Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių bendrijos vadovas: išmokome priimti tik fizines negalias

2021 metais vienam tūkstančiui gyventojų teko 75 psichikos sutrikimai, o prieš beveik dešimtmetį – 2012 m. – šis rodiklis siekė 49 psichikos sutrikimus tūkstančiui gyventojų. Ekspertų teigimu, daugėjant žmonių, turinčių psichosocialinę negalią, nebegalime vadovautis Charleso Darwino teorija „išlieka tik stipriausieji“, mat ne visi galime būti stiprūs.

Pasak Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių bendrijos vadovo VAIDOTO NIKŽENTAIČIO, turimais duomenimis, 2020 m. pabaigoje Lietuvoje buvo 313 tūkst. pacientų, turinčių psichikos ir intelekto sutrikimų, o prieš šešerius metus, 2014-aisiais, tokių žmonių buvo bemaž perpus mažiau – 180 tūkst.

„2020 m. depresijos ir nuotaikos pakitimų, nerimo sutrikimų registruota apie 66,5 tūkst. atvejų, o prieš karantiną tokių atvejų buvo 40 tūkstančių. Depresija yra bene dažniausiai diagnozuojamas psichinis sutrikimas – 5 proc. viso pasaulio populiacijos ja serga. Depresijos formų yra daug, tačiau kuo ilgiau ji negydoma, tuo didesnė tikimybė, kad žmogui gali išsivystyti ir sudėtingesni sutrikimai, kurie gali lydėti jį visą gyvenimą. Pavyzdžiui, šizofrenijos atvejų tais metais buvo 17,7 tūkst., 2014 m. – apie 12 tūkst.“, – komentuoja jis.

Krizė po krizės

COVID-19 pandemija ir karantinas privertė žmones užsidaryti, o tai išaugino ir nerimo lygį – atitinkamai daugiau gyventojų per karantiną kreipėsi dėl psichologinių problemų į specialistus.

„Apie pandemijos laikotarpio įtaką psichikos sveikatai jau daug kalbėta – tai buvo išties krizinis laikotarpis. Užsidarę namuose kai kurie žmonės pamiršo, kad gyvena socialinėje erdvėje. Tuomet iškilo žmogiško bendravimo iššūkiai. Namų erdvėje atsirado daug traumuojančių santykių – tai nutiko šeimose, kurių nariai ne tokie atsparūs stresui. Be to, paslaugų prieinamumas pandemijos laikotarpiu buvo apribotas, todėl ir specialistai negalėjo tinkamai padėti kenčiantiesiems“, – aiškina V. Nikžentaitis.

Jis pažymi, kad psichikos sutrikimai rečiau paliečia vidurinę klasę, o dėl socialinių ir ekonominių veiksnių dažniau kenčia pažeidžiamiausios visuomenės grupės.

„Pavyzdžiui, mūsų bendrijai priklauso 2000 žmonių, turinčių psichosocialinę negalią – mes matome, kad daugelis jų gauna itin mažas pajamas. Tam yra daug objektyvių priežasčių: dalis susirgo jaunystėje ir nesukaupė reikiamo darbo stažo, todėl gauna minimalią pensiją, kuri siekia vos 182 eurus. Kai kurie glaudžiasi bendrabučiuose, nuo kitų dar nenusisuko artimieji – jiems dar pasisekė, bet kiti gyvena ties visiška skurdo riba, o tai dar labiau paūmina žmogui būklę. Be to, pandemija baigėsi, bet prasidėjo karas – ir vėl ištiko krizė, kuri stipriai paveikė ir taip pažeidžiamus visuomenės sluoksnius“, – sako bendrijos vadovas.

Pripratome prie fizinės negalios

V. Nikžentaitis įsitikinęs, kad visuomenės vertybės taip pat turi įtakos augančiam psichikos sutrikimų skaičiui, mat visuomenė labiau vertina pinigus, darbą, statusą, o draugystė, meilė, atjauta lieka antrame plane.

„Lietuvoje mes patys nemokame susitaikyti su savimi ir patiriame traumuojančius tarpusavio santykius. Mes vis dar džiaugiamės, jeigu kaimynų namas dega, kažkam nepasiseka arba kažkas suserga. Mūsų gyvenime trūksta altruizmo, atjautos, supratimo, bet ne vienadienio – žmogų reikia palaikyti ilgą laiką ir suteikti visą įmanomą pagalbą. Pati visuomenė savaime neintegruos žmonių, turinčių psichosocialinę negalią – turi keistis jos mentalitetas, o tam reikia laiko“, – pažymi jis.

Bendrijos vadovas tęsia sakydamas, kad mes jau pripratome prie fizinių negalių, tačiau to negalima pasakyti apie psichosocialines.

„Nekyla klausimas, kam žmonės greičiau padės autobuse – žmogui, turinčiam judėjimo negalią, ar su savimi kalbančiam vyriškiui. Psichikos sutrikimai išsiskiria iš kitų negalių, todėl dažnai kaimynai būna nepatenkinti, jei šalia jų apsigyvena žmonės, turintys šių problemų. Tačiau kai tokie žmonės kontroliuoja savo ligą, gauna palaikymą, priežiūrą, įsitraukia į bendruomenę – kaimynai pagaliau ima su jais sveikintis. Turime rodyti daugiau gerųjų pavyzdžių – tada visuomenėje atsiras daugiau tolerancijos“, – neabejoja V. Nikžentaitis.

Anot jo, transformuoti visuomenės nuomonę yra įmanoma, tačiau labai sunku. Žmonės, turintys šią negalią, išties yra kitokie: kartais juos sunku suprasti, jie gali kalbėtis su savimi, gali būti sutrikęs jų laiko ar erdvės suvokimas. Tačiau tai nekeičia fakto, kad jie taip pat yra visuomenės dalis.

„Esame įpratę gyventi pagal teoriją „išlieka tik stipriausi“, tačiau ne visi mes galime būti stiprūs“, – akcentuoja pašnekovas.

Pagalba žmonėms ir jų šeimoms

V. Nikžentaičio teigimu, žmonėms, turintiems psichosocialinę negalią, ir jų artimiesiems trūksta pagalbos priemonių, išplėtotos paslaugų sistemos, finansinio palaikymo, taip pat pačių specialistų, galinčių suteikti minėtą pagalbą.

„Pavyzdžiui, Skandinavijoje yra specialios šeimų programos, kurios padeda tiek turinčiajam sutrikimą, tiek jo šeimos nariams. Jei nesuteikiame nuolatinės pagalbos, išėjęs iš ligoninės žmogus vėl grįžta į skurdo ratą, vėl tos pačios problemos, pykčiai, ir žmogus turi grįžti atgal į gydymo įstaigą. Be to, šalyje trūksta specialistų: socialinių darbuotojų, slaugytojų, psichikos sveikatos priežiūros specialistų. Turime praktikantų, tačiau, kai juos nuvežame ir parodome, kokios pagalbos reikia šiems žmonėms, kokie jie yra, kaip gyvena, jie dažnai išeina iš šito darbo“, – vardija bendrijos vadovas.

Jis priduria, kad bendruomenių sistema galėtų išspręsti integracijos keliamus iššūkius, tačiau Lietuvoje bendruomenės apibrėžimas suprantamas klaidingai.

„Bendruomenė nėra lygu visuomenei. Tai mažesnės žmonių grupės, į kurias galėtume integruoti žmones, turinčius psichosocialinę negalią, ir jų artimuosius. Taip palengvintume šių žmonių integraciją į visuomenę, jei skirtume daugiau resursų bendruomenėms kurti ir palaikyti“, – reziumuoja V. Nikžentaitis.

Parengta pagal „Idea Prima“ informaciją.

Perskaitei? Patiko? Prisidėk paremdamas

...pabaigai turime nedidelį prašymą: šį tekstą parašėme ir galėjome publikuoti tik Jūsų dėka. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, mūsų skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite Bernardinai.lt ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Jums gal tai bus tik neišgertas puodelis kavos ar arbatos kavinėje, o mums – didelė parama kasdien publikuojant tai, ką mėgstate ir norite skaityti. Iš anksto dėkojame už paramą!