Lietuvos pabėgėliai per Pirmąjį pasaulinį karą. Tautinės tapatybės ir nepriklausomos valstybės kūrimosi židinys

Pirmieji karo pabėgėliai atsiranda jau 1914 m. vasaros pabaigoje ir rudenį. Jų daugumą sudaro tie gyventojai, kuriuos caro valdžia evakuoja iš pafrontės zonos. Tuo metu caro kariuomenėje kyla šnipų manijos banga, vietiniai gyventojai pradedami įtarinėti tariamai padedantys kaizerinei Vokietijai ir jos kariuomenei, todėl pirmaisiais taikiniais tampa Rusijos imperijoje gyvenantys vokiečiai, kurių dalis gyvena ir Lietuvoje. Kita gyventojų grupė, kuri iš karto patiria carines represijas, – žydai, gyvenantys Suvalkų gubernijoje, pasienio zonoje. Jie masiškai iškeliami, stumiami gilyn į Rusijos teritoriją.

Didysis Lietuvos gyventojų egzodas

Didžioji nelaimė, kurią galima pavadinti didžiuoju Lietuvos gyventojų egzodu, nutinka 1915 m. pavasarį ir vasarą, kai vokiečiai, atrėmę pirmuosius carinės kariuomenės puolimus, pereina į puolimą Lietuvos teritorijoje. Tada prasideda tai, kas istoriografijoje vadinama didžiuoju rusų atsitraukimu (The Great Russian Retreat).

Pirmiausia pradedama masinė Rusijos carinių valdžios įstaigų evakuacija: evakuojami cariniai tarnautojai, gamyklos su įrenginiais, mokyklos su mokiniais, gydymo įstaigos, net psichiatrinės ligoninės su ten esančiais pacientais – vyksta masinis rusų valdžios pasitraukimas. Be to, caro valdžia nusprendžia, kad iš Kauno gubernijos reikia išvaryti visus žydus. Dalis jų atsiduria Ukrainoje ar prie Baltavos, kiti vežami dar toliau, Odesos link.

Tuo pačiu metu carinė administracija agituoja gyventojus priešams palikti tik sudegintus namus, kad nebūtų pasiekta jokia ekonominė nauda. Daug lietuvių ūkininkų, apimti panikos, pradeda trauktis, žmonės gąsdinami vokiečių žiaurumu, todėl prasideda masinis visų tautybių gyventojų, tarp jų ir lietuvių, bėgimas į Rusijos gilumą. Žmonės pradeda trauktis įvairiais būdais: kai kurie slapstosi pas giminaičius, dalis jų vežimais, traukiniais ar net pėsčiomis traukia tolyn į Rusijos gilumą, treti stengiasi pasitraukti tik keliasdešimt kilometrų nuo fronto zonos, tikėdamiesi, kad karas pasibaigs po kelių mėnesių.

Dauguma gyventojų, kaip ir caro valdžia, tikėjosi, kad karas neužsitęs.

Įvairiataučiai karo pabėgėliai

Šio pasitraukimo padarinys – maždaug pusė milijono pasitraukusių Lietuvos gyventojų. Tarp jų lietuvių buvo apie 250 tūkst., žydų – apie 160 tūkst., iš Vilniaus krašto pasitraukė apie 50 tūkst. lenkų. Pusė milijono gyventojų išstumiami iš Lietuvos teritorijos ir išbarstomi po visą Rusijos imperiją. Lietuvos gyventojų bendruomenės atsiduria Vladivostoke, Kaukaze, Odesoje, Sankt Peterburge, Maskvoje.

Tarp Rusijos istorijos tyrinėtojų dabar įsitvirtinusi tokia nuomonė, kad pabėgėlių krizė buvo vienas svarbiausių veiksnių, sukėlusių carinės Rusijos imperijos žlugimą 1917 m. vasario mėnesį. Vadinasi, ir Lietuvos gyventojai per šią pabėgėlių krizę atliko svarbų vaidmenį.

Karo pabėgėlių patirtys ir likimai

Beveik pusė milijono gyventojų ketverius metus buvo pasitraukę iš Lietuvos teritorijos. Tų žmonių karo patirtis tęsėsi nuo 1914-ųjų iki 1922-ųjų, kai mūsų valdžia oficialiai nutraukė pabėgėlių grąžinimo procesą. Pasitraukę Lietuvos gyventojai ketverius, penkerius, o kartais ir šešerius karo bei pokario metus praleido ne tėvynėje. Jie pasitraukė iš carinės Rusijos imperijos, o sugrįžo į visiškai naują, nepriklausomą Lietuvą, kurioje vyravo jau visai kitokia politinė santvarka.

Įdomu, kokios buvo pasitraukusiųjų karo patirtys, ką jie veikė per tuos metus svetur, kaip jų grįžimas prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo, kas nutiko tų žmonių tapatybėms – juk jie turėjo prisitaikyti ir atrasti save kaip naujosios Lietuvos piliečius.

Istorikas dr. TOMAS BALKELIS siūlo įdomų naratyvą: Rusijoje Lietuvos gyventojai į naujų pokario valstybių kūrimą įsitraukė daug anksčiau nei tie, kurie pasiliko savo tėvynėje. Čia 1917-ųjų vasarį įvyksta didžiulė politinė pertvarka, žlunga carinė imperija, kare dalyvauja liberalioji laikinosios vyriausybės vadovų Rusija. Save tuo metu vadinę karo tremtiniais, žmonės su masinės politizacijos procesu susidūrė daug anksčiau nei Lietuvos gyventojai, okupuoti vokiečių, nes po 1917 m. revoliucijos Rusijoje buvo galima atvirai diskutuoti apie Lietuvos ir kitų valstybių būsimus likimus.

Lietuvių draugija nukentėjusiesiems nuo karo šelpti

Susikūrus Lietuvos karo pabėgėlių bendruomenėms, šalia jų atsirado ir didžiulė pabėgėlių globos organizacijų struktūra, kurios pagrindinė ašis buvo Lietuvių draugija nukentėjusiesiems nuo karo šelpti, susikūrusi Lietuvoje 1914-ųjų rugpjūtį. Šios organizacijos vaidmuo karo pabėgėlių istorijoje labai reikšmingas. Vokiečiams užėmus Kauną ir Vilnių, organizacija suskilo į dvi dalis: mažesnioji nusprendžia pasilikti Vilniuje ir padėti vietos gyventojams vokiečių okupuotoje Lietuvoje, bet didžioji Lietuvos inteligentų dalis išvyksta į Rusiją.

Rusijoje atsidūrusi draugija jau 1916 m. turi 250 vietos skyrių visoje šalyje – kur tik yra lietuvių pabėgėlių, ten susikuria centrinio draugijos komiteto poskyriai. Caro valdžia skyrė dideles lėšas šiai pabėgėlių globai, bet vėliau ji buvo atiduota į vadinamųjų nacionalinių savišalpos draugijų rankas – taip pabėgėlių globos sistema pradedama nacionalizuoti.

Tautinis identitetas

Lietuvių draugija, kurios skyrius atsidūrė Peterburge, neslėpė, kad pagrindiniai jų tikslai buvo teikti materialinę ir dvasinę pagalbą visiems lietuviams, esantiems Rusijoje, taip pat stiprinti lietuvių pabėgėlių ir jų kultūros ryšius. Taigi buvo bandoma vykdyti ir kultūrinę misiją. Trečias punktas jų programoje – tarp pabėgėlių išlaikyti stiprų norą sugrįžti į savo tėvynę.

Nuo pat persikėlimo grįžimo į Lietuvą idėja buvo aktyviai skleidžiama pabėgėlių bendruomenėje. Žmonės buvo raginami nepamiršti, kas jie tokie ir iš kur yra. Buvo rūpinamasi jų lietuviškos tapatybės stiprinimu.

Nereikia pamiršti, kad didžioji dauguma pabėgėlių nebuvo vien tik inteligentai. Tai buvo paprasti žmonės, ūkininkai, suvažiavę iš skirtingų Lietuvos regionų. Draugijoje pradedama vykdyti politinė ir kultūrinė agitacija buvo svarbus veiksnys formuojant šių žmonių savimonę. Pirmoji užduotis – kaip suburti visus išsibarsčiusius lietuvius į vieną kolektyvinį darinį. Reikėjo surengti Lietuvos pabėgėlių surašymą, juos suskaičiuoti.

Petrapilio (Peterburgo) komitetas, draugijos centrinis organas, 1916 m. vykdo Lietuvos pabėgėlių skaičiavimą. Šis procesas yra labai įdomiai aprašytas kai kurių mūsų tautos šviesuolių. Pavyzdžiui, kunigo Mykolo Krupavičiaus prisiminimuose fiksuojama: nesvarbu, kokie tie lietuviai, labai svarbu visus juos surašyti. Surašymas buvo reikalingas tam, kad būtų galima teikti pagalbą. Buvo suskaičiuota per 200 tūkst. etninių lietuvių, karo pabėgėlių, kurie buvo įtraukti į Lietuvių draugijos tinklą.

Žmonės buvo skatinami burtis, atsirado pirmieji lietuviški laikraščiai, skirti pabėgėliams. Lietuvių draugija Rusijoje sugebėjo leisti tautininkų ir dešiniosios pakraipos liberalų laikraštį „Lietuvių balsas“. Vėliau atsiranda ir socialdemokratinės pakraipos laikraštis „Naujoji Lietuva“. Išblaškyti po visą Rusiją lietuvių pabėgėliai, naudodamiesi laikraščiuose esančiais skelbimais, galėjo sužinoti apie savo artimuosius. Skaitant „Lietuvių balso“ skelbimus pastebima, kad žmonės stengėsi surasti ne vien savo giminaičius, bet ir kraštiečius. Taigi bandoma užmegzti bendruomeninius ryšius su savo apskrities gyventojais.

Vyko intensyvus kultūrinis gyvenimas. Vienas esminių jo bruožų – populiarėjantys lietuviški vakarai. Žmonės raginami užrašinėti lietuviškas dainas, lietuvišką folklorą, domimasi lietuvių kalba. Vietiniai inteligentai, vadovaujantys pabėgėlių bendruomenėms, eilinius pabėgėlius ragina taisyklingai lietuviškai kalbėti, vengti polonizmų ir rusizmų.

Bandoma tarp pabėgėlių sukurti moralinę bendruomenę – apeliuojama į eilinių pabėgėlių moralų elgesį, kad būtų atsisakoma gėrimo, valkatavimo, nes svarbu išlaikyti lietuviškumą. Labai didelis dėmesys kreipiamas į jaunimo auklėjimą. Suburiamos lietuvių jaunimo bendruomenės, veikė mokyklos, lietuvių berniukų ir mergaičių gimnazijos. Ten dirbo visas lietuvių inteligentijos žiedas. Lietuvių draugija rūpinosi masiniu lietuvių rengimu sugrįžti į tėvynę.

Politinis aktyvumas

Iki 1917 m. lietuvių pabėgėlių bendruomenė buvo gana monolitiška, tačiau įvykusi revoliucija darė didelę įtaką Lietuvos karo pabėgėliams. Prasideda bendruomenių skaidymasis į įvairias politines grupuotes. Lietuvių pabėgėlių bendruomenė smarkiai politizuojasi 1917-ųjų žiemos pabaigoje – revoliucijos metu susikuria lietuvių tautos komitetas, politinė organizacija, palaikanti visus Rusijos lietuvius. Priimamas sprendimas – jeigu susikurs nepriklausoma Lietuva, visi karo pabėgėliai masiškai bus grąžinami kaip Lietuvos piliečiai.

Pagrindinis įvykis, liudijantis labai aukštą lietuvių pabėgėlių bendruomenės politizavimo lygį, – 1917 m. gegužės pabaigoje Petrapilyje įvykęs lietuvių seimas. Įdomiausia, kad seimas bandė sukurti naują Lietuvos politiką, buvo svarstomas Lietuvos likimo po karo klausimas. Seime lietuvių pabėgėlių atstovai suskilo į dvi grupes: nors balsų dauguma priimamas sprendimas, kad ateityje Lietuva turi būti neutrali ir nepriklausoma valstybė, nepriklausomybę gausianti derybose su Vokietija, buvo galvojančiųjų, kad demokratinė pocarinė Rusija gali laimėti karą ir ateityje Lietuvos nepriklausomybės klausimas spręsis atsinaujinusios Rusijos politiniame kontekste.

Spontaniško grįžimo į Lietuvą etapas

Į valdžią atėjus bolševikams, pradedama likviduoti caro metais susikūrusią pabėgėlių globos sistemą. Įkuriama lietuvių likvidacinė komisija, kurios tikslas – perimti iš Lietuvių draugijos Rusijoje visą nekilnojamąjį turtą ir lėšas. Globa sustoja, tačiau Rusijai pasirašius taikos sutartį prasideda pirmasis Lietuvos pabėgėlių grįžimo į tėvynę etapas.

Tuo metu Lietuvą vis dar kontroliuoja vokiečiai, todėl visi pabėgėliai turi grįžti per vokiečių karantinus, filtruojančius ne tik ligonius, bet ir įvairius šnipus, komunistus. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui susikuria pirmoji Lietuvos Vyriausybė, ji atnaujina pabėgėlių grįžimo procesą, tačiau jis vyksta labai chaotiškai.

Pirmasis spontaniško grįžimo į Lietuvą etapas tęsėsi iki 1920 m. vasaros, kai liepos mėnesį nepriklausoma Lietuva ir Sovietų Rusija pasirašo taikos sutartį. Nuo to momento pabėgėlių grąžinimo procesas tampa sistemiškas, atsiranda daugiau kontrolės ir pastangų filtruoti pabėgėlius. Lietuvoje susikuria pabėgėlių grąžinimo skyrius, jis perima grįžimo procesą į savo rankas. Daugelis pabėgėlių, norinčių grįžti į tėvynę, turi užpildyti klausimynus, pateikti dokumentus, liudijančius, kad jie prieš karą gyveno Lietuvoje.

Struktūruotas grįžimo į Lietuvą etapas

1920 m. taikos sutartyje jau yra reglamentuotas pabėgėlių grįžimas. Taip pat pasirašyta atskira sutartis dėl pabėgėlių grįžimo – šeimos galva turi teisę atsivežti maždaug 130 kilogramų siuntinį, o šeimos nariai gali vežtis rankinį bagažą.

Į Lietuvą sugrįžta ne vien lietuviai, bet ir kiti prieš karą čia gyvenę žmonės. Lietuvoje tuo metu pradeda stiprėti krikdemų partijos įtaka, kai į valdžią išrenkami krikščionys demokratai, prasideda grąžinimo proceso etnizavimas: lietuviams leidžiama grįžti, tačiau žydai dažnai grąžinami arba jiems visai neišduodami leidimai sugrįžti. Dėl šios politikos Lietuvos pasieniuose su Latvija, Sovietų Rusija ir Lenkija kyla humanitarinė krizė. Taigi pabėgėlių grįžimas vyksta labai sudėtingomis sąlygomis.

Pabėgėliai, kuriantys nepriklausomą Lietuvą

Rusijoje atsidūrę Lietuvos gyventojai per patriotinės agitacijos kampaniją įgijo labai svarbią politinę patirtį, kurią sėkmingai išnaudojo kurdami nepriklausomą Lietuvą. Tarp Lietuvos politinių lyderių yra daug buvusių karo pabėgėlių: Martynas Yčas vėliau tapo nepriklausomos Lietuvos finansų ministru, Rapolas Skipitis – būsimasis vidaus reikalų ministras. Reikia paminėti ir du premjerus, kurie taip pat buvo karo pabėgėliai, – Juozą Tūbelį ir Mykolą Sleževičių. Galima išvardinti ir daugiau žmonių, kurie savo politinį kapitalą susikaupė būdami Rusijoje.

Rusijos lietuviai atliko labai svarbų vaidmenį Lietuvos kūrimo istorijoje. Mykolas Krupavičius, sugrįžęs į tėvynę, rašė, kad Lietuvos demokratėjimo procesas prasidėjo ne Lietuvoje, bet Rusijoje tarp karo pabėgėlių. Jis teigė, kad, karo pabėgėliams sugrįžus į Lietuvą, praktiškai nebuvo įmanoma sukurti jokios kitos santvarkos, tik demokratiją.

Tačiau buvo ir kita pusė. Dažnai pabėgėliai buvo kaltinami bolševizmo idėjų platinimu, jų įvaizdis buvo gana prieštaringas. Valdantys krikdemai buvo kaltinami ne tik bolševikinėmis idėjomis, bet ir užkrečiamųjų ligų platinimu. Be abejonės, dalis pabėgėlių buvo paveikti bolševikinės propagandos ir netikėjo nepriklausomos Lietuvos idėja.

Reikia pripažinti, kad dauguma pabėgėlių sugrįžo į tėvynę ir tapo lojaliais, patriotiškais piliečiais. Jų indėlis kuriant nepriklausomą Lietuvą mums šiandien yra svarbus ir dėl pabėgėlių judėjimo procesų, vykstančių dėl karo Ukrainoje. Svarbu suprasti, kad ukrainiečiai, atsidūrę Čekijoje, Lietuvoje ar Lenkijoje, kaip ir lietuviai Rusijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, atliks labai svarbų politinį vaidmenį atkuriant savo valstybę. Būtent todėl, dr. T. Balkelio manymu, pabėgėlių istorija yra reikšminga. Masiniai gyventojų judėjimai karo metais visada sukuria tam tikrus politinius procesus, kurie veikia valstybių ir visuomenių istorijas.

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.