiojo kunigaikščio vizitai, ar dalyvavimas kartu su Lietuvos Prezidentu naujojo Japonijos imperatoriaus Naruhito karūnavimo iškilmėse, ar kredencinių raštų teikimas dešimčiai valstybių vadovų – visa tai sudaro mano asmeninės istorijos lobyną, kuriuo didžiuojuosi ir kurį kada nors gal bus galima išsamiau aprašyti.

O kuriozinių situacijų taip pat būta. Teko ir nosimis sveikintis su Naujosios Zelandijos maorių vadu teikiant kredencinius raštus šioje šalyje ar po analogiškos ceremonijos Australijoje pasivažinėti tarp kengūrų. Pamenu, Japonijoje į itin preciziškai sustyguotą pirmąjį susitikimą su imperatoriumi atvykau apsivilkęs ne juodos, kaip priklauso, o pilkos spalvos liemenę. Tad teko skubiai ieškoti išeities, padedant imperatoriaus rūmų darbuotojams skubiai persirengti. Tai paskatino visam laikui įsisąmoninti, kad diplomatijoje svarbi kiekviena smulkmena, o protokolas užima reikšmingą vietą.

Kaip dažnai viešite Lietuvoje? Kas dažniausiai čia atveda?

Ne taip dažnai, kaip širdis norėtų, bet kartais pasitaiko galimybė grįžti į gimtinę. Dažniausiai tai įvyksta lydint kitų šalių atstovus ar vadovus per vizitus Lietuvoje, taip pat parvykstant aukšto lygio verslo, ekonominėms misijoms. Kartą per metus Užsienio reikalų ministerija pakviečia ambasadorius atvykti į Lietuvą susitikti su šalies vadovybe, kad aptartume einamuosius reikalus, planus ir darbo gaires bei prioritetus.

Ar palaikote ryšius su Pasvaliu, ar jame dar likę artimųjų? Ar randate laiko užsukti į gimtinę?

Ryšius su Pasvaliu stengiuosi palaikyti. Pasvalyje gyvena mano brangūs tėvai. Tad pasitaikius galimybei stengiuosi juos aplankyti. Nors ir trumpai apsistojęs pas tėvus prabėgu tradicinį krosą iki parko, pro Pasvalio Šveicariją ir atgal Nepriklausomybės gatve. Stabteliu pasilabinti su Antanėliu prie senojo tilto. Pagal galimybes stengiuosi skirti laiko pasimatyti su senais gerais mokyklos laikų draugais, kurių Pasvalyje tebeturiu ir tuo labai didžiuojuosi. Būdamas Pasvalyje ar bet kur kitur sutikęs kraštietį visada laikausi principo kalbėti pasvalietiška tarme, kuri labai miela ausiai ir sielai.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.