Lietuvos totorių meka

Totorių atsikėlimo į LDK laikas – paslaptingas. Daugelio tyrinėtojų nuomone, pirmieji totoriai LDK žemėse pasirodė Gedimino valdymo laikais. Migracija vyko ne tik dėl galimybės tarnauti kunigaikščių kariuomenėse, bet ir dėl garantijos išsaugoti jiems itin svarbią religiją. Stereotipas, kad islamą išpažįstantys atvykėliai yra Didžiojo kunigaikščio Vytauto kovų rezultatas – ne visiškai teisingas. 

Nuolatiniai vidiniai ir išoriniai Aukso ordos konfliktai tapo palanki aplinkybė Vytauto kariuomenės gretas papildyti karine jėga pasižyminčiais totoriais. Palaipsniui totoriai čia įgijo išskirtinį vaidmenį, ir LDK teritorijoje nusidriekė daugybė totorių gyvenamųjų kaimų ir miestelių. XV–XVI a. valdovų įkurdinti totoriai apsigyveno ir Raižiuose (Alytaus r.), ilgainiui sudarydami didelę bendruomenę.

Lietuvos totorių sostinė

Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje susikūrė trys totorių machometonų parapijos: Kauno, Raižių ir Vinkšnupių. Didžiausia jų – Raižių parapija. Apie kaimelio ilgaamžiškumą mena net trylika senų totoriams priklausančių kapinynų, skaičiuojančių kelis šimtus metų. Juose palaidoti ir pirmieji Raižių gyventojai. Senieji paminklai nedideli, netašyto akmens su arabiškais įrašais, dabar giliai sulindę į žemę. Pagal antkapiuose įrašytas pavardes galima atsekti, kad kapinėse palaidota daugybė tos pačios giminės atstovų. Dabartiniai kapai – taip pat su akmenų antkapiais, tačiau jau nebesiskiria nuo antkapių lietuvių kapinėse. Tačiau visur matomas musulmoniškas pusmėnulis. 

Nedidelė gyvenvietė nuo seniausių laikų yra pagrindinis musulmonų bendruomenės centras, dažnai vadinamas Lietuvos totorių meka. Nuo pat įsikūrimo pradžios totoriams buvo leista čia puoselėti savą kultūrą, laisvai išpažinti tikybą, švęsti šventes ir kalbėti sava kalba. Išlikę senųjų kaimo gyventojų pasakojimai byloja, kad totoriai sugebėjo išsaugoti ir perduoti savitus etninius bei kultūrinius bruožus. Nors per šimtmečius prarado gimtąją kalbą ir vartoja lenkų ir lietuvių kalbas, tačiau išsaugojo tautinį tapatumą ir religiją. 

Po sovietų pasitraukimo gyvenvietėje buvo pastatyti musulmonų bendruomenės namai, atnaujintas jų kulto pastatas. 2010 m. totorių bendruomenės iniciatyva Raižius papuošė skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui atminti ir Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms paminėti. Turbūt svarbiausia paminklo simbolika – lietuvių ir totorių bendradarbiavimo ir šiltų tarpusavio santykių įamžinimas. Šiandien totorių kaime vis mažėja, bet netrūksta smalsių atvykėlių, norinčių aplankyti šią unikalią vietą, įtrauktą į Šv. Jokūbo kelio maršrutą Lietuvoje.

Maldos namai

Raižiuose šalia totorių bendruomenės namų stūkso jau ne vienus metus skaičiuojanti mečetė. Sovietmečiu tai buvo vienintelė Lietuvoje veikianti mečetė – tai vienas svarbiausių dalykų, garsinančių šį totorių kaimelį. Raižių mečetė didžiausia iš trijų Lietuvoje išlikusių. Jos teritorija iš visų pusių apjuosta metaline rausva ažūrine tvorele, o dvivėrių vartų centre iškyla pusmėnulis, simbolizuojantis islamo išpažinėjų buvimą ir tikėjimą.

Mečetė pastatyta 1889 m., o renovuota – 1990–1993 m. laikotarpiu. Po ilgai trukusio remonto mečetė pradėjo veikti. Ji buvo pastatyta vietoj 1889 m. sudegusios mečetės Bazonų kaime. Iš ten buvo atgabentas ir senasis totorių altorius – minbaras. Dabartinė mečetė – stačiakampio plano su penkiasiene iškyša, nukreipta į Meką. Į vidų patenkama per du atskirus įėjimus, o iš jų – į prieškambarį. Jis buvo išilgai dalinamas į dvi vienodas dalis, taip atskiriant moterims ir vyrams skirtas puses.

Mečetės šoniniai fasadai vienoje ir kitoje pusėje yra skaidomi trijų stačiakampių langų ir dviejų medinių statramsčių, kuriais sutvirtinamos sienos. Pietrytiniame fasade, atgręžtame Mekos kryptimi, pastatytas pusapskritimis mihrabas, dengtas kūginiu raudonos spalvos skardiniu stogeliu. Jo šoninėse sienose įkomponuoti apskritimo formos langeliai su metaliniais dantytais apvadais, primenančiais saulės spindulių motyvą. Tokia kompozicija yra tik Raižių mečetėje, kitose LDK teritorijoje buvusių ir esamų mečečių mihrabuose komponuojamas vienas langelis. Nepaisant kai kurių autentiškų detalių praradimo, Raižių mečetė 1999 m. rugpjūčio 2 d. buvo įrašyta į kultūros vertybių registrą.

Nors musulmonų šventovė dėl itin mažo tikinčiųjų skaičiaus savo duris atveria tik švenčių dienomis, pastatas ir jo teritorija yra nuolat prižiūrimi ir tvarkomi vietinės totorių bendruomenės iniciatyva, todėl jų būklė itin gera.

Projektą iš dalies remia Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.