Lietuvos kino žvaigždės – apie legendą A. Žebriūną

Tačiau, atrodo, kad laukti tiek buvo verta: iš pokalbių su pačiu režisieriumi, kolegomis, bendražygiais, artimaisiais, iš archyvų, dokumentų kino ir teatro kritikei pavyko sudėlioti intriguojantį pasakojimą.

Ko gero, daugeliui A. Žebriūnas pirmiausia asocijuojasi su mūsų kino klasika – filmais „Velnio nuotaka“, „Riešutų duona“, „Gražuolė“, „Paskutinė atostogų diena“, bet R. Oginskaitės knygoje atrasite daugybę dar nežinomų faktų ir istorijų, kurios padės geriau pažinti ne tik A. Žebriūną, bet ir jo gyventą laiką.

Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje knygą „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ RŪTA OGINSKAITĖ pristatė su daugybe mūsų kino žvaigždžių, juos kalbino kultūros analitikas Vaidas Jauniškis.

Jūsų dėmesiui – vakaro dalyvių pasisakymai ir pristatymo videoįrašas:

Skaitant knygą „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ šalia įvairių nežinomų naujienų, paslapčių, užkulisių mane pritrenkdavo datos. Pavyzdžiui, iš pokalbio su A. Žebriūnu 2010 11, iš pokalbio su Viačeslavu Ganelinu 2016 03. Nustėrdavau supratęs, kad knyga jau buvo pradėta rašyti prieš dešimt metų. Iš kur tiek užsispyrimo aprėpti visumą, kuri sugula per tuos dešimt metų?

Tiesiog tokia mūsų, kritikų, profesija. Knygų rašymas nėra profesija, tam reikia išlaukti savaitgalių, atostogų. Mes gyvenam dabartyje, lekiam į kiekvieną premjerą ir labai dažnai rašome, o po tos dabarties grįžti į praeitį, į tai, kas buvo trisdešimtaisiais ar keturiasdešimtaisiais metais, užima laiko. Pirmus metus bendravau su Žebriūnu, o kai jo nebebuvo, bendravau su visais kitais, kas sutikdavo bendrauti. Skaičiau senus laikraščius, naršiau dokumentus. Tiesą sakant, net buvo baisu, kad visą gyvenimą taip ir rašysiu.

Tavo knygos apie Kernagį, Bagdoną – šiek tiek kitas pasaulis, turiu galvoje ne kino studijos, tad norėčiau paklausti apie Verbą, kur knygoje apie jį taip pat nagrinėji kino užkulisius. Lyginant knygas apie Verbą ir Žebriūną, kurią buvo sunkiau rašyti? 

Sunkiau buvo apie Žebriūną. Galbūt dėl to, kad apie Verbą man pasakojo kiti. O su Žebriūnu buvo labai sudėtinga bendrauti. Ilgai galvojau, kodėl taip yra. Ne tai, kad jis nenorėjo bendrauti, jis nenorėjo lįsti į praeitį, jis norėjo kurti į priekį. Jis nenorėjo pasakoti apie jokį savo filmą, nieko prisiminti. Aš taip nusivildavau savimi, kad nemoku paklausti, kad jam taip neįdomu.

Čia, kai jis atsakydavo, praleisim tą pirmą žodį, o po to sakydavo, koks tau skirtumas?

Koks tau skirtumas. Ir iš viso, nenoriu kapstytis po tuos brudus. Čia apie gyvenimą karo metu, tėvo tremtį. Žodžiu, joks klausimas jam nebuvo įdomus, išskyrus apie Šablevičių. Ir apie Šablevičių jis man papasakojo kaip apie savo asistentą. Apie Šablevičių, kuris yra lygiai tokio pat dydžio dokumentinio kino meistras kaip Žebriūnas – vaidybinio. Bet va, apie Šoblę kaip savo asistentą ir kaip savo jaunystės draugą pasakojo. O apie visa kita…

„Paskutinė atostogų diena“ – tau labai svarbus filmas. Kiek metų tau buvo, kai pamatei jį pirmą kartą?

Dešimt.

Man jis niekada neatrodė vaikiškas.

Man irgi neatrodo vaikiškas. Jis žmogiškas. Kaip sakydavo Žebriūnas, jeigu filmas apie arklius, tai ką – jis skirtas arkliams? Tai filmas apie vaikus. „Paskutinė atostogų diena“ tebeaidi man, iki šiol jaudinuosi žiūrėdama, drebu su Vika. Žebriūnas man pirmiausia yra „Paskutinė atostogų diena“.

***

Dalijamės knygos apie Žebriūną pristatyme dalyvavusių bičiulių, kolegų, bendražygių mintimis.

Aktorė Eglė Gabrėnaitė apie pirmąją erotinę sceną Lietuvos kine

Sauliaus Šaltenio scenarijus buvo labai geras, ir ten buvo frazė „po meilės nakties“… Baigusi studijas pas Vaišytę, buvau išmokyta: ką režisierius liepia, tą ir daryk. Taigi skambina režisieriaus asistentė ir praneša, kad rytoj bus filmuojama sekso scena. Ateinam, juodas kaip debesis stovi Latėnas ir žiūri pro langą. Sakau: Algi, labas, kaip tu laikaisi? Sako: šiandien sekso scena filmuojama. Grimuojamės, prieina Žerbriūnas, sako: Egle, klausyk, dabar bus filmuojama sekso scena. Sakau: gerai, supratau. Einam į aikštelę, operatorius Gricius iš paskos eina nepatenkintas.

Didžiulis paviljonas, lova. Aš jau užmiršau Sauliaus tekstą, ką jis ten rašė. Paguldo mus su Algiu į tą lovą. Žebriūnas sako: einam, Jonai, parūkyt. Per garsiakalbį praneša, kad visi apleistų aikštelę, nes bus filmuojama sekso scena. Man jau gėda. Pakeliu akis aukštyn ir matau, kad viršuje pasislėpę du apšvietėjai. Mus palieka su Algiu dviese. Gerai, kad jis trejais metais jaunesnis, man ne vyras, toks pacanas. Ir gulim. Visiška tyla. Bandom pajuokaut.

Sakau: Algi, nekišk savo plaukuotos kojos. Visai nejuokinga. Grįžta Žebriūnas ir bando paaiškint, ko čia reikia: tu taip, Algi, atsigulk ant jos ir taip plaukais jai palinguok. Algis pabalęs, prisiglaudęs prie manęs, o širdis daužos taip, kad, atrodo, jį tuoj ištiks infarktas. Reikia bučiuotis, neišeina, nes abiejų lūpos sulipusios. Košmaras. Nieko neatsimenu, ką nufilmavom, dvi pertraukos buvo. Ir po to su Algiu jautėmės tokie nevykėliai ir nelaimingi. Aš iš nevilties po viso šito sekso filmavimo galvoju, blecha, kokia baisi profesija, ir ėmiau raudoti. Ir girdžiu Žebriūną sakant Jonui, kad šis filmuotų. Buvo toks Andrzejaus Wajdos filmas „Viskas parduodama“, tai pagalvojau, kad čia apie tai.

Šiaip neatsimenu Arūno labai linksmo, besijuokiančio. Kai Zacharovas statė filmą „Tas pats Miunhauzenas“, Miunhauzeną vaidinti pasikvietė Jankovskį. Šis perskaitęs scenarijų buvo sutrikęs ir nežinojo, kaip suvaidinti tą Miunhauzeną. Zacharovas sako: aš tau papasakosiu vieną istoriją: eina žmogus per dykumą, labai karšta, vėjas pučia, nė vieno žmogaus aplinkui. Jis ilgai eina, prakaitas varva ir tolumoje pamato kryžių. Eina, eina ir priartėja prie to kryžiaus. Žiūri: didžiulis kryžius ir nukryžiuotas Jėzus Kristus. Prieina prie kryžiaus, žiūri labai ilgai ir klausia Kristaus, kaip tau ten. O Kristus atsako, kad nieko, tik šypsotis sunku. Ši istorija man apie Arūną. Apie jo nuostabiausius filmus, jo laikyseną. Tokia graudulingai šviesi paslaptis.

Rašytojas, scenaristas Saulius Šaltenis: „Žebriūnas kvepėjo tokiu geru“

Žebriūnas buvo dvasios aristokratas, kas reta, ypač šiais laikais. Ir sovietų laikais. Kvepėjo tokiu dar geru, prieškarinės Lietuvos… Kiti jau buvo tokie truputį Maskvos auklėtiniai, neminėsiu pavardžių, bet jis buvo kitoks. Man jis buvo labai savas. 

Gyvenime man apskritai sekėsi, neteko bendrauti su kokiais nors niekšais, kraugeriais, turėjau laimę bendrauti su labai įdomiais žmonėmis. Teatre toks buvo Nekrošius, kine – Žebriūnas. Didžiulė laimė, jei sutinki tokią sielų bendrystę. Žebriūnas man sakydavo: tu, Sauliau, esi apsigimęs kino dramaturgas. Abu su Nekrošiumi sakydavo, kad yra daug gerų literatų, bet kino ar teatro dramaturgija yra visai kitas pasaulis ir literatūrą reikia išversti į visai kitą – kino kalbą. Turiu tokį matymą, tad jis mane kartais kviesdavosi ir ne prie mano scenarijų, sakydavo: Sauliau, užmesk akį.

Pabendraudavom, nežinau, ar jis mane laikė draugu, nedrįstu sakyti. Man visam gyvenimui įstrigo paskutinis susitikimas su Arūnu. Jau prieš mirtį „Vingio“ kino teatre. Kažkaip nejauku man ten buvo, stoviu kuklus, visi eina, šnekasi, paskui jis man sako: ateik, Sauliau. Ateinu, Arūnas paima man už rankos: na, Sauliau, sako, aš sakau: na, taip, Žebriūnai, taip, taip. Ir jis manęs nepaleidžia. Ir sėdim taip penkias minutes, matau, kad laukia kiti žmonės, noriu pakilti, o jis sako: dar pabūk, pabūk. Lyg norėtų mane nusivesti su savimi į aną pasaulį.

Aktorė Vaiva Mainelytė: „Jis man sakydavo – na, suvaidink prancūziškai“

Žebriūnas – visada mano širdyje. „Velnio nuotaika“ – labai svarbus filmas mano biografijoje, Jurga tikrai labai reikšmingas vaidmuo, po kurio pasipylė pasiūlymai vaidinti kituose filmuose. Arūnas nebuvo režisierius diktatorius ar tas, kuris duotų labai tikslias pastabas. Jo pastabos būdavo labai gražios, jis norėdavo tokio ypatingo subtilumo ir netgi tokio moteriško sekso. Jis man sakydavo: Vaiva, na, suvaidink prancūziškai. Tai aš jau žinodavau, ką tai reiškia, kad reikia labai labai subtiliai.

Aišku, filmavimasis – labai sunkus darbas, tų linksmybių ne taip jau daug turbūt būna, gal ekranas paskui išduoda nuotaikas. Visko buvo ir tose gražiausiose „Velnio nuotakos“ scenose, kur plaukioju arba kur gaudo velniukas ir ant sparno sukuosi. Buvo didžiulė baimė, nes aš bijau aukščio. O antra – ežerai buvo neįšilę. Bet buvo tokia dvasia, mes visi buvom susikabinę.

Filme „Paskutinė atostogų diena“ vaidinęs Andrius Žibikas: „Žebriūnas nebuvo dėdė“

Kai filmavausi, man buvo dvylika, o Žebriūnui – gal trisdešimt treji. Man jis atrodė beviltiškai senas ir piktas. Labai gera buvo jo antra režisierė Regina Vosyliūtė, ji daugiausia bendravo su mumis, vaikais. Žebriūnas, atsimenu, sėdi susimąstęs, cigaretė, žvilgsnis Griciui, po to kažką pasako Vosyliūtei, ir tada Vosyliūtė mums aiškindavo, ką daryti. Be abejo, Žebriūno įtaka buvo milžiniška, tik jis su mumis bendravo netiesiogiai.

Nors visa komanda mums buvo dėdė Jonas (operatorius Jonas Gricius), dėdė Petras (garso režisierius Petras Lipeika), teta Regina, teta Viktorija, Žebriūnas nebuvo dėdė. Jis buvo iš toliau. Bet vieną kartą jis pats sugriovė šį mitą. Būdavo tarp filmavimų pertraukos, kartą Lipeika paleido muziką, Benny Hillo muzikėlę tirli pirli, ir mes, vaikai, pradėjom šokti. Staiga įsitraukė Žebriūnas ir pradėjo kartu su mumis šokti. Tai mes iškart pasižiūrėjom į jį draugiškiau, supratom, kad jis turi paslėptą humoro jausmą. Jis turbūt niekad gyvenime nekvatojo, bet širdyje juokėsi nuoširdžiai.

Tiesa, kitą dieną Žebriūnas vėl mus išsiuntė į muziejų, ir draugystė pasibaigė. Turiu pasakyti, kad tas filmas „Paskutinė atostogų diena“ man buvo dovana: tris mėnesius praleidome Kryme, puikus maistas, saulė, į mokyklą nereikia. Kokia galėjo būti geresnė dovana. Kai nereikėdavo filmuotis, Vosyliūtė klausdavo, kur man tuos vaikus dėti. Tai Žebriūnas sakydavo: vežk tu juos į muziejų! Ir kai persikėlėm į Koktebelį, galvoju, ačiū Dievui, viskas, miestelis mažas, pasibaigė muziejai, bus pliažas, saulė ir vanduo. Bet vis tiek ir ten surado rusų aristokrato Maksimiliano Vološino muziejų. Tai ir vėl muziejus…

Jau vėliau, kai pats pradėjau dirbti kine, vis matydavau Žebriūną, mes pasikalbėdavom, jis atsimindavo ne tik mane, bet ir kitus vaikus, turėjo labai gerą atmintį. Tada aš pagalvojau, kad vis dėlto mes jam buvom svarbūs. Nors tuo metu taip neatrodė. 

Režisierius Linas Ryškus: „Draugystė prasidėjo nuo pykčio dėl žvakių“

Mudu patyrėme nesutarimų, kurie vėliau virto draugyste. O susiginčijom dėl paprasčiausių žvakių. Jam žvakė buvo labai svarbus simbolis, o aš tuo metu negalėjau pakęsti jokių žvakių. Jis sako: reikia paminkštinti tą sceną, pafilmuok žvakių. Jis atvirai ir pasakė, kad, jei nepataisysiu, nepraleis tokio mano scenarijaus. Aš irgi buvau bekompromisio charakterio ir nusprendžiau, ir gerai, ir nereikia, ir tada rašiau visokius raštus komisijoms, Gricius ir Šablevičius leido filmuoti. Taip mes susipykom. Po to jis atėjo į premjerą, ir mes atsipykom. Tai, ką tu laikai nelaime, pyksti, gyvenimas apverčia, ir tai tampa didžiausia laime.

Ir vėliau mes daug bendravome, palaikėme vienas kitą. Aš niekaip neįstengdavau parašyti scenarijaus, kuris tiktų, negaudavau filmuoti, iš dalies nesisekdavo ir dėl mano charakterio. Žebriūnui jau vėliau irgi, manau, nepasisekdavo dėl charakterio.

Iš Žebriūno tikrai galima pasimokyti padorumo ir tiesmukiškumo, nes šiandien esam prisitaikėliai, šypsomės, bijom ką nors užkliudyti, viską apmuilinam, sėdim tame muilo burbule, o tiesa dažnai praeina pro šalį. Daug ko jis išmokė, jau nekalbant apie kino estetiką.

Režisierė Inesa Kurklietytė: „Jutau jo begalinį liūdesį“

Jis buvo aristokratas ir vis sakydavo, kad negaliu išmokyti kurti gero kino, bet aš jums įkalsiu, kad nekurtumėt blogo kino. Nežinau, ar pavyko, bet jis tikrai buvo labai griežtas. Ir liūdnas. Labai liūdnas. Po veiklos Sąjūdyje jis buvo nusivylęs ir pasitraukęs. Buvo patrauktas nuo kino kūrimo, nors dar norėjo ir buvo pajėgus kurti. Nežinau tiksliai aplinkybių, ar jis teikė scenarijus, ar ne, bet jaučiau tą jo gilų gilų liūdesį. Jis dar labai norėjo kurti kiną, bet nebesukūrė.