2021 06 07

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Lietuvos mokslininkus vienijanti konferencija apie antiką ir viduramžius: kuo ji įdomi šiemet?

Graikų filosofai Platonas ir Aristotelis. Fragmentas iš Rafaelio freskos „Atėnų mokykla“, 1509–1511 m. Wikipedia.org nuotrauka

Dažnai sakoma, kad Europos civilizacija turi tris pagrindinius šaltinius – iš žydų kilusią krikščionių religiją, graikų filosofiją ir romėnų teisę. Šių trijų šaltinių radimosi ir jungimosi į vieną naują kultūrą laikotarpis – tai antika. Deja, dabartinėje mokyklos programoje jai skiriama per mažai laiko, o valstybiniame egzamine jau daug metų klausimų apie antiką iš viso nėra. Taigi, galima baigti mokyklą visiškai neišmanant Europos kultūros gimimo aplinkybių.

Po antikos sekęs Europos viduramžių laikas, nors mokyklos programoje ir studijuojamas nuodugniau nei antika, taip pat yra pristatomas savotiškai. Viduramžių istorija daugiausia remiasi politikos, karų ir sutarčių istorija, menkai atsiribojama nuo renesansinio „tamsiųjų viduramžių“ mito. Kasdieniam žmonių gyvenimui, viduramžių mentalitetui skiriama mažai dėmesio, todėl neatskleidžiamas ir to meto religinis mąstymas, kultūros bei mokslo laimėjimai. Dažnas moksleivis, puikiai išlaikęs baigiamąjį istorijos egzaminą, gali net nežinoti, kas tokie buvo Bažnyčios Tėvai ar iš kur atsirado Armėnų apaštališkoji Bažnyčia, kurios maldos namai stovi Vilniuje.

Dėl šios priežasties labai svarbus Lietuvos antikos ir viduramžių tyrėjų siekis populiarinti savo sritį, pažindinti su savo tyrimais plačiąją visuomenę. Šiemet Lietuvos kultūros tyrimų instituto Antikos ir viduramžių kultūros tyrimų skyrius ir Vytauto Didžiojo universiteto Antikos ir viduramžių tyrimų klasteris antrąjį kartą organizavo konferenciją, skirtą jų tyrimų sričiai – „Antikos ir viduramžių tyrimai 2020–2021“.

Konferencijos pranešimai buvo įrašyti, vaizdo įrašai bus prieinami internete [kai tai nutiks, vaizdo įrašus taip pat publikuosime – red.] tad su turiniu galės susipažinti kiekvienas, kam tai įdomu. Pranešimai apima literatūrą, meną, filosofiją, istoriją ir kitus humanitarinius mokslus; pranešimų sudėtingumo lygis įvairus, bet net ir sunkiau suprantamos kalbos gali būti paspirtimi kuria nors tema pasidomėti plačiau.

Konferencijos idėja

Mūsų šalies mokslininkai skaito daug pranešimų įvairiose tarptautinėse konferencijose, publikuoja savo tyrimus, tačiau dažnai tai daro skirtingose platformose, retai susitinka ir dalijasi savo tyrimais tarpusavyje – jaunieji mokslininkai dar ir ne visus pažįsta. Pasak organizatorių, tam, kad šis trūkumas būtų pašalintas ir tarp humanitarinių mokslų specialistų stiprėtų bendruomeniškumas ir moksliniai mainai, 2019 m. sugalvota surengti bendrą lietuvių, tiriančių antiką ar viduramžius, kasmetinę konferenciją.

Šiemet gegužės 28–29 dienomis įvyko antrasis toks susitikimas. Dėl pandemijos iš 2020 m. rudens jis buvo perkeltas į pavasarį, o atėjus pavasariui reali auditorija pakeista virtualiu susitikimu ZOOM platformoje. Tai atnešė netikėtos naudos – dėl online formato visi pranešimai ir buvo įrašyti. Tad internetas per labai trumpą laiką pasipildys neįtikėtinu kiekiu įvairiausia huminitarinių mokslų vaizdo medžiaga, kokios anksčiau tekdavo laukti metais.

Kun. Gintaras Jurgis Sungaila. Asmeninio archyvo nuotrauka

Žinoma, konferencijoje dalyvavo dar toli gražu ne visi Lietuvos antikos ir viduramžių tyrėjai. Dar yra ne vienas garbingas profesorius ar profesorė, savo srities lyderiai, kurių dalyvavimo galima tik viltis ateityje. Visgi analogiškos kitos tokios lietuviškos platformos, kuri telktų visų sričių antikos ir viduramžių tyrėjus, šiuo metu nėra.

Antikos filosofija ir šiuolaikinė politika

Konferencija prasidėjo politinės teorijos temų pranešimais. Antikos politinė filosofija bei politinis mąstymas jau 2500 metų yra nuolatinis žinių šaltinis šiuolaikiniams politikams bei politikos teoretikams. Skirtingai nei gamtos moksluose, humanitariniuose naujieji atradimai visai nepanaikina klasikinių tekstų svarbos, o ją net padidina.

Pirmasis pranešimą skaitė dr. Raimondas Kazlauskas (KU), jis pasakojo, kaip IV a. pr. Kr. klasikinė politinė valdžia – politeuma – skilo į dvi sąlyginai nepriklausomas elito grupes – išminčių bendriją (kurią gretina su hieroteuma) ir helenistinę monarchiją (kurią gretina su strateuma). Pranešėjas pasakojo apie šį istorinį procesą ir kaip stoicizmas pasiūlė atsaką į politinius laiko klausimus, kaip buvo legitimuota naujoji valdymo forma.

Šiuolaikiškai antikos šaltinius interpretavo prof. Andrius Bielskis (MRU) ir dr. Egidijus Mardosas (VU, MRU), abu jie skaitė Aristotelį iš kairiosios politinės perspektyvos. E. Mardosas pristatė Aristotelį pagal marksistinę tradiciją bendrai, o A. Bielskis nagrinėjo, kokia politinė santvarka, pasak Aristotelio, yra geriausia. Profesorius įrodinėjo, kad geriausia santvarka „yra ir turėtų būti“ Aristotelio politėja, kurioje piliečiai valdo ir yra valdomi paeiliui, o monarchija, net jei ir Aristotelis ją kitur vadina geriausia, „prieštarauja jo filosofinei-metodologinei teleologijos sampratai“.

Paolo Veronese, „Aristotelis“ (fragmentas), 1560 m. Wikipedia.org nuotrauka

Literatūros ir meno šaltiniai

Konferencijoje buvo ir literatūros bei meno srities pranešimų. Nespecialistui atrodytų – kas gali įvykti naujo antikos poezijoje po daugiau nei dviejų tūkstančių metų? Tačiau, pavyzdžiui, yra nuolat atrandami, tiriami ir verčiami nauji rankraščiai, nauja antikinė literatūra. Tokio atradimo pavyzdžių pristatė dr. Audronė Kairienė. Ji kalbėjo apie neseniai rastus graikų poetės Sapfo eilėraščius ir jų vertimą į lietuvių kalbą.

Menotyrininkas dr. Helmutas Šabasevičius kalbėjo apie senosios antikos atspindžius Naujųjų laikų mene. Jis pristatė Aleksandro Makedoniečio, Seleuko I Nikatoro ir Scipiono Afrikiečio vaizdavimą XVIII–XIX a. dailėje ir teatre, valdovo mylimos moters dovanojimo temą, žvelgdamas ne tik į pasaulio, bet ir į Lietuvos meną.

Literatūriškai filosofiškas buvo ir filosofės dr. Nidos Vasiliauskaitės (VGTU) pranešimas apie filosofinę cikados alegoriją Platono „Faidre“. N. Vasiliauskaitė apžvelgė šios alegorijos interpretacijas pasiūlydama dar vieną: cikada – ne kaip komiškas nevykusio filosofo virsmas, o „pastanga nusakyti, kas ir kaip turi nutikti kasdienei sąmonei transformuojantis į kitą, negrįžtamą būklę“. Klausimų-atsakymų metu nuskambėjo įdomi mintis apie paralelę tarp Platono cikados ir Ezopo pasakėčių cikados (lietuvių – žiogo), kuri, skirtingai nei skruzdės, nesiruošė žiemai.

Krikščionybės šaltiniai

Nemažai pranešimų buvo skirta krikščionybės tyrimams, patristikai. Prof. Gintautas Vyšniauskas (LOGOS žurnalas) pasakojo apie nepelnytai pamirštojo IV a. krikščionių autoriaus Laktancijaus palikimą. Pasak G. Vyšniausko, Laktancijui priklauso „pirma sisteminė antikinės filosofijos kritika, fundamentalus religijos sąvokos apibrėžimas, pirmas sisteminis krikščioniškos pasaulėžiūros metmenų išdėstymas, pirmas krikščioniškos istorijos veikalas, tikėjimo laisvės sampratos pagrindimas ir absoliutaus pacifizmo skelbimas“, todėl verta iš naujo atsigręžti į jo palikimą.

Dr. Lina Šulcienė (VDU) pasakojo apie krikščioniškosios iniciacijos programą IV a. Jeruzalėje ir jos istorinį kontekstą. Remiantis IV a. Jeruzalės vyskupui Kirilui Jeruzaliečiui priskiriamais katechetiniais mokymais ir mistagoginėmis katechezėmis bei piligrimės Egerijos kelionės užrašais, mokslininkė analizuoja to meto Jeruzalės Bažnyčios katechetinę programą bei praktikas. IV a. Jeruzalės Bažnyčia iškilo, ji pradėta laikyti visų Bažnyčių Motina, tad jos katechumenato programa buvo labai įtakinga.

Šv. Kirilas Jeruzalietis. Freska graikų ortodoksų bažnyčioje, XIV a. Wikipedia.org nuotrauka

Mistagogijos temą tęsiau aš, dokt. Gintaras Sungaila (VDU), – analizavau Maksimo Išpažinėjo „Mistagogiją“ (VII a.). Nagrinėjau antikinius ir patristinius „Mistagogijos“ šaltinius, lyginau su (neo)platoniška teurgijos tradicija, ir teigiau, kad „Mistagogija“ yra jos krikščioniškas analogas. Šį krikščionišką tekstą sudėtingą suprasti be antikos konteksto.

Dr. kun. Saulius Rumšas OP (LKTI) analizavo Bazilijaus Cezariečio komentaro apie pasaulio sukūrimą (Pr 1) ištraukas ir iš jų kylančius klausimus. Bazilijus atkreipia dėmesį, kad pirmoji sukūrimo diena Šventajame Rašte vadinama „viena diena“, ir ji skiriasi nuo likusių antrosios–šeštosios dienų. Skirtumas remiasi arche sąvoka, kuri gali būti verčiama į lietuvių kalba kaip „pradžia“ arba „pradas“ ir, pasak Bazilijaus, susijusi tik su „viena“ diena. Tuo remiantis atskiriamas amžinybėje, t. y. pradžioje, vykstantis priešlaikinis „sprendimo momentas“ ir jo įgyvendinimas laike. Taigi, kaip sako S. Rumšas, „sukūrimas suprantamas ne vien kaip pradinis aktas, kurio padarinys – užbaigta kūrinija, bet taip pat kaip laikinis vyksmas“.

Dokt. Rūta Šileikytė-Zukienė konferencijoje taip pat analizavo su laiko filosofija susijusią temą – belaikės amžinybės sampratą Boecijaus filosofijoje. Amžinybės ir laikiškumo skirtis pasirodo dar Platono „Timajuje“, krikščionių filosofijoje – Augustino ir Chalkidijaus veikaluose, tačiau labiausiai išplėtota buvo Boecijaus (480–524) veikaluose. Pranešimas ne tik analizavo laiko ir amžinybės sampratas šio mąstytojo darbuose, bet ir trumpai aptarė ir jų plėtotę kituose ankstyvųjų viduramžių tekstuose.

Bartolomé Estebanas Murillo, „Šv. Tomas Akvinietis“ (fragmentas), 1650 m. Wikipedia.org nuotrauka

Prof. Albinas Plėšnys (VU) kalbėjo apie Tomo Akviniečio „reiškinių gelbėjimo principo“ reikšmę gamtos mokslams. Tomas Akvinietis perėmė Aristotelio pasiūlytą mokslų struktūrą, skirstydamas juos pagal metodą. Pirmas mąstymo būdas siekia pateikti tam tikro principo pakankamą įrodymą, kaip, pasak Tomo, yra gamtos moksluose. Antrasis – kai nesiekiama pateikti principo pakankamo įrodymo, bet parodoma, kaip likę reiškiniai dera su jau žinomais principais. Pierre‘as Duhemas šią Tomo Akviniečio pastabą ir pavadino „reiškinių gelbėjimo principu“ ir teigė, kad ji buvo svarbi gamtos mokslams formuotis, tačiau neanalizavo, kuo remiantis jis buvo pasiūlytas. Apie visa tai A. Plėšnys kalbėjo ir tai analizavo savo pranešime.

Be filosofinių, buvo ir „grynajai“ krikščionybės istorijai skirtas pranešimas – dr. Kristinos Mitalaitės (LKTI) karolingų laikų tekstų (IX a.) apie universaliosios Bažnyčios sampratą analizė. Šie tekstai, gynę popiežystės sampratą pirmosios Vakarų ir Rytų schizmos metu, turi įdomių ypatybių. Ratramnas iš Corbie ir Paryžiaus vyskupas Enėjus parašė traktatus, atmenančius graikų kaltinimus Romos ir Vakarų Bažnyčiai, abu autoriai plėtoja naują, karolingų autoriams nebūdingą ekleziologinį diskursą, remiantį Romos vyskupo pirmenybę ir viršenybę.

Nekrikščioniška krikščionybės laikų filosofija

Ko gero, po krikščionybės šaltinių dera paminėti ir du pranešimus, neskirtus krikščionybei, bet labai svarbius jos priešistorės supratimui. Prof. Tatjana Aleknienė (VDU) skaitė pranešimą apie Sokrato įvaizdį žydų autoriaus Filono Aleksandriečio (I a.) raštuose. Filonas – žydų Šventojo Rašto interpretatorius, didelis Platono gerbėjas, padaręs nepaprastai didelę įtaką krikščionybei, dėl to juokais netgi vadinamas krikščionių „garbės vyskupu“.

André Thévetas, „Filonas Aleksandrietis“ (fragmentas), 1584 m. Wikipedia.org nuotrauka

Dr. Rasius Makselis (LKTI) kalbėjo apie vieno iš ryškiausių (neo)platonizmo filosofijos atstovo,
V a. Atėnų filosofijos akademijos vadovo, Proklo traktatą „Teologijos pradmenys“. Proklo surašytas 211 dažnai itin lakoniškų, Euklido „Pradmenų“ modelį imituojančių, dedukcijos principu plėtojamų tezių rinkinys apima nuoseklią neoplatoniškosios tikrovės viziją, išreiškiančią metafizinę būties hierarchiją. Pranešime R. Makselis nagrinėjo veikalo sumanymą ir kaip jis turėtų būti skaitomas. Nuo savęs galime pridėti, kad Proklas ne tik vienas didžiųjų (ir paskutiniųjų) nekrikščioniško (neo)platonizmo mąstytojų, bet padarė didelę įtaką ir krikščioniškajai filosofijai, ypač Pseudo-Dionizijui Areopagiečiui.

Rytai ir Vakarai

Europos antika ir viduramžiai neegzistavo vakuume, dar antikos laikais filosofai, pavyzdžiui, Pironas keliavo į Indiją ir vyko kultūriniai mainai. Tad buvo labai įdomu konferencijoje išgirsti ir du pranešimus, skirtus Rytų ir Vakarų antikos filosofijos sankirtoms.

Dokt. Tadas Snuviškis (VU) lygino Aristotelio kategorijas ir Vaiśeṣikos padārthas, svarstė galimas abiejų filosofijų įtakas vienos kitai, galima Vaiśeṣikos recepcijos Vakaruose įtaką aristoteliškai jos interpretacijai. T. Snuviškis pristatė šiuolaikinius tyrimus šia tema ir pasiūlė savo problemos sprendimą.

Dr. Žilvinas Vareikis (LKTI) lygino anarchizmo užuomazgas graikų kinikų mokyme ir kinų filosofiniame daoizme. Remdamasis senovės graikų kinikų mokyklos – Diogeno Sinopiečio, Biono, Onesikrito, Demetrijaus, Teleso Megariečio – idėjomis ir kinų filosofinio daoizmo atstovų – Laozi, Liezi, Zhuangzi – filosofiniais samprotavimais, prelegentas nagrinėjo jų laisvės sampratas bei šios sampratos raišką.

Džang Lu, „Laozi joja ant jaučio“ (fragmentas), Mingų dinastijos (1368–1644) laikotarpis. Wikipedia.org nuotrauka

Antikos ir viduramžių Lietuva

Netikėtai daug įdomių pranešimų buvo skirta antikos ir viduramžių Lietuvos tyrimams. Dr. Jūratė Sofija Laučiūtė pasakojo apie hidronimus, brėžiančius senųjų baltų genčių paplitimo ribas. Dr. Elvyra Usačiovaitė (LKTI) lygino senovės baltų ir antikos kultus – juk lyginti baltų ir klasikinius pagonių dievus buvo įprasta dar seniausiose kronikose. Apie baltų pagonybės ir krikščionybės susidūrimą kalbėjo ir Egidijus Miltakis (LKTI), jis analizavo Prūsijos vyskupo Kristijono vaidmenį Prūsijos lokalinės istoriografijos raidoje (XV–XVI a.).

Prof. Darius Alekna (LKTI) savo pranešime bandė nustatyti, kur galėję gyventi Ptolemajo minimi finai. Jis kėlė klausimą: „Ar Ptolemajo liudijimas apie finus prie Vyslos klaida, ar realybę atitinkanti informacija?“ D. Alekna pristatė įvairius mokslininkų spėjimus apie finų lokalizaciją ir pasiūlė savąjį variantą.

Dr. Inga Baranauskienė (Draugija „Pilis“) nagrinėjo Onos Vytautienės kilmę bei giminę, pristatė kilmės versijas ir savo argumentus vienai iš jų paremti. Dr. Tomas Baranauskas (VDU ŠA) pasakojo apie neregėto masto Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio 1329 m. surengtą kryžiaus žygį į Žemaitiją, kurio metu buvo sunaikintos 4 Žemaitijos pilys, o svarbiausios Medvėgalio pilies gynėjai priversti krikštytis.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Apibendrinimas

Ši konferencija – neabejotinai svarbus įvykis visiems antikos ir Viduramžių gerbėjams Lietuvoje. Karantino dėka, paviešinus vaizdo medžiagą, konferencija taps prieinama kaip niekada plačiam klausytojų ratui – tačiau, kai bus galimybė, verta eiti ir klausytis pranešėjų gyvai.

Įdomu, kad kai kurie pranešėjai jau pradėjo daugelio dalių pranešimus – pvz., dr. Linos Šulcienės ir kai kurių kitų mokslininkų pranešimai jau buvo tarsi praeitų metų pranešimų tęsinys, ir daug kas sakė: „kitais metais pristatysiu naują dalį“ – konferencijos pranešimai tampa tarytum serialai, kurios gali sekti nuolatiniai dalyviai (tiesa, pranešimai puikiai suprantami ir be praeitų metų konteksto). Taigi yra vilties, kad ši konferencija toliau bręs ir stiprins antikos ir viduramžių tyrimus bei tyrėjus, o tokia mokslininkų konsolidacija galbūt teigiamai paveiks ir mokyklų programą, kad plačioji visuomenė turėtų geresnį supratimą apie šiuos itin svarbius Europai laikotarpius.