Lietuvos strateginės partnerystės. Ką daryti su Vokietija ir Prancūzija?

Du didieji Europos Sąjungos poliai – Vokietija ir Prancūzija – neabejotinai išlieka vieni svarbiausių Lietuvos ir Ukrainos sąjungininkų. Tačiau karo apnuogintos šių šalių ypatybės verčia svarstyti apie tai, kokį vaidmenį jos vaidina ir kaip šis vaidmuo keičia arba turėtų keisti Lietuvos (bei Ukrainos) strategines partnerystes. Į šiuos klausimus atsakyti padeda Vyriausybės strateginės analizės centro analitikas JUSTINAS MICKUS bei VU TSPMI dėstytojas dr. MARIUSZ ANTONOWICZ.

Vokietija ir Prancūzija – (ne)tikri draugai?

Pastaruoju metu vis garsiau kalbama apie specifinį Vokietijos ir Prancūzijos požiūrį į karą Ukrainoje. Abi jos remia Ukrainą, tačiau stringantis ginklų tiekimas iš Vokietijos ir naivus Prancūzijos noras perkalbėti Putiną verčia manyti, kad šios valstybės situaciją mato kitaip nei, tarkime, Jungtinė Karalystė ar Baltijos šalys.

Pasak Mariuszo Antonowicziaus, už šios skirties slypi svarbios politinės idėjos ir strategijos. Prancūzijos požiūrį į paramą Ukrainai lemia interesai Šiaurės Afrikoje. „Jei mes atsisakome rusiškų energijos resursų, juos reikia imti iš kitų probleminių regionų – Viduriniųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos. Kadangi Rusija aktyviai veikia šiuose regionuose, prancūzai mano, kad galbūt susitarus su Rusija Rytų Ukrainoje pavyks susitarti ir Šiaurės Afrikoje.

Vokietijos politikai yra įsitikinę, kad Ukrainai nėra vietos NATO ir Europos Sąjungoje. Todėl jie yra linkę ieškoti kompromisinių sprendimų. Šias dvi valstybes jungia ir paternalistinis požiūris į Rytų Europą, pasireiškiantis tiek noru derėtis atiduodant Ukrainos teritorijas, tiek įvairiuose smulkiuose kuriozuose kaip kad Ukrainos vėliavos uždraudimas Berlyne gegužės 9-ąją. Priešingai yra Jungtinės Karalystės atveju. Kaip pažymi M. Antonowiczius, ši šalis turi senas tradicijas neleisti jokiai galiai įsivyrauti kontinente. O laimėjusi karą Rusija taptų dominuojančiu žaidėju Europoje ir turėtų didelę įtaką.

Tačiau, pasak Justino Mickaus, struktūrinis geopolitinis paveikslas leidžia matyti visumą ir iš dalies deeskaluoti mūsų pačių ir žiniasklaidos užaštrintą skirtumą tarp tokių šalių kaip Prancūzija ir Vokietija bei tokių šalių kaip JAV, JK, Lenkija ar Lietuva.

Vakarų valstybių nuostatas ir veiksmus lemia dvi pagrindinės priežastys – pažeidžiamumas ir ekonominė priklausomybė nuo Rusijos. „Mes esame nepaprastai pažeidžiami ir taip pat priklausomi ekonomiškai. Tačiau egzistencinis pažeidžiamumas visada nusveria ekonominę priklausomybę. Amerika ir Britanija yra labai mažai pažeidžiamos ekonomiškai ir nelabai pažeidžiamos saugumo požiūriu. Todėl jos gali manevruoti ir rinktis. Prancūzija ir Vokietija patenka į ribinę kategoriją – jų tiesioginės saugumo grėsmės pojūtis nėra toks stiprus, tačiau jos labai priklausomos ekonomiškai. Tad nepriklausomai nuo politinių lyderių mes a priori galime numanyti, kad tokios šalys bus šiek tiek pragmatiškesnės.“

Atsižvelgus į tai, galima naujai įvertinti, ar turint omenyje šias aplinkybes Prancūzija ir Vokietija padarė mažiau, negu būtų galima tikėtis pagal esamas aplinkybes.  Pasak J. Mickaus, atrodo, kad jos padarė ne mažiau. Net ir norėdami derėtis su Rusija, palaikyti kontaktą ir pan., šių šalių vadovai formulavo tokius tikslus: „Negali būti padiktuotos taikos“, „Ukraina negali pralaimėti“ ir pan. Taip pat Prancūzija visada pasisakė už sankcijas, o Vokietija, nors ir judėjo lėtai europiniu lygmeniu, vienašališkai mažino naftos, dujų, anglies importą iš Rusijos dar neprasidėjus sankcijoms. Svarbu pabrėžti ir tai, kad išjuokti Prancūzijos prezidento pokalbiai su Putinu tikrai nepakenkė, nors ir neaišku, ar atnešė naudos. Pasak J. Mickaus, jie nesukūrė nenorimo legitimizacijos efekto, nes jokia kita šalis su Putinu nesikalbėjo; taip pat visi šie pokalbiai buvo derinti su prezidentu Volodymyru Zelenskiu.

Dviprasmišką Vokietijos ir Prancūzijos veikimą galime matyti ir iš finansinės pagalbos Ukrainai perspektyvos. Viena vertus, kaip pabrėžia Justinas Mickus, kai Ukrainą reikės atstatyti, didžiausią vaidmenį vaidins Europos Sąjunga, o per ją – Vokietija ir Prancūzija. Šiuo atžvilgiu Vokietijos ir Prancūzijos vaidmuo yra itin svarbus, nes žvelgdami į bendrą paramą Ukrainai matome tam tikrą vaidmenų pasiskirstymą tiek dabar, tiek, numanoma, ateityje. Juk finansinė ir humanitarinė pagalba lygiai taip pat reikalinga siekiant pergalės.

Kita vertus, mąstydamos apie karo pabaigą ir Ukrainos atstatymo kaštus, Vokietija ir Prancūzija siekia kuo greičiau užbaigti konfliktą, idant tie kaštai būtų mažesni. Todėl šios valstybės linkusios daug labiau toleruoti neaiškią karo pabaigą ir savotišką konflikto įšaldymą. Kaip atkreipia dėmesį M. Antonowiczius, tokia Vokietijos ir Prancūzijos pozicija atskleidžia vidinį prieštaravimą: „Ypač Prancūzija mėgo akcentuoti Europos strateginės autonomijos idėją, tačiau, jei nori būti globaliu žaidėju, turi ir mokėti globalius kaštus. O čia mes turime kontinentinį konfliktą savo kaimynystėje ir bijome, kad mums tai per daug kainuos.“

Kitas svarbus Vokietijos ir Prancūzijos veiklos aspektas – ginklų tiekimas. Čia blogąja prasme ypač pasižymėjo Vokietija. Tačiau, žvelgiant į platesnį paveikslą, bent kol kas tiekimo situacijos nereikėtų vertinti pernelyg pesimistiškai. Mat šiuo metu yra pati sudėtingiausia fazė. Ukraina iš Vakarų laukia didelio masto ginklų siuntos, kuri turėtų atkeliauti maždaug vasaros viduryje, o dalis profesionalios Ukrainos kariuomenės šiek tiek atsitraukusi ir yra apmokoma naudotis vakarietiška ginkluote. Kaip teigia J. Mickus, pagal šios laukimo stadijos realybę nereiktų spręsti apie ateinančių mėnesių situaciją.

Naujos strateginės partnerystės?

Šiame skirtingų reakcijų į karą Ukrainoje kontekste iškyla naujų sąjungų vizijos. Jei tikėsime Corriere Della Sera, JK premjeras Pasaulio ekonomikos forume Davose užsiminė apie galimą Europinę partnerystę, kurią sudarytų JK, Baltijos šalys, Ukraina, Lenkija. Kitas aktualus, iki karo jau išbandytas bendradarbiavimo formatas – Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos „Liublino trikampis“. Žvelgiant į šias iniciatyvas, kyla klausimas, ar jos gali būti vaisingos, o gal priešingai – vesti prie vidinio susiskaldymo Vakaruose ir Ukrainos siekio įstoti į ES bei NATO sumenkimo?

Nei Mariuszas Antonowiczius, nei Justinas Mickus alternatyvių bendradarbiavimo formatų nemato kaip savaime pavojingų. „Ribotos apimties, bet daugiašaliai formatai yra dar nuo 1970-ųjų labai paplitusi politinė praktika, atliepianti poreikius. Kartais tarp kelių greitai veikiančių vyriausybių priimti specifinius, ribotos aprėpties sprendimus yra lengviau nei Sąjungos ar Aljanso lygiu. Neturiu pagrindo manyti, kad tai yra blogai. Kita vertus, visada kyla poreikio klausimas konkrečiu atveju ir savotiškas dubliavimo pavojus“, – sako J. Mickus.

Kaip teigia M. Antonowiczius, nors tokių formatų poveikis labai priklauso nuo konkretaus turinio, jie neabejotinai turi pozityvų aspektą – gali padėti Ukrainai integruotis į Vakarus, kol dar nepasiektas susitarimas europiniu lygmeniu. „Galime pažvelgti į NATO standartų pavyzdį. Ukrainiečiai treniruodamiesi su kitų NATO šalių kariuomenėmis įgyja NATO karinius standartus. Kai Lietuva įstojo į NATO, lietuviai lygiai tokiu pačiu būdu, dar nebūdami Aljanso dalimi, treniravosi bendroje brigadoje su Lenkija ir tokiu būdu mokėsi. Jei toks modelis bus naudojamas ir kitose srityse, bendradarbiavimas gali priartinti Ukrainos integraciją į Vakarus.“

Dėl tokio bendradarbiavimo niekas nesitraukia iš ES ar NATO – tai tiesiog yra reakcija į susiklosčiusią situaciją. „Jei yra Vengrija, kuri tiesiog blokuoja visas Europos iniciatyvas, negalime tiesiog laukti, reikia veikti. Alternatyvūs formatai yra reakcija į vienybės trūkumą, o ne intencijos skaldyti išraiška“, – sako M. Antonowiczius.

Alternatyvūs formatai gali būti naudingi ir kitu aspektu – atveriant Ukrainai langą į Vakarus galima užkirsti kelią Ukrainos nusivylimui Vakarais, Europa. „Reikia turėti omenyje ukrainiečių nusivylimo Vakarais pavojų. Mes turime tokių valstybių – Turkija, Serbija. Jei šalia jų atsirastų dar ir Ukraina, iš to Europai didelės naudos nebūtų.“

Taip pat tokie formatai kaip Liublino trikampis neturėtų atšaldyti karšto Ukrainos siekio prisijungti prie ES ir NATO. „Kad ir kokios svarbios Ukrainai būtų tokios šalys kaip Lenkija ar Lietuva, jos niekada nepatenkins milžiniškų poreikių, kuriuos Ukraina turės po karo. Taip pat tiek Lietuvai, tiek Lenkijai yra aktualu siekti visiškos Ukrainos integracijos į Europą. Todėl manau, kad Liublino formatas nebūtų Ukrainos kelio į Europą pabaiga“, – sako J. Mickus.

Lietuvos pasirinkimai

Dar 2016-aisiais buvo nuogąstauta, kad išsiskyrus JAV ir Europos Sąjungos pozicijoms Lietuva turės rinktis tarp savo partnerių. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šiandien vėl atsidūrėme panašioje situacijoje. Tačiau, kaip teigia ekspertai, šio priverstinio pasirinkimo Lietuvai nereikės daryti.

Pirmiausia, kaip pabrėžia Justinas Mickus, nėra realaus konflikto tarp pačių sąjungininkų nei europiniu, nei transatlantiniu lygmeniu. „Kai kalbame apie Vidurio ir Rytų Europos nepasitikėjimą Vokietija, išryškėjusį Jungtinės Karalystės vaidmenį, svarbu pabrėžti, kad tai yra labai juntama socialiniuose tinkluose, žiniasklaidos priemonėse, tačiau politinio elito lygmeniu to nėra. Galima sakyti, kad tai tik diplomatija, tačiau Lietuvos politikai supranta, kad net ir šio egzistenciškai reikšmingo karo kontekste mes ir toliau dirbsime su Europos Sąjunga tokiose srityse kaip Ukrainos atstatymas, klimato kaita, ekonominė nepriklausomybė nuo Kinijos ir t. t. Todėl svarbu deeskaluoti vidinį konfliktą ir sumažinti pleištus.“

Laikytis pozicijos, kad aptariama dichotomija yra netikra, Lietuvai padeda tiek geri santykiai su visomis pagrindinėmis sąjungininkėmis, tiek NATO, tiek pati situacija, kurioje tam tikra prasme pasirinkimai yra padaryti už Lietuvą. Pasak M. Antonowicziaus, akivaizdu, kad Prancūzijos ir Vokietijos kariniai pajėgumai yra menkesni nei JAV ar JK. Štai Prancūzija prasidėjus invazijai turėjo atleisti savo karinės žvalgybos vadovą, nes jis visiškai klaidingai prognozavo konflikto eigą. Karinių pajėgumų srityje negalime pasitikėti vien tik Prancūzija ar vien tik Vokietija.

Tačiau tai nelems santykių prastėjimo, nes juos stiprina ekonominiai ryšiai ir NATO formatas. Štai antradienį O. Scholtzas pažadėjo didinti karių skaičių Lietuvoje. Tai turėtų Lietuvą tenkinti, nes šis karių skaičiaus padidinimas vyksta NATO formate, kuris užtikrina tiek pačios Vokietijos įsipareigojimų vykdymą, tiek karinės pagalbos kokybę, nes yra bendradarbiaujama su JAV. Maža to, kaip atkreipia dėmesį J. Mickus, šis karas privertė ir pačią Prancūziją bei Vokietiją suprasti, jog karine prasme JAV yra reikalinga, ir jie patys negali būti lyderiais. Todėl nėra didelio pagrindo konfliktui ir įtampoms.

Geri Lietuvos santykiai su savo partnerėmis lemia ir tai, kad mūsų sąlyginai kieta retorika kitų Vakarų valstybių atžvilgiu nedaro neigiamos įtakos. Tačiau išlieka klausimas, ar spaudimas partnerėms gali būti vaisingas. Justinas Mickus pirmiausia pabrėžia, kad, žvelgiant į Vokietiją, jos savotiškus šuolius paaiškina veikiau pačios Vokietijos visuomenės viešosios nuomonės raida nei išorinis partnerių spaudimas. Pavyzdžiui, po to, kai buvo atskleisti Bučos genocido vaizdai ir vokiečiai vėl išėjo į gatves, Lietuvos spaudimas ir retorika veikiau buvo įpilta stiklinė į jau egzistuojančią jūrą.

Vis dėlto Mariuszas Antonowiczius atkreipia dėmesį, kad mes dar neišnaudojome visų potencialiai vaisingų partnerių spaudimo priemonių. „Diplomatinių kanalų nepakanka. Čia iškyla klausimas, kokius ryšius mūsų partijos turi su, tarkime, visomis Prancūzijos partijomis per bendras Europos partijas. Yra ir pilietinė visuomenė – kiek mes turime ryšių su įvairiomis Prancūzijos grupėmis, aktyvistais ir t. t. Tai galbūt yra mažai matoma, bet mes per mažai naudojame šiuos kanalus. Tikrai nėra taip, kad visi prancūzai nori atiduoti Ukrainą Rusijai – yra su kuo dirbti įvairiais lygmenimis.“