Lietuvos senėjimo metas – Dievo „koronė“ ar neišnaudotos galimybės?

Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė, Profesinių kompetencijų centro vadovė Jūratė Tamašauskienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Jūratė Tamašauskienė yra Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos prezidentė, Profesinių kompetencijų centro vadovė.

2050-aisiais Lietuvos visuomenė bus viena vyriausių Europoje. Už lietuvius vyresni bus tik italai, portugalai ir kroatai. Tai lemia mažėjantis gimstamumas, emigracija, medicinos pasiekimai, visuomenės švietimas – daugiau žmonių domisi ligų prevencija, sveiko gyvenimo principus integruoja į savo kasdienį gyvenimą.

Vieni tokioje tendencijoje mato problemas: didesnes sveikatos ir socialinės apsaugos išlaidas, didėjančią naštą dirbantiesiems. Kiti – daugiau galimybių: pensinio amžiaus žmonės ilgiau liks darbo rinkoje, o vadinamoji sidabrinė ekonomika leis kurtis įvairesniems verslo modeliams. Treti – visuomenės mąstymo ir bendruomenės vertybių stiprėjimo pokyčius.

Kodėl negyvename ilgai ir laimingai?

Ilgėjanti žmonių gyvenimo trukmė turėtų būti lyg ir gera žinia – juk kaip tik to ir siekia ekonomiškai stiprios visuomenės. Kodėl tuomet senatvė yra tarsi kokia Dievo siųsta koronė, kurią norisi nustumti į užmarštį.

Jaunystės kultas ir vyresnio amžiaus žmonių nuvertinimas – vis dar paplitę Lietuvoje. Senyvo amžiaus žmonės jaučiasi skurstantys, vieniši ir apleisti. Tam – daug priežasčių, o padėčiai pakeisti nėra lengvų ir greitų sprendimų. Nors medicina žengia sparčiais žingsniais į priekį, deja, bet dėl pajamų ir socialinės nelygybės jos vaisiais pasinaudoti gali ne visi. Regis, turime situaciją, kai vidutinė gyvenimo trukmė ilgėja sparčiau nei sveiko gyvenimo trukmė, ir tai lemia senėjant prastėjančią gyvenimo kokybę.

Ateities tendencijos Lietuvai kol kas itin nepalankios, juk senstant visuomenei mažės dirbančių žmonių, tuomet kas suneš į „Sodrą“ orioms pensijoms mokėti reikalingą sumą? Iki šiol vidutinė Lietuvos pensija sudarė 47 proc. buvusių žmogaus pajamų, kai ES vidurkis – 68 proc. Situacija, žinoma, pastaruosius kelerius metus gerėja, tačiau visas valstybės pastangas kelti senjorams pensiją suvalgo augančios kainos. Lyg suktumės tarsi voverė rate – stengiamės, bet niekur nenubėgame.

Karantinas, senatvė, seni žmonės, senjorai — Juliaus Kalinsko / „BNS Foto“ nuotrauka

Jaunystėje – ne tas galvoj

Pensinio amžiaus žmonės, o ypač – moterys, Lietuvoje įvardijami kaip viena iš socialiai pažeidžiamų grupių, patiriančių atskirtį, skurdą ir diskriminaciją. Štai čia yra pagrindinė priežastis, kodėl bijoma senatvės. Juk, jei žmogaus laukia skurdas, vienatvė ir ligos, kas nori tokios ateities? Deja, Lietuva kol kas neturi jokios kryptingos visuomenės senėjimo proceso galimybių strategijos. Taigi, nors ir esame senėjimo procesų lyderiai, visai ne lyderiai – sprendimų. Alternatyva – veiksmų už savo ateitį griebtis pačiam?

„Lenk medį kol jaunas“, – sako populiarus posakis. Bet jaunystėje tūlam lietuviui ne tas galvoj, kad mąstytų, ką veiks sulaukęs senatvės. Visgi mažiausia, ką gali padaryti jaunas žmogus, nenorėdamas po 50 metų gyventi skurde – kaupti pinigų savo sąskaitoje, įsigyti nekilnojamojo turto, dalyvauti privačiame pensijų kaupime. Maždaug trečdalis visuomenės yra sukaupę pinigų senatvei. Taigi, prasta mūsų asmeninė iniciatyva – vis dar yra galvojama: „Kai pasensiu, kas nors pasirūpins.“

Senjorai patys imasi iniciatyvos

Atrodo, kad tas „kas nors“ bus… vyresnio amžiaus žmonės. Teks rūpintis vieniems kitais. Užsienyje senjorai padedami socialinių darbuotojų imasi iniciatyvos, buriasi į bendruomenes – dalijasi gyvenimo erdve, padeda vieni kitiems. Veikimo modelis – labai paprastas. Nekilnojamojo turto turintys senjorai jį išnuomoja, o už nuomos pajamas gyvena bendro gyvenimo namuose.

Skandinavijos šalyse plinta senjorų rajonai, juose – specialiai vyresnio amžiaus žmonėms pritaikyti būstai. Yra ir verslo įmonių, kuriančių paslaugas vienišiems senjorams.

Lietuvoje turime panašų socialinį projektą „Orūs namai“. Tačiau tokių iniciatyvų mažai, o senyvo amžiaus lietuviai vis dar pripratę verkti ir geriau kaltina valdžią, užuot ėmęsi asmeninės atsakomybės. Štai Italijoje vyresnio amžiaus žmonės priima iš kitų miestų atvykusius studentus pagyventi ne už atlygį, o už pagalbą: nueiti į parduotuvę, atlikti namų ruošos darbus.

Svarbu aktyvinti pačius senjorus: propaguoti senjorų savanorystę, kurti bendras susitikimų vietas, steigti senjorų savanorystės bankus, darbo skelbimus orientuoti vyresnio amžiaus žmonėms, skatinti mokytis visą gyvenimą. Lietuvoje turime Trečio amžiaus universitetą, tačiau tai toli gražu ne tas pat, kas, pavyzdžiui, Azijoje. Ten yra universitetų, kuriuose senjorai gali nemokamai studijuoti kartu su jaunais žmonėmis, ir jiems nereikia laikyti egzaminų.

Socialiniai darbuotojai – bendruomenių telkėjai

Valstybė dėl objektyvių priežasčių negalės viskuo pasirūpinti už mus. Turime atsigręžti į šeimą, į bendruomenę. Čia matau neišnaudotą socialinių darbuotojų vaidmenį. Lietuvoje reikia atkurti žmonių bendruomeniškumą, gebėjimą veikti kartu. Socialiniai darbuotojai mokosi tokio bendruomenės telkėjo savybių ir jas pritaiko praktikoje. Lietuvoje yra iniciatyvų, kai socialiniai darbuotojai bendruomenėse sutelkia senyvo amžiaus žmones susikurti darbo vietas.

Tačiau tam, kad tokios iniciatyvos gyvuotų, socialinius darbuotojus reikia atpalaiduoti nuo „Maisto banko“ porcijų dalytojų vaidmens. Šalies savivaldybės tiesiog švaisto potencialą, kurį galėtų panaudoti gyventojų gerovei kurti. Žmonės dažnai net nežino, kad seniūnijoje yra socialinis darbuotojas, kuris galėtų padėti. O nežino, nes popieriniais darbais užverstas socialinis darbuotojas negali aplankyti jo seniūnijoje gyvenančių senyvo amžiaus žmonių, su jais susipažinti, išsiaiškinti socialinės pagalbos poreikius. Šią situaciją reikia keisti.

Laikas išnaudoti galimybes

Jei senatvėje norime gyventi kaip vokiečiai, šveicarai ar švedai, ne mažiau svarbu yra kokybiškos ir prieinamos sveikatos ir socialinės paslaugos. Kaip tik šiuo metu yra gan ambicingų idėjų reformuoti slaugos ir socialinių paslaugų sferą. Reformos tikslas – suteikti galimybę vyresnio amžiaus žmonėms kuo ilgiau praleisti namuose, o ne slaugos įstaigose. Į paslaugas senyvo amžiaus žmonėms iki šiol buvo žiūrima per institucinę prizmę – globos namai, senjorų „darželiai“, tad iniciatyva „grįžti“ į šeimą, padėti šeimai – tikrai sveikintina.

Reikia ir kitų idėjų, kurios įtrauktų jauno amžiaus žmones. Pavyzdžiui, Šveicarijoje ir dar bent trisdešimtyje pasaulio šalių veikia vadinamasis laiko bankas. Jo principas – savanoriškai savo laiką senyvo amžiaus žmonių priežiūrai skyręs žmogus kaupia taškus, kuriuos vėliau gali panaudoti pagalbai sau, kai pats pasens. Valstybei tai naudinga, nes padeda įveikti amžėjančios visuomenės keliamus iššūkius ir didina žmonių solidarumą.

Senatvė niekuo nesiskiria nuo kitų amžiaus tarpsnių, visuose juose reikia prasmingos veiklos, socialinių ryšių, sveikatos, pajamų. Svarbu tik matyti galimybes ir jas išnaudoti laimingai visuomenei kurti.

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Jau atliekame technologijų atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.