2021 08 27

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Lietuvos politika Kinijos atžvilgiu globaliame kontekste

EPA nuotrauka

Dar 2016 m. į Donaldo Trumpo skundus, kad kinai naudojasi JAV silpnumu savo ekonominei naudai ir stengiasi kaip tik gali kenkti amerikiečiams, buvo reaguojama kaltinant jį rasizmu arba kuriant pašaipius videoįrašus, kuriuose Trumpas kartoja „Kinija“ (jis anglišką žodį „China“ taria beveik „Džaina“, ir kai kam tai atrodė baisiai juokinga).

Tačiau įvyko šis tas, ko daugelis politikos komentatorių, rodos, visai nesitikėjo – D. Trumpas laimėjo rinkimus. Kinijos problema virto svarbiausiu JAV užsienio politikos prioritetu.

2018 m. D. Trumpo administracija priėmė naują saugumo strategiją, kurioje buvo atvirai sakoma, kad Kinija yra priešiška jėga (kaip, beje, ir Rusija). Ir nors prieš rinkimus Joe Bidenas vadino Kiniją partneriu ir ramino rinkėjus „China‘s gonna eat our lunch? C‘mon man“ („Kinija suvalgys mūsų pietūs? Eik jau, žmogau“), šiandien, kaip pažymi Wall Street Journal apžvalgininkas Michaelis R. Gordonas, naujojo prezidento administracija iš esmės seka D. Trumpo administracijos patvirtinta strategija. Galios varžybos su Kinija atsidūrė J. Bideno užsienio politikos centre. Antai viceprezidentė Kamala Harris šią savaitę keliauja po Vietnamą ir Singapūrą, ieškodama sąjungininkų prieš Kiniją.

Šiandien amerikiečiams be galo svarbi puslaidininkių gamyba, dažnu atveju sutrikusi dėl pandemijos nutrauktų žaliavų bei detalių tiekimo grandinių – apie šešiasdešimt procentų visų pasaulio puslaidininkių pagaminama Rytų Azijoje. Vėliau puslaidininkiai naudojami, pavyzdžiui, LED lemputėse arba mikroschemose, kurios montuojamos automobiliuose, kompiuteriuose, telefonuose ir įvairiuose namų apyvokos daiktuose. JAV ieško būdų, kaip suformuoti naujus prekybos srautus, kartu kiek įmanoma išstumiant iš jų kinus. Ir tai tik dalis plataus masto strategijos, kurios vienas svarbiausių siekių yra suformuoti kuo platesnę Kinijai pasipriešinti galinčią prekybinę ir politinę sąjungininkų koaliciją.

Kai kurios Ramiojo vandenyno valstybės turi nemažų problemų dėl Kinijos. Vieną iš Filipinams priklausančių nedidelių salų Thitu, kurioje yra uostas ir planuojamas oro uostas, 2019 m. apsupo žvejybiniai kinų laivai, trukdydami priplaukti filipiniečių laivams ir net juos taranuodami. Kinų žvejybinis laivynas, kurį kinai naudoja toli gražu ne tik žvejybai, niekur nedingo iš Filipinų teritorinių vandenų. Vietnamas taip pat turi teritorinių ginčų su Kinija. Vietnamiečių nelaimei, ginčijamose salose yra naftos. Kad ir kaip būtų keista, kartkartėmis Pietų Kinijoje vis nuskęsta vienas, kitas vietnamiečių žvejybos laivas – Vietnamas dėl to oficialiai kaltina Kiniją.

Taivanas. EPA nuotrauka

Be abejo, labiausiai Kinijos grėsmę jaučia Taivanas. Po 1949 m. pasibaigusio Kinijos pilietinio karo žemyninės Kinijos kontrolę įgijo komunistai – arba Kinijos Liaudies Respublika, o Taivano saloje įsikūrė nacionalistų vyriausybė (Taivanas oficialiai save vadina Kinijos Respublika). Jokia taikos sutartis nebuvo pasirašyta, abi šalys save laiko vienintele teisėta Kinija, tik komunistai turi galios persvarą. Pradžioje JAV teisėta Kinijos valstybe laikė Taivaną, tačiau nuo 1979 m. įvykusio Kinijos ir SSRS bendradarbiavimo pabaigos palaikė ryšius su komunistine Kinija (siekdami įgyti jėgos persvarą prieš sovietus). Tuo metu oficialūs diplomatiniai santykiai su Taivanu buvo nutraukti, nors pažadas kinų agresijos atveju ginti Taivaną ir išliko. Tačiau dabar, kai problema numeris vienas yra Kinija, tiek D. Trumpo, tiek J. Bideno administracijos ieško būdų atgaivinti sąjungą su Taivanu – tiek kurdami prekybinius ryšius, tiek pardavinėdami taivaniečiams vis daugiau ir vis išmanesnės ginkluotės. Ir Taivanas turi dėl ko jaudintis – pavyzdžiui, 2020 m., kinų kariniai lėktuvai pažeidė Taivano oro erdvę 380 kartų, o šiemet, kaip sutartinai tvirtinama žiniasklaidoje, pažeidimai dar intensyvesni.

Su šiomis šalimis JAV ieško būdų bendradarbiauti, o joms, ypač Taivanui, siekiant stabilumo regione reikia nuo kinų apginti galinčio „didesnio mušeikos“. Iš kitos pusės – nei Vietnamas, nei Filipinai pernelyg neskuba draugauti su amerikiečiais.

Senieji amerikiečių sąjungininkai, Europa, kol kas, atrodo, svyruoja dėl Kinijos. Gruodžio mėnesį Europos Komisija baigė derybas su Kinija dėl naujos, didelės apimties prekybos sutarties. Tačiau kovo mėnesį ES įvedė sankcijas kai kuriems Kinijos pareigūnams dėl prievartos prieš uigurus, Kinija paskelbė atsakomąsias sankcijas, ir gegužę naujos prekybos sutarties ratifikavimas užstrigo Europos Parlamente, nepaisant to, kad sutarties pasirašymą palaiko Angela Merkel – vokiečių automobilių ir kitos industrijos turi didžiulių interesų Kinijos rinkoje.

EPA nuotrauka

Birželį prezidentas J. Bidenas keliavo į Europą susitikti su NATO, ES ir G-7 vadovais. Amerikiečiai politikos apžvalgininkai tuo metu rašė, kad vienas iš svarbiausių susitikimų tikslų – ieškoti galimybių tvirtinti bendrą frontą prieš Kiniją. Tačiau Emmanuelis Macronas tuomet pareiškė, kad norėtų išvengti scenarijaus, kai daugelis valstybių susivienija prieš Kiniją – anot jo, tai būtų „kontraproduktyvu, nes pastumtų Kiniją stiprinti savo regioninę strategiją“.

Apie Kiniją rašančio britų apžvalgininko Iano Williamso teigimu, JAV pasitraukimas iš Afganistano ne tik puikiai dera prie Kinijos skleidžiamo Amerikos silpnėjimo naratyvo, bet išnaudojamas ir sakant, kad Taivano nepriklausomybei atėjo galas, nes amerikiečiai – nepatikimi partneriai. „Afganistanas – šiandien, Taivanas – rytoj“ skelbė Kinijos komunistų partijos laikraščio „Global Times“ antraštė.

Kinija skelbia, kad gerbs Afganistano žmonių pasirinkimus – jei taip galima pavadinti Talibano kovotojų pergalę – ir jau siekia užmegzti glaudžius ryšius su Talibanu, kurio lyderiai jau buvo pakviesti atvykti ir lankėsi Pekine. Kinai siūlo Talibanui „Diržo ir kelio“ iniciatyvą – kinų investicijų į stambius infrastuktūros projektus ir kitokią ekonominio bendradarbiavimo programą, kuri padeda Kinijai užsienio šalyse įgyti ekonominę galią, kuria kinai vėliau naudojasi tampydami politines virvutes. Be to, Afganistane gausu naudingųjų iškasenų, pavyzdžiui, ten glūdi didžiausios pasaulyje esmingai svarbaus baterijų gamybos komponento ličio atsargos. Galų gale, kinai jau turi kontraktą dėl vienos didžiausių pasaulyje vario kasyklos statybų netoli Kabulo.

Šiame kontekste Lietuvos pasirinkimas atsisakyti 17+1 bendradarbiavimo su Kinija formato ir su Taivanu apsikeisti nuolatinėmis atstovybėmis atrodo ne tik kaip bandymas pažaisti Islandiją – pabūti drąsia šalimi, paremiant tuos, kuriems grasina tironai – bet ir kaip aiškus signalas amerikiečiams. Juk jiems reikia sąjungininkų prieš Kiniją, Europoje sunkiai sekasi jų rasti, ir štai, mes, lietuviai, iš klasės galo keliame ranką ir šaukiame: „Štai, mes čia, mes su jumis!“ Kinų ekonominės sankcijos irgi nėra paprasčiausias kerštas – jiems reikia parodyti kitoms Europos šalims, kad bus blogai, jei elgsis kaip lietuviai, būtent perorientuos savo užsienio politiką Kinijos atžvilgiu pagal amerikietišką liniją. Ne veltui dar balandžio mėnesį Kinijos vadovas Xi Jingpingas telefonu ragino A. Merkel siekti Europos „strategijos autonomijos“ – tai reiškia atitrūkti nuo JAV. Kinai visai nenori, kad Vakarai jų atžvilgiu būtų vieningi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tai, jog Lietuvos Vyriausybė Kinijos atžvilgiu laikosi amerikietiškai – protinga dėl to, kad JAV yra svarbiausias mūsų saugumo partneris. Mūsų nepriklausomybė juk remiasi tikėjimu, jog Amerika, didžiausias peštukas pasaulio žaidimų aikštelėje, bus mūsų pusėje, tad mums reikia stengtis, kad taip iš tikrųjų būtų. Problema štai kokia: ką už kietą poziciją Kinijos atžvilgiu gausime iš amerikiečių? Nors vieną papildomą JAV kareivį Rukloje? Nors vieną papildomą dolerį amerikietiškų investicijų? A. Blinkeno skambutis G. Landsbergiui – malonu, bet, tiesą sakant, nieko nereiškia galios žaidimuose. Galbūt Vyriausybė jau paruošė ką nors ir apie išaugusią JAV paramą – turiu omeny, ne tik moralinę – mes dar sužinosime. Bent jau reikėtų to tikėtis.