Lietuvos bažnyčios: pandemijos lyg nebūta

Liepos pradžioje Lietuvos Vyskupų Konferencija pranešė, kad, Covid-19 pandemijai atslūgstant, vėl galima sugrįžti prie įprasto Lietuvoje Komunijos priėmimo būdo į burną. Tačiau, besitęsiant nepaprastajai padėčiai, paliekama galimybė priimti Komuniją ir į rankas. Abu šie būdai yra leidžiami pagal Katalikų Bažnyčios teisę, tačiau karantino metu dėl higienos sumetimų Lietuvos vyskupai Komuniją leido teikti tik į rankas, kas sukėlė dalies tikinčiųjų nepasitenkinimą. Internete buvo pradėta rinkti parašus, prašant palikti Komunijos priėmimą į burną, tą motyvuojant JAV Vyskupų Konferencijos nuostata, jog Komunijos priėmimas ant liežuvio nekelia papildomos rizikos užsikrėsti ir gali būti tęsiamas taip pat ir šiais ypatingais laikais. Kokiais moksliniais tyrimais buvo paremta tokia nuostata, parašų rinkimo iniciatoriai nepaaiškino.

Daliai tikinčiųjų Švenčiausiojo Sakramento priėmimas į rankas pasirodė labai priimtinas, ypač, kai buvo paaiškinta, kaip tą daryti. IV a. gyvenęs šv. Kirilas Jeruzalietis taip mokė: „Neištiesk rankos, neimk pirštais, bet padaryk iš dešinės ir kairės sostą, kad priimtumei Karalių.“ Kalbos apie tai, kad rankos mažiau šventos nei liežuvis, man visuomet atrodė tiek pat keistos, kaip ir išankstinis nepasitikėjimas žmonėmis – neva, gavę į rankas šv. Komuniją, jie galėtų ją išniekinti…Ir sunkiai įsivaizduoju Jėzų Kristų, Paskutiniosios Vakarienės metu laužiusį duoną ir dalinusį ją į apaštalų burnas, o ne į rankas.

Dievas, žmogų sukūręs pagal savo paveikslą ir panašumą, davė jam laisvą valią. Jis jau avansu pasitikėjo žmogumi, puikiai žinodamas, ką pastarasis „prisidirbs“. Ir vis tiek davė jam valią pačiam rinktis, kaip pasielgti. Tad iš kur tas nepasitikėjimas „avelėmis“, kurias norima apsaugoti nuo jų pačių klaidingų pasirinkimų? Į galvą ar į širdį kiekvienam neįlįsi, tad, jei nebus pagarbaus paties krikščionio nusistatymo Eucharistijos atžvilgiu, nepadės nei rankos, nei liežuvis.

Pandemija niekur nedingo, naujų susirgimų kreivei tebekylant pasaulis jau susiduria su antrąja jos banga. Atlaisvinti visuomeninio gyvenimo varžtai įvairiose šalyse vėl užsukami, turizmui atsigaunant grąžinami buvę apribojimai – per ankstyvas atsipalaidavimas grasina nauju ligų protrūkiu. Bet, pasidairius po Lietuvos bažnyčias, atrodo, kad jokio karantino lyg nebūta. Atstumų nebesilaikoma, kaukės nebereikalingos, o kunigų primicijų metu jau vėl išsirikiuoja eilės bučiuoti Krizmos aliejumi pateptas kunigo rankas. Tai vyksta tuo metu, kai viešajame transporte vėl atsiranda reikalavimas dėvėti kaukes, o teatrų, kino teatrų ir koncertų salėse dar vis teberibojamas dalyvių skaičius.

Kauno arkikatedros kunigas Artūras Kazlauskas, paklaustas apie paprotį bučiuoti naujai įšventinto kunigo rankas, sako, kad šiandien tai jau nebėra pagarbos kunigui ženklas. „Primicijinis palaiminimas yra kunigo rankų uždėjimas ant galvos. Aišku, reikėtų kelti klausimą, ar būtent šiuo metu tie primicijiniai palaiminimai yra tinkami…“ – sako kunigas A. Kazlauskas, pridurdamas, jog išmintinga būtų Komunijos neimti į burną, kadangi kunigas, dalindamas Komuniją, kartais išsitepa seilėmis pirštus. O tai iš tiesų pavojinga, nes tuomet užkratas gali būti pernešamas kitiems žmonėms, jau nekalbant apie senovinius papročius bučiuoti relikvijas ar dvasininkų rankas.

Pirmąją epidemijos bangą atlaikėme gerai, buvome atsakingi, paisėme rekomendacijų ir draudimų, saugojome savo mylimuosius ir artimuosius. Natūralu, kad, įtampai aprimus, norėtųsi grįžti prie normalumo, senų tradicijų ir įpročių. Bet pasaulis kol kas dar nėra tapęs saugia vieta gyventi – o ir niekada toks nebuvo, tad, kaip sakoma, saugokis, ir Dievas tave saugos.