Lietuvos partizanų vadų 1949 m. vasario 16-osios deklaracija – istorinio aukso fondo dokumentas

Kuo reikšmingas šis dokumentas ir visas lietuvių partizaninis pasipriešinimas? Kaip pavyko partizanų vadams susitikti okupuotoje šalyje? Kuriam iš jų kelionė užtruko ilgiausiai ir kėlė daugiausia sunkumų? Apie tai XFM radijo laidoje „Pavakario eteris“ Jūratė Kriščiūnaitė kalbino Strateginių iniciatyvų centro vadovą ALKĄ PALTAROKĄ.

Per Antrąjį pasaulinį karą 1944 m. slenkant frontui per Lietuvą prasidėjo antroji sovietų okupacija, kilo partizaninis karas, jis tęsėsi net iki 1953-iųjų. Manoma, kad šioje kovoje dalyvavo apie 100 tūkstančių šalies gyventojų, o apie 20 tūkstančių iš jų žuvo. Tokio masto organizuotas ginkluotas pasipriešinimas okupacijai Lietuvoje turi ypatingą reikšmę naujausių laikų istorijoje.

„Pirmieji partizanų būriai pradėjo kurtis dar 1944 m. vasaros pabaigoje, o vėliau išaugo į didesnius organizacinius vienetus: buvo formuojamos rinktinės, apygardos ir sritys. Lietuvos partizanai praktiškai neturėjo pagalbos iš išorės, bet buvo stipriai palaikomi vietos gyventojų, mastas buvo išties didžiulis, jis parodė tautos valią priešintis barbariškam okupantui. Dabar, matydami, kas vyksta Ukrainoje, galime ryškiau suvokti tuos žiaurumus“, – pasakoja A. Paltarokas.

Masinės okupantų represijos ir pasipriešinimas

Ilgainiui buvo siekiama suvienyti okupuotoje Lietuvoje veikusias karines teritorines struktūras, įsteigti bendrą kovotojų organizaciją, kuri politinėmis ir karinėmis priemonėmis kovotų už Lietuvos išlaisvinimą. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai vyko masinės represijos, taikių gyventojų kankinimai, žudymai ir trėmimai. Gyventojų turtas buvo plėšiamas, steigiami kolūkiai, naikinama kultūra ir vykdomas genocidas. Įsitvirtino nusikalstama komunistinė diktatūra. Lietuvos partizanai priešinosi šiems procesams, todėl jie buvo sovietų priešai, tokie yra ir dabartinės Rusijos Federacijos informacinio karo taikinyje.

Visos Lietuvos laisvės kovotojų suvažiavimas

„1949 m. vasario mėn. įvyko Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, kuriame dalyvavo atstovai iš visos Lietuvos. Tai buvo istorinis įvykis, atsižvelgiant į tai, kokiomis sudėtingomis sąlygomis pavyko jį suorganizuoti ir kokią svarbią istorinę reikšmę šis įvykis turėjo. Buvo sudaryta Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) vadovybė, nustatyta politinė ir ginkluotojo pasipriešinimo programa, taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė bei kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai. Visi šie simboliai, ženklai ir dokumentai vis labiau ir ryškiau matomi ne vien istorijos tyrinėtojams, bet ir plačiajai visuomenei“, – pasakoja A. Paltarokas.

Svarbiausias tuomet parengtas dokumentas – tai 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos posėdyje priimta deklaracija, kurią pasirašė aštuoni posėdžio dalyviai vadai: LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas ir LLKS Tarybos nariai Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Petras Bartkus-Žadgaila.

Deklaracijos istorinė reikšmė ir aktualumas

Deklaracijoje pabrėžiama, kad dokumentas pasirašytas atstovaujant visoms Lietuvoje veikiančioms partizanų apygardoms. Joje kalbama apie nepriklausomą, demokratinę Lietuvos valstybę, gyvuojančią 1922 m. Konstitucijos dvasia. Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje. Suvažiavime taip pat priimtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio šūkis: „Atiduok Tėvynei, ką privalai“.

Lietuvos Respublikos Seimas, įvertindamas LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, 1999 m. sausio 12 d. priėmė Lietuvos Respublikos įstatymą dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos, kuris nustatė šio dokumento statusą Lietuvos Respublikos teisės sistemoje, pripažino kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą.

„Tai buvo vienintelis visuotinis Lietuvos laisvės kovų vadų susirinkimas. Padėtis 1949 m. darėsi vis sudėtingesnė, okupantai naudojo žiauriausias, visas įmanomas priemones, siekdami nuslopinti pasipriešinimą bei tautos valią gintis. Nepriklausomos Lietuvos nesulaukė nė vienas partizanas, deklaracijas signataras. Svarbu paminėti, kad net keturi iš jų buvo mokytojai.

Kitas ypač svarbus faktas, jog 2019 m. Europos Žmogaus Teisių Teisme teisėjų kolegijos galutiniame sprendime konstatuojama, kad 1944–1953 m. okupantai, jų represinės struktūros vykdė Lietuvos gyventojų genocidą. Tokiems nusikaltimams nėra senaties. Dėl politinių ir kitų faktinių aplinkybių Lietuvoje nuteista tik apie šimtas nusikaltėlių. Tačiau istorinis teisingumas visada įsigali, ir dabar to siekti yra sąmoningo piliečio pareiga“, – dėsto Strateginių iniciatyvų centro vadovas.

Faktiniais Lietuvos vadovais pripažinti ir aukščiausi partizanų vadai

Remiantis 1949 m. vasario 16 d. deklaracija, 2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, kad būtent nuo 1949 m. vasario 16 d. iki mirties 1953 m. gegužės 30 d. Jonas Žemaitis-Vytautas buvo kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vykdęs Respublikos Prezidento pareigas. 2018 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė nutarimą, kad po Jono Žemaičio-Vytauto mirties kovojančios Lietuvos Prezidentu tapo Adolfas Ramanauskas-Vanagas.